1991 m. gegužės 26 d. patyrėm dar nuostabesnių ir dar svarbesnių visai Lietuvai dalykų nei gegužės 25 d. Nepaprasti reiškiniai sekė vienas paskui kitą, nors nieko panašaus nesitikėjau ir tą dieną tenorėjom padėkoti Dievui už tai, kad išgelbėjo Lietuvą nuo tų baisių žudynių, kad pavyko taip greit pastatyti bei pašventinti Tikėjimo, Vilties ir Meilės kryžius ant Tauro kalno, kad visa tai lydėjo tokie nepaprasti Dievo ženklai.
Naudodamasis savo tarnybine padėtimi (dirbau tuomet urėdo pavaduotoju mokslo ir kultūros reikalams Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijoje) ir pretekstu, kad teikiau Aukščiausiai Tarybai savo paties paruoštus Nacionalinių parkų inspekcijos nuostatus ir juos įgalinančius galioti pakeitimus LR administracinės teisės pažeidimų kodekse, jau visą savaitę, negrįždamas į savo darbovietę Ignalinos rajone, talkinau A. Kardelienei įvykdyti Dievo jai duotus nurodymus. Bet laikas jau buvo grįžti į savo būstą Meironių miške, o A. Kardelienė norėjo grįžti pas savo šeimą Šiauliuose dar tuoj po to, kai tik buvo pastatyti Sandoros kryžiai, bet subariau ją, jog Dievo nurodymai turi būti įvykdyti pilnai, o aš nesiimu vienas be jos to padaryti. Tad tądien abu planavom išvykti iš Vilniaus skirtingomis kryptimis, vėl pasinerdami į visai kitus nei praėjusią savaitę rūpesčius. Bet Dievas panorėjo, kad įvyktų visai kitaip.
Pirmas netikėtumas tądien įvyko prieš rytines Šventas Mišias Šv. Mikalojaus bažnytėlėje. Kadangi buvo gegužės mėnuo, visa šoninio altoriaus niša (dešinėje pusėje žiūrint veidu į centrinį altorių) buvo uždengta spindulinguoju Aušros Vartų ikonografinio tipo Švč. M. Marijos paveikslu. Priėjus mums pasimelsti prie šio altoriaus, ant marmurinių grindų prieš jį pamačiau gulinčią nepaprastai gražių baltų lelijų puokštę (atrodė panašiai kaip rausvos amarilės, tik buvo visai baltais žiedais). A. Kardelienė paprašė, kad padėčiau tas gėles ant šio altoriaus, tą ir padariau. Kitą dieną pamačiau šias gėles pamerktas prie centrinio altoriaus. Vėliau A. Kardelienė papasakojo, kad matė, kaip šias gėles mums ant grindų padėjo Švenčiausioji Mergelė Marija.
Išėjus po Šv. Mišių iš Šv. Mikalojaus bažnytėlės, iškilmėse ant Tauro kalno dalyvavusi moteriškė iš Marijampolio kaimo parodė mums lankstinuką su Lietuvos Motinos Švč. M. Marijos dienos – gegužės 26-osios programa ir pakvietė mus į šią šventę. Iškilmė turėjo prasidėti Aušros Vartų koplyčioje ir po to baigtis Vilniaus arkikatedroje. Ryžomės joje dalyvauti ir tuojau patraukėme Aušros Vartų link. Beeinant Vokiečių gatve ties skulptoriaus Vlado Vildžiūno skulptūra, stilizuotai vaizduojančia Barborą Radvilaitę, visi trys pamatėme danguje nuostabų vaizdą. Visiškai giedrame danguje didžiulė tekanti saulė buvo būtent šalia Švento Kazimiero bažnyčios karūnos. Staiga saulė pasidarė tarsi matinė, lyg suskirstyta į aštuoniakampius koriukus ir ėmė pulsuoti ir šokinėti. Bet labiausiai stebino tai, kad visi trys žiūrėjome tiesiai į ryškiai švytinčią saulę ir ji visai mūsų neakino.
Visi trys ilgai stebėjome šį nepaprastą reiškinį. Bet vėliau iš A. Kardelienės pasakojimo supratau, kad ji visa tai matė daugiaspalviai, o aš dvispalvėjė sidabrinės (matinės) ir auksinės spalvų gamose. Vėliau iš senosios slavų kalbos (kitas šio teksto variantas yra išlikęs senąja aramėjų kalba) išverstame vienos iš apokrifinių Evangelijų manuskripte perskaičiau apie tai, kaip Jėzus pamokęs, kaip apvalyti ne tik savo sielą, bet ir kūną, pasakė: ,,O kai atgausite gebėjimą nemirkčiodami žiūrėti į šviečiančią vidudienio saulę, tada jūsų akys išlaikys ir žlibinančią šviesą, tūkstantį kartų labiau spindulingą nei tūkstančiai saulių. Nesgi kaip galėtumėte pakelti akis į akinamai spindulingą jūsų Dangiškąjį Tėvą, jei neištveriate nė saulės spindėjimo. Patikėkite, saulė – tai žvakės liepsnelė palyginus su jūsų Dangiškojo Tėvo Tiesos saule. Štai kodėl rinkitės tikėjimą, meilę ir viltį.“ (,,Sandoros ir sveikatos evangelija“, Šalavijas, Vilnius, 1992., 13 psl.).
Supratau, kad gebėjimas žiūrėti tiesiai į saulę jai visiškai neakinant tikriausiai yra įmanomas tik tam tikroje pakylėtoje dvasinėje būsenoje, kai žmogaus sieloje nėra su tais saulės spinduliais neigiamai sąveikaujančių per nuodėmes padarytų dėmių. Tuo metu visi trys buvome labai pakylėtoje dvasinėje būsenoje ir, matyt, veiksniai apvalyti tiesiog fiziniu virpuliu per visą kūną jaustu Dieviškosios Malonės srautu, jungusiu Žemę ir Dangų per Sandoros kryžių pašventinimo iškilmę.
Pakylėtu ir tarsi ant Dievo delno iškeltu aukštyn atrodė ir visas Vilniaus miestas. Į galvą plūdo mintys, kad Vilnius greit taps Naująja Jeruzale, o maldininkai iš įvairių pusių vedančiais laiptais, tarsi dvasinio tobulėjimo pakopomis, kops į po Lietuvos tautos Sandoros su Dievu šventu tapsiantį Tauro kalną, tvirtai čia pasiryždami puoselėti savyje Tikėjimą, Viltį ir Meilę. Visa tai tuomet atrodė taip arti, bet vėliau paaiškėjo, kad, nesiryžtant to padaryti dabar, Lietuvos tautai dar reikės daug pavargti, gal net ir didžios kančios vėl patirti, kol ji į šią savo išaukštintąją būseną įkops.
Visgi, Jėzaus žodžiais, nors: ,,Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui“ (Mk 10,27). Tuo metu, kai nei vienas iš tuometinių tiek politinių, tiek ir bažnytinių tautos vadovų nesiryžo imtis lyderio, vedančio mūsų tautą į vis glaudesnę ir iškilesnę Sandorą su Dievu vaidmens, pats Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats Jėzus 1991 m. gegužės 26 dieną apsireiškė mums Kūdikėliu (tiksliau kalbant – Vaikeliu) duodamas suprasti, jog jis perves Lietuvos tautą į dar glaudesnę Sandorą su Švenčiausiąja Trejybe.
Bet apie visa tai pasistengsiu kuo nuosekliau papasakoti kitame šios knygos skyriuje, nes šis Jėzulio ir jo Motinos – Švč. M. Marijos apsireiškimas aiškiai toli peržengė taip vadinamų asmeninių apreiškimų ribas ir jo metu savo kaire, o po to dešine rankele palaimindamas du mūsų tautos atstovus Jėzus tuo pačiu palaimino ir visą Lietuvos tautą. Palaiminti visi tie, kurie tuo, ką pats patyręs aprašau, nepasipiktins, nes visa tai nuoširdžiai gali priimti tik nuolankios ir tyros širdies žmonės.