1991m. gegužės 26 dieną grįžtant pas Petrą Cidziką į jo sodo namelį Gvazdikų g. Smiltynės soduose (10km tarp Antakalnio ir Nemenčinės), kur buvom tuo metu apsistoję, Aldona Kardelienė troleibuse paklausė manęs, kas ten dar per bažnyčia matosi priekyje. Atsakiau, kad tai Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. A. Kardelienė pasakė, kad (padėkodami Dievui už suteiktas Lietuvai malones) būtinai dar turime aplankyti ir šią bažnyčią.
Atėję į bažnyčią, pradėję nuo kairio jos sparno, trumpai pasimeldėme atsiklaupę prie kiekvieno iš šoninių altorių. Ir jau čia vyko man keisti dalykai, į kuriuos aš tuomet neatkreipiau ypatingo dėmesio, nes visai nesupratau jų prasmės bei priėmiau tai labai buitiškai.
Pirmiausia prie vieno iš šoninių altorių pamačiau gulint du iš ratu sulenktų gvazdiko lapelių padarytus žiedelius – vieną didesnio diametro, o kitą kiek mažesnį. Aldona paprašė padėti tuos du ratu sulenktus gvazdiko lapelius ant altoriaus stalo. Aš naiviai pagalvojau, kad, aišku, tie netyčia nukritę lapeliai nuo Dievui dovanotų gėlių yra tos dovanos netyčia pasimetusi dalis. Tad klusniai padėjau juos aukštėliau.
Panaši istorija pasikartojo prie kito šoninio altoriaus – tik čia gulėjo nedidelis iš rūtų nupintas vainikėlis.
Prie trečio šoninio altoriaus iš lapelių buvo išpintas mažytis lopšys su gulinčiu jame lyg iš dobilo padarytu kūdikėliu. Ir šis trečias radinys, Aldonai paprašius, mano rankomis nukeliavo ant šio altoriaus stalo.
Pagaliau pasimeldę prie centrinio altoriaus, eidami toliau šios bažnyčios pasieniu, atsidūrėme prie kitame šone pirmo, skaičiuojant nuo centrinio altoriaus, esančio šoninio altoriaus. Jame atvaizduotas kenčiantis Išganytojas Jėzus su trykštančiomis iš jo žaizdų kraujo srovėmis. Bet tuokart šiame altoriuje puikavosi nuostabus Švenčiausios Trejybės paveikslas. Tuomet tai priėmiau visai natūraliai, galvojau, kad šis altorius taip atrodo visuomet. Ir tik vėliau supratau, kad jis tuo metu Dievo valia buvo būtent taip perkeistas.
Atėjus prie šio altoriaus paskui mane su Aldona poromis sustojo nemaža grupė žmonių, bet aš pagalvojau, kad tai šią bažnyčią dažnai lankantys ekskursantai ir visiškai nekreipiau į juos jokio dėmesio. Tik vėliau, praėjus po šio įvykio ne vienai dienai, Aldona man paaiškino, kad prie šio altoriaus įvyko dvasinės mūsų sužadėtuvės, kurių metu dalyvavo būrys šventųjų, dalis kurių buvo sustoję paskui mus poromis tam tikroje šių iškilmių procesijoje.
Galiausiai, vėl priklaupę pasimeldę prie kitų šoninių altorių, atėjome prie dešinėje pusėje žiūrint nuo lauko durų esančio pirmojo altoriaus, kuriame skulptūriškai pavaizduotas šventas Pranciškus, bandantis nuo kryžiaus nuimti Jėzų. Čia atsiklaupus besimeldžiant ir aš, ir Aldona pajautėme, kad kažkas įdėmiai mus stebi. Ji staigiai atsigręžė ir pamatė prie lauko durų stovinčią Švč. M. Mariją, kuri tuoj pat iš ten dingo. Aš, būdamas ne tokio staigaus (ne tokio ugningo) kaip Aldona būdo, irgi atsigręžiau, bet jau po jos ir daug lėčiau nei ji, tad nieko jau nepamačiau. Aldona apie tai, kad matė Švč. M. Mariją man tuo metu nepasakė.
Kai apie 16 val. išėjome iš šios bažnyčios, dešinėje pusėje, netoli nuo jos durų pamačiau šone pasisukusį veidu į mus stovintį maždaug trejų su puse metų amžiaus Vaikelį, o arčiau šventoriaus vartų, toje pačioje pusėje, maždaug už šešių metrų nuo jo, stovėjo jauna moteriškė. Kadangi nepaprastų (lyginant su aplinkiniais žmonėmis) dvasinių sugebėjimų Aldona turėjo jau nuo pat gimimo ir Švč. M. Marija jai jau buvo kelis kartus apsireiškusi prieš tai, be to dalis tuo metu vykusių nepaprastų dalykų esminių momentų jai jau buvo iš anksto parodyta dvasiniuose regėjimuose, Aldona iš karto suprato, kad mus šventoriuje pasitiko Kūdikėlis (Vaikelis) Jėzus, o jo Mama stebi, atsistojus kiek atokiau, kaip vyks šis mūsų bendravimas.
Aš vis dar nesupratau, kas čia vyksta. Bet tas Vaikelis buvo toks nuostabus, kad man kilo nenumaldomas noras su juo pabendrauti. Pasisukau į jį, pritūpiau ir ištiesiau jam savo dešinę ranką, norėdamas į savo delną paimto jo rankutę. Bet Vaikelis savo kaire rankute suglaustais į vieną trimis pirmaisiais piršteliais tik prisilietė prie mano ištiestos rankos.
Tuo metu Aldona, buvusi man iš kairės pusės, irgi priėjo prie šio Vaikelio ir prie jo pasilenkė, ištiesdama jam savo dešinę ranką. Vaikelis į vieną suglaustais trimis pirmaisiais savo kairės rankos piršteliais prisilietė ir prie jos dešinės rankos.
Aldona ne tik suprato, kad Jėzulis mus laimina, bet ir susirūpino tuo, kad jis tai daro su kaire, o ne su dešine rankele. Tad ši žemaitė buvo tokios greitos orientacijos ir tiek bebaimiškai drąsi, kad paprašė Vaikelio duoti ir dešinę. Kai ji to paprašė, Vaikelis dar atidžiau ėmė žiūrėti tiesiai man į akis ir neskubėjo tos dešinės savo rankutės duoti. Laikė ją sulenktą per alkūnę įsidėjęs į ochros spalvos apsiaustėlio įstrižą kišenaitę. Atsimenu tai, nes pasižiūrėjau, kur ta jo rankutė, kad jos neskuba duoti.
Bežiūrint į mano tokio dvasiškai vargano žmogaus esatį, Vaikelis labai susirūpino ir, matyt, iš to didelio susirūpinimo, – ar laimint mus ir su dešine, jo nuostabiai gražus apvalus veidelis pasidarė kaip suaugusio žmogaus, statesnio veido ovalo formos, panašiai kaip šventuose paveiksluose vaizduojamas Dievas Tėvas tik kad be barzdos.
Ir staiga erdvėje suskambo nepaprastai tyras tarsi švelnus varpelis mus nuo kiek atokiau stebėjusios moters balsas, – ,,Duok, duok ir dešinę!“. Po šio paraginimo Vaikelio veidas vėl pasidarė apvaliai vaikiškas ir jis tuojau pat suglaustais vienoje vietoje trimis savo dešinės rankutės pirmaisiais piršteliais prisilietė prie Aldonos jam vis dar ištiestos dešinės rankos.
Aš vis dar nesuvokiau to, kas čia vyksta esmės, ir to, kad bendrauju su Jėzuliu ir jo Motina Marija, bet daugiau intuityviai panorau, kad tas Vaikelis prisiliestų prie mano rankos ir su savo dešine. Tad vėl ištiesiau jam savo dešinę ranką. Prisilietė dabar jis trimis į vieną suglaustais pirmaisiais dešinės savo rankutės piršteliais ir prie mano dešinės rankos.
Kai tik Vaikelis prisilietė, mane visą pripildė nepaprasta Malonė ir aš pajutau tokį pilnatvės, kad jau visa, ko troškau, esu gavęs, jausmą, jog pats dar nesuvokdamas gerai kodėl, ėmiau stotis ir eiti link bažnyčios šventoriaus vartų. Man besistojant, Vaikelis pasisuko ir aš pamačiau ant jo ochros spalvos pūsto tarsi rutulys apsiaustėlio nugaros įdomų auksinės spalvos ženklą – jo viršuje ėjo kaklo pločio juosta, kuri vėliau padarė ratą su ochros spalvos viduriu ir jo apačioje, likdama to paties kaip viršuje pločio, leidosi žemyn.
Eidamas šventoriaus vartų link, dar pagalvojau, jog įdomu, kokia ta jo mama, kad toks gražus jos Vaikelis. Bet kita mintis, matyt, iš Dievo, man atsakė, kad svarbiausia tas Vaikelis. Ir aš, savyje suvaldęs kilusį smalsumą, į jo mamytę pasižiūrėjau tik akies krašteliu. Buvo ji labai graži, mėlynomis akimis, geltonais, banguotais, iki pečių krintančiais plaukais. Pasak Aldonos jos irgi, kaip ir Vaikelio, ochros spalvos rūbo audinyje buvo įspaustos auksinės lelijos. Tuokart Aldona pirmą kartą Švč. Mergelę Mariją pamačiusi be galvos apdangalo.
Tik išėjus pro vartus iš šventoriaus, kai Aldona paklausė, ar aš pažinau tą Vaikelį, aš staiga atsitokėjau, kad visa, kas tik ką įvyko, buvo labai nuostabiai nepaprasta. Kai žiūrėjau į to Vaikelio akis, tai neatsimenu, kad būčiau matęs jų obuolį ar aplink jį esantį akies baltumą. Atmenu tik kaip link horizonto besitęsiančio dangaus mėlynumą ir stulbinantį begalybės jausmą. Atrodo, kad per to Vaikelio akis buvau su savo „dvasiniu“ kūnu išskridęs į kažkokias nuostabias begalines tolumas. Kaip jau minėjau, iš vaikiško apvalaus veidelio, iš didelio susirūpinimo, to Vaikelio veidas kuriam laikui buvo pasidaręs kaip suaugusiojo. Kai norėjau paimti jo rankelę į savo delną, jis neleido to padaryti, o tik su kaire, o po to ir su dešine mus palaimino. Po viso to kokius metus laiko buvau tokioje palaimos būsenoje, kad net keli pažįstami žmonės tiesiog paklausė, kodėl aš toks laimingas.
Tad kai vėliau kas bandydavo aiškinti, kad aš ten mačiau paprastą vaikelį, kad man tai Aldona įteigė ir aš mačiau subtiliosios materijos plotmėje realizavusius vaizdinius, visa tai man sukeldavo tik liūdną šypseną ir nuoširdžią užuojautą žmonėms, manantiems, kad jie geriau suvokia ką patyrė kitas žmogus, kai jie patys to nei matė, nei patyrė.
Kai grįžau į savo darbovietę Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijoje, papasakojau apie Vaikelio man ant jo nugaros parodytą ženklą labai giliai mąstančiam architektui Gediminui Rutkauskui klausdamas, - gal jis galėtų padėti man suvokti jo prasmę? Gediminas tuojau atsakė, kad toks ženklas yra garsiame M. K. Čiurlionio paveiksle ,,Rex“ (,,Karalius“).
Jame pavaizduotas mūsų planetos gaublys su kylančioje nuo jo juostoje esančiame soste sėdinčiu šio pasaulio Karalių Karaliumi ir Viešpačių Viešpačiu. Supratau tada, kad, kadangi nesuvokiau su kuo bendrauju, Vaikelis parodė man šį ant jo nugaros esantį ženklą, kad žinočiau, jog Aldoną ir mane palaimino mūsų planetos Valdovas.
Aldona papasakojo, kad pamačiusi, jog Vaikelis neskuba mūsų laiminti su dešine rankele, kreipėsi mintimis pagalbos į Švč. M. Mariją. Marija po šio prašymo nusišypsojo parodydama savo gražius baltus dantukus, pasakė jau minėtus žodžius Vaikeliui: ,,Duok, duok ir dešinį“ ir išskleidė maldai sudėtas rankas, nuleisdama jas tuo metu žemyn.
Pasak Aldonos, didelis jos rūpestis, kad Vaikelis palaimintų ir su savo dešine, buvo susijęs su nerimu, jog, būdamas už ją daug jaunesnis, galiu neatlaikyti man teksiančių išbandymų ir todėl vėl gali pasikartoti jos žemiškoje šeimoje įvykusi Dievo Malonės atmetimo tragedija.
Be to Aldona dar vėliau papasakojo, jog mačiusi, kaip tas Vaikelis, prieš nusisukdamas nuo mūsų ir atsidurdamas su Mama prie šventoriuje stovinčio kryžiaus, įsidėjo vaikišką čiulptuką į savo burnytę ir ji suprato, kad Viešpats yra išalkęs mūsų visų meilės. Tad savo mintyse šūktelėjo: ,,Viešpatie, koks tu alkanas, ateik pas mane, aš tame priimsiu ir pamaitinsiu!“
Ir Kūdikėlis Jėzus, išėjęs iš jos kūno Šiauliuose po to, kai jos vyras – Bronius Kardelis griežtai pasipriešino pareikšdamas, kad nereikia jiems jokio dvasinio vaikelio, nes bijojo aplinkinių žmonių pajuokos, 1991 m. gegužės 26-osios naktį vėl sugrįžo pas Aldoną, kartu atiduodamas ją globoti jau kitam žmogui.
