Pereiti prie turinio

11. Jėzaus sugrįžimas

Deja detaliai neišklausinėjau Aldonos Kardelienės kaip Jėzus atėjo į jos kūną „dvasinės“ (subtiliosios) materijos kūdikiu jai dar gyvenant Šiauliuose. O ji pati apie šį skaudžiais pergyveni­mais tuomet pasibaigusį įvykį papasakojo man labai glaustai. Ne­žinau net tiksliai ir kuriais metais tai įvyko. Sprendžiant iš visų kitų aplinkybių tas turėjo atsitikti tais pačiais 1991-aisiais ar dar 1990-aisiais metais.

Jos pasaulietiško gyvenimo vyras Bronius Kardelis tuomet gydęsis Vilniuje Santariškių klinikų kardiologiniame skyriuje ir buvo rengiamas sunkiai širdies operacijai. Aldona už jį meldėsi ir jis stebuklingai pasveiko, o tiksliau buvo Dievo pagydytas. Dakta­rai staiga pamatė, kad jokios širdies operacijos jam jau nerei­kia daryt ir pasakė, jog jis jau gali grįžti namo. Kai Aldona paskambino jam susitarti dėl jo pervežimo į Šiaulius, Kardelis pradėjo šaukti į telefono ragelį kaltindamas ją neištikimybe ir dėl, atseit per tai įvy­kusio, nėštumo. Kai Aldona paklausė, kodėl jis taip galvojąs, ir iš kur tokie kaltinimai, Kardelis išsitarė, kad jam besigydant Santariš­kėse apsireiškė Jėzus ir paaiškino, kad dabar jį vėl pagimdysianti dvasiniu Kūdikėliu jo žmona Aldona. Visgi, Bronius, matyt kurstomas netyrųjų dvasių, visa tai traktavo labai žemiškai ir galiausiai netgi piktai.

Gi Kardelių bute Šiauliuose, Broniui besigydant Vilniuje, iš tikrųjų buvo įvykę nepaprasti dalykai. Jėzus pasiprašė priimamas ir po to, gavęs Aldonos sutikimą, saulės rezginiu (pyne) vadinamą vietą (iškart po krūtine) palietusiu spinduliu atėjo į jos kūną. Aldona aiškiai žinojo esanti nėščia, bet „dvasinis“ Kūdikis augo ne gimdoje, o ankščiau aprašytoje vietoje.

Broniui grįžus į Šiaulius jo pyktis besiaiškinant su žmona apie visa tai, kas įvyko, dar labiau išaugo. Konfliktas brendo ir dar prieš šį Jėzulio įsikūnijimą. Aldona lytinius santykius su savo vyru sutiko turėti tik vaikelių pašaukimui, o kadangi Bronius pareiškęs, jog trečio vaiko jiems nereik, ji atsisakė su juo turėti lytines sueitis. Jau ir taip dėl didelio pamaldumo ir dažno dalyvavimo Šventosiose Mišiose bei atlaiduose, Bronius vadinęs Aldoną davatka ir klausiamai kaltinęs, – kodėl gi ji netapo vienuole, jei nenori gyventi taip, kaip gyvena moterys kitose šeimose?

Ginčui dėl „dvasinio“ Kūdikio priėmimo pasiekus kulmina­ciją, Bronius iš pykčio ėmęs daužyti įvairius daiktus. Galiausiai sviedęs į savo žmoną didoką veidrodį, kuris, atsitrenkęs į kažkokią paprastu žvilgsniu nematomą apsaugą, visas su didžiuliu trenksmu subyrėjo į smulkias kruopelytes.

Tėvą tuomet sutramdžiusi į kilusį trenksmą atbėgusi dukra Virginija. Kuri mamai po to, neatlaikiusi tos įtampos, pasakiusi, – „Mamyte gal galėtum kur nors kol tas kūdikis gims iš čia išeiti?“ Išeit mamai tuo metu dar neteko, nes dideliam jos dvasiniam skaus­mui, iš jos kūno išėjo tuomet Kūdikėlis Jėzus. Iš didelio pergyve­nimo ėmė liesėdamas nykti net gi jos kūnas. Ir kai po kelių metų ji, viskam pakrypus kita linkme atsigavo, jos pradžioje nepažino nei buvęs vyras, nei jos mergaitės.

Daug detaliau žinau apie Kūdikėlio Jėzaus sugrįžimą į jos kūną.

1991–ųjų metų gegužės 26–ą dieną, dėl ankstėliau jau aprašyto Jėzaus ir jo mamos – Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo, Aldona taip ir neišvyko, kaip kad buvo planavus į Šiaulius. Nak­vojom ir vėl pas Petrą Cidziką jo sodo namelyje Gvazdikų gatvėje, visi trys skirtinguose kambarėliuose. Visiems jau įmigus antram aukšte nakvojusi Aldona staiga pažadino Petrą ir mane, paprašė abu mus ateiti į jos kambarėlį ir kartu melstis, nes šiąnakt įvykę nepaprasti dalykai, kurių metu ji buvo išvesta su „dvasiniu“ kūnu iš fiziologinio kūno ir jai buvo labai šalta į jį vėl sugrįžus. O balsas jai liepęs, – „Kelk Petrą ir tą jaunuolį ir visi kartu melskitės“.

Kiek ilgėliau kartu pasimeldus, Petras pasakė, kad yra labai pavargęs ir jau turįs eiti miegoti. Aldona tada paprašė, kad mes, ant atsineštų čiužinių sugultume jos kambaryje, nes jai reikalingas dvasinis palaikymas atremiant labai dėl to, kas šiąnakt tik ką įvyko, ant jos įsiutusių nelabųjų puolimą. Berods, Petras, šiek tiek kartu pasimeldęs, visgi išėjo miegot atskirai (gerai jau nepamenu). Nuo to laiko dėl įvairių aplinkybių dažnai turėdavau nakvoti su ja viename kambary­je, bet išsaugodamas tiek kūno, tiek mąstymo skaistumą.

Ryte Aldona papasakojo, kad naktį besimelsdama savo lo­voje, staiga pajutusi kaip su „dvasiniu“ (subtiliosios materijos) kūnu pakilo iš fizinio (grubiosios materijos) kūno ir pakibo erdvėje, lygiagrečiai lovoje gulėti likusiam kūnui. Tada pagalvojusi, ar galėtų atsistoti, – ir tuojau pat su „dvasiniu“ kūnu atsidūrusi vertikalioje padė­tyje. Tuomet šviesos spindulys vėl, kaip ir pirmą kartą Šiauliuose, palietęs įdubimą po krūtinkauliais, o kažkieno nematoma ranka tarsi švelniais gnybtelėjimais pažymėjusi ratu aplink šią erdvę. Po to į šią vietą ją palietusiu spinduliu vėl grįžęs Kūdikėlis Jėzus ir ji vėl pajutusi dvasinį nėštumą. Tada supratusi, jog visa tai, kas prieš tai, jai jau dalinai buvo parodyta regėjimuose, nors tuo metu jai buvo sunku įtikėti, jog taip ir bus, įvyko, tad pagalvojo, – o kas da­bar bus su mergaitėmis ir kaip jie ten dabar Šiauliuose be jos tvarkosi?

Taip pagalvojusi akimirksniu su savo „dvasiniu“ kūnu, ji atsi­dūrusi savo šeimos bute Šiauliuose. Ten, pamačiusi netvarką, pagriebusi šluotą, ir (su tuo metu Dievo galybės sustandintu jos „dvasiniu“ – subtiliosios materijos kūnu) ėmusi čia šlavinėt. Tuomet išgirdę bilstelėjimą pabudę jos 13-os ir 12-os metų amžiaus dukre­lės Virginija ir Kristina. Mergaitės tuoj puolusios žadinti tėvelio, – „Tetia, mama sugrįžo!“ Pabudęs Bronius tuoj puolęs prie buto lauko durų, kad jas gerai užrakintų. Po to atsigręžęs norėjo sugriebti Aldoną, bet tuo metu ji išėjo iš šio buto kiaurai per jo sieną.

Aldona vėl atsidūrusi savo lovoje tebegulinčiame fiziniame (grubiosios materijos) kūne, bet pradžioje jautė, kad jis kažkoks pastiręs ir jai sugrįžus į jį kurį laiką buvo labai šalta. Tada balsas ir liepęs jai kelt Petrą ir tą jaunuolį ir kartu melstis.

(Apie žmogaus kūnų biolokacinio dvejetumo reiškinius dar daugiau galima sužinoti paskaičius knygeles: „Šven­tojo Antano stebuklų knyga“ (Vergilio Gamboso, Jusida, Vilnius, 2015) bei „Mirties paslaptys“ (Edvardas Dombrovickas „Suvalkietis“, Marijampolė, 1993), detalesniuose šventųjų: kunigo Jono Bosko, tėvo Pijaus, Teresės Avilietės gyvenimų aprašymuose ir kt.)

Ryte Aldona paskambino savo buto Šiauliuose telefono nu­meriu. Atsiliepė pradžioje mergaitės ir ėmė viena per kitą šaukti, kad mamyte, mes tave matėme. Paprašiusi jas nusiraminti ir pa­kviesti prie telefono tėtį. Paėmęs telefono ragelį Bronius pradėjęs ant jos šaukti, – „Ką tu ten Vilniuje prisidirbai, reikėjo nuo Tauro kalno tuojau pat grįžti namo!“. Aldona paprašiusi nurimti ir visiems nueiti pasimelsti prie kambaryje esančio Švč. M. Marijos paveiks­lo. Tada Bronius pradėjęs toliau šaukti, kad ji nenurodinėtų, ką jiems toliau daryti, ir kad jinai pati dabar būsianti kaip Marija.

Taip neįprastai ir audringai įvyko su mumis Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje, bendravusio Vaikelio į Aldonos kūną sugrįžimas. Bet vėliau paaiškėjo, kad visa tai dar tebuvo tik to sukeltos audros ir su tuo susijusių įvairių išbandymų pra­džia. Nes kaip kad yra parašyta: „Slibinas tykodamas sustojo prie­šais moterį, kad jai pagimdžius prarytų kūdikį.“ (Apr12, 4b). Ir šie Apreiškimo apaštalui Jonui žodžiai pilnai tinka ne tik apskritai visai Bažnyčiai bei Švč. M. Marijai, bet ir kitai konkrečiai jos dukrai – Aldonai (Marytei) Vaišvilaitei (buv. Kardelienei).