Pereiti prie turinio

12. Palydovai

1991–ųjų metų gegužės pabaigoje „Alfa“ ir „Beta“ specialio­sios paskirties elitinės šturmo grupės buvo išgabentos iš Lietuvos. Lietuvos Aukščiausios Tarybos (dabartinio Seimo) rūmų užėmi­mas ir vėl atidėtas. Jautėsi, kad tie kas tai kruopščiai rengė, buvo dėl to labai įsiutę. Manau, kad pradžioje, visiškai nesuvokiant Die­vo Malonės veikimo, buvo ieškoma kaltų dėl minėto „darbo“ ne­įvykdymo. Ir Kazimierai Prunskienei teko kaip nors pasiaiškinti, – kodėl gegužės 22–ąją dieną Trakuose, kaip kad buvo sutarta, ne­buvo suformuota alternatyvi teisėtai (Landsbergio) Lietuvos va­dovybė ir vyriausybė. Tikriausiai tad, teisinantis, kodėl ji nepadarė to, kas sutarta, Kazimierai teko pirštu parodyti į Aldoną Karde­lienę ir mane.

Kaip ten bebūtų, likę ištikimi Vladimirui Aleksandrui Kriučkovui KGB darbuotojai kurį laiką tapo pagrindiniais mūsų palydovais, per visą eilę bandymų siekusiais mus sunaikinti. Ka­dangi matėm juose ne priešus, o likimo mums duotus bendrake­leivius, stengdavomės kiekviena tam pasitaikiusia proga su jais ir su omonininkais bei su užimtus televizijos pastatus saugojusiais SSRS kareiviais pasikalbėti.

Kiekvieną rytą, keliaudami iš Petro Cidziko sodo namelio į Vilniaus šventoves, netoli Smiltynės, Nemenčinės plento 10-uoju kilometru dar vadintos stotelės, rasdavome stovintį Žiguliuką su ant jo stogo magnetu pritvirtinta antena ir dviem jų priekinėse sė­dynėse sėdinčiais vyrais. Mums įsėdus į autobusą, tokia mašinėle pajudėdavo jam iš paskos. Tose vietose, kur stebėti mus iš auto­mobilio būdavo sudėtinga, atsirasdavo tuoj ir pėsčiasis palydovas ar palydovė.

Tad vieną rytą priėjome prie tokių šalia Smiltynės stotelės stovėjusių Žigulių ir paprašėme tų vyrų pavežti mus iki Antakal­nio troleibusų žiedo, nes vis tiek šiaip ar taip keliaujame visada ta pačia kryptimi, tad kam mums visiems dar laukti to autobuso. Prie Žigulių vairo sėdėjęs vyras pradėjo išsisukinėti, kad taip tik mums atrodo ir nesutiko mūsų pavėžėti. Tad teko laukti mums autobu­so. Išėjus vėliau iš Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios mums iš paskos pėstute ėmė kulniuoti viena moteriškė neatstojusi visą lai­ką mums beieškant namelio, kuriame Antakalnio kalvose gyveno Cidziko žmona. Norėjome juos sutaikyti.

Grįžtant atgal prie bažnyčios kitoje Olandų gatvės pusėje esančioje aikštelėje pamatėme kaip iš priešingų pusių vienas prie kito privažiavo du Žiguliai su juose po du sėdinčius vyrus ir aukš­tomis antenomis ant stogų. Trumpai jiems pro atvirus Žigulių priekinių durelių langus kažką vieni kitiems pasakius, vieni vyrai tuoj nuvažiavo. O prie kitų mes kaip tik spėjome, leisdamiesi Olandų gatve, ta pačia puse, prieiti. Atpažinome, kad tai tie patys vyrai, kuriuos kalbinome ryte. Tad paklausiau sėdėjusio prie vairo, ar negalėtų mūsų nors parvežt į Smiltynės sodus, jei jau negalėjo į čia atvežti. Šįkart šis vyras neišsisukinėjo, o tik trumpai tarstelėjo, – „Negalim, perdavėm pamainą“. Supratom tad, kad mus dabar (antram pusdieny) seks jau tie kiti du vyrai, kurie ką tik nuvažiavo.

Bendraujant su jais pasitaikė ir labai įdomių, šypseną tai prisiminus sukeliančių momentų. Kai mes tarsi apsikeitėme vaid­menimis.

Taip kartą Dievas, matyt irgi, kaip ir aš pralinksmintas Aldonos Kardelienės drąsumo leido pagauti keturis tokio akibrokšto nesitikėjusius omonininkus. Įvyko tai taip:

Atvažiavome troleibusu į Vilniaus geležinkelio stotį, norė­dami vykti į Ignaliną. Ir kaip tik tuo metu dviem Gaziukais (rusų gamybos GAZ visureigiais), ant kurių šoninių durelių buvo užra­šyta МИЛИЦИЯ, atvažiavo grupė omonininkų gaudyti šaukiamojo amžiaus jaunuolių neinančių tarnauti į sovietinę kariuomenę. Iš šių Gaziukų iššoko treningais apsirengę omonininkai (po tais tre­ningais kabėdavo Makarov modelio pistoletai) ir pradėjo lakstyti po geležinkelio stotį, ieškodami šaukiamojo amžiaus jaunuolių. Aldona pasakė man, jog reikia ką nors mums daryti. Aš atsakiau, kad galiu tik paskambinti LR Vyriausybėje tuomet dirbusiam Zig­mui Vaišvilai, kad viešai perspėtų apie vykstančias gaudynes kitus žmones. Zigmui prisiskambinau, tad jaučiausi padaręs ką galiu.

Tačiau Kardelienei pasirodė to per mažai. Kai omonininkai pasigavę stotyje vieną jaunuolį ėmė jį tempti į savo Gaziuką, Aldo­na griežtai rusiškai pareikalavo: „Oтпустите!“ (Paleiskite)! Keturi omonininkai vis tiek įsigrūdo tą jaunuolį į savo Gaziuką ir patys ten sulipo. O mes atsekėme jiems iš paskos, tebereikalaudami pa­leisti tą vaikiną. Galiausiai Kardelienė tarė: „Незаведёте“ (Neužvesi­te) ir peržegnojo tą Gaziuką. Omonininkai ėmė birzginti savo Ga­ziuko variklį, o jis iš tikrųjų niekaip, nepaisant daugkartinių pastangų, neužsivedė. O mes stovėdami prie to Gaziuko meldė­mės.

Tada įvyko kažkas dar nuostabesnio. Iš Gaziuko išlipo du omonininkai ir vietoj to, kad pradėtų į mus šaudyti, ar mus daužy­ti, ar kitaip pulti, ėmė Aldonos atsiprašinėti, – „Бери бери мать свой сын, отпускаем“ (Imk, imk motina savo sūnų, paleidžiame). Omonininkams vėl susėdus į Gaziuką šis tuoj pat iš pirmo karto užsivedė ir jie nuvažiavo. Pasikalbėjus su omonininkų paleistu vai­kinuku paaiškėjo, kad tai buvo netyčia omonininkams po ko­jom pasipainiojęs latviukas.

Nelaikiau niekad savęs bailiu, bet Kardelienės drąsa, įžvalga bei orientacijos ką reikia kritiniu momentu daryti greitis aiškiai mane pranoko. Tad nenuostabu, kad be Dievo ir kitų anapilio bū­tybių bei manęs pirmieji Aldoną Kardelienę įvertino kgb-istai ir nelabasis. Kai kitą savaitę po Sandoros kryžių pašventinimo Aldo­na paskambino į savo butą Šiauliuose telefonu apie tai jai papasa­kojo Bronius Kardelis.

Pasak jo, prieš tai paskambinęs jam vyras griežtai pareikala­vo, kad kuo greičiau pasiimtų savo „bobą“ iš Vilniaus, nes kitaip parsivešęs ją grabe. Kai Bronius paklausęs, o ką jinai ten Vilniuje veikianti, jam tiksliai susakę, ką jinai tądien Vilniuje darė. Kaip vė­liau paaiškėjo Broniui pasiskundus, kad Aldona jo neklausanti, jam buvo pažadėta ir suteikta jos gaudymui pagalba, kuri visgi pa­sirodė esanti nepajėgi to padaryti.

Tad, kaip paaiškėjo iš tolimesnių kgb-istų veiksmų, nutarta kuo greičiau Aldoną ir mane nužudyti. O to padaryti kgb-istams ir omonininkams bent jau iki šiol pilnutinai nepasisekė ne dėl jų profesionalu­mo šioje srityje stygiaus, – tai jie turėjo, o dėl Dievo suteiktos mums apsaugos. Tad didesnei Dievo šlovei ir kad visi suprastu­me, jog kai Dievas ką pašaukia savo darbui, tai sudaro ir sąlygas jį atlikti, papasakosiu apie kai kuriuos iš tų bandymų mus nužudyti kiek detaliau.