Pereiti prie turinio

13. Antrą kartą gimiau vėl Trakuose

Bene didžiausia pagal dalyvavusių KGB darbuotojų skaičių operacija siekiant sunaikinti Aldoną Kardelienę bei jos talkininkus prasidėjo vieną 1991 metų vasaros dieną prie Sandoros kryžių ant Tauro kalno, o svarbiausieji spąstai mums buvo paruošti Tra­kuose.

Besišnekučiuojant prie Sandoros kryžių, paaiškėjo, jog į sve­čius pas muzikę bei tuometinę Šv. Mikalojaus bažnyčios vargoni­ninkę Ireną Paukštytę yra atvažiavęs jos draugas iš Almatos ka­zachas Bachtiaras, kuriam ji panoro aprodyti Trakų pilį. Kartu bu­vusi jos draugė pasisiūlė savo Žiguliais juos ten nuvežti. O kadan­gi Aldona irgi nebuvo mačiusi Trakų pilies, sutarėm ten važiuoti kartu – visi penki. Mums taip besišnekučiuojant prie mūsų grupe­lės buvo priėję dar keli žmonės ir visa tai girdėjo, bet mes nekrei­pėm į tai jokio dėmesio, nes tuo metu prie šių kryžių ant Tauro kalno ateidavo gana daug žmonių, kurie visa kuo domėdavosi. Vėliau gi, paaiškėjo, kad šį mūsų pokalbį nuklausė KGB žmonės ir kelionė į Trakus jiems pasirodė kaip gera proga mumis atsikratyti.

Važiuojant į Trakus pastebėjau, kad paskui mus juda dar du lengvieji automobiliai, o įvažiuojant į Trakus – dešinėje plento pu­sėje, kiek įstrižai stovėjo tie, nesunkiai iš antenos ant stogo ir dvie­jų priekyje sėdinčių vyrų atpažįstami KGB tarnybos Žiguliai.

Kai sustojome automobilių stovėjimo aikštelėje prie tilto į saloje esančią pilies dalį, iš tų paskui mus važiavusių automobilių išlipo grupė vyrų ir viena moteris ir sugužėjo į greta šios aikštelės esantį nedidelį medinį namelį. Mes gi tiltu patraukėme į pilies salą Galvės ežere.

Paaiškėjo, jog atvažiavome gan ne laiku – pirmadienis mu­ziejininkams išeiginė diena ir šią popietę mes radome užrakintus pilies saloje vartus. Tad nutarėme apeiti ją nors ratu ir tai bedarant viename užkaboryje, norėdami apžiūrėti pakeliamąjį tiltą, aptiko­me labai dėl to pasimetusių jaunuolių porelę. Vėliau Aldona paaiš­kino, kad jie buvo pasiųsti pasiklausyti, ką mes kalbėsimės. Mes gi su Irena Paukštyte nutarėme Aldonai ir Bachtarianui dar aprodyti nemažiau įspūdingą pilies dalį, esančią Galvės ežero pusiasalyje, kurią nuo pat paauglystės buvau gerai aplandžiojęs, nes mano senajame pase ties jo žyma – gimimo vieta yra parašyta Trakai. Gaila tik, kad neparašyta konkrečiau – Trakų pilis (juokauju).

Grįžę tiltu atgal prie jo pradžios radome vyrą sėdintį moto­rinėje valtyje su jau užvestu varikliu ir mojantį mums ranka, kvie­čiant kartu paplaukioti Galvės ežere. Aldona, kaip pasakytų evan­gelistai, savo dvasia perpratusi jo piktus kėslus, taip griežtai ir ugningai į jį pažiūrėjo, kad jis įkrito (o gal kokia angelo ranka buvo įverstas) į vandenį ir ėmė ten kapanodamasis rusiškai keiktis. Mes gi paežere pasukome link pusiasalyje esančios pilies dalies.

Beeinant į ją pamatėme garlaivio prieplauką, kurioje stovėjo garlaivis su nuleistu į krantą liepteliu prie kurio stovėjo du vyrai pailgais padžiūvusiais veidais. Aš su Irena ėjau priekyje, o Aldona su Irenos drauge ir Bachtiaru ėjo nuo mūsų kiek atsilikę mums iš paskos. Vienas iš prie lieptelio stovėjusių vyrų pasakė, – „Prašom, prašom“. Ir Irena smalsiai liepteliu įėjo į garlaivį. Aš gi to vyro veide, sakant jam „prašom prašom“, pastebėjau nieko gero neža­dančią sarkastišką šypsenėlę. Tad kiek stabtelėjau praleisdamas priekin tuos vyru, kad būčiau jiems už nugaros patogesnėje susirė­mimo atveju padėtyje.

Mano didžiam nustebimui nieko blogo tuo metu lyg ir ne­įvyko. Irena pasižvalgiusi po garlaivį ir ežerą išlipo iš jo atgal į krantą, o iš paskos jai ir tie du vyrai. Aldona gi į garlaivį nelipo ir kitus rankos mostu sustabdė ties jo lieptu, pati visą tą laiką karštai mintyse melsdamasi. Aš net gi tuo momentu pamaniau, kad gal ir visai neteisingai apie tuos du vyrus taip negerai pagalvojau, nes štai nieko blogo įlipus į tą garlaivį neįvyko.

Taip tuo metu ir išsiskyrėme, tie vyrai liko stovėti prie pake­liamojo lieptelio į garlaivį, o mes penkiese daugiau nei valandą lai­ko vaikštinėjome po gynybinių įtvirtinimų Galvės ežero pusiasaly­je liekanas. Grįžtant atgal, didelei savo nuostabai, pamačiau tuos du vyrus tarsi kokias suakmenėjusias stovylas tebestovinčius tose pačiose pozose kaip kad mes juos daugiau nei prieš valandą pali­kome. Praėjus pro juos Aldona atsigręžė ir pasakė: „Teatleidžia jums Viešpats“. Tuomet jie tarsi vėl atgijo. Vienas jų linktelėjo gal­va tarsi priimdamas ir dėkodamas už šį užtarimą. O antrasis už­sidengė veidą rankomis, gręžėsi nuo mūsų ir tuo pat metu šūk­telėjo, – „Kur jau ten beatleis!“.

Vėliau Aldona man jau grįžus į Vilnių paaiškino, kad šie KBG parinkti kriminaliniai recidyvistai turėjo mus visus peiliais papjauti, o namelin prie automobilių aikštelės sugužėję KGB dar­buotojai sutvarkyti mūsų nužudymo vietą, nepaliekant jokių to pėdsakų. Bet ji, perskaičius šias jų mintis, jungėsi su Dievu ir šie vyrai ne tik kad negalėjo mūsų visų įvilioti į garlaivį, bet ir buvo daugiau nei valandai laiko visiškai suparalyžiuoti.

Kai mes grįžom į automobilių aikštelę, čia pamačiau iš me­dinio namelio išeinant tuos pačius, mus dviem automobiliais atse­kusius žmones. Greitai priėjau prie jų klausdamas gal jie žiną, kaip iš čia nuvažiuot į Baltiškės kaimą? Nieko man neatsakę jie viena grupele spruko nuo manęs į šalia esančius krūmus, o kita atgal į namelį iš kurio išėjo. Aldona man pasakė, – „Nieko ne­klausk jų, jie nieko tau nepasakys“. Vėliau supratau, kad jų logika bylojo, kad jeigu mūsų nenužudė tie tam pasiųsti vyrai, tai mes juos nužu­dėme. Ir mano pripuolimas prie jų su tuo klausimu, pa­sirodė jiems labai įtartinas, o čia dar iš paskos ėjo aukšto ūgio labai atletiškai atrodantis Bachtiaras.

Bet ir tuo viskas nesibaigė.

Išvažiuojant iš Trakų įstrižai kitoj pusėj tebestovintis Žigulis su dviem vyrais mums pravažiavus, pasisuko lanku ir ėmė sekti mums iš paskos. Priekyje mūsų Žigulio atsirado dar kitas keistas automobilis. Ir mus užspaudė tarsi į savotiškas reples. Ėmė ne­ramiai judėti „dvasinis“ Kūdikėlis Aldonos viduje. Ji pamatė, kad kgb-istai ruošiasi mus nustumti nuo akveduko Trakų plente. Pasi­šnibždėjom apie tai, nesiryždami nieko sakyt galėjusiai labai dėl to išsigąsti automobilio vairuotojai. Tad beliko tik melstis ir prašyti Dievo apsaugoti mus nuo šių kėslų.

Dėkui Dievui, kuris neleido mums nieko blogo padaryt ir grįžtant iš Trakų į Vilnių kartu su šia mūsų nedžiuginusia autopa­lyda. Nors buvom prie jų jau pripratę ir gal net galėjom pasakyti, kad tai „mūsiškiai“ – buvę kartu su mumis tose sudėtingose Lie­tuvai aplinkybėse, bet visai kitas jausmas, kai jie tave tik stebi ir vi­sai kita, kai gauna užduotį tave nužudyti ir uoliai stengiasi šį įsaky­mą įvykdyti.