Pereiti prie turinio

15. Išvykos į Šiaulius

Net ir po Jėzulio „dvasinio“ įsikūnijimo pas Marytę (Aldo­ną) ir prieš tai įvykusio jo palaiminimo, tiek man, tiek Marytei bū­davo įvairių, tik kiekvienam skirtingo pobūdžio gundymų ir išban­dymų. Vienas jų Marytei buvo susijęs su Šiauliuose paliktom duk­relėm, tuomet trylikamete Virginija ir dvylikamete Kristina. Nors Jėzus Marytei davė kitą globėją, o vėl apsireiškęs Broniui Karde­liui pa­aiškino, kad kadangi jis nesutiko jo priimti savo šeimoj, tai dabar Aldona nuo jo atimta ir jis galįs vesti kitą, bet Marytei (Al­donai) vis tiek rūpėjo visą šią sudėtingą situaciją pasi­aiškinti ne te­lefonu tiek su Broniumi, tiek su dukromis.

Tad, dabar žiūrint jau kitomis akimis būdami beprotiškai naiviai drąsūs, nuvykome kartu pas Kardelį ir Kardelytes į Karde­lių butą Šiauliuose Grinkevičiaus gatvėje Nr. 16. Kur ramiai prasi­dėjęs pokalbis, ką gi toliau darysime, ir kaip toliau mes visi ben­drausime, išėjus Broniaus pakviestai ar kieno pasiųstai laikraščio „Šiaulių kraštas“ korespondentei, baigėsi tuo, jog Kardelis nulėkęs į virtuvę griebė peilį ir po to sudaužęs Aldonos prieš jį uždarytų durų dekoratyvinį stiklą nusivijo mane per keletą kiemų lauke, o Aldona (Marytė) spėjo per tą laiką iškviesti policiją, kuriai atvykus, pavyko ir jai išeiti kartu su manimi ir policija. Tad padėkoję Dievui, kad viskas taip laimingai baigėsi, išvykome po to atgal į Vilnių.

Visgi, Marytei ir to dar nebuvo gana. Vėliau ji, jau be ma­nęs, 1991-aisiais metais surizikavo dar du kartus aplankyti Šiau­liuose savo žemiškąją šeimą, kol galiausiai įsitikino, jog čia jos lau­kia tik paguldymas prievarta gydyti į psichiatrinę ligoninę ir visų Dievo Malonių atmetimas.

Atvažiavus antrą kartą ji aiškiai pamatė, kokie tolimesni Broniaus ir jį kursčiusių draugų ir kgb-istų planai. Išsprukti jai pa­vyko tik pamelavus, kad dar turi baigti Vilniuje katechetų kursus ir tuomet jau visam sugrįš. Po to Bronius, kalbant su ja telefonu, iš­sitarė, kad labai gailisi, kad jos tuomet „nepatvarkęs“.

Trečiąjį kartą 1991-aisiais metais po Jėzulio įsikūnijimo Ma­rytė į Šiaulius atvažiavo kartu su daugiavaike vilniečių Chodorovi­čių šeima. Jie kaip daugiavaikė šeima buvo išsirūpinę sau tuomet prabangiu laikytą, kiek erdvesnį nei Žiguliai, automobilį „Volga“, kuriuo su vyru ir žmona Chodorovičiais Marytė ir atvyko į Šiaulius.
Paskambinus susitarė su dukrelėmis, kad jos nusileis iš buto į kiemą ir ten galės su mamyte susitikti. Bet dukrelės kaip, kad buvo sutarta neatėjo, o vietoj jų, šiam automobiliui įvažiavus į kie­mą iš visų laiptinių pasipylė būrys vyrų, kurie šūkaudami „Dievo prostitutė“ ir kita, apsupo automobilį. Vienas iš vyrų per atvirą automobilio durelių langą bandė ištraukti iš spynelės variklio už­vedimo raktelį. Bet Chodorovičius spėjo jį pasukti ir vėl užsivedė variklis. Tuomet Chodorovičius ryžtingai įjungė atbulinį bėgį, po to pa­važiavęs kiek atgal, nes už automobilio galo vyrų nebuvo, ryžtin­gai vėl ėmė važiuoti pirmyn ir priekyje stovėję vyrai buvo priversti atšokti į šonus. Visgi per šį išsiveržimą tie Aldoną (Marytę) gaudę vyrai dar suspėjo kumščiu įdaužti priekinį „Volgos“ stiklą ir kojų spyriais į jos šonus ją aplamdyti. Tad Chodorovičius, kadangi automobilis buvo apdraustas, nuvažiavo iškart Šiauliuose į polici­ją, kur parašė pareiškimą apie šį „eismo“ įvykį.

Nuo to laiko Marytės bendravimas su žemiškąja šeima daž­niausiai vyko telefonu, kuriuo kartais kažkas sujungdavo Mary­tę su dukrom net nesurinkus jai buvusių namų telefono numerio.

O kitas atvykimas, į Šiaulius jau įvyko mano, Marytės ir Jėzulio subtiliosios materijos („dvasiniais“) kūnais. Čia vėl pasireiškė mano ir Marytės dvasinės evoliucijos pakopų (lygmens) netolydu­mas. Marytė viską žinodavo, kur ji su „dvasiniu“ kūnu nueidavo, ką darydavo ir patirdavo. Aš gi pajausdavau, kad kažkur iš fizinio kūno su „dvasiniais“ kūnais ar vienu kuriuo iš jų buvau išėjęs, bet dažniausiai nežinodavau, kur ir neatmindavau, ką ten išėjęs veikiau.

Bet dar prieš susitikdamas Marytę šiame gyveni­me tiesiogiai, praktikavau pasivedimą Dievui dvasiniams darbams, jo vedi­mu. Prieš guldamas miegot paprašydavau, ir dabar dažnai pa­prašau Dievo, – vesk mane mano miego metu darbuotis su tavo duotu man „dvasiniu“ kūnu ten, kur labiausiai reikalinga. Kartais pajuntu ir savotišką silpnumą dienos metu ir einu kiek primigt, nes gal tuo metu reikia kokios pagalbos kokiam nors su manim dvasinę jungtį turinčiam žmogui ir sudaręs sąlygas su „dvasiniu“ kūnu sau ten nulėkt galiu jam padėti.

Taigi, Marytė vieną dieną man pasakė, kad popietinio dienos miego metu mes ką tik visi trys vaikščiojom Kaštonų alėja Šiauliuose, – Jėzulis buvo mūsų viduryje ir mes jį „vedėme“ už rankelių. Beeidami sutikom Aldonos (Marytės) draugę Onutę su vyru, kurie mums praėjus, atsigręžę į mus dar ilgai žiūrėjo. Marytė vakare paskambino tai savo draugei Onutei į Šiaulius, norėdama patirti, ką ji dabar mąsto. Onutė tuoj pradėjo priekaištauti, kad Aldona taip išmandrėjusi. Vaikštinėjusi taip išgražėjusi su jaunu gražiu vyru ir nuostabiu vaikeliu Kaštonų alėja, sutikus juos, paži­nus, atsigręžus, bet kažkodėl nepasisveikinus ir neužkalbinus.

Su „dvasiniu“ kūnu Šiauliuose Marytė lankėsi dar ne kartą. Štai pagalvojus, – kaip ten atrodo jos kolektyviniame sode su dide­le meile pasodinti vaismedžiai ir tuoj ten atsidūrusi. Nustebę sodo kaimynai, kažkaip supratę, kad kažkas čia neįprasto, žvilgterėję į ją nubėgę į savo sodo namelį ir stebėję ją toliau pro langą.

Panašiai pagalvojusi apie ligoninę Šiauliuose, kur daug metų dirbo dietine sesele, ir tuojau ten ir atsidūrusi. Ir visa kaip ten dabar yra, tuomet apžiūrėjo.

Kai visa kiek aprimo po kokių šešių metų, teko atvažiuot į Šiaulius su grubios materijos kūnais ir netgi susitikti su Broniumi Kardeliu. Nes nors Marytė išvyko iš Šiaulių kaip stovi tik su maldaknyge rankoje (Vilniuje ją Elena Kubilienė net gi perrengė po to kitais labdariniais rūbais), visą turėtą turtelį, – trijų kambarių butą, pradėtas namo ir jo ūkinių pastatų statybas su sklypu Ginkūnuose, namą ir sklypą kolektyviniame sode bei savo mergautinį automobilį, paliko žemiškai šeimai. Bet Bronius, kad ir melagingai apskelbęs policijai ją kaip dingusią be žinios, nesugebė­jo persirašyti sau jos automobilio garažo. Tad teko Aldonai su manimi atvažiuot padaryt jam tą paslaugą.

Vėliau dar kartą buvom atvažiavę kartu su Marytę ne kartą filmavusia Laima Pangonyte. Bet, kai Kardelį norėjo jį išklausti apie tuos du Jėzaus apsireiškimus: paaiškinimus jam apie Aldonos „dvasi­nį“ nėštumą ir po to, kad jis dabar atleidžiamas nuo buvimo jos vyru pa­reigų ir galįs vesti kitą; Bronius nenorėjo apie tai kalbėti, tik vis kartojo, – „Neverti mes, neverti mes tokių dalykų“.

Dar kitą kartą buvom atvažiavę pas Kardelius pasiimti išsi­vežti globoti Aldonos (Marytės) mamą Vincentą, nes kaimynai jai pranešė, jog dabar jai čia prastoka, nes nelabai yra kam ja rūpintis. Jau ir po Vincentos, ir po jos duktės Aldytės, kaip ji žemaitiškai ją vadindavo iškeliavimo anapilin, paaiškėjo, kad Vincentai vis dar nuosavybės teise tebepriklauso pusė Kardelių buto Šiauliuose. Tad teko kreiptis pagalbos į mane, nes turėjau Marytės testamentą (o ji turėjo mano) ir neliko kito kelio, kaip pirma perimti man teisiškai tą šio buto pusę, o po to perrašyti Marytės dukrai Virginijai.

Taigi, nors bute V. Grinkevičiaus g. 16–9 tuo metu jau gyvens visai kiti nei dabar žmonės, bet atėjus laiko pilnatvei, ant šio namo sienos kabos atminimo Aldonai (Marytei) Vaišvilaitei lenta. O smalsesni šiauliečiai gal ateis pažiūrėt ir to kiemo, kur ji įsiutu­sių vyrų kaip „Dievo prostitutė“ buvo gaudoma. Kaštonų alėjoje gi stovės skulptūra vaizduojanti mus už rankų vedantį Jėzulį (nors prieš tai ant mūsų galvų dar išpils ne vieną pamazgų kibirą). Ir niekas jau nevadins Aldonos–Marytės Vaišvilaitės „Dievo paleistu­ve“, o Jėzaus žodžius: „Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs“ (Mt10, 37b.) supras tiesiogiai.

Gal net gi vienas, kitas susimąstys ir apie tai, kad žodžiai: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“, – galioja žmonėms, bet ne Dievui. Jis ir ką sujungęs gali vėl perskirti, jei tai bus jo va­lios vykdymui reikalinga, jei žmogus, kuriam jis dovanojo nuo­stabią žmoną (ar vyrą), to nevertins ir šią dovaną paniekins.

Psichologiškai suprantu Broniaus Kardelio tragediją. Bet stebino jo prieštaravimas ne tik Dievui, bet ir sau pačiam. Čia jis ir man ir kitiems visaip šmeiždavo Aldoną, – kokia ji esanti baisi, o tuo pat metu siekė ją prievarta susigrąžinti. Ir kai paklausiau, – „Tai ko gi tu pergyveni, jei toks baisus žmogus, kaip kad tu sakai, tave paliko, juk turėtum tada tuo tik džiaugtis?“ – tai nieko į tai negalėjo atsakyti, o tik griebė peilį.

Galiausiai tų jo pastangų prievarta susigrąžinti Aldoną absurdiš-kumą pradėjo pastebėti ir Šiaulių miestelėnai. Ir po jo pade­javimų per televiziją, kad Landsbergis pagrobė jo žmoną, Šiau­liuose pasklido kalambūras: „Saugokis dabar viską vagia – kam pa­vogė lašinius, kam automobilį, o Kardeliui žmoną“.

Marytei buvo parodyta, kad jos dukras savo globon paėmė Švč. M. Marija. Abi jos užaugo doros merginos ir gražiai gyvena. Kristina tapo daktare, o Virginija verslininke – vadybininke. Net gi jos buvęs vyras Bronius netekęs Aldonos, norėdamas atrodyti prieš kitus teisus, nustojo išgėrinėti – tapo pavyzdingu tėvu.