Pereiti prie turinio

16. Tarp Dangaus ir Žemės

Ir pačiai Marytei galutinai įsitikinus, kad „dvasinio“ kūdikio Šiauliuose ji tikrai negalės pagimdyt ir auginti, kilo klausimas, o kur gi jai tuomet būti? Pas Petrą Cidziką ne tik, kad buvo labai nesaugu, bet ir jis pats išsitarė, jog jau pavargo nuo pas jį užsibuvusių labai prieštaringai kitų žmonių vertinamų svečių. Muzikė Irena Paukš­tytė, nors ir priėmė Marytę, bet pas ją sąlygų pastovesniam buvi­mui nebuvo, – augino dvi dukras ir bute nuolat šurmuliavo tai vieni, tai kiti svečiai. Mano bute Meironių kaime vyko remonto darbai, dėl viso gyvenamojo korpuso prie Aukštaitijos nacionali­nio parko direkcijos rekonstrukcijos.

Tad laikinai įkurdinau Marytę netoli savo darbovietės buvu­sioje Palūšės turistinėje bazėje. Čia begyvendama, kartą sėdėdama Lūšių ežero šlaite turėjo ilgai užtrukusį regėjimą apie visos Žemės planetos apvalymą dvasine Ugnimi. Virš ežero paviršiaus, tarsi ko­kiame kino teatro ekrane, Marytė stebėjo besikeičiančius mūsų planetos vaizdus.

Buvo parodytas palyginamasis vaizdinys, – kaip mūsų planeta ima labai greitai suktis ir nuo to smarkaus sukimosi nuo jos nu­laksto visi purvai. Kaip kai kurie žmonės prieš mūsų planetos ap­valymą nuo jos pakeliami ir vėl čia nuleidžiami jau po jos apvaly­mo. Kaip pradeda jie čia vėl kurtis, veisdami čia nepaprasto gro­žio sodus.

Kaip ritasi per mūsų planetą Ugninio jos apvalymo bangos. Kaip dalis žmonių, per jos apvalymą dvasine Ugnimi tarsi sudega iš vidaus, rūbai lieka sveiki, o iš žmogaus tik krūvelė pelenų. Au­galų lapeliai, kiek pasiraitę, o kai kurie nuo to karščio lyg apskru­dę.

Lietuvoje bus po to šilta, tarsi nauja Palestina, tik jau ne prie Viduržemio, o prie Baltijos jūros, nes pasikeis Žemės ašies pasvi­rimo kampas. Puikiai derės vynuogės, melionai ir kiti pietinių kra­štų skanėstai.

Apie mūsų planetos apvalymą tiesioginiais to vaizdais ir palyginimais bei jai gresiantį trečią pasaulinį karą, Marytei buvo rodoma vizijose ne kartą, tad čia perpasakoju mano atmintin iš jos pasakojimų labiau įstrigusius dalykus.

Nors, jei įvyks Trečiasis pasaulinis karas ar jau po Ugninio mūsų planetos apvalymo, daug kur sausuma, pasikeis su jūra vietomis, bet Lietuvoje išliks ir daug sveikų pastatų, tik labai jau mažai žmonių. Krūvos metalo, betono ir stik­lo nuolaužų, deja styros Zuokinių dangoraižių vietose. Visgi, sveikų namų bus daug daugiau nei žmonių.

Marytei besirūpinant, kas gi dabar visom tom gėrybėmis ir apvalytosios Žemės grožybėmis bepasinaudos, Švenčiausioji Mer­gelė Marija paaiškino, jog į čia gyvent kartu su čia išlikusiais žmo­nėmis nusileis dangiškosios būtybės ir jos bei kitų kilnių moterų auginami („dvasiniai“) kūdikiai.

Gi Elenai Rerich padiktuotame Gyvosios Etikos Mokyme apie Ugninį žemės apvalymą ir kaip jam tinkamai pasiruošti, aiškinama, jog po jos apvalymo mūsų planetoje kartu gyvens ir glaudžiai su atgi­musiais iš Aukštybės žmonėmis bendradarbiaus tiek angelai bei kitos gerosios dvasios, tiek ir žmonės su sustandintais „dvasiniais“ kūnais. Bet apie sustandintus „dvasinius“ kūnus detaliau dabar neaiškinama saugantis, kad šiomis žiniomis nepasinaudotų pikta­valiai žmonės. Visgi, laikas palengva suprasti, jog „dvasiniai“ (sub­tiliosios materijos) kūnai, žmogui yra daug svarbesni už jo išorinį apvalkalą – fiziniu dar vadinamą – grubios materijos kūną.

Nesant kur Marytei jaukiau ir saugiau prisiglausti labai apsidžiaugėme kvietimu 1991 m. vasarą dalyvauti kelias savaites vyku­sioje katalikiškų šeimų fokuliarų (židiniečių) stovykloje Valkinin­kuose. Marytė ten nuvyko kartu su savo naująja drauge iš kateche­tų kursų, klaipėdiete Ramune, o aš atvykau į svečius šiai stovyklai jau baigiantis, nes tuomet dar dirbau ANP direkcijoje.

Paskutinę šios stovyklos dieną Dievas Marytei, Ramunytei ir man padovanojo po nuostabią, tiesiog mūsų akyse materializuotą dovanėlę. Tad verta apie tai papasakoti kiek detaliau.

Po dvyliktą valandą prasidėjusių Šv. Mišių Valkininkų baž­nyčioje, visi buvom pakviesti grįžti atgal į už kelių kilometrų nuo miestelio esančią Valkininkų sanatoriją iškilmingų atsisveikinimo pietų su paruoštais tam gardėsiais. Bet Ramunytė pasiūlė iš karto iš šios stovyklos važiuoti į Viliaus Orvydo sodybą prie Salantų, nes ten renkasi daug jaunimo, su kuriuo bendraudami, mes galėsi­me dvasiškai jiems padėti. Todėl ryžomės tenai vykti. Kadangi diena trumpa, o reikėjo pervažiuot stabdant pakeleivingas mašinas beveik visą Lietuvą – pasiekt pirma Vilnių, o iš jo Žemaitijos vi­durį, tai nutarėme taupant laiką, po Šv. Mišių bažnyčioje negrįžti iš Valkininkų miestelio į tolokai nuo jo esančią sanatoriją, o iškart eiti į šalimais plytintį Dzūkijos plentą.

Visgi, beeinant per Valkininkų miestelį plento link, Marytė užsiminė, jog reikėtų nors kokią spurgą nusipirkti, po Šv. Komu­nijos, kad užvalgyti. Aš pasidairiau į šalis, bet jokios arti esančios parduotuvės nepastebėjau. Tada Marytė sako, – žiūrėkit. Ir štai deši­nėje pusėje ant žolytės matau gulint tris spurgas.

Pradžioje dingte­lėjo visiškai kvaila mintis, – gal važiavo koks dviratininkas, kuris vežėsi popieriuje įvyniotas spurgas, kurių trejetas ėmė per viršų ir iššoko. Bet žvilgt šen, žvilgt ten, kad nei dviratininko, nei jokio kito žmogaus aplink nematyti. Marytė sako, – paimk jas. Aš pasilen­kiau, paėmiau šias trikampiu išrikiuotas gražutėlaites spurgas, o jos pasirodo dar esančios karštos – tik ką „iškeptos“. Suvalgėme visi trys po spurgą ir pasijutome tokie sotūs ir laimingi, kad net sunku ką daugiau ir bepasakyti.

Kelionė pas Orvydą sekėsi tiesiog nuostabiai – visur mus joje lydėjo didžiuliu mūsų džiaugsmu besireiškusi Dievo Malonė. Net kai, sustabdžius paskutinę pakeleivingą mašiną, vykusią link Salantų, joje tebuvo vietos tik dar dviem keleiviams, mus vis tiek maloningai šiaip taip į ją įkimšo ir visi, tik už nuoširdų ačiū, pava­kary laimingai pasiekėme Salantus.

Tada dar aiškiau supratome, jog jei tu aukojies dėl Dievo ir kitų žmonių, tai Dievas visada pasirūpins tuo, kas reikalinga tos aukos įvykdymui. Mes atsisakėme dėl jo duotų darbų iškilmingų pietų, o jis mus pamaitino ir palaimino trimis stebuklingomis spurgomis. Marytės gi tokie nepaprasti reiškiniai visiškai nestebi­no, nes ji jų buvo ne kartą patyrusi jau ir anksčiau. Aš gi, prie jų palengva pripratau beglobodamas Marytę. Bet grįžkime prie tuo­met dar grubiosios materijos – fiziniu vadinamame kūne tebesidarbavusio – gyvojo Dievo stebuklo – Viliaus Orvydo ir jo gailestingos širdies.

Praėję pro Viliaus tėvų sodybą saugojusį sovietinį tanką, atsigabentą čia nuo jo pjedestalo paminklo „armijai išvaduotojai“ Salantų miestelyje, atsidūrėme paslaptingoje Orvydų karalystėje. Vilius ir Marytė tuojau vienas kitą pilnutinai suprato ir pamilo. Vilius nė kiek neabejodamas patikėjo visais tais neparastais daly­kais, kuriuos neseniai buvome patyrę ir jam bei čia buvusiam jaunimui tuomet papasakojome.

Besišnekučiuojant ir besimeldžiant rožinį pusrūsyje po Or­vydų sodyba iš namo ūkinės pusės, Vilius pakvietė Marytę ir mane pas jį visam laikui pasilikti. Gal taip ir būtume padarę, bet bėda buvo tame, kad Vilius pats savo tėvų sodyboje tuomet buvo tik šiame pusrūsyje ir iš molio pastatytuose gaubteliuose besiglaudęs vargeta. Vilius buvo, o gal ir dabar yra, didis savo dvasia, bet paniekintas savo šeimos ir kitų gudriai protingų žmonių. Marytė pasistengė bent kiek apglostyti Viliaus mamos tūžmą. Ravėjo pati ir sutelkė Viliaus svečius apravėti jo mamai daržus ir kitkuo jai šia­me ūkyje padėti. Bet nors jo mama po to kiek atšilo, supratau, kad užuovėjos reikia Marytei ieškoti kitur. Tad pabendravę su čia susi­rinkusiu jaunimu vėl grįžome į Vilnių.

Įsiminė vienas Marytės ir Viliaus pokalbis. Vilius tarsi Kristus sunėręs ant krūtinės rankas atsigulė pusrūsyje po namu buvusioje nišoje. Marytė žvilgterėjo į jį ir paklausė, – „Ar nebijai Viliau mirti?“ Vilius atsakė, kad nebijąs. Marytė tarė, – „Na tada gerai, kad nebijai“. Ji jau matė, kad Vilius ilgai tokios didelės įtampos neatlaikys.

Mums buvo kiek lengviau, bet tuo metu dar pilnai nesupra­tau, kokia didi Malonė yra būti šalia dvasiškai už tave stipresnio ir šventesnio žmogaus. Negaliu sakyti, kad neturėjome draugų, bet visumoje daugel metų kybojome tarsi tarp Dangaus ir Žemės. Ir tiek aš, tiek Marytė buvome atstumti dėl jiems nesuprantamų Dievo darbų ne tik savo giminių, bet ir daugelio kunigų, vienuo­lių, buvusių iki tol draugų bei bendražygių.

Ir visgi toje dvasinėje dykumoje Dievo valia buvo parengtas ir Marytei bent jau kurį laiką saugus prieglobstis. Nes buvo ir yra Lietuvoje žmonių, kurie žinojo, kad labiausiai pasaulio yra puola­mi būtent tie žmonės, kurie būdami šiame pasaulyje, yra tarsi ne iš šio pasaulio. Todėl 1991 m. pradėjus pašiepiamai rašyti apie mus laikraščiuose, jie ėmė ieškoti, kaip su mumis susitikti.