Pereiti prie turinio

17. Marijos miesto prieglobstyje

1991-ųjų metų rudenį mums besimeldžiant Vilniuje Aušros Vartų koplyčioje, po Šv. Mišių prie mūsų priėjo Julija Batakytė ir padavė raštelį, kuriame buvo užrašytas adresas: Marijampolė, Vai­čaičio g. 48. Julija paaiškino, kad šį raštelį su prašymu perduoti Al­donai Kardelienei jai padavė nepažįstama moteris, kartu paaiškin­dama, jog ten ją priimtų apsigyventi. Tas buvę jau senokai, bet tik dabar Julija šį prašymą staiga prisiminusi ir todėl jį dabar įvykda­nti.

Pasitarę nutarėme nuvykti į Marijampolę, nes Vilniuje Ma­rytė pastovesniam gyvenimui vietos neturėjo, o pas mane Mei­ronių miške buvo ir nesaugu, ir Palūšėje jau buvom pastebėję be­sidairantį Bronių Kardelį, kilusį iš Ignalinos rajono Rimšės apylinkių, kur gyvena ir dalis jo giminių, tad jam šios vietos buvo gerai pažįstamos ir lengvai pasiekiamos.

Atvykus raštelyje nurodytu adresu į Marijampolę, sužinojo­me, kad ten jau buvo spėję ir pamiršti apie šį kvietimą. Paaiškėjo, kad čia esama jau keliolika metų aktyviai veikiančio, bet kelioms iš jo merginų įstojus į atsikuriančius oficialius vienuolynus bei daliai žmonių nusi­vylus Elytės Klišienės vadovavimu, kiek priblėsusio katalikiškų maldininkų maldos būrelio. Visa tai sužinojome palengva vėliau, o tuo metu nuoširdžiai džiaugėmės, kad Marytę, o vėliau ir mane ten priglaudė, nes nepaprasto kūdikio besilaukiančiai Marytei itin reikėjo apsaugos ir ramybės.

Elytė paaiškino, kad tai ji daranti Švenčiausios Dvasios pa­liepimu. Tuo metu jau visas šis būrelis buvo pavestas šio Trečiojo Dieviškojo Asmens vedimui ir ypatingam garbinimui. Pati Elytė naktimis rašydavo giesmių ir maldų tekstus. Keletą iš šių nuostabių giesmių: „Garbė Trejybei Dievui“, „Tu, o mano meile, Šviesos Balandėli,“ „Dėkojam, dėkojam..“., ir dabar prisimenu ir retsykiais pagiedu.

Elytė papasakojo, kad iš Leipalingio pas jas atvykusios Onutė Karaliūnienė su savo seserimi Danguole atvežė laikraštį „Tiesa“, kuriame iš laikraščio „Šiaulių kraštas“ buvo perspausdin­tas straipsnis „Dievo išrinktoji ar Landsbergio politikos įrankis?“. Viešnios klausė apie tame straipsnyje pašiepiamą „dvasiniu“ kūdi­kiu nėščią Aldoną Kardelienę, – kaip čia yra iš tikrųjų? Elytės pa­dėjėjai Genutei Markauskienei kartu su viešniomis besvarstant, kaip čia galėtų būti, prie altoriaus besimeldžiančiai Elytei Šven­čiausioji Dvasia nurodžiusi, – „Nesvarstyk, o siųsk Genutę į Vilnių į čia jos pakviesti“. Genutei Švenčiausios Dvasios per Elytę buvo nurodyta ieš­koti Kardelienės per rytmetines Šv. Mišias Aušros Vartų koplyčio­je.

Nurodymas buvo labai tikslus, – būtent čia lengviausia ir buvo galima Vilniuje ją surasti. Ne tik dažnai Marytė viena, o man bū­nant Vilniuje ir kartu čia melsdavomės, bet ir čia besimeldžian­čios maldininkės 1991 m. visaip ją globojo ir materialiai šelpė. At­vykus Genutei mes buvom per atlaidus išvykę į Žemaičių Kalva­riją, bet raštelį su adresu sutiko perduoti Kardelienei jos draugė Julija Baltakytė.

Įvairias Dievo užduotis Marijampolės būrelio maldininkės Vilniuje vykdžiusios jau ir prieš tai. Dažniausiai jos buvo siunčia­mos meldžiantis eiti ratu aplink televizijos bokštą ir Aukščiausios Tarybos rūmus. Įdomu tai, kad besimelsdamos rožinį, eidamos aplink Vilniaus televizijos bokštą, dar prieš sausio 13-osios žudy­nes, čia sutiko beveik tą patį bedarančią stačiatikių grupę iš Rygos. Jos irgi sakėsi pasiųstos čia Dievo ir ėjo aplink šį bokštą jį smilkydamos.

Su Marijampolėje veikusiu Elytės (Angelinos) maldininkų būreliu nuolat bendravo keli šio krašto kunigai marijonai: Bronis­lovas Paltanavičius ir Edvardas Grigorjevas bei kunigas Antanas Aleksandravičius. Pastarasis bendravo su šiuo būreliu dar iki mūsų ten atvykimo apie pora metų ir vėliau nuo jo atsiribojo bei uždraudė Elytei laiminti čia atvykstančius žmones. Kunigą Edvar­dą Grigorjevą, kuris visus Angelinos nurodymus priimdavo labai tiesmukai, įspėjau nepasitikėti Elyte pilnutinai – beatodairiškai, nes visuomet bendraujant net ir su Aukštybių pasauliu, veikia žmogiškasis faktorius – visa kas priimama iš ten įkvėptųjų tekstų rašymo būdu pereina per žmogiškąją sąmonę ir jei to žmogaus sielos veidrodyje yra asmeniškumo bangelių, vaizdas neišvengia­mai daugiau ar mažiau iškraipomas.

Kunigas Bronislovas Paltanavičius vienu metu net kvietė persikelti mums gyventi jo globon pas jo vadovaujamo maldos būrelio narę tuometinėje jo parapijoje. Bet negalėjome priimti šio pasiūlymo, nes suvokėme jo kaip kunigo didelį pažeidžiamumą. Tie nuogąstavimai vėliau pasitvirtino, – kunigui Bronislovui pa­pasakojus korespondentams apie jo bendravimą su subtilios materijos skraidykle subtilios mate­rijos kūnuose atvykusiais svečiais iš kitos planetos, jis netru­kus neteko klebono pareigų ir vėliau buvo perkeltas į Marijonų vienuolyną Marijampolėje.

Nors Angelinos maldininkų būrelio merginos ir moterys aktyviai dalyvavo bažnytiniame gyvenime, kai kurie kunigai į jas šnairuodavo ir net pašiepdami vadino mėlynosiomis kuosomis dėl kurį laiką jų nešioto mėlyno apdaro. Šiaip jau šiais laikais visa jų veikla būtų priskiriama katalikų bažnyčioje vykstančiam charizma­tiniam judėjimui, bet tuo metu daug kam tai buvo panašu į sektantišku­mą. Aišku būrelio vadovė Elytė (Angelina), manding kai kada sau leisdavo ir kiek per daug, bet užtai turėjo labai tvirtą dvasinį stu­burą ir gebėjo atsilaikyti prieš kitų nesupratimą ir pa­juoką.

Be Marytės šiame būrelyje kurį laiką buvo bei atvykdavo pa­simelsti ir pasitarti ir kitų moterų, jau po jos atvykimo turėjusių „dvasinį“ nėštumą. Viena jų – Onutė iš Klaipėdos „dvasinį“ nėštumą pajuto po to, kai Klaipėdoje Šv. Mišių metu bažnyčioje spindulys palietė saulės rezginiu (pyne) vadinamą kūno vietą kiek žemiau po krūtinkauliu. Apie mus ji tuo metu dar nieko nebuvo girdėjusi. Kai kurios „dvasinius“ kūdikius priėmė savyje auginti jau būda­mos čia Marijampolėje.

Viena viešnia iš Kauno, pakvietusi į Lietuvą stigmatizuotąjį italą Bondžovani, prisipažino, kai jai mintimis buvo pasiūlyta priimti „dvasinį“ kūdikį, bet ji atsisakiusi dėl to, kad esanti per sena, o po to gavosi taip, kad pastojo ir pagimdė dar įprastinį mums kū­dikėlį. Kita labai graži ir išsilavinusi moteris, gyvenusi Švenčionė­liuose, besikalbant mums su ja traukinyje, papasakojo, kad irgi turėjo „dvasinį“ nėštumą, bet kai atvirai papasakojo apie tai savo vyrui, buvo paguldyta į psichiatrinę ligoninę, kur jai atsidūrus, „dvasinis“ kūdikis iš jos išėjo, bet paliko dėl šios malonės praradi­mo didelis pergyvenimas ir skausmas jos jautrioje širdyje.

Tenka dar paaiškinti, jog medicinos mokslas žino tokį reiš­kinį kaip kalbant jo terminais – įsivaizduojamas nėštumas. Kai moteris mano esanti nėščia, bet jokie medicinos prietaisai to nėš­tumo neužčiuopia ir niekas su išoriniu mūsų kūno pavidalu ne­gimsta. Manding dažnas toks atvejis iš tikrųjų gali būti susijęs ir su tokį nėštumą išgyvenančios moters psichiniais sutrikimais. Bet kai kuriais atvejais gali būti ir „dvasinis“ nėštumas įvykstantis subtilios materijos kūnuose, o aplinkinių dėl tokio reiškinio nesuvokimo ir neįprastumo, priskiriamas psichikos sutrikimui. Teko girdėti ir apie tokio reiškinio labai išsigandusią skaisčiai gyvenusią vienuolę. Tad priimti tokią Dievo Malonę kaip dvasiakūninis nėštumas šiuo metu gali tik labai drąsios, labai tvirtą savo dvasinį stuburą turin­čios moteriškės ar merginos, gyvenančios skaistų gyvenimą, – tai yra esančios gyvybės puoselėtojomis, o ne žudytojomis. Tokią malonę gali priimti tik moterys priimančios Jėzaus kūną ne tik lū­pomis, bet ir visa savo širdimi, visu savo protu, visa savo siela ir visa savo dvasia.

Palengva paaiškėjo, kad intensyviai vyksta, daugumai nematomas, pasiruošimas mūsų planetos veido atnaujinimui, – metui, kuris Evangelijoje vadinamas pasaulio atgimimu: „pasaulio atgimi­me, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste“ (Mk19, 28b), o Avestoje frašokereti (pasaulio perkeitimu).

Visgi, visi troškome tuos Švenčiausios Dvasios Malonės veikimu prasidedančius kūdikius, pamatyti gimstant mums įprastais fiziniais kūnais. Kunigas Bronislovas Paltanavičius net gi kryžiumi gulėdamas meldėsi, kad taip įvyktų. Bet įvyko viskas kitaip nei kad daugelis tikėjomės, nes žmogui Dievo keliai ir pla­nai nežinomi ir didžios yra jo paslaptys bei visagalybė.

Marytė sakė, kad supratusi jog pas ją priimamas pasiprašęs Jėzulis gims kažkaip kitaip nei įprastiniai kūdikiai, nes ir pats nėš­tumas buvo visai kitoks nei kad tuomet, kai laukėsi savo dukrelių Kristinos ir Virginijos. Dvasiakūnis Jėzulis dar negimęs, jau išeida­vo iš jos kūno, žįsdamas jos krūtį bei meiliai ją apkabinda­mas ir paguosdamas. Tačiau atrodo, kad ir ji nesitikėjo, kad jis gims daugumai mūsų nematomame subtiliame kūne. Būtent tai yra vienas iš įrodymų, kad tai nebuvo joks įsivaizduotas, įteigtas ar įsiteigtas tariamas nėštumas. Viskas vyko taip, kaip mes nei įsi­vaizduoti, nei įsiteigti negalėjome. Tiesiog atlikdavome Dievo mums pavestą užduotį, kurios tolesnės eigos net nepajėgėme pilnai suprasti, ir jis tuojau pat mums duodavo dar ir kitą užduotį.

Laukiant Antrojo Jėzaus gimimo Marijampolėje dėl šio reiš­kinio neįprastumo ore tvyrojo ir tam tikra įtampa. Praėjo devyni mėnesiai nuo Jėzulio pas Marytę spinduliu atėjimo, o jis vis negi­mė. Ir įvyko tai tik po kelių metų per Onines. Laimei, kad be Marytės ir Angelinos šiame būrelyje buvo ir daugiau vizijas bei dvasinį žinojimą patiriančių moterų. Atrodo, kad Jėzus tarsi davė laiko mums tinkamiau jo Antram gimimui pasiruošti.

Genutei Markauskienei vizijoje buvo parodyta dar negimu­sių, bet jau motinų įsčiose nužudytų kūdikių krauju ir girtuoklys­tės bei paleistuvystės vėmalais suteršta Lietuvos žemė su jos tarsi kokiam žemėlapyje aiškiai išreikštais kontūrais. Ir vidinis balsas paaiškino, jog dabar čia dar taip (dvasiškai) purvina, jog Jėzuliui (iki šios planetos apvalymo) nė kojų pėdos nėra čia kur pastatyti. Tad, turbūt, neatsitiktinai Fatimoje prieš Švč. Marijos apsireiškimą virš ąžuolėlio ant kurio ji apsireiškė blykstelėjo žaibas, matyt apva­lydamas erdvę jos apsireiškimui.

Kartą viena Dievui pasišventusi sesė sapne regėjo kaip Švč. M. Marija pasiėmusi plačią šluotą valo virš Lietuvos tamsų tarsi smogo debesys dangų. Sesė paklausė, – „Viešpatie, ką tai reiškia?“. Balsas atsakė, – žmonių geismai, geiduliai, pyktis ir netyros mintys užteršė erdvę virš jūsų Tėvynės, o Marija ją valo.
Dabar ėmus Dievo šlovintojams kviesti Šventąją Dvasią, Marija ruošia kelią, kad Šventoji Dvasia dvasine Ugnimi galėtų į čia nusileist. Bet būdėkite, kad būtumėte tyri savo mintyse ir jausmuose. Šventoji Dvasia trokšta švarių indų naudojančių jos Liepsną kūrybai, o ne aistroms. Neišduokite jos tarsi judai.

Marytei gi prieš Jėzulio „dvasiniu“ kūnu iš jos gimimą, buvo parodyti du šiaudų kūgiai ir paaiškinta, kad tai didžioji lietuvių ir žydų tautų dalis, o jų subrandinti grūdai gyvens kartu su Dievu. Kiti dvasiakūniai kūdikiai jai ir kitoms moterims buvo jau duoti po Jėzulio naujojo gimimo subtiliosios materijos kūnu ir paaiškin­ta, jog jie bus Jėzaus svarbiais talkininkais Jo kuriamoje Karalystė­je. Dar Jėzulis Marytei pasakė, – „Dabar manęs jau nebevadins žydu“.

Nors gyvendami kelis metus Marijampolėje patyrėme ir daug vargo, bet visgi, toje dvasinėje dykumoje per kurią mes tuomet ėjome šis namelis buvo ta vieta, apie kurią Apreiškime apaštalui Jonui parašyta: „Slibinas tykodamas sustojo priešais mo­terį, kad jai pagimdžius prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniu­ką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moters pabėgo į dykumą, kur buvo jai paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.“ (Apr12, 4b–6).

Negaliu nepaminėti to, kad apie būsimąjį naująjį Jėzaus gi­mimą Švč. Mergelė Marija būnant mums Marijampolėje, tiesiogiai apreiškė ir kitiems žmonėms. Bene plačiausiai nuskambėjo Švč. M. Marijos apsi-reiškimas paauglei Laurai Lapinskaitei Sangrūdos bažnytėlėje esančioje Marijampolės rajone, pačiame Lietuvos – Lenkijos pasienyje. Laurai Švč. M. Marija nurodė skelbti apie bū­simąjį nepaprasto kūdikio gimimą, kad žmonės tam dvasiškai ruoštųsi, o jei žmonės jos neklausytų tai bent pačiai pasiruošti. Apie šį Švč. M. Marijos apsireiškimą, diskutuojant, ar tai galėtų būti tiesa, tuomet rašyta Marijampolės laikraščiuose.

Teko girdėti ir apie spaudoje aprašytą moteriškę iš Marijam­polio kaimo prie Vilniaus skelbusią apie vizijoje matytą būsimą nepaprasto kūdikėlio gimimą. O tokių žmonių, kurie patyrė tai asmeniškai irgi atvyk-davo pas mus į Marijampolę.

Pavyzdžiui, mergaitė Raselė atvykusi pas mus iš Vilniaus papasa­kojo sapne regėjusi du gandrus nešusius savo snapuose lopšį su spindinčiu jame kūdikėliu, ir kaip tie gandrai nusileido prie name­lio Marijampolėje.

Kelios Švenčiausios Dvasios vedimui pavesto būrelio moterys prie namelio Vaičaičio g. 48, Marijampolėje. Marytė stovi pirma iš dešinės pusės. Viduryje Genutė Markauskienė, o jai prie dešinės rankos gerąja Morta mūsų dvasinei šeimai tapusi Uršulė Genovaitė – Sorienė.