Reiškiniai su kuriais susidūriau buvo tokie nepaprasti, kad norėdamas juos suprasti, uoliai atsakymų sau ieškojau daugelyje šventraščių ir dvasinio ugdymo knygų. Pabandysiu trumpai jums perteikti tai, ką pavyko man Jėzaus Naujojo Atėjimo klausimu išsiaiškinti ar bent jau šį tą sužinoti. Pradėjau šį aiškinimąsi nuo Ankstesniojo Jėzaus gimimo, nes ir tuomet dauguma išrinktosios tautos žmonių taip ir nepažino jame ilgai laukto Mešijacho ir vis dar ir dabar jo tebelaukia.
Net gi artimiausi Jėzaus mokiniai: Petras, Jokūbas ir Jonas galutinai atpažįsta Jėzuje Mesiją tik išvydę jo šlovingąjį atsimainymą ant Taboro kalno. Nusileidę nuo Taboro kalno, nustebę jie paklausė Jėzaus: „Kodėl Rašto aiškintojai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas? Jis atsakė: Tiesa, Elijas turi ateiti ir viską atitaisyti. Bet aš jums sakau, kad Elijas jau buvo atėjęs, ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės kentėti ir Žmogaus Sūnus. Tuomet mokiniai suprato jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją.“ (Mt17, 10–13 ir plg. Mk9, 11–13).
Panašiai evangelistas Lukas pasakoja, kad, kalbėdamas apie Joną Krikštytoją, Jėzus paaiškino: „Jis yra tasai, apie kurį parašyta: štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią.“ (Lk7, 27). Evangelistas Matas kitoje Evangelijos vietoje apie tai, kad Jėzus paaiškino, jog pranašas Elijas antrąjį kartą į Izraelio tautą atėjo jau Jonu Krikštytoju, pasakoja dar konkrečiau: „Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono, ir jeigu norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turi ateiti. Kas turi ausis teklauso!“ (Mt11, 13–15).
Ir tikrai Senasis Testamentas baigiasi Malachijo pranašystės žodžiais apie Elijo antrąjį atėjimą tam, kad paruoštų tautą Mesijo atėjimui:
„Štai! Pirm negu ateis ši didinga ir baisi diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją. Jis atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams taip, kad atėjęs neužgaučiau viso krašto pražūtimi.“ (Mal3, 23–24).
Tad neatsitiktinai evangelistas Lukas pasakodamas apie tai, kad jau kunigui Zacharijui angelas apreiškė, jog iš jo žmonos gimsiantis jo sūnus Jonas „su Elijo dvasia ir galybe žengs pirma Viešpaties“ beveik pažodžiui cituoja visą eilutę iš minėtos Malachijo pranašystės vietos.
Prisiminkim:
„Nebijok Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. /.../ Jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniesiems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą.“ (Lk1, 13, 15b–17; pgl. apokrifai).
Taip galutinai išaiškėja sutartinis net trijų evangelistų: Mato, Morkaus ir Luko teigimas, jog pasak Jėzaus ir anot Luko dar ir pasak Viešpaties angelo, – Elijas į izraelitų tautą sugrįžo jau kūdikėlio Jono (Jono Krikštytojo) pavidalu. Bet kartu išaiškėja ir kodėl to meto Rašto aiškintojams taip sunku buvo tame kunigo Zacharijo sūnelyje tą garsųjį pranašą Eliją atpažinti.
Rašto aiškintojai žinojo jog, pasak jo, – pranašas Elijas buvo savo mokinio Eliziejaus akivaizdoje pakeltas į Dangų ugniniame vežime su visu jo žemiškuoju kūnu. Tad tikriausiai visai logiškai, bet labai tiesmukai manė, jog paruošti Mesijui kelio jis taip pat sugrįš ugniniame vežime tame pačiame suaugusio žmogaus kūne. Gal net to sugrįžimo tikėtasi labai įspūdingo, – pačiame Jeruzalės šventyklos viduryje ar kitoje itin garbingoje vietoje. Tuo labiau iš Mesijo atėjimo tikėtasi kažko dar labiau įspūdingesnio.
Nes pranašas Malachijas teigė: „Tikėk manimi! Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelio. Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Bet kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti jam pasirodžius? Juk jis kaip lydytojo ugnis ir kaip skalbėjų šarmas. Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir jis valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neduos teisumo atnašų VIEŠPAČIUI.“ (Mal3, 1-3).
Tad aukštieji kunigai ir fariziejai pasipiktinę kalbėjo: „Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų? Nebent tos prakeiktos padugnės neišmanančios Įstatymo.“ (Jn7, 48-49). Visa ši pompastiškoji to meto mokslinčių logika atsiskleidžia ir jų murmėjime prieš Jėzų: „Mes žinome iš kur jis kilęs. O kai ateis Mesijas, niekas nežinos iš kur jis.“ (Jn7, 27); „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: „Aš esu nužengęs iš dangaus?“"(Jn6, 42).
Dauguma krikščionių laukia Jėzaus kaip Teisėjo ir Karalių Karaliaus bei Viešpačių Viešpaties sugrįžtant į Žemę su tuo pačiu kūnu su kuriuo jis ir pakilo į Dangų. Tikriausiai taip mąstoma dėl Apaštalų darbuose esančių žodžių: „Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atskubėjo du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“ (Apd1, 10–11).
Vis dėl to remtis mąstant apie Jėzaus Garbingąjį sugrįžimą vien šiomis Apaštalų darbų aprašymo eilutėmis ir galvoti, jog jis sugrįš su tuo pačiu kūnu su kuriuo pakilo į Dangų, labai trapu. Nes Evangelijose šio pasakojimo išvis nėra. Jis užrašytas ne tiesioginio šių įvykių liudytojo, o irgi to nemačiusio apaštalo Pauliaus padėjėjo. Evangelijose ne tik nėra šio epizodo, bet ir pats Jėzaus pakilimas į Dangų aprašomas kiek skirtingai.
Evangelijoje pagal Morkų tai vadinama paėmimu į Dangų: „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į Dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.“ (Mk15, 19). Evangelijoje pagal Luką pasakojama apie Jėzaus pakilimą į Dangų: „Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų.“ (Lk24, 51). Evangelijoje pagal Joną Jėzus kalbėdamas su Marija Magdaliete tai vadina žengimu pas Tėvą: „Jėzus jai tarė. „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Dievą.“" (Jn20, 17). Toje Evangelijoje randame ir Jėzaus žodžius apie užžengimą: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?!“ (Jn6, 61c–62).
Evangelijoje pagal Matą pasakojimas apie Jėzaus apsireiškimą mokiniams Galilėjoje ant kalno baigiamas jų palaiminimu, neaiškinant kas įvyko su Jėzumi po to. Bet žodis nužengimas šioje Evangelijoje pavartojamas pasakojant apie akmenį nuo Jėzaus kapo nuritinusį angelą: „Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nuritino šalin akmenį ir atsisėdo ant jo.“ (Mt28, 2).
Prisimenant dar prieš tai cituotą Apaštalų darbų vietą, apibendrinant galima pasakyti, kad nors apie tai ir pasakojama labai nekonkrečiai ir nesutartinai, bet visgi kalbant apie Jėzaus pakilimą į Dangų, nors ir nežymiai, vyrauja žodis įžengimas (užžengimas). Bet tai, anaiptol nėra pakankamu pagrindu įsivaizduoti Jėzaus Naująjį Atėjimą jo nužengimu iš Dangaus tiesmukąja šio žodžio prasme, nes daugel kartų Jėzus ir savo gimimą iš Šventosios Dvasios vadina nužengimu iš Dangaus: „Niekas nėra pakilęs į Dangų tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš Dangaus.“ (Jn2, 13); „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę /.../ Aš esu gyvybės duona!“ (Jn6, 33–34); „nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė.“(Jn6, 3b); „Aš esu gyvybės duona, nužengusi iš dangaus.“ (Jn 6, 51a); „Štai duona nužengusi iš dangaus!“ (Jn6, 58).
Žinant tą akibrokštą – kai pranašas Elijas buvo pakeltas į Dangų savo jau suaugusio žmogaus kūne, o nusileido iš jo jau kūdikėlio Jono (Krikštytojo) pavidalu, net ir nepatyrusiems tokių neįprastų dalykų, kaip mes su Maryte, žmonėms turėtų kilti klausimas, o kaip ten bus ar jau dalinai yra su tuo Naujuoju Kristaus Atėjimu (Nužengimu iš Dangaus)? Koks jis bus ar jau dalinai yra?
Tenka iškart pasakyti, kad šiuo klausimu manoma labai įvairiai. Kaip jau prieš tai minėjau dauguma krikščionių laukia sugrįžtančio Jėzaus tame pačiame suaugusiojo žmogaus kūne su kuriuo jis pakilo į Dangų. Teosofai ir mormonai laukia jo vėl gimstant kūdikėliu iš Šventosios (Švenčiausios) Dvasios. Zoroastristų šventraštyje Avesta pasakojama apie Žmonijos Gelbėtojus (Soašiantus) gimstančius kūdikiais pradėtais iš Gerosios Dvasios (Ahūra Mazdos). Vedose ir Puranose pasakojama apie Dieviškojo Višnaus įsikūnijimus (avataras) kūdikėliais (Avataromis). Panašiai senajame Baltų tikėjime atmenami buvę net devyni dievaičiai (Dievo Sūnūs) Perkūnai. (Atrodo, kad žodis Perkūnas senovėje mūsų kalboje turėjo analogišką prasmę sanskritiškajam žodžiui – Avataras.)
Arčiausiai tiesos esančiu man pasirodė teiginys, kadaise rusų kalba skaitytoje knygoje, kad Jėzaus Naujojo Atėjimo metu nebus nei taip kaip to tikisi dauguma krikščionių, nei taip kaip jo laukia teosofai. Neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę, nes ja tekantis vanduo tuo metu jau bus visai kitas.
Naujojo Jėzaus Atėjimo metu jo misija yra jau visai kita nei jo ankstesniojo Atėjimo metu. Visa žmonija, pasak Biblijos, Avestos ir Gyvosios Etikos Mokymo bus apvalyta, ištirta dvasine Ugnimi – „Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi“ (Mt9, 49) ir patirs tai, kas Biblijoje vadinama: atgimimu iš Aukštybių (Jn2, 3), krikštu ne tik dvasia, bet ir ugnimi (Lk3, 16b), apsivilkimu nauju žmogumi (Ef4, 2); o zoroastristų Avestoje žmonijos ištyrimu Ugnimi bei jos perkeitimu (frašokereti). Po kurio žmogaus išorinis kūnas jau žymiai mažiau skirsis nuo „dvasinio“ (subtiliosios materijos) kūno – tai yra nuo jo sielos nei dabar.
Apaštalo Pauliaus žodžiais: „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti.“ (1Kor15, 51); „Jų galas – pražūtis, jų dievas pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus. Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir mes iš ten laukiame išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia.“ (Fil3, 19–21).
Didele paslaptimi išlieka kokiu buvo tas kūnas, kuriuo po prisikėlimo iš numirusių Jėzus apsireikšdavo savo mokiniams. Nes: Jėzus atsirasdavo staiga ir taip pat staiga vėl pranykdavo, – „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių.“ (Lk24, 31); įeidavo pro užrakintas duris ir vėl staiga jų neatrakinęs išeidavo, – „Tos pirmosios savaitės dienos vakare durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ (Jn20, 26).
Evangelijoje pagal Morkų pasakojant apie Jėzaus pasirodymą dviem mokiniams, Evangelijoje pagal Luką vadinamiems mokiniais iš Emauso (Lk27, 13), tiesiai pasakoma, jog Jėzus pasirodė „tačiau kitokiu pavidalu.“ (Mk16, 12b).
Žinant dar apie Jėzaus apsireiškimus Kūdikėliu bei Vaikeliu jau vėlesniais laikais šventiesiems Antanui, Teresėlei, Faustinai bei Prahos mieste (Prahos karalėlis), taip pat man su Maryte Vilniuje Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje, tampa aišku, kad apie subtiliosios ar grubiosios materijos kūną ir jo pavidalą su kuriuo apsireikš Jėzus kaip „Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats“ visoje savo garbėje jo Naujojo Atėjimo metu, galime tik paspėlioti. Ir tokių spėlionių metu lengva vėl atsidurti daugelio izraelitų norėjusių primesti Mesijui savo sąlygas, kad būtų jų pripažintas, apgailėtiname vaidmenyje.
Manau, kad tai, ką patyrėme mes Lietuvoje darniai apima ir krikščioniškąjį ir teosofinį Jėzaus Kristaus Naujojo Atėjimo supratimą. Laisva valia (kurios ir tikros meilės Viešpačiui, atrodo tik ir tereikėjo) priimtas spinduliu į savo kūną Marytės ir jos pagimdytas dvasiakūniu kūdikiu „berniukas, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda“ (Apr12, 5a) vėl „buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto“ (Apr12, 5b) iš kur jau suaugusiojo žmogaus subtilios materijos sustandintame kūne ateis „su didžia galybe ir šlove“ (Mt24, 30c). Taip manyti mane skatina tai, kad vėliau jau, po Jėzulio pas ją Naujojo (dar kartą žemėje) gimimo, Marytė regėdavo jį pradžioje vis labiau ūgtelėjusiu berniuku, o galiausiai jau ir žaviu jaunuoliu.
Įžymus katalikų teologas Josephas Ratzingeris, vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI-uoju, jau prieš tai, būdamas dar kardinolu, knygoje „Krikščionybės įvadas“ (Kat. Pas., V.,1991, psl. 169) paaiškino: „Izaoko motina Sara, Samuelio motina Chana ir bevardė Samsono motina, jos visos nevaisingos ir neturi jokios žmogiškosios vilties susilaukti vaikų. Tačiau visos trys pagimdo kūdikius, kurie vėliau tampa Izraelio gelbėtojais. Taip įvyksta maloningas Dievo gailestingumas ir neįmanomi dalykai tampa įmanomi. Viešpats išaukština pažemintus ir nustumia nuo sosto išpuikėlius. Ši seka apima Elžbietą, Jono Krikštytojo motiną, o jos viršūnė bei tikslas – Marija. Visais atvejais įvykio prasmė ta pati: pasaulio išgelbėjimas ateina ne iš žmonių ir ne iš jų galios. Išgelbėjimas tenka žmogui kaip gryna dovana. Ją reikia tik priimti. Mergaitiškas gimdymas nepriklauso nei asketikai, nei tiesiogiai Jėzaus dievasūnystės doktrinai. Šis įvykis yra pirmiausia malonės teologija – žinia apie tai, kaip mums suteikiamas išganymas: priėmimo paprastumu, kaip laisviausia dovana meilės išgelbstinčios pasaulį“.
Tad visai nenuostabu, kad gimstant dar kartą kūdikėliu Jėzaus laukia ne tik teosofai ir „Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia“ (mormonai), bet ir dalis katalikų. Katalikiškąjį Imprimatur turinčioje knygoje „Marija kreipiasi į savo mylimuosius sūnus – kunigus“ (Marijos kunigų sąjūdis, Čikaga, 1995) teigiama: „Jo antrasis atėjimas, mylimieji sūnūs, bus toks kaip pirmasis. Taip kaip buvo gimimas šią (Kalėdų– knyg. aut. past.) naktį, taip bus ir Jėzaus sugrįžimas garbėje prieš jo paskutinįjį atėjimą paskutiniam Teismui, kurio valanda tebėra paslėpta Tėvo paslaptyje.“ (Id. psl. 228-229); „Pasiruoškite Jėzaus antrajam gimimui garbingai. Jis – beateinantis karaliauti jūsų tarpe. Viskas jau atskleista pasiruošusiems klausyti ir suprasti.“ (Id.psl.455); „Skausmai vis labiau aštrės visiems, artėjant jo antrojo gimimo valandai.“ (Id. psl. 456); „visi ruoškitės jo Antrajam Užgimimui /.../ priimkite pranašiškus pranešimus, kurie taip įvairiai yra jums nurodę, kad šis Antrasis Užgimimas jau visai priartėjęs. /.../ Kaip Antrojo Advento Motina aš jus ruošiu Jo naujam Užgimimui.“ (IId., psl. 183–184).
Kaip jau prieš tai papasakojau, realybėje tai dalinai jau įvyko ir toliau dabar vyksta dar nuostabiau ir paslaptingiau nei, kad kas galėjo nuvokti net ir iš tokių gana konkrečių užuominų. Tad visai pagrįstai vienas iš įtaigesnių teosofiškųjų mąstytojų Abd–ru–šin knygoje „Tiesos šviesoje“ (Im Lichte der Wahrheit, Graalsbotchaft, Stuttgart, 1990) pra-nešime Kalėdos įspėjo: „Jūs laukiate Didžiųjų Pasiuntinybių žemėje pasireiškimo. Bet juk Jos pasirodys vis toje pat formoje, seniai jums žinomoje. Dar daugiau, jūs pripažįstate tą formą, kai kalbama apie seniai praėjusias dienas. Taip vadinami geri krikščionys pripažintų piktžodžiautoju ir dideliu nusidėjėliu kiekvieną žmogų drįstantį teigti, kad Dievo Sūnaus Jėzaus Gimimo Apreiškimas piemenims – graži pasaka. Bet tie patys „geri krikščionys“ didžiai pasipiktinę nusigręžia nuo dabarties laiko apreiškimų. Jiems nesvarbu tai, kad Pasiuntinybė pasireiškia tokiu pat būdu, kaip ir anais laikais.“
Visgi paaiškėjo, kad ir Abd–ru–šin buvo šiuo klausimu tik dalinai teisus... Realybė, kaip jau minėjau, yra dar nuostabesnė, paprastesnė ir paslaptingesnė nei, kad užuominos apie ją visuose apmąstymuose bei pranašystėse.