Pereiti prie turinio

20. Hiperborėjos atgimimas

Garsusis pranašas ir gydytojas Mišelis de Notr–Damas (Nostradamas, 1503 - 1566) savo ketureiliuose (centurionuose) ne kartą kalba apie Hiperborėjos atgimimą: „Hiperborėjos atgimi­mas XX a. – XXI a“., „Paminklą man pastatys dėkingieji hiper­borėjai“, „Dvi juodos (dvasine prasme – knyg. aut. past.) valsty­bės tarsis tarpusavyje, trečioji šalis – šiaurės šalis taps jų vadove. Ši tvirta sąjunga bus sudaryta tuo metu, kai visi lauks Išgelbėtojo iš Rytų Atėjimo. Trečiojoje šalyje gyvena daug baltųjų (dvasine prasme – knyg. aut. past.)“, „XXI a. sužaliuos didelė sala šiaurėje (Grenlandija – knyg. aut. past.) dabar dengiama ledynų“. „XXI amžiuje pasaulis pasidalins į dvi dalis: „Šiaurė“ ir „Pietūs“. Į „Pietus“ išeis žmonės nepanorę susitaikyti su esamais įstatymais“.

Be Nostradamo pranašysčių Hiperborėja dažniausiai yra minima antikos raštuose. Graikiškas žodis Hyperborei yra sudarytas iš žodžių: „hyper“ – apapus, ypač ir „boreas“ – šiaurė. Taip pat ir iš antikos raštų konteksto aišku, kad graikams hiperborėjai – tauta gyvenanti toli Europos šiaurėje.

Pirmiausia hiperborėjus randame V a. pr. Kr. Herodoto sudarytame pasaulio žemėlapyje. Hiperborėjais čia pavadintos visos Šiaurės Europos tautos. Vėlesniuose kitų kartografų sudarytuose žemėlapiuose Hiperborė­jos vieta jau įtikslinama atitinkamai aistiškajam Baltijos pajūriui. Dabartinės Ukrainos vietoje prie Juodosios jūros žymima Skitija, į Šiaurės vakarus už jos Sarmatija, už jos pusračiu lygiagrečiai Baltijos jūrai nutįsta mitiniai Ripėjų kalnai, o už jų visu Baltijos pajūriu Hiperborėja. O vienas žymiausių antikos geografų Ptolo­mėjus savo sudarytame Europos žemėlapyje žymi Hiperborėjų kalnus ir patalpina juos pačiame šiaurrytiniame šio žemėlapio kampe, kažkur už boruskų ir pagiritų, tarp azijinės ir europinės Sarmatijos.

Kai kurie rusų tautybės Nostradamo pranašysčių tyrinėtojai bando Hiperborėją tapatinti su Rusija. Bet tai tinka nebent šiaur­vakarinei Rusijos daliai bei Gudijai (Baltarusijai). Nes pats Nostra­damas Rusijos žemę vardina Tartarijos bei barbarų šalimi, o ten gyvenančius žmones „tartarais“ (pragaro žmonėmis). Pavyzdžiui jis rašė: „Po 400 metų Tartarijos šalyje spalyje suliepsnos didžiulė revoliucija, kurią dauguma laikys viena iš baisiausių kada nors bu­vusių žemėje. Ji suliepsnos tais metais, kuriais bus daugiausia Saulės ir Mėnulio užtemimų – septyni. Tada gyvenimas žemėje nustos laisvai vystytis ir nugrims į didžią miglą“; „barbarų šalyje didžioji dvasininkijos dalis bus pasiųsta į ešafotą“.

Kitas prancūzų aiškiaregis, Nostradamo mokytojas R. Neru (XVa.) rašė, kad jam teks dar kartą gimti „Šiaurės mieste, šiaurės tautoje, kuri yra poetų, kankinių ir pranašų tauta“. Bei nurodė: „Palaimintas bus tas, kuris gims toje tautoje dviejų epochų sandū­roje, nes jis turės Dievo malonę“.

Skaitydamas šią pranašystę negali neprisiminti ir Lietuvos diplomato, prancūzų pašlovinto poeto ir Dievo šventomis vizijo­mis apdovanoto pranašo, kurio dalis pranašysčių jau tiksliai išsipil­dė – Oskaro Milašiaus teiginio, kad Vilnius (Lietuva) taps Šiaurės Atėnais. Bet niekada nereikia užmiršti, kad šios permainos įvyks po skau­džių pasaulinių sukrėtimų ir yra tiesiogiai susijusios su Naujuoju Kristaus Atėjimu ir su simboliškai dėl jos ilgumo Tūkstantmete va­dinama Kristaus Viešpatyste. Tad teisingai supraskite Oskaro Mi­lašiaus žodžius: „Po to stos ilga taika, trunkanti visą tūkstantmetį. Triumfuos dora ir protas. Lietuva taps Šiaurės Atėnais“. O ta visą erą (vadinamą Tūkstantmečiu) truksianti taika, pasak Zaratuštros žodžių, užrašytų Avestoje, ateis po daugelio sunkių kautynių Žemėje tarp Ahūro Mazdos (Gerosios Dvasios) ir Angru Mainju (Blogosios Dvasios) šalininkų, kai ateis „Dieviškasis karalaitis“, kurio kariai giedodami šventąsias maldas ir giesmes (gatas) pergalingai pabaigs amžiais trunkantį mūšį. Tada kaip rašoma Avestoje „pasibaigs Vilko era ir prasidės Avinėlio era“, kurios metu įsivyraus santarvė ir gerovė.

Svarbu tai, kad Hiperborėjos atgimimo klausimu su prana­šais sutaria ir mokslininkai. Dar tarpukario Lietuvoje įžymusis mūsų geografas Kazys Pakštas (1893 – 1960) savo knygos „Baltijos respublikų politinė geografija“ skyriuje „Geopolitinis kli­mato vaidmuo“ nurodė, kad „Kultūrinis ir politinis vadovavimas yra atitekęs tiems kraštams, kurie tarpsta tokioje klimato srityje, kur vidutinė metinė temperatūra sutampa su 5 – 150 izotermomis. Žmogaus energija geriausiai pasireiškia tose srityse, kurias kerta 100 vidutinės temperatūros izoterma. Įdomu pažymėti, kad su tąja metinės temperatūros izoterma sutampa ir civilizacijos ašis, kuri eina per tokius civilizacijos centrus kaip San Franciskas, Niujor­kas, Londonas, Paryžius, Berlynas, Viena, Tokijas“.

O 1991 m. geografas Ričardas Volskis savo knygelėje „Trečioji gyvybės paslaptis“ aprašė ne tik baltosios rasės optimu­mo zonos slinkimą šiaurės kryptimi ir tai, kad „žemdirbystė, kalbos, kultūra ir religijos plito kartu su gerėjančiomis aplinkos są­lygomis vis toliau į šiaurę“ (psl. 33), bet ir apžvelgė civilizacijos ir religijos centrų slinktį iš pietų į šiaurę.

Ta klimato ir atitinkamai civilizacijos centrų slinktis vis toliau į šiaurę tokia akivaizdi, kad dar Romos imperijos laikais jos svarbiausiu aruodu buvusi Šiaurės Afrika dabar virto Sacharos dykuma su pajūrinė-mis ir paupinėmis bei kitokiomis oazėmis. Tad mokslininkų ypatingai nenustebino, kad ankstesnių senovės že­mėlapių kopija esančiame vadinamajame Kingo Džeimso Pasaulio žemėlapyje (1502m.) dabartinė Sacharos dykuma pavaizduota kaip žydintis derlingas kraštas su dideliais ežerais, upėmis ir miestais.

Labiau juos stebina tai, kad iš šių ir į jį panašių kitų že­mėlapių (kurių originalai, manoma, kad žuvę kartu su garsiąja Aleksandrijos biblioteka, turėjo būti braižomi prieš 8000-1000 metų), aiškiai matyti, kad jų braižytojai gerai išmanė sferinę trigo­nometriją ir naudojo tobulus geodezinius instrumentus.

Ričardas Volskis apžvelgęs ir apibendrinęs daugelį faktų rašo, kad Europoje: „naujų kultūrų ir civilizacijų centrai per paskutinius šešis tūkstančius metų kūrėsi vis arčiau 40 paralelės ir paskutiniame tūkstantmetyje Europoje ją net peržengė (Liuteris, Kalvinas ir kt.). Viduržemio jūros baseine atsiradusi kultūra davė pradžią Vakarų Europos kultūrai. /.../ Dabar esame žymaus isto­rinio proceso paspartėjimo liudininkai. Jį spartina ne tik įvykiai, vykstantys kosmose ir mūsų planetoje, bet ir žmogaus poveikio natūraliai aplinkai pasekmės.

Todėl tie procesai (pvz. rasės opti­mumo zonos lėtas slinkimas trūkęs tūkstančius metų) dabar vyksta daug sparčiau. Mes esame naujos sintezuotos kultūros, ci­vilizacijos ir religijos formavimosi dalyviai“ (psl. 46).
R. Volskis primena: „kad Šiaurės pusrutulio magnetinis polius taip pat slenka šiaurės kryptimi 20,5 m per parą“ ir, kad nors „šiandien dar negalima nustatyti ryšių tarp visų čia išvardintų faktų, tačiau, kaip matome, bendrų tendencijų esama“ (psl. 33).

R. Volskis knygoje „Trečioji gyvybės paslaptis“ atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad: „didėjant saulės aktyvumui, aplinkos są­lygos žymiai pakinta ir galima teigti, kad palankiausios sąlygos augti susidaro šiauriau ekologinio optimumo zonos“ (psl. 41). Bei apžvelgęs daugelį faktų ir esmiai visą Europos kultūrinės evoliuci­jos kelią, retoriškai klausia: „Gal optimumo zonos „pasislinkimas“ aukšto saulės aktyvumo metu atsiliepia žmogaus elgsenai ir dvasi­nių pergyvenimų intensyvumui, kūrybingumui?“ (psl. 45).

Praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus nuo šio R. Volskio tyrimo visi čia cituotoje jo knygoje aprašyti žmonijos evoliucijos dėsningumai dar akivaizdesni. Europinės civilizacijos slinktis iš pietinės Europos į šiauresniąją ir į šiaurinę Europą bei didėjantis jų išsivystymo skirtumas dabar jau akivaizdus visiems nešališkiems šio vyksmo dalyviams ir stebėtojams. Pavyzdžiui – pagal kompiu­terinio raštingumo lygį tiek Skandinavija, tiek Lietuva jau lenkia li­kusią Europą. Akivaizdi ir Homo sapiens gyvenimui optimalios zonos šiaurės kryptimi slinktis. Nuolat besikartojantys miškų gais­rai pietinėje Europos dalyje yra lietaus kritulių sumažėjimo, tai yra, klimato čia sausėjimo viena iš raiškių pasekmių.

Tad Nostradamo pranašystės apie Hiperborėjos tai yra apie šiaurinės Europos atgimimą sparčiai pildosi. Beje apie būsimą arijų protėvynės Europos šiaurėje atgimimą yra parašyta jau vienoje iš Avestos (VI a. pr. Kr) knygų – Bundachišna („Pasaulio sukūrimas“). Ten taip pat paaiškinta, kad: „Tuomet Žemės ašis pasislinks ir rodys į rytus“. O anot senų tradicijų mažutės Šiaurės indėnų genties – Hopi padavimų, – žemė sukasi apie savo ašį ir ji yra saugoma dviejų kosmoso milžinų, kurie kartais eidavo pailsėti, tada ši ašis prarasdavo stabilumą. Tai būdavo tuometinio pasaulio pabaiga, po kurios ateidavo nauja era. Pasak indėnų, – šių laikų pabaiga jau netoli.

Bene garsiausias XXa. pranašas amerikietis Edgaras Keisis (1877 – 1945), taip pat kaip ir Aldona (Marytė) Vaišvilaitė bei kiti regėtojai, teigė apie būsimą Žemės planetos sukimosi ašies pasislinkimą ir yra papasakojęs žmonijai visą eilę regėjimų apie to pasekoje įvyksiančius esminiu pokyčius jos žemėlapyje. E. Keisio regėjimų aprašymai iš esmės tarsi atkartoja, tik daugelyje vietų labiau tai konkretizuodami, mūsų tautos pranašo Oskaro Milašiaus žodžius: „Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis že­mynų vaizdas“. Pasak E. Keisio Žemei pasvirus kitaip nei dabar tropikų klimatas įsivyraus daugelyje subtropinių ir net šaltosios juostos dalių. Nors pokyčiai būsią milžiniški, visgi E. Keisis teigia, kad „Žemės pavidalas keisis palaipsniui, o ne kataklizmų keliu“. Jis kalba apie šias permainas kaip apie „pataisymus“, kurie yra būtini, grįžtant į darnius santykius su Dievu, kurių dėka ir mes patys kartu su Dievu „iš chaoso kuriame tvarką“.

Visa tai, bent jau glaustai nurodau, kad lengviau galėtumėte suprasti, jog Baltijos jūros regionas palengva tampa naujuoju Eu­ropinės kultūros ir civilizacijos lopšiu perimančiu šį vaidmenį tiek iš Viduržemio jūros, tiek iš Vakarų Europos regionų. Vilniaus tapimas Šiaurės Atėnais ir Naująja (Antrąja, Išaukštintąja) Jeruzale jau nebe už kalnų, o tik tam tikro visų mūsų kelionės artyn Dievo tarpsnis, kuriame vieni patirs didį džiaugsmą, o kiti didį skausmą, kad laiku šiam susitikimui ir su tuo susijusioms permainoms nepasiruošė.
Sunku gal daug kam dabar tuo patikėti, bet tie nedaugelis, kurie pajėgs, atsivėrę didžiam Dievo Gailestingumui, atgimti iš Aukštybės, taps realybėje tais apie kuriuos rašė senovės graikai pa­sakodami apie laimingus, visko pertekusius ir be galo draugiškus hiperborėjus gyvenančius jų akimis žiūrint, tolimoje Europos šiaurėje – Hiperborėjoje.

Pranašas Nostradamas savo centurionuose (ketureiliuose) visame ganėtinai ilgame skyriuje kalba apie XX a. pabaigoje gim­siantį Antrosios Prancūzijos karalių. Jis vadina jį Didžiuoju mo­narchu, kurį karūnuos Didysis vyskupas. Didžiojo vyskupo misija bus atkurti Bažnyčios tradicijas, remiantis pirmaprade krikščiony­be, autentišku Šventuoju Raštu. Didysis monarchas vadovaus konfederacijai, prie kurios prisijungs dvi Šiaurės galybės. Jis taps „siaubu“ arabų ir azijiečių įsiveržėliams, trokštantiems sunaikinti Europą.

Žinant tam tikrus religijos ir civilizacijos centrų slinkimo dėsnin-gumus bei Nostradamo mokytojo R. Neru (XV a.) nuo­rodas apie jo kitą gimimą tautoje, kuri turės Dievo Malonę, galima nujausti, jog Antrąja Prancūzija Nostradamas vadina – būsimą Lietuvą, – šalį, kuri taps Baltuoju Žirgu žemėn karaliauti su­grįžtančiam Jėzui.

Negaliu dabar apie tai aiškinti išsamiau, bet Žana D‘Ark neatsitiktinai gimė Lotaringijoje, kur gyveno tie mums giminingi leitai>latai>lotai kadaise sudarę Karolio Didžio­jo gvardiją ir tuom pagimdę bendrinius žodžius karalius, leitenantas, seržantas (<sergėtojas) bei naudoję Vytį bei Karavykinio (Lotaringijos) kry­žiaus ženklus.

Vieša paslaptis – tai, kad iš vienos vietos į kitą, atėjus tam metui, keliasi ne tik kultūros, religijos bei civilizacijos centrai, bet ir šį procesą vykinančios sielos. Kas turi ausis teklauso ir kas turi ne tik matančias, bet ir mą(s)tančias akis teatpažįsta ir naująjį Žanos D’Ark veidą kitoje nei Lotaringija leitų atšakos žemėje – Lietuvoje (<Leituvoje).

Be to, po viso to, ką remdamasis asmenišku patyrimu ir Biblijos tyrimu apie Naująjį Jėzaus mūsų planetoje Įsikūnijimą parašiau, turiu pripažinti, kad taip siaurai tirti šį reikalą būtų metodologinė tokio tyrimo klaida. Norint dar aiškiau suprasti Naujojo Kristaus (=Mesijo=Avataro=Soašianto - Žmonijos Gelbėtojo=Didžiojo Valdovo) Atėjimo (=Įsikūnijimo) esmę neverta pasikliauti vien tik Biblija. Senasis Testamentas – tai Dievo Sandoros su Išrinktąja tauta ir per tai su visa žmonija istorija, o Naujasis Testamentas pasakoja apie Jėzaus gyvenimą Palestinoje ir perteikia Jo Mokymą kaip per Meilę ir Gailestingumą išsigelbėti iš žiaurybės akis už akį ir dantis už dantį gniaužtų bei kitų su sielos išganymu susijusių dalykų. Tad konstruoti teologinio pobūdžio schemas vien iš kiek nors tam tinkančių užuominų Biblijoje – naivuoliškai savimaniškas užsiėmimas.

Tiems, kas jau yra išsprūdęs iš naujasadukiejiškai sektantiško biblijiškumo naudinga perskaityti ar prisiminti ir gerai apmąstyti ne tik atitinkamas Biblijos vietas, bet ir, pavyzdžiui, sekantį Višnu Puranos paaiškinamąjį pasakojimą:

„Berniukas šypsodamasis jam (išminčiui Markandėjui) atsakė: „Mano sūnau, aš – Paruša (Senolis) – tavo Praamžis. Aš – Višnus – Narajana (sanskrito kalboje Nara – „žmogus“, Narajana – „Sklandantis virš vandenų“), kuriam priklauso manyje esanti ir mano sukurta visata. (...) Daug kartų įvairiais pavidalais aš nužengdavau į Žemę, kad ją išgelbėčiau nuo blogio.

(...) Dešimtasis mano įsikūnijimas Žemėje bus Kalkinas, būsimasis teisėjas, kuris pasirodys visatos perkeitimo valandą. Bet ne tik šie įsikūnijimai, visa visata: saulė, mėnuo ir žvaigždės, žemė ir jūra, pasaulio šalys ir laikai – mano išraiška, jais aš kuriu, apsaugau ir sunaikinu pats save. Aš – Trimurtis, vienas Dievas trijuose asmenyse. Brahmos asmeniu aš sukuriu pasaulį, Viš-naus pavidalu – jį saugau, būdamas Šyva – jį sugriaunu. (...)

Ir Višnus pasakė: „O Markadėja, iš manęs prasideda viskas, kas buvo, yra ir bus. Paklusk mano amžiniems įstatymams ir klajok po mano kūne esančią Visatą“.“

Tik žinant šį paaiškinimą lengviau galima suprasti ir visame pietiniame Baltijos pajūryje senovėje buvusių Trejybinių šventovių teologinį turinį, nes vienoje iš kronikų tai kas Prūsų Romuvoje įvardijama kaip Pikuolis tiesiai vadinama Šyva. Ir pasak baltų mitologinių sakmių: „Gyvendamas danguje Perkūnas nužengdavo į žemę, kad sužinotų, kaip gyvena žmonės.“ (P. Dundulienė, Senovės lietuvių mitologija ir religija, V. Mokslas, 1990, psl.29).

Sektantizmas trukdantis pažvelgti plačiau ir esmiau yra ne vien daugelio krikščionių bei mūsų senojo Tikėjimo gaivintojų yda. Tai būdinga ir daugeliui tiek kitų religijų, tiek ateistinio mąstymo puoselėtojams, neišskiriant net išminties siekiančių budistų.

Apie tai byloja ir sekanti istorija. Užrašyta, kad kartą Gautama(s) Buda savo mokiniams perspėjo:
„Neprisiriškite prie mano asmens, o tik prie mano Mokymo. Po manęs bus kitas Buda (Prabudusysis, Apšviestasis), kuri toliau jus mokins.“ Tuomet mokiniai paklausė: „O kaip mes jį pažinsime?“ Gautama(s) Buda atsakė: „Jo vardas bus Maitrėja. Mano mokinių šimtai, o jo mokinių bus tūkstančiai“.

Kadangi sanskrito kalba vardas Maitrėja reiškia Gailestingumo Viešpats, nesunku suvokti, kad Gautama Buda kalbėjo apie būsimąjį Jėzaus įsikūnijimą. Bet ir po Maitrėjos – Gailestingumo Viešpaties įsikūnijimo Jėzaus asmenyje, daugelis budistų Gailestingumo Viešpaties – Maitrėjos jame nepažino ir, panašiai kaip daugelis žydų tebelaukia dar kito Mesijo, taip jie tebelaukia dar kito Budos – Maitrėjos.

Tad neužstrikime nei religiniame sektantiškume, nei praeityje, nei dabartyje, nei mūsų planetos – Žemės rėmuose. Juk Jėzus daug kartų paliudijo apie jį siuntusį Tėvą ir nurodė:

„Mano Tėvo namuose daug buveinių, jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: einu jums vietos paruošti?! „(Jn14, 2). Begalinė yra Visata – neaprėpti mums nei jos, nei Dieviškosios Hierarchijos. Svarbu tik žinoti, – nesam šioje kovoje su puolusiu archangelu Liuciferiu vieni. Išsiveržti iš vergavimo jam mums padeda Ješua (hebrajiškai – Dievas Gelbėtojas), kuris tuo pačiu yra ir Soašiantas (Žmonijos Gelbėtojas) ir Maitrėja (Gailestingumo Viešpats) ir Avataras=Perkūnas (Dievo įsikūnijimas) ir Didysis Valdovas įgyvendinsiantis Žemėje teisingumą ir Dievo Pateptasis (hebrajiškai – Mešijach, graikiškai – Christos).