Pereiti prie turinio

21. Gailestingumo Motina

Popiežiui Jonui Pauliui II-ajam paskelbus seserį Mariją Faustiną Kovalską šventąja bei galiausiai kardinolui Juozui Audriui Bačkiui įvardijus Vilnių Gailestingumo sostine, daug kas sužinojo ir apie didžią Dievo Gailestingumo dovaną, kurią jis suteikė žmonijai čia mūsų mylimajame mieste Vilniuje.

Kai kas net atkreipė dėmesį į tai, kad esama kažkokio istorinio, likiminio ar teologinio ryšio tarp Dievo Gailestingumo pa­veikslo ir senovinio užrašo ant Aušros Vartų koplyčios frontono: „Mater Misericordiae“ (Gailestingumo Motina), žemiau – „Sub tuum praesidium confugimus“ (Tavo apgynimo šaukiamės).

Bet labai mažai kas žino (apie tai nė neužsiminta net ir Dievo Gailestingumo kongresuose), kad šis, XVIII a. pr. pa­stačius mūrinę mūsų laikus pasiekusią koplyčią, padarytas užra­šas yra aidas du kartus dar seniau įvykusių Švč. M. Marijos ap­sireiškimų Šimonių girioje ir toje vietoje įvykusių daugybės stebuklingų pagijimų. O Švč. M. Marijos apsireiškimai Šimonių girioje teologine prasme yra žymiai svarbesni net nei jos apsi­reiškimas Šiluvoje. Nes jei Lurde (1858 m.) ji tarė: „Aš esu Nekaltas Prasidėjimas“ ir taip patvirtino ką tik Katalikų Bažny­čios nuspręstą dogmą apie Švč. M. Marijos Nekaltą Prasidėji­mą. O Fatimoje (1917 m.) ji apsireiškė kaip Rožinio karalienė kviesdama visus melstis jos rožinį už taiką pasaulyje ir Rusijos atsivertimą.

Tai Šimonyse (1546m.?) ji prisistatė kaip Gailestin­gumo Motina ir po to tai vėl pakartojo savo vėlesniuose apsi­reiškimuose: čia (1670 m.) ir Girkalnyje (1945 m.). Taip apreikš­dama pasauliui, ir visų pirmiausia Lietuvai, šią teologinę tiesą ir Malonę.

Todėl dabar priminsiu konkrečiau apie Švč. M. Marijos apsireiškimus Šimonių girioje – ten kur dabar stovi Šimonių bažnyčia ir jos bei Šimonių „miestelio vietoje buvo miškas vadinamas Šventuoju šilu“.

„Netoli Butkūnų dvaro pamiškėje gyveno Šilinis su šeima. Vieną dieną (1546?-08-04) trys Šilinio vaikai Bernardas 14 m., Margarita 12 m., Jurgis 8 m. išėjo grybauti ir pasiklydo. Vakare nebežinodami, kur eiti, išsigandę pradėjo melstis. Ir štai jie pamato šviesą. Su džiaugsmu puola į tą pusę, manydami, kad tai miško pakraštys. Bėga artyn, bet dar labiau išsigąsta, nes šviesoj virš pušies pamato nepaprastai gražią ponią, skinančią vaisius nuo pušies. Vaikai dar labiau išsigando manydami esą Šventame šile, kur seniau paprastam žmogui buvo uždrausta koją įkelti. O jie, visą dieną čia vaikščiodami turbūt šilo deivę užrūstinę ir ji nori juos nubausti. Tuo metu pasigirdęs balsas: „Vaikeliai, nebijokite. Ši vieta pasiliko amžiams šventa.

Pasakykite visiems, kad šitoje vietoje pastatytų maldos namus, o aš laiminsiu visą kraštą. Kaip šito medžio šakos išsišakojusios į visas puses, taip aš savo dovanas dalinsiu visiems iš šitos vietos, kam jos bus reikalingos“.

Įsidrąsinę vaikai paklausė: „Pasakyk ponia, kas esi ir kaip vadinies?“, – „Aš esu Gailestingumo Motina“ – ir nepaprasta šviesa apsiautė ją. Vaikai nieko daugiau nebematę, o tik girdėję giesmę. Jie parpuolė ant kelių ir patys ėmė giedoti.

Tėvai, nesulaukdami grįžtančių vaikų, išėjo ieškoti. Staiga, virš medžių išvydo šviesą. Tėvas pagalvojo, kad vaikai susikūrė laužą ir nuo jos matosi pašvaistė. Bet priėjęs arčiau nustebo matydamas, kad šviesa apsiaustas tik tas kalnelis, vadinamas Šventuoju. Dar kiek paėjęs mato; šviesa mažėja ir tuo tarpu išgirsta giedant, atpažįsta savo vaikų balsus. Pribėgęs atranda vaikus besimeldžiančius. Vaikai tėvui viską papasakoja. Tėvas pažymi tą pušį, išpjaudamas kryželį“.

Belieka paaiškinti, kad po to Švč. M. Marija šioje vietoje apsireiškė dar du kartus (1670.08.15 ir 1941.03.30).
1670.08.15 įvykusio apsireiškimo metu Švč. M. Marija vėl pakartojo teologinę tiesą, jog ji yra Gailestingumo Motina.

Visa, pagal to aprašymą pateiktą Broniaus Kvyklio Čikagoje išleistoje daugiatomėje knygoje „Lietuvos bažnyčios“ ir kun. Roberto Skrinsko knygoje „Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas“, įvykę taip:
„Svėdasų grafo Radvilos valdžioje Lipkiškių kaimo vienoje sodyboje, 4 km nuo Šimonių, gyveno girios sargas Jonas Šimonis. 1670.08.15 eidamas iš Kupiškio per mišką, šile pamatė sėdinčią ant kelmo moteriškę su vaikeliu ant kelių. Ji apsupo kūdikėlį savo drabužiais, norėdama apsaugoti nuo vėjo, nes buvo šaltas oras.

Šimonis iš žingeidumo prieina arčiau, norėdamas sužinoti, kas ji per viena ir kaip čia pateko, nes arti gyvenančių žmonių nebuvo. Mato, kad moteriškei ašaros byra per veidą, bet ji jam nieko nesako. Susijaudinęs sargas paklausia: „Moteriške, ar iš toli keliauji, gal labai pavargai, pasakyk ko verki?“ Ji atsakė: „Pikti ir negailestingi žmonės sunaikino mano namus, išmetė mane su sūnumi ant lauko. Jau daugiau kaip 100 metų kenčiu šaltį ir lietų, ir neatsiranda, kas mane atsimintų ir priglaustų“. – „Moteriškė, atrodai ne daugiau 20 metų, o sakai kenčianti daugiau šimto. Visagalio Dievo vardu klausiu, kas esi ir ko reikalauji? Jei reikia prieglaudos, tai eikime į mano namus, globosiu kaip savo šeimos narį, o jei esi dvasia, sakyk, ko nori?“

Moteriškė padėkojusi atsakė: „Ši vieta yra skirta man amžiams ir lauksiu, kol geri žmonės pastatys vėl man namus. Gailestingieji ras gailestingumo, o kitos širdys – teisingumą. Mano vardą pasakys tavo sūnus Jonas. Sargas susipranta, kad kalbasi su nepaprasta moteriške. Susijaudinęs puola ant kelių šaukdamas:

„Tu esi Dievo Motina Marija, gelbėk mane nusidėjėlį!“ Sargas, sugrįžęs į namus, rado 14 m. nebylį sūnų šaukiantį „Marija, Marija Gailestingumo Motina!“, o daugiau nieko nešnekantį. Nieko nelaukdama visa šeima – tėvai ir 6 vaikai grįžta į tą pačią vietą. Parpuolę ant kelių visi meldžiasi, o Jonas pradeda visai aiškiai kalbėti“.

Po pirmojo Švč. M. Marijos apsireiškimo ant Šventojo kalnelio jau po metų buvo pašventinta apvalaus pavidalo prie „apsireiškimo pušies“ prigludusi koplyčia., vyko daugybė stebuklingų pagijimų, buvo skelbiamas Dievo Motinos Marijos Gailestingumas. Bet po Didžiojo maro, švedų ir kalvinizmo antplūdžių koplyčios neliko. Po antro čia Švč. M. Marijos apsireiškimo, po didžiulių vargų, daugiausia paprastų žmonių ryžto ir aukų dėka, 1671.08.15 pašventinama čia pastatyta medinė bažnyčia. Visą tą laiką vyko daug stebuklingų pagijimų (yra užrašyti apie 122 vykę iki 1962 m., iš jų 35 ypatingi pagijimai įvykę iki 1700 m.), tikintieji patirdavo daug kitų malonių, kartą per mėnesį Šventas Mišias pačioje pradžioje aukodavo iš

Skapiškio atvažiuodavęs kunigas, į jas susirinkdavo tūkstantinės žmonių minios.
Garsas apie didį Dievo Motinos Gailestingumą vis plačiau sklido per Lietuvą. Kol galiausiai žinia apie jį pasiekė ir Lietuvos sostinę. To pasekoje Vilniuje ant itin svarbia tapusios Aušros vartų Švč. M. Marijos koplyčios frontono aukso raidėmis įrašomas jau cituotas užrašas: „Gailestingumo Motina tavo apgynimo šaukiamės“, pradžioje lenkų, po to lotynų, po to vėl lenkų ir po to vėl lotynų kalba. Taip palengva supratimas apie didį Dievo Motinos Gailestingumą vis tvirčiau įaugo į daugelio Lietuvos žmonių sąmonę. Taip Dievo ir Gailestingumo Motina paruošė kelią savo Sūnaus Jėzaus didžio Gailestingumo supratimui.

Kad jau senovės žmonės (XVIII a.) suprato per Švč. M. Marijos užtarimą rodomo Dievo Gailestingumo Lietuvai svarbą liudija tas faktas, kad pasak rašytinių istorijos šaltinių, būtent Šimonių bažnyčioje buvo saugomas popiežiaus Inocento karaliui Jonui Sobieskiui, už Europą susiruošusios užkariauti milžiniškos turkų armijos sutriuškinimą prie Vienos 1683 m., padovanotas Šv. Onos su Švč. M. Marijos paveikslas, papuoštas sidabriniu aptaisu.

Apie šį Švč. M. Marijos paveikslą užrašytas toks paliudijimas, kreipiantis priminti žmonėms pirmuosius du Švč. M. Marijos kaip Gailestingumo Motinos čia apsireiškimus: „Kartą šį paveikslą rado padėtą dešinėje pusėje prie Šv. Jurgio altoriaus, esant užrakintoms durims. Tam reiškiniui pasikartojus, klebonas ant durų uždėjo ženklus, bet paveikslą vis tiek radęs perneštą. Po tų tyrinėjimų Švč. M. Marijos ir Šv. Jurgio paveikslus sukeitęs vietomis, nes dešinėje pusėje buvo tos pušies kelmas, ant kurio pasirodė Marija. Tuo laiku jis tebestovėjo po altoriumi ir buvo 2,5 aršino.“ (Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas, psl. 368.).

Su Švč. M. Marijos siekiu priminti čia vykusius jos kaip Gailestingumo Motinos apsireiškimus atrodo yra susijusi ir jos statulos prie Šimonių bažnyčios sienos pastatymo istorija: „tai įvyko 1932 m. klebonu buvo kun. J. Martinaitis. Jis dėjo visas pastangas įrengti Dievo Motinos šventovę kuo gražiau ir puošniau. Norėjo Šimonių Marijai grąžinti ankstesnę garbę ir tam ieškojo būdų ir kelių. Atrodo, pati Marija bus juos nurodžiusi. Kartą sapne jam pasirodė neaiški žmogaus figūra ir pasakė: „Atstatyk Marijos garbę ten, kur ji buvo seniau. Toje vietoje rasi išaugusį medelį tarp bažnyčios pamatų ir negalintį išsiveržti į išorę“. Tuos žodžius pasakiusi figūra išnyko. Giliai paveiktas nepaprasto sapno kun. J. Martinaitis padarė išvadą, kad tai esąs Marijos balsas. Todėl dar uoliau ėmėsi bažnyčios įrengimo darbų.

Be to, jis išklausinėjo parapijiečius, kaip stovėjo pirmoji bažnyčia ir kur galėjęs būti altorius. Gavęs aiškų nurodymą, kad senosios bažnyčios altorius buvęs po dabartine šonine siena, netoli didžiųjų durų, liepė toje vietoje išardyti iš didelių akmenų sumūrytus bažnyčios pamatus. Ir tikrai, išvertus kelis didelius akmenis, buvo rastas jau nemažas išaugęs medelis, kuris jokiu būdu nebūtų galėjęs prasiskverbti. Tasai išlaisvintas medelis, palikus pamate skylę, pamažu išaugo į šakotą medį, siekiantį bažnyčios stogą. To ženklo kunigui J. Martinaičiui pakako. Nedelsdamas jis pats iškasė didelį griovį Marijos statulos pamatui. Ant stipraus akmeninio pjedestalo buvo pastatyta didelė Jos statula. Žinia apie jos kilmę plačiai pasklido po apylinkę.

Žmonės ypatingai pradėjo Mariją gerbti, prie Jos melstis.“ (Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas, psl. 412).

Toliau akmenis iš kelio žiniai apie didį Dievo Motinos ir jo Sūnaus Jėzaus Gailestingumą Katalikų Bažnyčios pamatuose jau rideno: kun. J. Ilskis, ses. Faustina, kun. Mykolas Sopočko, arki­vysk. Mečislovas Reinys, popiežius Jonas Paulius II ir daugelis kitų iškilių Katalikų Bažnyčios sūnų ir dukterų. Dabar ši žinia jau yra išaugusi į tvirtą plačiai išsišakojusį medį ir šis medis užaugino Lietuvos tautai ir visai žmonijai itin gerų vaisių.

Mažai kas žino, kad 1927.02.09 popiežinė Apeigų kongregacija išleido dekretą dėl iškilmingo Aušros Vartų Dievo Motinos vainikavimo „Švč. Marijos Gailestingumo Motinos“ titulu. Kaip jau priminiau bei nurodžiau prieš tai, Švč. M. Marija Aušros vartuose kaip Gailestingumo Motina garbinama jau labai seniai. Rašoma, kad „Atmušus švedus nuo Čenstakavos vienuolyno, Lietuvos – Lenkijos karaliui Jonui Kazimierui 1656 m. paaukojus valstybę Marijai, /…/ virš Vilniaus miesto ne kartą buvo matomas Gailestingumo Motinos paveikslo atvaizdas.“ (R. G. S., Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas, psl. 150).

O 1992 m. rudenį šis paveikslas sušvytėjo danguje virš laukų netoli Lepšiškių kaimo, Betygalos apyl., Raseinių rajone ir to at­minimui bei padėkai Marijai aplinkinių kaimų žmonės vadovaujami Genovaitės Sorienės ir jos draugės Teresės Žukauskienės iš akmenų sumūrijo čia dailią koplyčią. Gailestingumo Motina šiuo apsireiš­kimu tarsi priminė, kad laisvę Lietuva atgauna Gailestingojo Dievo Malone.

Kadangi Viešpaties Jėzaus apreiškimas Faustinai Kovalskai jau gerai žinomas priminsiu dar kitus mažiau plačiajai visuomenei žinomus įvykius šioje plotmėje.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad nors savo prašymą, kad būtų nutapytas jo Gailestingumą primenantis paveikslas, Jėzus seselei Faustinai apreiškė vienuolyno celėje Plocke, bet sąlygos tai įgyvendinti susiklostė tik Vilniuje, kur Švč. M. Marija per daugelį šimtmečių jau buvo nutiesusi tvirtą taką žiniai apie didį Dievo Gailestingumą. Tik čia Vilniuje seselė Faustina gavo Jėzaus pavedimo įgyvendinimui būtinai reikalingą pagalbininką iš Vilniaus krašto kilusio Mykolo Sopočkos asmenyje („Štai – tau regima pagalba žemėje. Jis tau padės įvykdyti mano valią Žemėje“. – Faustinos dienoraštis, psl. 53). Būtent vilnietis dailininkas Eugenijus Kazimierovskis 1934 m. nutapė Dievo Gailestingumo paveikslą. Šiame mieste 1934.10.26 sesuo Faustina išvydo regėjimą kaip Viešpaties Jėzaus balti ir raudoni spinduliai iš Vilniaus pasklinda po visą pasaulį.

Tik arkivyskupui Mečislovui Reiniui perėmus valdyti Vilniaus arkivyskupiją, kai Vilnius grįžo Lietuvos valstybei, plačiau atsiveria durys įvykdyti nors dalį Jėzaus prašymų seselei Faustinai. Apsidžiaugęs pagrindiniu kliūviniu tam buvusio arkivyskupo R. Jalbžikovskiui pasitraukimu į Lenkiją, kunigas M. Sopočko tuoj pat kreipiasi žinios apie dieviškąjį Gailestingumą skleidimo reikalu į naują Vilniaus arkivyskupijos valdytoją arkivyskupą M. Reinį ir sulaukia karšto jo pritarimo bei konkrečių darbų: į lietuvių kalbą tuoj pat išverčiami ir platinami lietuviškai bei lenkiškai Dieviškojo Gailestingumo litanija ir vainikėlis su aprašymais ir jų paaiškinimaisiais tekstais; kun. M. Sopočko ir kiti kunigai bei pats arkivysk. M. Reinys sako pamokslus apie Dieviškąjį Gailestingumą; 1946 m. arkivysk. M. Reiniui leidus Šv. Jonų bažnyčioje švęstas pirmasis Gailestingumo sekmadienis.

Šias pastangas įvykdyti Jėzaus per seselę Faustiną duotus nurodymus veiksmingai pratęsia lenkų – lietuvių (iš motinos pusės) kilmės kunigas Karolis Vojtyla (pareiškęs, kad pusė jo širdies yra Lietuvoje), tiek prieš tapdamas, tiek jau išrinktas popiežiumi. Būtent 1993 metais lankydamasis Vilniuje, popiežius Jonas Paulius II-asis atsiklaupęs ilgai meldžiasi prie Gailestingumo Motinos paveikslo Aušros vartuose ir seselę Faustiną Kovalską paskelbia palaimintąja.

2000.04.03 seserį Faustiną paskelbus šventąja ledai žiniai apie didį Dievo Gailestingumą galutinai buvo pralaužti. Bet vis dar beveik niekas, išskyrus kunigą R. Skrinską, nežvelgia gelmiau į žinios apie Dieviškąjį Gailestingumą Lietuvoje ištakas. Šimonių bažnyčia net neįtraukta į piligriminį „Dieviškojo Gailestingumo kelią“. Nors yra ir gerų ženklų, pavyzdžiui: kreipiniu – „Dievo Gailestingumo Motina“ jau papildyta Švč. M. Marijos litanija.

Deja įstrigo šalia, daugelio Viešpaties Jėzaus ir Švč. M. Marijos apsireiškimų vietoje pastatytos, Dieviškojo Gailestingumo koplyčios Keturnaujienoje, turinčio išaugti Dieviško Gailestingu­mo centro vystymas. Nors yra Jėzaus per regėtoją Aneliukę Matijošaitienę pasakyta: „Kelsis Keturnaujiena, kelsis ir Lietuva“.

Bet grįžkim prie klausimo, – kodėl Lietuvą galime drąsiai vadinti Dievo Gailestingumo žeme ne tik dėl to, kad kardinolas Juozas Audrys Bačkis yra jau įvardijęs Vilnių kaip Dieviškojo Gailestingumo sostinę. Parašyt apie tai aišku galima būtų visą svarbią ir įdomią knygą, bet priminsiu bei atskleisiu dar nors keletą esminių momentų. Dėl vietos šioje ir taip jau sparčiai storėjančioje knygoje stokos priminsiu šiame skirsnyje ne dar kitus Lietuvai parodytus Dievo Gailestingumo Lietuvai faktus, o dar kelis apreiškimus apie jo didį Gailestingumą.

Vienas iš jų įvyko per pirmąją sovietinę okupaciją (1941.03.30), o kiti trys įvyko baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir visi jie, manding, yra susiję su Gailestingumo Motinos ir jos Gailestingojo Sūnaus pastangomis pakreipti lietuvius ne karinio, o dvasinio – kultūrinio pasipriešinimo sovietiniams okupantams keliu. Deja net ir tuometiniai Katalikų Bažnyčios hierarchai arba to nesuprato, arba neišnaudojo šių apsireiškimų kaip galimybės jau tuo metu pakviesti mūsų tautą pasukti ne plieno, o dvasiniais ginklais stipraus pasipriešinimo keliu.

Jau prieš keliolika metų vienas iš buvusių politinių kalinių laikraštin „Tremtinys“ parašė straipsnį, kad jam pavyko išsiaiškinti pokaryje Kybartų miestelyje stovėjusių radijo retransliatorių paskirtį. Anot jo, tos kurstytojiškos radijo laidos kvietusios mūsų partizaniškuosius vyrus ir toliau pasilikti miškuose, nes tuoj prasidėsiantis karas ir čia ateis amerikonai, buvo transliuojamos ne iš Vašingtono, o iš KGB rūmų, o kad sudaryti įspūdį, jog iš Vakarų, tai buvo daroma per Kybartuose stovėjusius radijo retransliatorius. Perskaitęs šį straipsnį, prisiminiau jas girdėjusių pasakojimus, kad tos radijo laidos iš tikro skambėjo gana kvailai ir jau tuo metu sukėlė jiems tam tikrų įtarimų. Tad tuoj pat nuėjęs į biblioteką atsiverčiau Čikagoje išleistą daugiatomę Lietuvių enciklopediją (I t., psl. 145) ir juodu ant balto radau parašyta, kad radijo stoties „Amerikos balsas“ transliacijos lietuvių kalba pradėtos 1951.02.16, kai čia įkurtas lietuvių skyrius, tai yra, kai naikinimo ginklais ginkluotas pasipriešinimas okupantams Lietuvoje jau buvo beveik pasibaigęs.

Išaiškėjo kraupi, bet labai svarbi tiesa, – norėdami lengviau atskleisti ir išžudyti patriotiškiausią mūsų tautos dalį okupantų kgb-istiniai vadeivos sąmoningai ją provokavo ir toliau pasilikti atviroje kovoje miškuose, nes pasislėpę civiliniame pogrindyje, jie jiems buvo daug kartų pavojingesni. Atrodo, kad šitos provokatoriškos laidos, kuriomis vėliau buvo apkaltinti, neva jas transliavę amerikonai, buvo rengiamos ir siunčiamos į retransliatorius Kybartuose iš KGB priklausiusio pastato ant Tauro kalno Akmenų gatvėje, kuriame gal labai likimiškai dabar yra įsikūrusi JAV ambasada. Visas radijo stoties Amerikos balsas transliuotų lietuviškų laidų įrašų archyvas jau seniai yra pargabentas į Lietuvą, bet jokių provokatoriškų laidų, bent jau mano žiniomis, ten nėra.

Visa tai išsiaiškinus, belieka tik atsidūsti. Dėka Lietuvos šviesuolių ryžtingos kontraagitacijos nesidavėme sumobilizuojami į SS legionus. Bet pokaryje įkliuvome tiek į nacių, tiek į sovietų paspęstus spąstus. Manau, kad baigiantis karui du vagonus prikrautus belgiškų ginklų naciai be jokios apsaugos pastatė ant atsarginių bėgių Marcinkonių geležinkelio stotyje neatsitiktinai. Neatsitiktinai jie tiekė ir ginklus į slaptus sandėlius Lietuvos Laisvės armijai (LLA) bei mėtė iš lėktuvų parašiutininkus Lietuvos miškuose kol dar frontas buvo sustojęs Lenkijoje. Visa tai darė todėl, kad norėjo matyti lietuvius kovojančius prieš sovietinę kariuomenę, jei jau nepavyko gausiau fronte tai bent užfrontėje. Tad lietuvių tautą stvertis plieno ginklų karine prasme jai beviltiškoje situacijoje provokavo tiek vieni, tiek kiti tik skirtingais tikslais ir kiek kitu metu.

O Švč. M. Marija, manding, bandydama Lietuvos tautą pakreipti Sandoros su Jėzum ir ne plieno ginklais kovojamo pasipriešinimo keliu apsireiškė Lietuvoje: Šimonyse 1941.03.30 ir 1943 m. žiemą bei pavasarį, ir 1943 m. net keturis kartus Girkalnyje.

Pirmiausia apie apsireiškimą Šimonyse.

Net du kartus senovėje Šimonių girioje apreiškusi save kaip Gailestingumo Motiną, Lietuvą okupavus sovietinei Rusijai Švč. M. Marija čia apsireiškė dar ir trečią kartą.

„1941.03.30, Kančios sekmadienį, apie 22–23 val. visa Šimonių apylinkė nušvito ryškiai melsva šviesa. Virš bažnyčios pasirodė Švč. Mergelė Marija. Vienoje rankoje laikė komuninę, kitoje – kryžių. Jos galvą gaubė žvaigždžių vainikas, kurio šviesa ir sklidusi po apylinkę.

Mariją matė (liudijo apie tai – knyg. aut. past.) tik 4 žmonės, kurie tuo metu buvo arti bažnyčios, o šviesą – labai daug asmenų net keliasdešimties kilometrų spinduliu. Štai keleto žmonių pasakojimai.

1. Vienas žmogus, grįždamas iš bažnyčios, ėjo pro šalį ir, žvilgterėjęs pro salės langą pamatė, kas gi čia drįsta tokią dieną šokti. Priėjęs iki pat namų, matęs, kad virš Šimonių buvo didelė šviesa. Kurie buvo salėje, irgi matė, tik jie išsigando ir klausinėjami išsigynė. Liudijo tik Vitas Šližauskas ir Vladas Dankas. Marijos pasirodymą matė ir žydai: Kaikė Naptalkaitė ir Ščiotka Kaimiukas.

2. Žydaitės Naptalkaitės pasakojimas: „Kovo 30 d., vakare salėn, kuri prieš mūsų langus, susirinko komjaunimas šokti. Aš nemiegojau, slaugiau sergantį tėvą. Tuo metu sėdėjau ir žiūrėjau pro langą. Staiga apšvietė nežemiška šviesa. Aš taip persigandau, kad nežinojau, ką daryti. Širdis ėmė drebėti, kambaryje pasidarė šviesu. Pasižiūriu aukštyn, o virš bažnyčios stovi moteriškė, labai graži, mėlynu apsiaustu, baltai rusva suknia, galva pridengta baltai, apie galvą žvaigždžių ratas – spindi įvairiom spalvom. Vienoje rankoje ji laikė tokį apskritą, kaip jūsų kunigas neša aplink bažnyčią, o kitoj tai nesupratau ką. Aš buvau išsigandusi ir susijaudinusi, nes supratau, kad tai – dieviška asmenybė. Bet aš nežinojau, ką daryti. Pribėgau prie tėvo, jam pasakoju, bet nesusikalbu su juo. Priėjau prie lango, bet Marija jau kaip rūke ir greitai išnyko“.
Kai žydaitės paklausė, iš kur žinanti, kad ten buvo Marija, taip atsakė: „Ji buvo panaši į statulą, kuri stovi virš bažnyčios durų, tik gražesnė ir atrodė kažką kalbanti“. Neptalkaitė pasikrikštijo Marijos vardu. Vokiečiai ją sušaudė Kupiškyje.

3. Vito Šližausko pasakojimas. „Aš iš Dapšių kaimo ėjau į Šimonis. Nebuvau nuėjęs nė pusės kilometro, kai staiga nušvito nepaprasta šviesa. Aš nepajutau, kaip parkritau ant žemės, rodos kokia jėga mane pametė. Atsikėlęs pamačiau virš bažnyčios nepaprastos šviesos apšviestą Mariją. Man atrodė, kad esu visai po Marijos kojomis. Norėjau ką pasakyti, bet negalėjau. Rodos, Jos lūpos krutėjo. (Apdarą apibūdino kaip Naptalkaitė.) Parbėgęs namo visą naktį nemiegojau“.

Jau rytojaus dieną mačiusieji Mariją ir nepaprastą nakties šviesą ėmė viešai ir plačiai apie tą įvykį kalbėti. Ateistinės civilinės valdžios atstovai ėmė mačiusius šį įvykį žmones baugindami tardyti, tas kalbas slopinti ir savaip įvykį aiškinti. Dėl stalininio antireliginio teroro ir baimės šis įvykis bažnytinių atstovų nebuvo plačiau viešai tiriamas ir dokumentuojamas.

1943 07 mėn. atvykęs vikaro pareigoms į kaimyninę Adomynės parapiją, kunigas Gediminas Ignas Blynas ėmė tuo įvykiu domėtis ir Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui pritarus, jį tyrinėti bei dokumentuoti.

Buvo apklausinėti daugelis žmonių vienaip ar kitaip matę tą įvykį ar girdėję iš mačiusiųjų. Prisiekus, kad sakys tiesą ir pasirašius prie liudininkų surašyta per 30 svarbių apklausos protokolų. Jie visi yra išlikę.“ (Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas, psl. 38–39).

Girkalnyje Švč. M. Marija apsireiškė apie keturis kartus. „Pirmasis buvo pats didingiausias“.

„1943.02.08 apie 20:30 žmonės pastebėjo besileidžiančią iš dangaus ant Girkalanio bažnyčios nepaprastą šviesą. Ji sustojo bokšto viršuje, toje vietoje, kur jis ima smailėti. Šviesa buvo elipsės formos, vaivorykštės spalvų, aprėminta žvaigždžių, kurios buvo apie 10 cm viena nuo kitos. Žvaigždžių rėmų viršuje ir apačioje buvo po vieną didesnę. Tuose apšviestuose rėmuose matėsi Švč. Mergelė Marija su kūdikiu ant kairės rankos.

Jų galvas supo gražūs žvaigždžių vainikai, o veidai pridengti permatomu melsvai pilku debesėliu. Viso to reginio šviesa buvo tokia stipri, kad šviesiausia elektra negalėtų jai prilygti, bet akims ji buvo tokia maloni, kad mačiusieji žiūrėjo su nuostaba ir pasigėrėjimu. Toks vaizdas išbuvo bokšto viršuje apie 15 min. po to šviesa ėmė leistis žemyn. Bokštas pasidarė permatomas tarsi stiklas. Dvi žvaigždės, buvusios rėmų viršuje, pasiliko senoje vietoje. Vaizdas, nusileidęs iki bažnyčios vidaus, nuslinko į didįjį altorių ir ten buvo matyti 10 - 15 min. Tuo metu visas bažnyčios vidus tviskėjo stipriausia šviesa. Po to ji ėmė blėsti, pradedant nuo didžiųjų bažnyčios durų. Kartu blėso ir bokšto viršuje esančios dvi žvaigždės. Pagaliau viskas išnyko. Tą vakarą oras buvo ramus ir švietė mėnulis.“ (Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas, psl. 46).

Šį Švč. M. Marijos apsireiškimą iš arti stebėjo apie dvidešimt žmonių. O „iš tolo matė daug žmonių – važiuojančių plentu ir iš apylinkių. Jie regėjo besileidžiančią iš padangių ir sustojančią ties bažnyčios bokštu šviesą“. Yra išlikę daug šį įvykį mačiusių žmonių raštiškų paliudijimų. Juos pakartotinai vėl surinko A. M Vaišvilaitės draugės Genutės Markauskienės tėtis Antanas Orentas.

„Antras apsireiškimas. Viename rankraštyje rašoma, kad įvykis pasikartojo 1943.02.15 (kitą trečiadienį) 5 val. ryto. Ant bažnyčios pasirodė labai didelė nuostabi šviesa. Išbuvo apie 30 min. šviesą matė: Žemaičių plente apie 4 km nuo Girkalnio Vitalis Plaščinskas, Stasys Plaščinskas, Girkalnio miestelyje, Jurbarko g. – Stasys ir Pranė Kubilinskai“ (psl. 48).

„Trečias apsireiškimas. /.../ Apie Marijos apsireiškimą buvo daug kalbama. Vieni sakė, kad tikrai Dievo Motina apsireiškė, kiti neigė. Mūsų klebonas sakė: „Reikia melstis, kad Dievas savo valią aiškiai apreikštų“. Aš taip pat prašiau Dievą, kad mums, nevertiems, duotų pažinti savo valią. /.../ Man pasirodė angelas ir tarė: „Yra Dievo ir Jo Motinos valia, kad aplankytum tą vietą ir ten bus tau pasakyta, ko Dievas nori iš žmonijos“.

Po to aš labai norėjau aplankyti Girkalnio bažnyčią ir įvykdyti Dievo valią, bet būdama labai silpnos sveikatos ir senyvo amžiaus ir dėl pavasarinio polaidžio niekaip negalėjau to padaryt. /.../
(1943.04.16) buvo Sopulingos Dievo Motinos atlaidai. Buvo daug kunigų, tarp jų ir mano dvasios tėvas J. R. Jo paprašiau, kad aukodamas Šv. Mišias paprašytų Dievo Motiną, jei Dievo valia, įvykdyti savo pažadą.

Per votyvą, kurią aukojo kun. J.R. 11 val., nuo „Šventas“ iki kunigo komunijos, altorius paskendo šviesiai melsvame debesėlyje. Visas didysis altorius pasidarė šviesus ir apsireiškė Dievo Motina. Aukšto ūgio, labai gražios ir jaunos 18 - 22 m. išvaizdos. /.../ Man stebintis didingu reginiu, Marija tarė: „Aš esu Gailestingumo Motina ir noriu, kad mane tuo vardu garbintų. Į mano rankas mano Sūnus sudėjo visus savo Gailestingumo turtus. Aš duodu daugiau negu prašo. Aš nežiūriu, kas kiek nusidėjęs, bet su kokia širdimi pas mane ateina“.

Padrąsinta Marijos gerumo prašiau: „Švč. Dievo Motina, gelbėk mus, nes mūsų Tėvynė žūsta“. Marija pasakė: „Jūsų tauta nevykdė mano Sūnui duoto pasižadėjimo. Ištvirkusiu gyvenimu ir kitomis nuodėmėmis užsitraukė didelę bausmę. Būtų seniai sunaikinta nuo žemės paviršiaus, tiktai didelis mano Sūnaus Gailestingumas ir nuolatinis mano prašymas sulaikė daug bausmių ir apsaugo jūsų šalį nuo didelių sunaikinimų. O žmonės, užuot grįžę prie mano Sūnaus, dar daugiau rūstina ir traukiasi nuo Jo. Dangiškasis Tėvas pasiuntė angelą išnaikinti jūsų tautą. Aš turėdama jus savo globoje, nužengiau iš dangaus į šią vietą ir pasiliksiu su jumis, kad jus gelbėčiau. Aš atėjau ieškoti pražuvusių.“

Tada paklausiau:

– Ar ilgai Dievo Motina čia pasiliksi?
– Aš pasiliksiu su jumis iki pabaigos. Noriu skleisti savo malones jūsų tautai ir visam pasauliui.

Man buvo suprantama, kad Marija iš tos vietos turės būti garbinama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau tų žodžių „iki pabaigos“ nesupratau. Prisiminusi Kauno ir kitų Lietuvos vietų bombardavimus, karo baisenybes, paklausiau, kaipgi apie tą Viešpaties duotą pažadėjimą, kad kur aš būsiu ir melsiuos, ten bus Dievo bausmės sulaikytos ir tos vietos nuo karo baisenybių apsaugotos. Paklausiau, kodėl tos baisenybės vyksta.

– Mano Sūnus davė laiko pasitaisyti, bet žmonės neklauso malonaus šaukimo, tad mano Sūnus leidžia vietomis įvykti skaudesnėmis nelaimėmis, kad teisingieji savo kentėjimais atsilygintų už nusidėjėlius, o nusidėjėliai grįžtų prie mano Sūnaus.

Matymas baigėsi, užsidengdamas šviesiu debesėliu, kuriam išsisklaidžius buvo tas pats altorius ir baigėsi Šv. Mišios.“ (psl. 48 - 50).

„Ketvirtas apsireiškimas. 1943.04.17 apie 8 val. ryto kun. J.R. aukojo Šv. Mišias. Aš (Kotryna Pusvaškytė) klūpojau tarp šoninio altoriaus ir suolų, Šv. Mišios buvo aukojamos prie šoninio altoriaus. Šviesus debesėlis apdengė altorių ir apsireiškė Dievo Motina tuo pačiu pavidalu kaip vakar ir mažu kryžium palaimino žmones.

Aš kalbėjau maldelę „Marija, Marija“ ir t.t. Pasitikėdama Marijos gerumu paklausiau:
– Dėl ko, Dievo Motina, pasirinkai šią vietą?
– Aš atėjau į jūsų žemę, kad jus gelbėčiau.
– Geriausioji Motina, kuo mes turime tau atsilyginti už tą Meilę?
– Aš noriu, kad mane vadintų Gailestingumo Motina. Kad mano apsireiškimo diena ir visos kitos oktavos dienos būtų švenčiamos su iškilmėmis. Ir visos kitos mano garbei skirtos šventės būtų švenčiamos visoje Lietuvoje.

Tada paklausiau, kada ta šventė bus švenčiama.
– Pirmą sekmadienį po mano aplankymo, – atsakė Marija ir kalbėjo toliau:
– Aš duosiu malonių iš šios vietos kiekvienam žmogui pagal jo pareigas ir reikalus. Laiminsiu dvasininkus, kad sėkmingai darbuotųsi sielų išganymui. Vaikučiams ir jaunimui duosiu šventai pamilti tą dorybę, kuri mane iškėlė į Dangaus Karalienės sostą. Tėvams duosiu malonę šventai eiti savo pareigas.
Marija nutilo. Tada vėl prašiau:
– Marija, gelbėk mus, prašyk savo Sūnų, kad sulaikytų šitą bausmę.

Marija galvos palenkimu parodė į Kūdikėlį, kad jį prašyčiau. Kūdikėlis ištiesė rankutę ir maloniai pažiūrėjo į žmones.
– Brangiausias Išganytojau, gelbėk! – prašiau aš.

Buvo pakylėjimo laikas. Kristus priglaudė savo galvelę prie Motinos. Marija pasilenkė prie Vaikelio ir kažką pasakė, prašė. Mačiau Marijos lūpų judesį, ir Kūdikėlis taip pat kažką sakė. Tada Marija nusišypsojo ir dideliu kryžiumi palaimino žmones. Buvo Šv. Mišių pabaiga.

Pastaba. Būdama Girkalnyje, kalbėjausi su žmonėmis, mačiusiais Dievo Motiną. Jie man sakė, kad matė Mariją, kaip kad aš. Marija nieko nekalbėjusi. Angelas pranešė man, kad Marija su jais nekalbėjusi todėl, kad jie buvo paskendę sunkiose nuodėmėse ir niekino Kristaus vietininkus. Kai atliko išpažintį, Mariją kitą kartą matė ir galėjo melstis.

Visa tai teikiu Dievo vardu (visa tai tvirtina Dievo vardu šešiolika parašų). 1943.05.19 Kotryna Pusvaškytė.“ (psl. 48 - 51).

Tarsi pratęsdama savo pokalbį su Lietuvos tauta, 1949.06.10 Švč. M. Marija apsireiškė vos 16-ka kilometrų nuo čia karo pabaigoje vykstant kautynėms sudegusios bažnyčios Girkalnyje, esančioje Šv. Mykolo Archangelo bažnyčioje Ariogaloje.

Šio Švč. M. Marijos apsireiškimo liudininkai kbg–istų bauginami, kad šito nepasakotų „nesutiko to daryti ir buvo persekiojami“. „Ypač susidorojo su Juozu Baranausku, kurį iš darbo nusivedė į saugumą ir labai sumušė. Jam buvo atmuštos kepenys, todėl jis susirgo ir po metų mirė (1950.05.23).“

„1960.05.21 Ariogalos klebonas Boleslovas Radavičius aukodamas Šv. Mišias išgirdo Švč. M. Marijos tvirtinimą: „Pabaltijys greit bus laisvas.“ (Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas, p. 59).
Apie tai, kad ji yra ne tik Dangaus Karalienė, bet ir Gailestingumo Motina Švč. M. Marija viename iš apreiškimų (1934.08.12) priminė ir būsimai šventajai seselei Faustinai Kovalskai: „Esu ne tik Dangaus karalienė, bet ir Gailestingumo Motina ir tavo Motina. Ir tą akimirką ištiesė savo dešinę ranką, kurioje laikė apsiaustą, ir apgaubė juo šį kunigą.“ (330 sk.).

Dar įdomesnis ir svarbesnis teologine prasme Švč. M. Marijos ar su ja susijęs apreiškimas įvyko Rusijos caro Nikolajaus atsisakymo nuo sosto dieną – 1917 kovo 15-tą Rusijoje. Valstietė Andrionova sapne išgirdo žodžius: „Yra Kolomenskajos kaime didelė juoda ikona, ją reikia paimti, padaryti raudona, tegul meldžiasi“.

Paragintas šio balso iš Dangaus (daugelis mūsų gudragalviškų kunigų tuojau pareikštų, kad į sapnus nereikia kreipti jokio dėmesio, o ypač dar į kažkokį kaimo bobučių, nes taip tuojau papulsim į piktojo ir prietarų nelaisvę) Kolomnos cerkvės šventikas ėmė joje šios ikonos ieškoti ir, neradęs nieko panašaus šventovėje, galiausiai šią didelę nuo dulkių ir smilkalų bei žvakių ugnies dūmų pajuodusią ikoną surado šios cerkvės rūsyje. Kai ją nuplovė, prieš akis atsivėrė raudonos (ugninės) spalvos apsiaustu (rusai turi netgi terminą – Ognenaja Marija) apsisiautusi Švč. M. Marija sėdinti soste, vainikuota karūna, dešinėje rankoje laikanti valdovės skeptrą, o kairę padėjusi ant mūsų planetos Žemės gaublio. Ant kelių jai sėdi Vaikelis Jėzus dešine ranka laiminantis mus, o kartu ja ir rodantis į mūsų Dangiškąją (Gailestingumo) Motiną, o kaire ranka rodantis į Žemės gaublį ant Švč. M. Marijos kelio. Tiesmuka dogminės teologijos prasme – tai visai ereziška ikona. Pasaulio valdove joje pavaizduota Švč. M. Marija, o ne Jėzus.

Bet ir Kolomnos cerkvės šventikas, ir paprasta Rusijos liaudis nesileido į didelius teologinius svarstymus. Visa jie suprato labai paprastai – bolševikai sušaudė tėvelį carą, bet Švč. M. Marija ima dabar vietoj jo Rusiją savo motiniškon globon. Per trumpą laiką šios Deržavnaja (Valdoviškąja) pavadintos ikonos tapytos kopijos paplito po visą Rusiją ir daugel žmonių kreipėsi pagalbos į Švenčiausiąją Dangaus ir Žemės Valdovę prašydami išvaduoti Rusiją iš bolševikų priespaudos. Būtent tą ji ir daro…

Valdoviškosios Marijos ikona