Pereiti prie turinio

24. Baltojo žirgo šalis

Vienas iš išorinių Lietuvos dvasinio atgimimo ženklų, kai Dainuojančią revoliuciją pakeis Giedančioji (tiksliau Dievą šlovi­nančioji) revoliucija yra tas, kad mūsų Tautinę vėliavą šiuo metu esančią ir oficialia valstybine – Trispalvę į antrąją vietą nustums mūsų tikroji Valstybinė (nuo 2004 m. įteisinta kaip Lietuvos valstybės istorinė) – Vyties vėliava. Palengva bus visiškai įrodyta ir suprasta, kad šioje vėliavoje Ugniniame dva­sinės kovos lauke ant Balto Žirgo skrieja ne šiaip sau valdovas, o kalbant Avestos terminais Žmonijos Gelbėtojas (Soašiantas); kal­bant Naujojo Testamento Apreiškimo apaštalui Jonui terminais Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats – Jėzus Kristus; kalbant Višnu Puranos terminais Baltojo Žirgo (Kalki) – Dešimtasis Ava­taras atstatysiąs Žemėje teisingumą; kalbant Korano priedo Šviesos vandenynas terminais Di­dysis Valdovas ant Balto Žirgo Muntazaras (įgyvendinsiantis Že­mėje teisingumą, ir kuriam atvykus Žemėje prasidės Naujas laik­metis), kalbant Senojo Baltų ir slavų Tikėjimo terminais Šventavytis (Sventovit) – Dešimtasis Dievaitis Perkūnas (Perūn’as) raitas ant Balto Žirgo besikaunantis dėl Devin­galvio (vis ataugančios siaubūno galvos – tai mūsų nuodėmės) sli­bino pagrobtos mūsų sielos (Karalaitės) išvadavimo.

Per daugelį metų surinkau faktinę medžiagą, knygai – „Lietu­vos herbo šventas turinys“. Bet laikas yra man ir palaimingas, ir piktas, tad nežinau ar dar bespėsiu tą knygą parengti ir išleisti, todėl pradžiai dabar užsimenu apie tai beveik be jokių įrodymų. Nebijau būti apkaltintas sinkretizmu (tokiu atveju reiktų tuo pat kaltinti ir popiežių Joną Paulių II pasiūliusį 2000 m. bendrai maldai prie Sinajaus kalno susirinkti visų Vienatinį Dievą išpažįs­tančiųjų konfesijų vadovus) ar apšauktas Naujojo Amžiaus judėji­mo pasekėju, tad galiu drąsiai ir atsakingai parašyti, – mūsų tautos pranašo Oskaras Milašiaus tvirtinimas 1919 metais prancūzų Geo­grafijos draugijoje skaitytoje paskaitoje, jog „mūsų tautinio herbo raitelis sidabro šarvais ir baltasis žirgas, pagimdytas tos pat neat­menamos tradicijos kaip ir Apokalipsės riteris bei baltasis žirgas“ yra visiškai teisingas.

Dar anksčiau (1836 m.) apie Lietuvos herbo – Vyčio šventąjį turinį veikale „Lietuvių tautos istorija“ užsiminė Teo­doras Narbutas. Intuityviai apie tai prabilo ir Jonas Basanavičius (1884 m.) bei Mikalojus Konstantinas Čiurlionis 1907-1909 m. ta­pytais paveikslais „Miestas“ ir „Karalaičio kelionė“. Vėliau Vyčio ženklo sakralines ištakas užčiuopė visa eilė kitų tyrinėtojų, kol ga­liausiai šio ženklo paslaptį dengiančius ledus pralaužė: rusai Via­čiaslavas Ivanovas su Vladimiru Toporovu (1974 m.), baltarusis Edvardas Zaikovskis (str.:„Sakralinės Vyčio herbo ištakos“, 1989 m.) bei lietuviai Gintaras Beresnevičius (str.:„Dievas raitelis“, 1994 m.) ir Dainius Razauskas (kn.: „Vytis simbolikos požiūriu“, 2008 m.).

Šios knygos autorius kruopščiai rinkdamas, dalinai po to ir kitų atskleistus, Lietuvos Vyčio šventojo turinio įrodymus aptiko jį aprašytą net trijose senovės kronikose kaip skriejantį Ugniniame lauke rugių genties net iki XIX a. naudotoje vėliavoje. O tie rugiai nepelnytai daugumos pamiršta vakarinių (gal net vakariausių) baltų gentis primygtinai reikalaujanti pratęsti formulę „baltai= lietuviai + latviai + prūsai“ papildant ją dar ir „+rugiai“. Kitame Vyslos krante, tuojau už prūsų, pietiniame Baltijos pajūry­je gyvenę rugiai buvo senovėje smarkiai nuniokoti skitų, o vėliau nuo prūsų atkirsti ir nustumti į da­bartinės Vokietijos Baltiškąjį pajūrį iš Skandinavijos per Vyslos žemupį į Vidurio Europą įsiveržusių gotų bei po to čia įsivyravusių slavų. Paskutinė šių pačios šlovingiausios senovės vikingų genties užuovėja tapo Riugeno sala. Nuo kurioje buvusio jų uosto Viko, spėjama, kad ir kilo pats žodis vikingas. Naujausi tyrimai rodo, kad šie vakariausi baltai buvo tais variagais (latv. „varonis“ – didvyris), kurie sutelkė tiek Lietuvos, tiek Kijevo Rusios valstybes kažkada sudariusias vieną jų valdomą valstybę, sagose vadintą Ostgardu bei Gardarike.

Pasak senovės kronikų, Vyčio vėliava plevėsavo ir virš Riu­geno salos iškyšulyje Arkonoje buvusios garsios visoje Europoje Sventovito (<Šventavyčio) šventovės vartų bokšto. Nė viena iš senovės kronikų neabejoja, jog toje ugninės spalvos vėliavoje ant balto žirgo skrie­jantis Vytis yra Sventovitas, kurio vėliavą rugiai iškeldavo ir ant savo laivų stiebų.

Nekelia mitologijos tyrinėtojams klausimų ir Sventovito vė­liavos ugninės spalvos kilmė bei prasmė. Tai ne kraujo spalvos vė­liava, o vėliava šaukianti žūtbūtinėje kovoje į pagalbą Aukštybėse esantį Perkūną – Šven-tavytį, visas protėvių ir gerąsias vėles (nuo to kilęs ir žodis vėliava). O tas Aukštybių pasaulis buvo ir yra dar kitaip vadinamas Ugniniu pasauliu, o slavų mitologijoje Svargu (<Švargu) tai yra švariuoju – nuskaistintuoju pasauliu.

Baltas žirgas ir balta spalva taip pat buvo Aukštybių pasau­lio simboliai. Arijai tikėjo, jog per baltą žirgą reiškiasi Dievo valia ir galia. Todėl Indiją pasiekę arijai savo priekyje paleisdavo baltą žirgą ir paskui jį sekė visa jų, sanskritiškai bala vadinama, šventoji kariuomenė.

Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkas Edmundas Rim­ša savo knygoje „Heraldika. Iš praeities į dabartį.“ pastebi „para­doksalų“ reiškinį, jog nors: „pirmaisiais valstybės gyvavimo de­šimtmečiais pastebima didesnė Rytų kultūros įtaką“ ir „Raitelių galima rasti ir Rusios kunigaikščių antspauduose, tik čia paprastai vaizduoti ne patys valdovai, o pagal Bizantijos tradiciją jų šven­tiesi globėjai“, bet viename „iš seniausių valstybės herbų Europo­je“ – Lietuvos herbe sekant „ganėtinai agresyvios Vakarų lotyniš­kosios“ kultūros antspaudų simbolių tradicija yra pavaizduotas ne šventas globėjas, o raitas valdovas. Bet tikrumoje tai tik tariamas, Lietuvos herbo esmės bei tikrosios kilmės ir mūsų senojo Tikėjimo esmės nesuvokimo pagimdytas, „paradoksas“. Ir Lietuvos herbe, ir pavyzdžiui Maskvos miesto herbe, o taip pat daugelyje Vakarų Europos herbų Ugniniame kovos lauke skrieja Šventavytis-Perkū­nas – Žmonijos Gelbėtojas (Soašiantas).

Tik vienur jis vadinamas Vyčiu, kitur sukrikščioninus jį Šv. Jurgiu (Georgijumi), dar kitur Šv. Vitu ir panašiai. Ar Vytis be sli­bino tik ant žirgo, ar su slibinu po žirgo kojomis, dažnai dar su Šventavyčio kryžium ant skydo, tai tas pats herbinis ženklas tik su platesniu ar siauresniu jo išoriniu (vaizdiniu) turiniu.

Tad Vyties vėliava yra ne tik ženklu vienijančiu mūsų senąjį Tikėjimą su krikščioniškuoju ir su baltoslaviška gudų (baltarusių) tauta, bet ir ženklu vienijančiu viso pasaulio geros valios žmones kartu su Žmonijos Gelbėtoju – Didžiuoju Valdovu kovojančius ir kovosiančius prieš Liucifieriškas šėtono pajėgas. Šiuo metu vykstant tai įnirtingai armagedoniškai kovai Vyties vėliavos ant balto stiebo iškėli­mas tolygus kryžiaus su Nukryžiuotuoju ant jo Jėzumi pastatymui, – abiem atvejais tokiu būdu į pagalbą kovai prieš Liucifierio pajėgas šaukiamas Dievo Sūnus – Dievas Gelbėtojas (hebr. Ješua). Ypač tai aktualu ir lengviau suvokiama yra mums – getų ainiams (gedeonams) nuo seno kovojantiems ne tik Žodžio Kalaviju (knygnešių neštomis maldaknygėmis ir elementoriais), bet ir ryžtinga meile viskam, kas kilnu liepsnojančių širdžių ir Aukštybių Dieviškąja dvasine Ugnimi, plazdančia raudona splava ir Vyties vėliavoje. Esame Oskaro Milašiaus žodžiais: Šventosios Ugnies tabernakuliu (taip jis vadino mūsų sostinę Vilnių).

Pasak vokiečių kraštotyrininkų užrašytų padavimų, po Sventovito šventovės Arkonoje sugriovimo dauguma kilmin­gųjų rugių genties vikingų, sudeginę savo sodybas, sėdo su visom savo šeimynom į savo laivus (vytines) ir pasitraukė Balti­jos jūra į Rytus. Vienintelės dar senąjį ikikrikščioniškąjį Tikėjimą tebepuoselėjančios čia buvo giminiškos jiems baltų gentys. Iš čia keršydami už Sventovito šventovės sunaikinimą jie XI-XII a. kar­tu su kuršiais nuolat niokojo Danijos pajūrį.

Tad tikriausiai ir lietuvių tautoje esama tų ereliškom nosim ir savo ypatingu narsumu atpažįstamų rugių ainių, kurių antro­pologinių bruožų nesunkiai randame tiek Nemuno žemupio, tiek mūsų tautos senovės diduomenės portretuose ir jų ainių bei jų palaikų rekonstrukcijų veido bruožuose.

Norom nenorom nukrypom į šalį nuo esmės, tad bandyki­me vėl prie jos sugrįžti. Ne kas nors iš lietuvių, o būtent rusas prof. V. Toporovas atkreipė dėmesį į tai, kas visose senose kroni­kose rašoma Sventovit, tad atitaisė rusų leistuose mitologijos žiny­nuose iš vertinio Sviatovit į Sventovit kaipo tikslesnę ir senesnę formą. Mes gi šį svetimšalių kronikų paliudytą Sventovit drąsiai galime rekonstruoti į Švenatvytis. O Arkonoje buvusios jo šven­tovės trijų šimtų vyčių sargybos vado vardo – Graža, kaip ir dau­gelio kitų Riugeno vietovių ir asmenų senųjų vardų ir rekonstruoti nereikia (ga­lūnė –a būdinga ir daugeliui sudūvių bei senovės prūsų vardų – plg.: Kudirka, Cvirka ir kt.)

Tai, kas Indijos arijų Vedose vadinama Avataru (Dievo įsi­kūnijimu) pas mus senovėje buvo vadinama Dievaičiu Perkūnu (Dievo Sūnum įsikūnijusiu žemėje) ir mitologijos šaltiniuose yra nuorodų, kad viso tų Perkūnų buvo net devyni (kitur minimi sep­tyni). V. Toporovas įrodė, kad esmiausias senąjį baltų ir slavų Tikėjimą išreiškiantis vaizdinys yra Perkūno (sl. Perūno) – Svento­vito kova su devyngalviu slibinu. V. Toporovas tai visiškai teisin­gai susiejo su kiek pakitusiu zoroastrizmu, kurio dar daugel kitų ataskambių jis atsekė mūsų regione slavų ir baltų mitologijoje bei senovės papročiuose.

Eidami Sventovito (avestiškai Žmonijos Gelbėtojo – Soa­šianto) pėdsakais daug kur rasim ir mūsų valstybės herbe esantį kelių skersinių kryžių, patekusį per tai ir į Vengrijos bei Slovakijos herbus, o Rusijoje deformuotą, pritaikant prie krikščioniškojo tikėjimo, į stačiatikių (provoslavų) kryžių. Šaukdami į pagalbą aukštesniųjų sferų būtybes darydavo visos visatos simbolinį at­vaizdą (Visatos medį), kuriame kiekvienas lygiagalis kryžius žen­klino vis aukštesnį pasaulį (sferą). To išraišką lietuviai išsaugojo tiek daugiapakopiuose stogastulpiuose, tiek kelių skersinių kry­žiuose – karavykuose (plg. apskritas vestuvinis pyragas – karavo­jus), tiek verpsčių bei kraitinių skrynių raižiniuose bei raštuose. Lygių galų dvigubas kryžius gimė iš karavykinio kryžiaus (Visatos schematizuoto medžio) ir yra darnos bei Šventavyčio ženklu. Mūsų herbe atvaizduotas Raitelis kaunasi su devyngalviu slibinu būdamas visiškoje darnoje tiek su šiuo, tiek ir su subtilio­sios materijos – aukštesniuoju pasauliu, – derina ir talpina savyje juos abu.

Tad, teisus yra Oskaras Milašius susiejęs Lietuvą su Apreiški­me apaštalui Jonui minimu Baltu Žirgu, kaip sugrįžtančio Jėzaus – Karalių Karaliaus ir Viešpačių Viešpaties Naujaja tauta ir priemone (kovos draugu) kovoje su slibinu ir gyvate (tai yra pikčium ir šėtonu).

Teisus ir kitas, kiek mažiau žinomas mūsų tautos pranašas Saulius Pečiulis teigdamas: „Ir tikrai ateis laikas, kai Raitelis ant balto žirgo, atstovaujantis pačią Žemės širdį įves pasaulyje nuo­stabią tvarką pagal Dievo planus“. Teisus ne dėl to, ką dabar sep­tyniose paaiškinamosiose šios knygos dalyse atskleidžiau bei priminiau, o dėl to, jog Jėzus per Aldoną Marytę Vaišvilaitę yra apreiškęs, jog pasirinko Lietuvos tautą per Sandorą su Dievu pa­versti pavyzdžiu, švytėsiančiu tarsi žvaigždė, visoms kitoms tautoms. Tą patį, beje regėjo ir Oskaras Milašius: „negando me­tams praėjus, lietuvių tauta atsigaus ir Europoje atliks moralinį vaidmenį kaip Antikos laikais Atėnai“.

Panašiai Marija iš Ebenbergo daugiau nei prieš du šimtus metų teigė: „Nors Lietuvos žemė ir žmonės labai daug nukentėjo, nors daug ašarų ir kraujo išliejo, nors daug be laiko ir nekaltai žuvo, bet ateis laikas, prisikels iš numirusių ta užmiršta ir iš isto­rijos išbraukta Lietuvos karalystėlė. Tada bus baisi ir sunki valan­da tiems, kurie per tiek laiko spaudė ir sunkino nekaltus žmones. Visa tai įvyks pagal norą Sutvėrėjo, kuris visus lygiai mylėdamas davė šventus prisakymus. Amen“.

Kad Lietuvai skirtas didelio džiaugsmo metas, užsimenama ir daugelyje kitų pranašysčių. Viename Paryžiaus muziejų saugomoje Švento Vaclovo pranašystėje esantys žodžiai: „Et Lithuania triumphabit“ (Lietuva iškilmingaus), geriausia išreiškia šių daugelio senovės pranašysčių apie būsimą Lietuvos šlovę esmę.

Kunigas Morkus Vernihoras rašė: „Ir brangus yra pašauki­mas būti apgynėju krikščionių žmonių, už tai Viešpats Dievas ap­dovanojo didžiomis savo malonėmis, bet už pasididžiavimą lei­džia skaudžiai suklupti ir neleidžia ilgai iš to suklupimo atsikelti. /.../ Daug bus tos žemės kankinių. Matau visą padermę, kurie stovi eilių eilėse ir kenčia už savo gimtą žemę Lietuvą, seni, suaugę ir maži. Matau visą Lietuvos žemę nukryžiuotą, išjuoktą, išniekintą ir sunaikintą. Bet ateis laikas, kada bus šėtoniška pony­bė sutrupinta ir Lietuva išliuosuota. Tada vėl skambės Lietuvos vardas, kaip skambėjo keletą šimtų metų atgal. Nuo jūrų lig jūrų bus garbinamas tikras Viešpats Jėzus Sutvėrėjas, Atpirkėjas ir Ap­švietėjas žmonių. Tada visi gyvens santaikoje, vienybėje ir meilėje! Taip stosis tikrai, nes tokia valia yra Viešpaties Dievo. Amen“.

Daugelyje pranašysčių pažymima, kad Lietuvos prisikėlimas įvyks per didį Dievo Gailestingumą Dievo valia, jo plane numaty­tų darbų atlikimui. Ir dabartinė politinė ir ekonominė Lietuvos puslaisvė yra tik šio tikrojo prisikėlimo ir tikrosios laisvės įžanga. Iš tuometinio Palangos bažnyčios klebono kunigo K. J. Ilskio vi­zijos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje aišku, kad tikrąjį prisikėli­mą Dievo valia Lietuvai atneš Eucharistinis (Dvasinio atgimimo) sąjūdis.

Kun. K. J. Ilskis, apart karo pabaigos eigos dar regėjo: „/.../

Už Birutės kalno Vokietijos link, žemai prie jūros paviršiaus (laivo prožektoriaus) fokusas virto stačiai saule, ir dangus nušvito šviesiau negu dieną. Šviečiantis taškas dabar atrodė lyg milžiniškas saulės spindulys, o tame skritulyje pasirodė milžiniška Kristaus statula. Dydžiu ir stiliumi bent kiek panaši į Amerikos Laisvės pa­minklą.

Statula buvo gyva – ji vaizdavo Kristų: liekna, aukšta, gotiš­ko stiliaus. Jo rūbas pelenų spalvos, ant pečių vos tik kampučiais matėsi raudonas apsiaustas. Jupa nesujuosta. Plaukai lygūs, mažo­mis bangelėmis pridengdami pečius. Kristaus veidas rimtas. Jo žvilgsnis nukreiptas į Šiaurės Rytus ir nejudąs. Visa statula, nors gyva, bet nejudri. Rankose Kristus laiko proporcingai didelę taurę, virš taurės – dešinėje rankoje – ostiją su įrašu /IHS/.

Statula, keletą kilometrų nuo kranto, lyg laivas supdamasis plaukė į Šiaurę Latvijos link. Aš visą laiką įtemptai sekiau Kristaus veidą ir žvilgsnį, bene sujudės, o gal prakalbės. Statula, priplaukus Latvijos sieną, sujudėjo, pasisuko veidu į Lietuvą. Virš taurės su ostija padarė laiminantį kryžių ir ištarė žodžius: „Pax mundi, salus Lithuanes“.

Šis Kristaus gestas ir žodžiai man padarė jaudinantį įspūdį; aš puoliau ant žemės kniūbsčias ir dideliu balsu šaukiau: „Jezu Filii Davida, miserere nobis, salve nos!“. Tuomet aš išgirdau balsą šalia manęs, kuris sakė: „Lietuva dėl savo gausių, sunkių ir viešų nuo­dėmių buvo užsipelniusi Dievo bausmę: ji turėjo būti visai sunai­kinta ir nustumta nuo žemės paviršiaus. Ši nusikaltymai yra: sveti­moterystė, šeimų ardymas, kūdikių žudymas, begėdystės, gir­tuoklystės ir šventų dienų laužymas. Tačiau šventųjų maldos, kū­dikių ir kankinių kraujas, Šv. Mišių aukos, permaldavimo Šv. Ko­munijos ir Švč. Mergelės Marijos užtarimas surinko išperkamąją auką ir sugrąžino Lietuvai gyvenimą. Todėl Eucharistinė Švč. Jėzaus Širdis dėl begalinio savo gailestingumo nutarė prikelti Lietuvą naujam gyvenimui“.

Toliau balsas aiškino: „Klausyk ir stebėk, kaip prisikelia Lietuva“...

/.../ Pasigirdo lyg jūros ošimas. Tai buvo tautos entuziaz­mas, dėkingumo Dievui, džiaugsmo ir laisvės paradas. Bendram ūžesy buvo galima atskirti lyg milžino žingsnius – tautos eitynes, procesijas, tarpais prasiverždavo eucharistinės giesmės garsai. Ne­pažįstamojo balsas aiškino: „Prisikėlusioji naujoji Lietuva žengs Eucharistinio sąjūdžio keliu į dvasinį atgimimą ir suklestėjimą. Vi­same krašte bus rengiami Eucharistiniai kongresai, o vėliau visos tautos kongresas padėkos Eucharistinei Jėzaus Širdžiai už laisvę“.
Balsas aiškino toliau: „Lietuvai suteikiama garbė ir privilegi­ja tarp kitų kaimyninių tautų. Ji kelsis su garbe, jos teritorijos ribos bus praplėstos, ji gaus tarptautines pareigas – uždavinį“.

Kai viskas buvo lyg pradėję aprimti, vėl balsas įspėjo: „Klausyk, klausyk, krito pasaulį gąsdinęs komunizmo slibinas. Jis žuvo pats savo lizde. Klausykis, kaip kyla iš jo vergovės tautos ir kaip dėl to džiūgauja visos pasaulio tautos“. Ir vėl pasigirdo panašus tik daug stipresnis ūžimas, šūkavimai, džiaugsmingos demonstracijos. /Čia trūksta trečio vaizdo – Kinijos išlaisvinimo/.

Aš, pakilęs nuo žemės, visą laiką gulėjau kniūbsčias, nebe­mačiau nei Kristaus statulos, nei kalbančiojo nebegirdėjau. Bėgau į gatvę, kuri buvo užlieta minios: jie netvarkingai bėgiojo, vieni kitus sveikino, bučiavosi. Pamačiau gatvėje daug pažįstamų, kuriuos sveikinau, girdėjosi gatvėje kieno tai balsas, kuris lyg ko tai klausė, lyg reikšdamas nustebimą, sakė: „Kur tie neprieteliai dingo, kurie taip vargino ir engė mūsų šalį?! Jie pranyko lyg pavasario sniegas, lyg šešėlis patekėjus saulei.“ /.../“

O šiuo metu, jau pradėjus brėkšti tikrosios laisvės rytui – pasirodžius pirmiesiems Lietuvos dvasinio atgimimo spindulėliams tamsybininkų yra itin aršiai puolama svarbiausioji mūsų tautos ir valstybės esatis: Vyties simbolis, katalikiškoji mokykla ir net mūsų tautos pirmojo atgimimo pranašas ir budintojas pelnytai vadinamas Lietuvos patriarchu – Jonas Basanavičius. Nukišdami būsimąjį paminklą Jonui Basanavičiui į nedidukę automobilių stovėjimo aikštelę priešais Lietuvos filharmonijos pastatą, atšaukdami sprendimą skirti sklypą katalikiškos mokyklos Pilaitės gyvenamajame mikrorajone statybai, o galiausiai, priešingai daugumos žmonių norui ir pačių kovotojų už Lietuvos laisvę valiai, ne tik sukliudydami Vyties simbolį išreiškiančio paminklo kovotojams už Lietuvos laisvę Lukiškių aikštėje pastatymui, bet dar ir užsimoję iškelt iš jos dabar čia plevėsuojančią Lietuvos valstybės Istorinę vėliavą (ieškodamas kompromisinės išeities siūliau ją pakelti dar aukščiau – perkelti ant Tauro kalno) – dabartinės liberaliąsias vertybes deklaruojančios Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos kultūros ministerijos vadovybės (jei neatsitokės) pasiliks mūsų tautos istorinėje atmintyje daug šlykštesniu pavidalu nei atvirai, o ne demagogiškai užslėptai, ateistiški bolševikai. Tai dėl ko mūsų tauta šimtmečius kovojo prieš carinę ir komunistinę diktatūras – katalikiška mokykla ir švenčiausi mūsų tautos simboliai – dabar apšaukiama primityviomis atgyvenomis ir naikinama mūsų pačių tautos atstovų rankomis. Selektyvusis liberalizmas, kai po kartą jau mūsų valstybę pilnai sužlugdžiusio, anarchizmu nuspalvinto „libere“ priedanga jaunimo ugdymo srityje leidžiama viskas išskyrus krikščioniškas vertybes (nustumtas dabar į laisvanoriškų pamokėlių užkulisus), – tikrumoje palieka mums tik teisę užsiauginti ateistiškai paleistuviškus internacionalistiškai kosmopolitiškus mankurtus emigruosiančius tuoj pat ten, kur jiems nors kiek daugiau užmokės.

Visa tai sminga į mūsų tautos širdį ir konkrečiai į mūsų tautos vaikų širdis bei į mūsų valstybės širdį – jos sostinę Vilnių, daug skaudžiau nei Lietuvoje užslėptos Rusijos priešlėktuvinės raketos „Igla“ (Yla). Sąmoningai ar nesąmoningai tokiais veiksmais uoliai kasama kapo duobė mūsų tautai ir valstybei.

Neatsitiktinai būtent dabar susitelkė Lietuvos medikų sąjūdis ir pagaliau rimtai susirūpinta Lietuvos gydytojais ir visos tautos fizine sveikata. Bet dar svarbesnė yra jos subtiliosios realybės – sielos bei dvasios sveikata, nuo kurių pirmiausia ir priklauso jos išorinių kūnų sveikata. Mažai kas tai išgirdo, bet mitinge už Vytį Lukiškių aikštėje įžymusis Lietuvos istorikas Romas Batūra priminė, – mūsų valstybės branduolys, sutelkęs aplink save visas kitas gentis ir žemes, yra ten ir atsirado tokiu pat laiku kaip ir arealas, kuriame randami seniausieji pilkapiai, kuriuose kariai palaidoti kartu su savo žirgais. Sukonkretinant šią tiesą, verta visiems prisiminti, o kas to dar nežino suvokti, kad Lietuvą vienijo ir telkė senasis Tikėjimas – zoroastristinė, mūsų valstybę kūrusių vakarų baltų vikingų atnešta žinia apie raitą ant balto žirgo Šventavytį – Dievaitį Perkūną – Žmonijos Gelbėtoją. Ir kaip atsekė baltarusių etnografai netgi LDK Didysis kunigaikštis Vytautas senovės baltarusių sąmonėje buvo tapatinamas su Sventovitu (<Šventavyčiu). Mūsų protėviai jau nuo seno kovėsi po Žmonijos Gelbėtojo Šventavyčio vėliava ir darė tai bebaimiškai, nes nebijojo išorinio kūno mirties, žinodami ir tvirtai tikėdami nauju gyvenimu anapilio tvirtovėje. Naujasis Žmonijos Gelbėtojas – Jėzus pervedė mūsų tautą į dar aukštesnę sąmonės pakopą, išmokydamas savo priešus nugalėti asmeniniu pavyzdžiu ir kalaviju išeinančiu iš burnos. Tad atsisakyti jo ar jį išduoti, tai reiškia ir išduoti mūsų tautą, nes ji užgimė jo toliau išplėtotos zoroastrizmo religinės idėjos ištakose ir užaugo tolimesniame vediny kaip tauta ir valstybė besikaunanti prieš piktąjį po Žmonijos Gelbėtojo vėliava.

* * *

Pabaigęs šį dėl mano aistringo domėjimosi prabaltų, baltų ir Lietuvos istorija perdaug ištęstą paaiškinamąjį septynių dalių intarpą vėl grįžtu prie pasakojimo apie nepaprastus įvykius atvedusius mus į šią dieną.
Nesu tikras, kad tie mano paaiškinimai yra visai teisingi ir tikslūs bei šiam liudijimui vertingi. Gal kas visus šiuos nepaprastus įvykius supras dar aiškiau ir gelmiau nei kad aš dabar juos apmąstau (matau). Ko gero ir ne visiems tie paaiškinimai padės.