Prof. Vytautas Landsbergis daug nuveikė atstatant Lietuvos valstybinę nepriklausomybę, bet nebuvo subrendęs tapti, kaip kad Mahatma Gandi Indijoje, ne tik politiniu, bet ir dvasiniu mūsų tautos vadovu. Neatsirado tuometinės mūsų tautos atgimimo ir visuotinio pakilimo kovai už laisvę bangoje ir Bažnyčios hierarcho jau tuomet ryžtingai kviečiančio visą Lietuvos tautą lemtingam apsisprendimui, – kovai už tikrą laisvę per vis tampresnę Sandorą su Dievu, taip vaduojantis iš šėtono įpirštų nuodėmių vergijos.
Kaip vėliau sužinojau iš marijonų kunigų ne tik Dievo pasiųsta Marytė Vaišvilaitė (tuomet dar Aldona Kardelienė) prašė tuometinį kardinolą Vincentą Sladkevičių pakviesti visą mūsų tautą lemtingam apsisprendimui. Tuo metu, kai Lietuvos politiniai vadovai dar buvo linkę įsiklausyti į Katalikų bažnyčios hierarchų balsą, o tauta buvo pakilusi žygiui už savo laisvę, buvo puiki proga kreipti ją ne tik politinio, bet ir dvasinio atgimimo kryptimi, duodant šiam keliui žūtbūtinio apsisprendimo svarbą bei aiškias ir labai konkrečias gaires. Visa tai suvokdamas, buvęs pogrindinės kunigų seminarijos vadovas bei kunigų marijonų tuometinis generolas (provinciolas) Lietuvoje kun. Pranas Račiūnas (tuo metu kunigavęs Alytuje) kreipėsi į kardinolą Vincentą Sladkevičių, prašydamas inicijuoti jo parengtus pasiūlymus (juos patobulinus) tuo metu ruoštai priimti naujajai vėl Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įtvirtinant joje aiškias ir nedviprasmiškas nuostatas, nurodančias, jog mūsų valstybės tikslas yra doro žmogaus išugdymas ir jo visapusiška apsauga bei globa.
Kardinolas Vincentas nesutikęs imtis tokios iniciatyvos motyvuodamas tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimas – tai politikų reikalas. Bet to nedarant, kunigo Roberto Grigo ugningi pamąstymai televizijos ekranuose jau nebegalėjo atsverti Premjero Gedimino Vagnoriaus šūkio, kad dabar reikia visiems būti versliems. Praktikoje, po ta verslumo uždanga tuo metu slypėjo įžūli ir planinga prichvatizacija vienus paverčianti ponais, o kitus jų tarnais. Tad nenorėdami jais tapti grobstytojiško „verslumo“ kryptimi plūstelėjo palengva ir kiti, kad ir turėję tam mažiau galimybių, žmonės.
Šia tema Marytė turėjo du regėjimus. Viename jų palyginimu buvo parodyta, kaip vieni žmonės bendrą namą, kuriame turės visi kartu gyventi stato, o kiti, tuo pat metu jį grobstydami ardo. Kitame palyginime buvo parodyta kaip vieni žmonės tiesia kelią, kuriuo visi turės nueiti į geresnį gyvenimą, o kiti tuo pat metu tą kelią ardo. Tad tokio kelio bei tokio namo statyba vyksta lėtai, kaip toj rusų pasakoje apie lydeką, vėžį ir gulbę tempiančius vežimą į priešingas puses.
Kaip vėliau paaiškėjo (žiūrim, pavyzdžiui, gerai dokumentuotą J. Buničiaus knygą „Partijos auksas“) prieš pradedant SSRS antrąjį NEP‘ą (Naująją ekonominę politiką), buvo nutarta užsitikrinti, kad einant į dalinę privatizaciją ir dalinai laisvą rinką visi ekonominiai svertai išliktų tuometinio partinio elito rankose. Tai buvo darome tiek tiesiogiai, tiek per slaptus statytinius (rus.k – подставное лицо). Visų penkiolikos tuometinių SSRS respublikų kalbomis buvo atspausdintos tipinės sutartys, kuriose rašoma, kad aš toks ir toks partijos įgaliotas asmuo priimu valdyti man patikėtą turtą, kartu įsipareigodamas dabar ir ateityje vykdyti visus man duodamus partijos nurodymus. Rusų žurnalisto V. Panuškino ir M. Zygaro knygoje „Gazpromas – rusų ginklas“ aprašoma kaip Vladimiro Putino įgalioti žmonės po to prispaudė tuos naujuosius milijardierius vėl grąžinti didžiąją dalį jiems valdyti patikėto turto valstybinei įmonei Gazprom.
Tuo metu, kai tokie kaip aš idealistai kovojo už Lietuvos laisvę ir dvasinį atgimimą, partkomuose ir net komjaunimo rajoniniuose skyriuose vyko instruktažai, kaip užimti strategines vietas prasidėsiančioje visuomeninio turto privatizacijoje (apie tai remdamasis surinktais dokumentais, vėliau daug atviriau nei kiti, rašė tuometinis Lietuvos Respublikos Vyriausybės narys Zigmas Vaišvila.) Lietuviškoje realybėje NEP‘o partinio kontroliavimo mechanizmas buvo sukonstruotas dar profesionaliau nei Rusijoje.
Oficialiai K. Prunskienės vyriausybė 1990 m. balandžio 28 d. nutarimu paskelbė, kad visi Lietuvos gyventojų indėliai LTSR Taupomajame banke – 7 mlrd. rublių ir visa užsienio valiuta (keli šimtai milijonų dolerių) Vniešintorg banko LTSR skyriuje bei aukso atsargos buvo išgabenti į Rusiją. Bet vėliau paaiškėjo, kad bent jau aukso atsargas kažkas pirmiausia pergabeno į seifus užslėptoje Tauro kalno požemių dalyje, o po to, siekiant jį visą ar jo dalį paversti litais bei kita valiuta buvo įkurtas Tauro bankas, kurio pradinį kapitalą sudarė taip vadinamas Gekos auksas. Po to, kai šis auksas buvo paverstas pinigais, Tauro bankas buvo subankrotintas, o pinigai atsidūrė tą auksą banko steigėjui Genadijui Konopliuvui perdavusių asabų rankose. Pats gi Genadijus, kaip daugiau toms asaboms nereikalingas ir pavojingas liudininkas, atseit iš širdgėlos dėl jo banko bankroto „nusišovė“ savo darbo kabinete.
Iš J. Buničiaus, Jelceniško atšilimo Rusijoje metu surinktų dokumentų, aiškėja, kad tam tikriems veikėjams prieš rublių į popiergalius virtimą jie buvo iškeisti į užsienio valiutą. Tada tokie veikėjai, tuo metu kai ši valiuta buvo labai svari, prisipirko už ją pusvelčiui (panašiai kaip mūsų Algirdas Brazauskas vilų gražiausiose Lietuvos vietose) nekilnojamo turto bei gamybos priemonių.
Vykstant prichvatizacijai įstatymai nuolat buvo kaitaliojami stambiųjų prichvatų naudai ir pasitvarkius reikalus vėl atšaukiami, kad nepasinaudotų jais ir koks pašalietis. Svarbesniais atvejais tokiems naiviems pašaliečiams buvo tiesiog patariama nekišti savo minkštos galvos tarp prichvatizacijos girnų.
Ir pats žinau konkretų atvejį, kai kgb-istai sužinoję, kad žmogus sūnui nupirko brangų namą, pagrobę jį ilgai tardė tikėdamiesi atimti iš jo pinigų.
Po viso to, atėjus į valdžią V. Putinui, Rusija dar labiau jos kontroliuojamo kapitalo Lietuvoje įtaką sustiprino per Gazpromą ir naftą eksportuojančias įmones. Šios žaliavos buvo Lietuvai parduodamos tik per tarpininkus – visokias uspaschines Vikondas, kurios šį milžinišką plėšikiško „tarpininkavimo“ pelną investavo, taip jį išplaudamos, į visokias agurchines įmones Lietuvoje. Kaip šie pinigai buvo ir yra naudojami jais įtakojant Lietuvos politinį gyvenimą beveik visiems yra seniai neblogai žinoma.
Aišku, dalis tų partijos įgaliotinių, tapę stambiais kapitalistais, bando įtikti (kai kada tikriausiai visai nuoširdžiai ir padėti) ir Lietuvai ir Putiniškajai Rusijai. Pavyzdžiui, atėjo žmogelis pas seimūną Č.J. prašyti paramos Lietuvos kultūrai naudingos knygos išleidimui. Č.J. tam žmogeliui ir sako, – aš tai pinigų neturiu, bet aš tuoj paskambinsiu jų turinčiam B.L, ir jis tau jų duos. O B.L tam žmogeliui pinigų knygos išleidimui davė, bet paprašė, kad niekam to nesakytų. Ir to prašė ne todėl, kad buvo Jėzaus mokiniu ir norėjo dėl to daryti gerus darbus slaptoje, bet kad nesužinotų tą pradinį kapitalą jam valdyti patikėję rusai. Vargo taip tas kapitalistas norėdamas įtikti ir saviems, ir svetimiems kol gavo prieš laiką infarktą ir numirė. O gaila, nes padarė daug gero ir Lietuvai.
Visgi tokių filantropų ne tiek jau daug. Su kiekvienais rinkimais Lietuvos socialdemokratai vis žada tapti socialdemokratiškais. Bet kaip gi jiems tai padaryti, kai jų partijos stuburą sudaro tie prichvatizacinės kilmės kapitalistai. Negi jie patys save apdės kokiais nors progresiniais mokesčiais, – nebent tapę Jėzaus mokiniais. Padėtis panaši į tą, kuri buvo cariniais laikais per baudžiavos panaikinimą, – iš baudžiavos paleido, o žemė liko ponų rankose. Tad ir vėl teko tam jau „laisvam“ valstiečiui tarnauti tam pačiam ponui.
Dabar – 2017 m. Nr. 1 (p. 25 - 28) žurnale „Valstybė“ padėtis Lietuvoje labai teisingai apibūdinta taip: „vidiniame fronte didėja su Rusija susijusio verslo įtaka ekonomikai, žiniasklaidai ir politiniams procesams. /.../ su Rusija sietino kapitalo įtaka valstybėje didėja. /.../ Jo įtaką amerikiečių analitikai aprašė ne kartą, todėl JAV politikai puikiai supranta, kad toks verslas savo įtaką žiniasklaidai, teisėtvarkai ir politikai didina tam, kad formuotų Rusijos ilgalaikiams tikslams naudingą Baltijos valstybių ateitį. /.../ kaimynystėje turime labai galingą priešišką jėgą, kuri stengiasi užvaldyti ir pakirsti mūsų demokratiją iš vidaus /.../ vakarietiškas vertybes ginanti žiniasklaida, bandanti priešintis sistemos užvaldymui, ekonominėmis priemonėmis išstumiama iš rinkos. /.../ Politinės galios įgijimas su Rusija sietinoms kapitalo grupėms leidžia vėliau savo įtaką dar labiau sustiprinti tiek per įstatymų leidybą sukuriant dar palankesnes sąlygas visuomenės užvaldymui, tiek per užimtas pozicijas valdžioje. /.../ Baltijos valstybėms vidinio pažeidžiamumo augimas gali reikšti ir nepriklausomybės praradimą“.
Belieka tik papildyti, kad ir tame išoriniame fronte, kur „yra ir gerų žinių – gynybinis potencialas ir finansavimas kariuomenei didėja“ yra ir kol kas nuo platesnės visuomenės slepiama bloga, o tiksliau rūpestį kelianti žinia, – aukšto Rusijos kariškio žodžiai, išvedant sovietinę kariuomenę iš Lietuvos – „Выходя остаёмся“ (Išeidami pasiliekame), buvo teisingi. Kaip ir teisingas antrąja savo sakinio dalimi buvo ir yra Rusijos užsienio reikalų ministerijos (RUM) netikėtas pareiškimas prieš pat Lietuvos priėmimą urmu kartu su kitomis penkiomis valstybėmis į NATO.
O RUM tada pareiškė: Lietuva negali būti priimta į NATO, nes jos teritorijoje liko neišgabentos iš čia Rusijos raketos „Igla“. Lietuvos krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius tuomet labai išmintingai atsakė, jog Lietuva neturi jokių žinių apie jos teritorijoje neva likusias rusų raketas. Ačiū Dievui, Lietuva kartu su grupe kitų valstybių buvo priimta į NATO ir su tom priešlėktuvinės paskirties raketom „Igla“. Ir iki dienos X visi šioj, pasirodo ne taip jau mažoj Lietuvoje, draugiškai sutelpa: ir NATO naikintuvų eskadrilė, ir Lietuvai neperduoti kai kurie buvę SSRS, o dabar Putiniškos Rusijos kariniai objektai, ir tarptautinis NATO motorizuotas batalionas ir kiti NATO tiek lietuviški, tiek ir tarptautiniai daliniai, bazės bei kiti objektai.
Tai, kad Lietuvos valstybė, ar bent jau dalis itin svarbių jos institucijų tapo panaši į „geraširdiškai“ paslaugią prostitutę pasiruošusią patarnauti „į vašim“ (ir jūsiškiams), „į našim“ (ir mūsiškiam) seniai nėra jokia paslaptimi. Bene atviriausiai ir konkrečiausiai apie esamą padėtį Lietuvos valstybėje yra ne kartą viešai paaiškinęs buvęs ilgametis karinės žvalgybos ir kontražvalgybos darbuotojas Kęstutis Kaminskas:
„Manau, dabar mūsų Valstybės saugumo departamentas demoralizuotas ilgam. /.../ VSD bėdos jau įvardintos garsiai, tačiau kitos slaptosiose tarnybose – padėtis panaši. Apverktina padėtis, sakykim, Lietuvos kariuomenėje, žvalgyboje ir kontražvalgyboje – AOTD. Iš ten, kaip šiandien iš VSD, kadaise irgi buvo išmesta keliolika profesionalių darbuotojų, principingai analizavusių Rusijos grėsmę mūsų karinėms struktūroms, o į jų vietas susodinti diletantai, prisitaikėliai, karjeristai. Ir padaryta sąmoningai, siekiant susilpninti AOTD veiklą. Tai buvo padaryta tuo metu, kai AOTD vadovavo Gintaras Bagdonas, tas pats, kurį R. Paksas norėjo paskirti VSD vadovu. Tačiau „didžioji“ žiniasklaida šia tema nesidomėjo.
Man didelė mįslė, kodėl žiniasklaida, pavyzdžiui „Lietuvos rytas“, tokia imli skandalams, intrigoms, sensacijoms, nepanoro pakalbinti karinės žvalgybos ir kontražvalgybos specialistų, išstumtų iš Jankiškių gatvėje esančio departamento. Nepatikėjo, kad taip gali būti, ar specialiai nenorėjo patikėti? Gal greičiausiai nenorėjo patikėti. Juk pats KGB rezervininkas A. Pocius yra sakęs, kad Maskva skiria milžiniškas lėšas prorusiškos žiniasklaidos Baltijos kraštuose reikmėms. Žinoma, niekada nereikia prarasti vilties, tačiau aš nesu optimistas. Šiandien situacija valstybėje tokia, jog norom nenorom kyla liūdniausios mintys – nors ir esame NATO ir ES nariai, bet jau beveik praradę savo slaptąsias tarnybas. Vadinasi, ir šalyje vykstančių procesų jau beveik nekontroliuojame.
/.../ Net Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) ilgametė narė Rasa Juknevičienė galų gale pripažino, kad jie, parlamentarai, nesugebėjo kontroliuoti padėties. Nepajėgė, nespėjo, nesugebėjo, nesuvokė… Koks dabar skirtumas, nespėjo ar nepajėgė. Akivaizdu, kad iki šiol parlamentinė kontrolė Lietuvoje buvo popierinė, formali.
/.../ Kai oficialioji Varšuva pamatė, kiek daug įtartinų pareigūnų darbuojasi WSJ („Karinės informacinės tarnybos“ – mūsų AOTD, t. y. karinės žvalgybos ir kontražvalgybos analogas), tai prieš keletą metų tą tarnybą iš viso panaikino. Nukirto Gordijaus mazgą grubiai, vienu kirčiu. Aš nesu kolektyvinės atsakomybės šalininkas. Tačiau reikia suvokti, jog kartais nėra kitos išeities. /.../ Lenkai šiuo metu atsisako ir beveik visų sovietinės praeities karininkų paslaugų. Jeigu karininkas išsilavinimą įgijo sovietinėje Lenkijoje, jei mokėsi Maskvoje ar kitose tuometinės Sovietų Sąjungos karinėse mokyklose – toks karininkas šiandien išleidžiamas pensijon“.
Taip atsakydamas į laikraščio „XXI amžiaus“ (2007 m. balandžio 18d.) Gintaro Visocko klausimus paaiškino Kęstutis Kaminskas. Ypatingo dėmesio vertas dar vienas jo paaiškinimas. Atsakydamas į G. Visocko klausimą – „Kodėl žuvo VSD darbuotojas Vytautas Pociūnas?“ K. Kaminskas nurodė:
„Norint atsakyti į klausimą, kas kaltas dėl jo mirties, reikia paklausti, o kam trukdė V. Pociūno veikla? Jo analizės, kaip Lietuvoje nebaudžiama šeimininkauja Rusijos žvalgyba, prisidengdama ekonominėmis organizacijomis, labai nepatiko valstybininkais apsimetusiam klanui. /.../ Jis stojo skersai kelio šiandien faktiškai Lietuvą valdančiam valstybininkų – kgb-istų klanui ir, itin nepalankiai susiklosčius aplinkybėms žuvo. Pasakyčiau net šitaip: V. Pociūnas žuvo būtent todėl, jog tapo nereikalingas savo valstybei. Tokių nereikalingų savo valstybei žmonių šiandien yra daug, tikrai per daug“.
Deja, manding, tokių plačiai neskelbiamame, bet realiame kare prieš Lietuvą žūstančių žmonių yra ir prieš V. Pociūno žūtį ir po jos. Į „Vilnijos kultūros draugiją“ mano pakviestas gyventojų geografiją tyręs Petras Gaučas buvo suvažinėtas pėsčiųjų perėjoje (panašiai kaip ir kun. Bronius Laurinavičius) tuoj po to, kai radijo laidoje „Vilnijos rūpesčiai“ viešai papasakojo apie savo veiklą, atkuriant lietuviškas mokyklas Rytų Lietuvoje.
Teko skaityti mokslinį straipsnį apie tai, kad mokslininkai jau yra labai priartėję prie onkolologinių ligų paslapčių ir jų gydymas įtakojant žmogaus ląstelės struktūrą jau nebe už kalnų, o kol kas tam tikrom spinduliuotėm sugebama tik sukelti onkologines ligas. Atrodo, kad tokios ir panašios specialiosios priemonės jau naudojamos Lietuvoje. Kartą Algirdas Patackas, po Šv. Mišių už jo draugą Dievo Gailestingumo bažnyčioje, įteikė man jo patriotiško gyvenimo aprašymą iš kurio sužinojau dirbus jį kartu su A. Patacku analitiku KAM Antrajame operatyvinių veiklų departamente, dabar vadinamame – AOTD. Patį A. Patacką vos bepažinau – taip buvo jo kūnas dėl ligos jau sublogęs. Netrukus anapilin iškeliavo ir jisai. O A.Patackas drąsiai ir viešai kovojo bandydamas pasipriešinti KAM AOTD perdavimui „velikoderžaviniams“ statytiniams.
„P. Sudoplatovas (1907–1996) paskutiniais gyvenimo metais vienintelis iš čekistų smogikų išdrįso atskleisti tiesą apie ypatingųjų grupių – „mirties eskadronų“ – nusikaltimus. Iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo KGB struktūrose egzistavo profesionaliai parengtų žudikų būriai. Oficialiai jie buvo įvardinti kaip antiteroristiniai, tačiau socialistiniame lageryje ir kitose šalyse ginklais, sprogmenimis ar cheminėmis priemonėmis atlikinėjo SSKP CK politinio biuro „specialiuosius užsakymus“.“ (Liet. ryt. 2002-08-24, psl.7).
Nežinia ar šie „mirties eskadronai“ (tiksliau vadintini žudikų eskadronais) buvo kurį laiką paleisti, bet, kad čekistui V. Putinui atėjus į valdžią Rusijoje, jie vėl naudojami yra žinoma iš plačiai nuskambėjusių jų žudikiškų darbų užsienyje, panaudojant tam net chemines ir radioaktyvias medžiagas. Netrūko išradingumo čekistams ir anksčiau, – sovietų vadovų taip nekenčiamą Jugoslavijos vadovą komunistą J. Broz Tito planuota nužudyti iš specialaus įtaiso paslėpto rankovėje paleidus į jį didelę dozę mirtinų plaučio maro bakterijų (Liet. ryt., 2002–08–04 psl.8), o L. Trockis Anglijoje buvo nužudytas nedideliu išaštrintu alpinisto kirtikliu užnuodytu smaigaliu.
Neatsitiktinai tad, buvęs ilgametis KAM AOTD darbuotojas – Kęstutis Kaminskas kartu su žurnalistu Gintaru Visocku išsamią knygą „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006 m.“ parengė išvykę iš Vilniaus į Londoną.
Šiuo metu G.Visockas, po to, kai jo nepavyko perauklėti nei G. Bagdonui, nei kitam jo kolegai, iš leidinio „Valstiečių laikraštis“ jau yra išstumtas. O Lietuvos kariuomenėje, pasak jo vyksta visai priešingi dalykai, nei Lenkijos. Jei ten su sovietinėm karo mokyklom susiję karininkai išleidžiami į pensiją, tai Lietuvoje, anot A.Visocko „sovietinės praeities kariškiai keliami į viršų, o tokio šleifo neturintys vejami lauk iš ginkluotųjų pajėgų“ (psl.245–246, kn.: Žv. int. Liet. 1994-2006m.). Kelis šimtus puslapių turinčioje knygoje šalia kiekvieno iš tokių karčių teiginių nurodoma daugybė tai įrodančių faktų. Tad visai nenustebčiau, – jei netrukus sužinočiau, jog anapilin netikėtai ar po sunkios ligos jau iškeliavo ir Gintaras Visockas, ir buvęs žvalgybininkas Kęstutis Kaminskas, ir kiti atkakliausi judojiškų darbų paviešintojai.
Pilnai sutinku su Kęstučiu Kaminsku, kad: „Rusijos slaptosios tarnybos pas mus veikia visur ir dažnusyk labai sėkmingai. Jos primeta mums savo žaidimo taisykles“. Ne tik sutinku, bet ir siūlau į žvalgybos vadovėlius įtraukti kai kurių tokių sėkmingai įgyvendintų specialiųjų operacijų aprašymą. Kaip, pavyzdžiui: taktinių branduolinių raketų į Karaliaučiaus sritį Europos Sąjungos prigąsdinimui atgabenimas ir to po to atskleidimas per Lietuvos KAM AOTD taip iškeliant jos „nuopelnus“ prieš kitas NATO žvalgybas, po to už tuos tariamus nuopelnus G. Bagdono įstūmimas į ES karinį štabą viršininko pavaduotoju žvalgybai, o po kurio laiko iš ten į NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro direktoriaus pareigas.
Galima būtų tik žavėtis tokiomis chrestomatinio pobūdžio žvalgybinėmis operacijomis, jei prie šachmatų lentos nebūtų jau susodinti blogas ir labai blogas, jei anot Kaminsko netektų mums rinktis „tik iš blogo ir labai blogo“. Prisimenu, kaip gražiai ir simboliškai atrodydavo per Seimo posėdžių pertraukas šachmatais mėgdavę palošti Č. Juršėnas ir M. Stakvilevičius, kuris iš jų belaimėdavo vis tiek šachmatų partiją laimėdavo ne kas kitas, o naujakomunistinis socialdemokratas. Tad šioje knygoje pasakoju apie moterį, kuri nemėgo lošti šachmatais ir planuoti ką reikės pasakyti, – svarbiais Lietuvai momentais visa ji darė Švenčiausios Dvasios įkvėpimu, daug negalvodama nei ką jai reikės sakyti, nei ką daryti.
Beglobojant Marytę Vaišvilaitę ir vėliau kitaip bandant gelbėti Lietuvą, teko man pabendrauti ir su pulkininku iš KAM II-ojo skyriaus lietuviškai, ir manding su Rusijos žvalgybininkais rusiškai. Noriu papasakoti apie tai detaliau, nes be šio pasakojimo nedaug kas patikės, kad katino Leopoldo šūkiu, – „Ребята давайте жить дружно!“ (Vaikinai gyvenkime draugiškai!) galima bent jau kurį laiką sėkmingai vadovautis ir Lietuvoje, bent jau iki to laiko kol paaiškės, kad tuo draugišku katinu yra apsimetusi plėšri lūšis, kuriai jau atsibodo apsimetinėti visiems „draugišku“ katinu Leopoldu.