Vilnius mūsų, o mes rusų, – teigė vienas populiariausių Pupų dėdės kalambūrų pasakytas po to, kai mainais už grąžinamą Lietuvai Vilnių, sovietinė Rusija pareikalavo įsileisti į Lietuvą jos karines bazes.
Brangiai atsiėjo Lietuvai Vilniaus grįžimas mūsų valstybei, bet šis miestas yra ne tik niekuo nepakeičiama Lietuvos sostinė, bet ir raktas, kuris atrakins duris į visos Lietuvos dvasinį atgimimą. Ir būtent šiame mieste Lietuvos tauta turi ir strategiškai jai svarbių karinių bazių.
Kas tai yra tikrai Lietuvai svarbi jos karinė bazė patyriau per 2016 m. Šv. Kalėdas, kai kaip vienas iš nedidelės mokytojos Renatos vadovaujamos Dievo šlovinimo grupelės narių dalyvavau Dievo šlovinime, kuris vyko šventosios Kalkutos Teresės pėdomis žengiančių seserų namuose Šv. Stepono gatvėje netoli Vilniaus autobusų stoties. Šiuose namuose globojamas šių seserų gyvena ir visas būrys buvusių benamių. Šlovinimas vyko susitikimo su šių seserų ir Jonitų globojamais vaikais ir jų tėvais proga.
Grįžęs namo iš šio nuostabaus šlovinimo tame susitikime, pamokančiame sapne matau, kad einant plačiais namų, kur vyko šis šlovinimas, laiptais viena iš seserų pašnibždomis man sako, – tai yra didelė paslaptis, bet turiu jums pasakyti, kad šiame pastate yra slapta labai svarbi karinė bazė. Pabudęs iš šio sapno tuoj supratau, ką Dievas man norėjo per šią seserį sapne pasakyti. Šiuo metu, kai nelabasis bando sukiršinti šeimas, bendruomenes ir visą Lietuvos tautą, būtent tokie šį kiršinimą neutralizuojantys ir brolybės dvasią skleidžiantys socialiniai krikščioniškojo dvasingumo centrai yra pačios svarbiausios mums karinės bazės, kovojant už mūsų tautos išlikimą ir dvasinį atgimimą.
O su postsovietinėmis rusų karinėmis bazėmis Lietuvoje susidūriau irgi neatsitiktinai. Kad jos taps svarbia problema Lietuvai atstatant nepriklausomybę išpranašavo man dar 1990 m. prof. Valerijus Čekmonas, kurį kaip ekspertą buvau pasikvietęs talkon sprendžiant slavų teritorinės autonomijos kūrimo problemą Vilnijoje. Mat, šis nuoširdus ukrainietiškai žydiškos kilmės lietuvis tuo metu vadovavo Vilniaus universitete Slavų filologijos katedrai. Kadangi paauglystėje buvo baigęs jaunųjų suvoroviečių karo mokyklą, Valerijus turėjo daug draugų tarp sovietinių karininkų ir gerai orientavosi esamoj padėty. Kartu su Valerijum parašėm tuomet laikrašty „Lietuvos aidas“ straipsnį apie sovietinių karinių bazių Lietuvoje problematiką.
Dar labiau tomis bazėmis susidomėjau, kai Marytė papasakojo, kad regėjime jai buvo parodyta vorelė grandinėmis surakintų kalinių varomų požeminiu tuneliu iš KGB rūmų prie Lukiškių aikštės Vilniuje į požemį šalia tų rūmų esančiame Tauro (Pamėnkalnio) kalne. Kaip tik tuo metu atsivėrė, (tiksliau buvo atkasus pradaužta) paslaptinga skylė į požeminę patalpą pietvakarinėje Tauro kalno dalyje.
Kai sutelkęs visuomeninę sovietinių požemių Lietuvoje tyrimo grupę pradėjau aiškintis kaip čia su tais sovietiniais laikais statytais požemiais yra, palengva ėmė ryškėti ir vis labiau aiškėti itin keisti dalykai.
Paaiškėjo, kad tuo metu kai mes bandėm tirti užslėptus KGB požemius Tauro kalne, kiti tuo pat metu kaip tik baigė daugumos įėjimų į juos užbetonavimo ir užslėpimo darbus. Vykdė šiuos darbus tarptautinis SAF koncernas, spėjęs jau prieš tai pagarsėti skandalinguose dujiniuose Lietuvos su Rusija reikaluose. Tuometinis Vilniaus meras Alis Vydūnas parodė mums raštą kuriuo į jį kreipėsi SAF koncernas prašydamas leisti laikinai automobilių stovėjimo aikštelėje šalia Tauro kalno pastatyti dviejų aukštų surenkamų konstrukcijų statinį būtiną vykdant statybos ir remonto darbus pastatuose aplink Tauro kalną (įskaitant ir buvusius KGB rūmus).
Kai nusileidom į buvusių KGB rūmų civilinės saugos slėptuvę aptikom čia tą specialios paskirties statybininkų brigadą jau baigiant šių patalpų perdažymu maskuoti įėjimo į Tauro kalną vedusį tunelį užtaisymą. Laimai Pangonytei net pavyko nufilmuoti kai kuriuos šių „statybininkų“ smalsiai palinkusių prie mano civilinės saugos slėptuvėj išskleisto Tauro kalno požeminių komunikacijų plano.
Liko tik viena šį jų darbą išduodanti žioplystė, – slėptuvėje yra nedidelė patalpa į kurią patenkama per dar vienas geležines užhermetinimo duris. Tokios gi durys statomos prie įėjimų ir išėjimų iš civilinės saugos slėptuvės tam, kad užhermetinus požeminę patalpą susidarytų savotiška oro pagalvė didinanti tokio statinio tvarumą (atsparumą) bombardavimo metu. Todėl iš šio kambarėlio turėjo būti išėjimas į kažkokį tunelį ar kitas didesnes patalpas, nes kitaip tokios mažos patalpos atitvėrimas dar vienom užhermetinimo durim neturi jokios logiškai paaiškinamos prasmės. Reikėjo spec. brigados vyrams užmūryt ar užbetonuot ir ertmę šių durų vietoje, – tuomet jau niekam nekiltų jokių įtarimų. Šis įtarimas pirmiausia kilo per Vilniaus savivaldybę į talką mūsų pasikviestam Vilniaus miesto civilinės saugos tarnybos apsauginių statinių inžinieriui Jonui Petroniui. O žinių apie slaptus išėjimus tuneliais iš KGB rūmų jau turėjom, todėl ir nusileidom į jų civilinės saugos slėptuvę.
Kun. Algimantas Keina buvusiuose KGB rūmuose vykstant čia kovai dėl Genocido muziejaus juose įkūrimo
Su dolerių prikrautu maišu į Lietuvą parašiutu nuleistas žvalgybininkas Guiga, pakliuvęs į NKVD rankas ir po to atsidūręs Sibiro lageriuose, savo draugams papasakojo, kad iš KGB rūmų užrištomis akimis tuneliais jį atvedę tiesiai į Antano Sniečkaus kabinetą senuosiuose LKP CK rūmuose. Jau 1991 m. Zigmo Vaišvilos, dirbusio tuomet Lietuvos vyriausybėje, pavedimu, buvo išsiaiškinta, jog tuneliai iš KGB rūmų eina trimis kryptimis: iki tuometinių LKP CK rūmų, link Lukiškių aikštės ir į Tauro kalną; o ant Tauro kalno esąs vienas iš išėjimų iš KGB rūmų (kurie tuo metu dar tebebuvo KBG rankose). Vos kelis mėnesius Lietuvos saugumo vadovu išbuvęs Petras Plumpa jau ir tuo metu žinojo apie daugelį Lietuvoje užslėptų sovietinių požeminių objektų, rimtai ruošėsi sparčiam ir nuodugniam jų tyrimui. Bet buvo tuoj pakeistas kitu Lietuvos saugumo departamento vadovu.
Vilniaus meras Alis Vydūnas prisipažino, kad jis prieš privatizuojant vieną iš namų K. Kalinausko gatvėje buvo perspėtas, jog to nereikėtų daryti, nes iš jo einąs tuneliukas iki Santuokų rūmų, kurio naudodavosi vykdami į slaptus susitikimus su rezidentais ir informatoriais šiame pastate KGB darbuotojai. Būtent į šį ant Tauro kalno esantį pastatą 1991 m. sunkvežimiu buvo vežamos kažkokios dėžės iš KGB rūmų prieš pasitraukiant iš jų KGB darbuotojams. Apie tai tuo metu rašė šį sunkvežimį slapta pasekę korespondentai.
Visuomeniniu tyrimu susidomėjusiems žurnalistams Vilniaus meras papasakojo, kad labiausiai jį visame šiame reikale nustebino tuometinio Vilniaus apskrities viršininko, sovietmečio pabaigoje buvusio Lietuvos SSRS komjaunimo pirmuoju sekretoriumi, Alfonso Macaičio jam atsiųstas raštas, kuriame prašoma Vilniaus savivaldybės nedalyvauti požeminių statinių tyrime, nes jie priklauso Vilniaus apskrities kompetencijos sričiai. Iš to rašto meras supratęs, kad kai kas labai nenori, kad visa ta požeminė sovietika būtų ištirta ir atskleista.
Manau, kad siekis, jog iš KGB rūmų einantys požeminiai tuneliai nebūtų atskleisti, buvo svarbiausia priežastimi, kodėl buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams tiek ilgai sunkiai ir atkakliai teko kovoti, kad šie rūmai nebūtų perduoti Vilniaus Apylinkės arba Apygardos teismui, išsireikalaujant vietoj to čia įkurti Genocido muziejų.
Vilniaus miesto savivaldybė buvo vienintelė valstybės institucija nors šiek tiek talkinusi mūsų pradėtam visuomeniniam tyrimui. Bandėm tam pasitelkti Lietuvos kariuomenės išminuotojus. Bet juos pavyko įtraukti į šį tyrimą tik vieną kartą pačioje pradžioje, kai tikrinome, kur veda tuneliukas užmūrytu įėjimu į jį, su įrengta jo nišos vietoje spinta, iš civilinės saugos slėptuvės po rytiniu buvusiųjų profsąjungos rūmų sparnu ant Tauro kalno. Sužinojęs iš mūsų, kad šiam tyrimui pasitelkėme Lietuvos kariuomenės išminuotojus, tuometinis Lietuvos krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius net žagtelėjo iš nuostabos, – „Kaip, jūs pasitelkėte tyrimui be mano žinios mano karius, o kur viso to darymui politinis sprendimas?“
Po pokalbio su LKAM ministru susimąstėme ir mes. Lietuva dar nebuvo priimta nei į NATO, nei į Europos Sąjungą, o vis nauji faktai išnyrantys iš posovietinės gelžbetoninės ir politinės požeminės realybės galiausiai padėjo suvokti, jog bandome nukenksminti galingą „bombą“, akylai stebimi ją padėjusių įgaliotinių savo plikomis rankomis net be išminuotojų talkos.
Lietuvos darbininkų sąjunga nuoširdžiai talkinusi šiame tyrime, gavo raštišką LKAM ministro atsakymą, kad: „Sprogmenų paiešką Lietuvos darbininkų sąjungos rūmų požeminiuose rūsiuose atliktų kariuomenės išminuotojai, jeigu Lietuvos darbininkų sąjunga pateiktų rūsių planą, nustatytų paieškos darbų apimtį, sutiktų iš dalies finansuoti šį darbą, užtikrintų užrakintų patalpų oro sudėties analizę. /.../“ ir t.t. Rūsių po buvusiais profsąjungų rūmais ir požeminių komunikacijų šiame ir aplinkiniuose kvartaluose planus mes turėjom, bet kitų rašte nurodytų sąlygų išpildyti negalėjom. O ir tie rūsiai po buvusiais profsąjungų rūmais mūsų po mūrinės sienos angoje į tuneliuką išgriovimo ir šio tuneliuko ištyrimo (paaiškėjo, kad tai tik užmūrytas atsarginis išėjimas iš civilinės saugos slėptuvės) mūsų jau nedomino. Išminuotojus mes norėjom panaudoti bent jau pietvakarinėje Tauro kalno požemių dalyje, skylė (anga) į kuriuos jau buvo pradaužta, ištyrimui.
Vykstant visuomeniniam tyrimui ilgametis elektros tinklų darbuotojas Edmundas Gervelė papasakojo, kad jau 1945 m., jam besimokant Geležinkelininkų technikume, aukšta lentų tvora ilgą laiką supo aikštelę tarp Vilniaus universiteto medikų bendrabučio Tauro g. 5 ir vandens saugyklos. Tvora tęsėsi iki pat Akmenų gatvės. Čia buvo vežamos statybinės medžiagos ir išvežamos žemės. Po šios intensyvios statybos neiškilo joks pastatas, o tik atsirado asfaltuota mašinų stovėjimo aikštelė.
Edmundas Gervelė be to nurodė, jog ilgą laiką šio bendrabučio (Tauro g. 5) cokoliniame aukšte, be įprastos buvo dar viena galinga jam nesuprantamos paskirties elektros skydinė. Jos panaikinimas sutapo su vos už kelių šimtų metrų esančios požeminės civilinės saugos vadavietės statybos pabaiga. Linas N. visuomeninės tyrimo grupės narei Laimai Pangonytei teigė, jog buvęs KGB darbuotojas jam kadaise nurodė, jog vienas iš slaptų įėjimų į Tauro kalno požemius yra ir minėtame bendrabutyje.
Svarstėm firmos „Geozond“ tuo metu gamintų radiolokacinių radarų panaudojimo požeminių statinių paieškai galimybę ir net sėkmingai ant Tauro kalno išbandėme vieną iš tokių prietaisų. Bet iš buvusios sovietų karinei pramonei dirbusios radijo komponentų gamyklos („dėžutės“) darbuotojų sutelkta firma buvo tam visiškai netinkama. Gudriai besišypsantis jos vadovas rusiškai mums aiškino, kad radiolokacijos būdu surinktus duomenis gali analizuoti ir jų išvadas pateikti tik pati ši firma, kuriai už visa tai jau pradiniame tyrimo etape turėjom dar sumokėti kelioliką tūkstančių litų. Tad atsainiai nusispjovėme į jų pusę.
Kad yra kažkokie nežinomi savivaldybei požemiai (su visa eile pastatų) bent jau pietvakarinėje kalno dalyje, – buvo, matyti ir plika akimi pažvelgus į juos pro minėtą, 1993m. pavasarį atsiradusią skylę, ir be radiolokacinių tyrimų.
Pasak į šį požemį dar anksčiau per kitą skylę kartu su draugu įlindusio atsargos majoro Leono Barkausko: draugo pririštas virve jis pateko į vieną, po to į kitą ir trečią glazūruotomis plytelėmis išklotas visiškai tuščias patalpas; iš trečio kambario, be to, kuriuo jis atėjo, buvę dar du išėjimai, bet toliau jau pabijojęs eiti ir grįžo atgal. Leonui Baranauskui šios požeminės patalpos priminusios tuojau po karo Karaliaučiaus srityje prie Nestoro, miškuose tarp Gusevo ir Kudirkos Naumiesčio, matytas irgi glazūruotomis plytelėmis išklotas vokiečių pastatyto požeminio pieno ir šokolado fabriko patalpas.
Aš pats į tas patalpas giliau nelindau, nes tikėjausi tai padaryti kartu su man pažįstamu savanoriu išminuotoju Barškiečiu, kurio patarti oficialiai ir išsikvietėme pirmiausia užmūryto tunelio tyrimui į civilinės saugos slėptuvę po buvusiais profsąjungų rūmais „Geležinio vilko“ brigados Vilniaus motodesantinio bataliono inžinierinės tarnybos išminuotojus. Vadovybei uždraudus jiems mums toliau talkint net ir požemiai pietvakarinėj Tauro kalno dalyje taip ir liko neištirti. Stebina tai, kad nebuvo atlikti netgi, manding tokiu atveju privalomi archeologiniai tyrimai, vykdant Taurakalnio perlu vadinamo namų kvartalo statybą visai šalia ar dalinai ant šio bunkerio ar nelabai senų rūsių. Pavyko vėliau man grįžus į Vilnių gauti visą dėžę įvairaus storio gelžbetoninių kernų kuriuos iškėlė statybininkai pragręžę šio požemio gelžbetonines plokštes.
1993 m. vasarą po to, kai kartu su Alma Rašimaite apžiūrėjo į požemį pietvakarinėje Tauro kalno dalyje pramuštą skylę, organizuoti šių požemių ištyrimą, išrūpinus tam visus reikalingus leidimus, žadėjo tiek tuometiniai Seimo nariai B. Gajauskas ir A. Endriukaitis, tiek KGB genocido muziejaus tuometinis direktorius Gintaras Vaičiūnas. Bet galiausiai į požemį pramušta anga buvo po kelių metų vėl užtaisyta, o duobė toje Tauro kalno šlaito vietoje užversta žemėmis.
Vilnietis Julius Sapatka, 1944 metais kartu su sovietine armija išvijęs iš Vilniaus vokiečius, matė Tauro kalno pietvakarinėje dalyje vokiečių ar lenkų bunkerius, kurie savo forma buvę panašūs į tuos, kuriuos matome pravažiuodami Šeškinės kalną. O ant Tauro kalno gyvenęs baletmeisteris Vytautas Grivickas papasakojo, kad vieną 1946 m. pavakarę, grįžtant namo jo vos nenušovė pietvakarinę kalno dalį saugoję enkavedistai.
Aukšta lentų tvora aplink šią kalno dalį ir ši sargyba atsirado dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui. V. Grivickas nurodė netgi vietą, kur buvo medinis sargybinių namelis.
Jaunas vyras Rimas B. teigė, kad jam Vytautas S. parodė ranka braižytą dalies Taurakalnio požemių planą. Vytauto tėvams pokaryje teko šiuose požemiuose įrenginėti apšvietimą. Nujausdamas, kad KGB planus sunaikins, Vytauto tėvas persibraižė sau plano kopiją. Pagal šį tėvo sūnui paliktą planą (kopiją) jo draugas Rimas B. nustatė vietą, kur vienaukštis karo laikų požemis yra arčiausiai žemės paviršiaus. Jo draugų talka vieną naktį, prakasusi žemes pramušė į ten skylę (žiūr. jos nuotraukas).
Laima Pangonytė vaikystėje gyvenusi name Tauro kalno papėdėje – Pylimo g. Nr. 40 (cokoliniame aukšte – dabar įsikūręs Medicinos bankas) prisiminė, jog kartą visuose šio namo butuose kažkodėl buvo daroma krata, ieškant kažkokio pabėgusio kalinio. Kilo klausimas, – kodėl krata buvo daroma būtent šiame name?
Gal šiame beveik priešais KGB rūmus esančiame name irgi būta slapto įėjimo – išėjimo į Tauro kalno požemius?
Dėl visos eilės gandų pobūdžio žinių ir dėl to, kad mano tėčio bendražygio Jono Noreikos (slapyv. Generolas Vėtra) byloje yra keistas kgb-istų užklausimas MVD, kur dabar yra kalinamas Jonas Noreika?, kai oficialiai jis jau buvo sušaudytas, – kilo mums klausimas ar nebuvo pradiniame Tauro kalno požemių pertvarkymo ir įrengimo etape čia verčiami dirbti fiziškai stipresni mirti nuteisti kaliniai? Minėjo jų bendražygis lakūnas Viktoras Ašmenskas savo pranešime Vilniaus karininkų ramovėje ir apie keistą medikų pažymą apie J. Noreikos sveikatos stovį praėjus eilei metų jau po jo oficialaus sušaudymo, bet tokios pažymos, bent jau man, toje itin didelės apimties byloje – tame didžiuliame dokumentų kalne nepavyko atkasti.
Negalėjom patikrinti ir žinių bei gandų apie daug svarbesnį požemį centrinėje Tauro kalno dalyje priešais buvusius jo pakalnėje KGB rūmus.
Liudininkai (Taurakalnio papėdėje gyvenęs Valentinas P., moteris ir kiti) papasakojo, kad XXa. šeštame dešimtmetyje kuriam laikui buvo padarytos aklinos aukštos lentinės tvoros, supusios Tauro kalno šlaitą priešais KGB rūmus. Viena jų ėjo kalno papėde, kita – jo šlaitu bei viršumi. Nuo kalno viršaus buvo pilamos sunkvežimiais į čia atvežtos žemės. Kitas Taurakalnio papėdės gyventojas pasakė, kad matė čia vykstant kažkokius žemės darbus ir betono sieną, bet manęs, jog tvirtinamas kalno šlaitas.
Marytė Vaišvilaitė vienoje iš vizijų matė čia keturių aukštų požeminį pastatą ir jo aukštus jungiančius laiptus. Apie keturių aukštų požeminį pastatą teigė ir visa eilė vienas nuo kito nepriklausomų liudininkų: KGB dirbęs Bronės Balikienės buvęs vyras išgėręs jai apie Tauro kalną aiškino: „žinok po žeme ten yra net keturi aukštai“; tą patį teigė KGB dirbusi lenkė valytoja, be to dar nurodžiusi, jog be laiptų šiuos aukštus jungia ir liftas; bei viename iš pobūvių šiuose požemiuose dalyvavusi mergužėlė Melanija. Keturių aukštų požemį Tauro kalne žymiausiam Vilniaus požemių tyrėjui doc. Jonui Bulotui (parašė knygą: „Reportažai iš Vilniaus požemių“), tvirtino įrengę, ir daugiau apie tai bijoję kalbėti, statybininkai.
Vykstant visuomeniniam tyrimui, 1996 m. žiemą, netikėtai atsirado dar vienas apie seifus Taurakalnio požemiuose girdėjęs liudininkas – tuometinis Vilniaus universiteto medicinos fakulteto studentas Deivydas Povilionis. Jis buvęs viename iš požemių, kuriuos mes norėjome atverti visuomenei. Save vadinusio majoru ir Vytauto Galecko vardu bei buvusiu Romo Kalantos draugu prisistačiusio vyro, jis buvo ruošiamas dalyvauti grupėje turėjusioje slapta nusigauti iki seifų Tauro kalno požemyje. „V. Galeckas“ jam rodęs ir šių požemių išdėstymo planą, bet jis nedaug ką jame tesupratęs.
Deivydas labai abejojo galimybe atskleisti Tauro kalno paslaptis. Tuo metu, kai su juo kalbėjausi, jis ruošėsi išvykti į JAV mokytis, bijodamas, atsisakius jam toliau bendrauti su „V. Galecku“ ir jo grupe, būti nužudytu kaip per daug apie juos žinantis. Vėliau sužinojau, kad nors visi dokumentai buvę jau sutvarkyti, tačiau paskutiniu momentu jam buvo sukliudyta išvykti.
Tuo metu Deivydas dingo ir pusantro mėnesio jo artimieji nežinojo, kur jis yra. Po to, sulysęs ir apdaužytas, vos pusvalandžiui pasirodė namuose ir papasakojo, kad jį sučiupo „Galecko“ vyrai ir laikė uždarytą, kol jiems nusigėrus, jam pavykę pasprukti. Po to jis slapstėsi. Pasak Deivydo artimųjų „V. Galeckas“ galėjo prisidėti prie to, kad Deivydui buvo melagingai iškelta kriminalinė byla.
Susitikime su tuometiniu krašto apsaugos ministru Linu Linkevičiumi pasiteiravome apie „V.Galecką“. Paaiškėjo, kad majoro tokia pavarde jų žinyboje nėra. Krašto apsaugoje, pasienio tarnyboje, dirbąs jaunas vyras kapitonas Vytautas Galeckas, bet jis neturįs nieko bendro (išskyrus gal iš jo pasisavintą vardą ir pavardę) su mūsų aprašomuoju veikėju. Nepatvirtintomis žiniomis Deivydą verbavęs veikėjas sovietų laikais dirbo KGB (gal net jo specialioje požeminę infrastruktūrą įrenginėjusioje ir prižiūrėjusioje šeštojoje valdyboje), o po to „bendradarbiavo“ su LR Valstybės saugumo departamentu.
Manau, kad būtent nenoras, kad viešumon išlįstų dalykai atskleidžiantys prichvatizacijos Lietuvoje slėpinius tapo pačia svarbiausia kliūtimi atskleidžiant užslėptus Taurakalnio požemius. Tauro kalno požemiai saugo gal jau ir tuščius seifus, o šie savo ruožtu saugo nuo viešumos Tauro kalno požemius.
Deivydas Pavilionis teigė, kad „Galeckas“ požemyje, pietinėje Vingio parko dalyje netoli buvusios daugiausia karinei pramonei dirbusios („dėžutės“) Radijo komponentų gamyklos rodė jam dirbtinį infarktą žmogui galintį sukelti prietaisą ir kitokią aparatūrą. Kad į požemius buvo sugabenta daug KGB tuomet turėtos aparatūros aiškino ir kitas nenorėjęs savo vardo pasakyti žmogus.
Vilniaus puslaidininkų fizikos instituto mikrobangų laboratorijoje mūsų tyrimo metu dirbusi habilituota fizikos-matematikos mokslų daktarė Liudmila Kniševskaja 1995 m. rudenį viešai pareiškė, jog pakanka įrodymų, kad psichotroninis ginklas yra ir Lietuvoje. Jo kūrimo darbai vyko pagal slaptą CK KPSS 1986 m. sausio 27 d. nurodymą, kurio įvykdymui buvo skirta 500 mln rublių suma. Pasak L. Kniševskajos, kai kurios Lietuvoje sovietiniais laikais veikusios karinės gamyklos ir kitos įstaigos irgi dalyvavo kuriant psichotroninį ginklą.
Beveik tą patį kaip L. Kniševskaja dar ir ją papildydamas teigė fizikos mokslų daktaras prof. Jonas Grigas pirštu bakstelėdamas į KGB priklausiusį pastatą ant Tauro kalno, kuriame dabar yra JAV ambasada.
Kol kas apie KGB naudotas specialiąsias poveikio priemones žinoma dar labai nedaug, – atskiri niekieno neapibendrinti faktai. Pavyzdžiui žinoma, kad radioaktyvios ir cheminės medžiagos panaudotos prieš kunigą Juozą Zdebskį. O nedokumentuotų faktų bei įtarimų teko girdėti gana daug.
Bet visos šios žinios, kaip ir pavyzdžiui žinia, kad į Taurakalnio požemius buvo galima net įvažiuoti iš kitoje Vasario 16-osios pusėje priešais KGB rūmus esančio buvusio MT Plano Komiteto pastato požeminių garažų, – taip ir liko gandai, nes nebuvo kaip jų patikrinti.
O pietrytinėje Tauro kalno dalyje esančios Civilinės saugos departamento vadavietės viršininkas pulkininkas leitenantas Algimantas Gustaitis, prasidėjus visuomeniniam Tauro požemių tyrimui, žurnalistams teigė, kad čia: „po žeme pastatytas dviejų aukštų namas, apklostytas smėlio pagalvėmis, uždengtas pusantro metro storio gelžbetonine plyta“. Dar įdomiau tai, kad pasak kitų civilinės saugos departamento darbuotojų ir tie du aukštai šiame bunkeryje atsirado vėliau, jį rekonstruojant, – perskyrus jame buvusią patalpą horizontalia gelžbetonine pertvara į du aukštus.
Kilo klausimas, – o kur dar du ar trys požemio aukštai, o gal yra du ar net daugiau požeminiai statiniai Tauro kalne? Pietrytinėje jo dalyje Civilinės saugos departamento vadavietė, kažkoks požemis po vandens saugykla (?), centrinėje kalno dalyje keturių aukštų požemis (?) ir pietvakarinėje Tauro kalno dalyje kažkoks vokiečių ar lenkų statytas bunkeris ar subombarduotų namų rūsiai su perėjimais vienas į kitą.
Toliau ieškant žmonių, žinančių ką apie Tauro kalno požemius, Laima Pangonytė nufilmavo pokalbį su telefoniste, kuri teigė, jog daug metų dirbusi Tauro kalno požeminėje slėptuvėje, kuri esanti net penkių aukštų. Ji teigė nežinanti, kas ten giliau, nes nusileidus laiptais žemyn, į šoną vedančios durys buvusios užrakintos. Penktu aukštu ji tikriausiai palaikė būtent tą patalpą su išėjimais į tunelius.
Nors itin įspūdingo dydžio požeminės slėptuvės po SSRS žlugimo netikėtai buvo surastos netoli buvusio revoliucijos muziejaus Rygoje ir darant remontą Smolnio rūmuose Petrograde. Tačiau daliai lietuvių vis tiek gali pasirodyti, kad mes čia kažką tame visuomeniniame tyrime prifantazavome ar buvome suklaidinti. Tad pamąstykite patys, – ar galėjo LKP CK ir LTSR KGB pasitenkinti vien labai kuklia civilinės saugos slėptuvėle po KGB rūmais, jei net LTSR televizijos ir radijo komitetas turėjo dvi daugelį kartų didesnes požemines slėptuves. Viena jų – atsarginė LTSR radijo ir televizijos studija prie Bezdonių yra dviejų požeminių aukštų ir užima be pagalbinių požeminių statinių – 1900 m2 ir joje galėjo dirbti 500–600 žmonių. Kita požeminė studija Sitkūnuose netoli Kauno irgi ne ką mažesnė už požeminę Bezdonių studiją. Palyginimui dar galima pasakyti, kad pavyzdžiui „Vilmos“ gamyklos slėptuvė yra net 2006 vietų, 1554 kv. m ploto.
Nestebina ir liudininkų nurodyti keturi KGB požemio Tauro kalne aukštai. 1942 m. Josifo Stalino įsakymu pastatyta požeminė vadavietė Samaros mieste yra 37 metrų gylyje ir turi 12-a požeminių aukštų.
Jei KGB požemiai Tauro kalne kai kam kvepia vis dar kažkokia mistika, galima palyginimui priminti su LTSR Aukščiausiąja Taryba (dabar Lietuvos Seimu) susijusius požemius. Kaip ir KGB rūmų atveju be prie pat Seimo rūmų esančios civilinės saugos slėptuvės yra ir daug įspūdingesnis už ją atsarginis išėjimas (tiksliau – išėjimai) daugelį kilometrų į Šiaurės pusę nusitęsiančiu tuneliu bei kitos požeminės patalpos į kurias patenkama šiuo (šiais) tuneliu.
Kaip papasakojo laikraščio Europa korespondentui A. Sauliui buvęs statybos inžinierius pensininkas Antanas M. iš Vilniaus:
„Tuometinis Aukščiausios Tarybos pastatų kompleksas buvo atidarytas 1983–ųjų pabaigoje. Statybos kainavusios per 5 milijonus rublių, su pertraukomis vyko 4 metus. Baigiant statyti rūmus buvo pradėti kiti – požemio tunelio su į užmiestį vedančiomis daugybe atšakų – kasimo darbai. Tunelio projektą ruošė 30 žmonių, kurių didžiąją dalį atrinko KGB grupė. Visus požemio kasimo darbus nuo pradžios iki galo prižiūrėjo iš Leningrado atsiųsti saugumiečiai, kuriems vadovavo KGB valdybos pulkininkas leitenantas J. Maksimovas. Nubraižius būsimas požemines perėjas, jas paruošę specialistai turėjo pasirašyti slaptuose saugumo blankuose su nuoroda tylėti. Pasirašiau ir aš. Netrukus po to, 1984 m. vasario mėn., buvo pradėti tunelio įrangos darbai. Tarp kasėjų darbininkų nebuvo nė vienos lietuviškos pavardės – visi buvo suvežti iš tolimiausių SSRS kampelių.
Antruosiuose Seimo rūmuose prieš 10 metų įrengtas požemių tinklas iš pradžių veda į Šiaurę, prie dviejų tarpmiestinių kelių. Maždaug 800-900 m. už miesto pagrindinė perėja šakojasi į 2 dalis – viena 1,5 km ilgio suka į Vakarus ir baigiasi netoli plento, vedančio Širvintų link, kita 2,2 km – veda į Molėtus (link Molėtų – knyg. aut. past.). Už Širvintų kelio atšaka vėl skyla į du tunelius, nusidriekusius po 1 km tolyn į Lietuvos vakarus. Prie kelio į Molėtus rytų kryptimi šakojasi dar 4 nedidelės 200-300 m. perėjos. Kiekvienoje jų įtaisytos 2 m2 pločio išėjimo angos, atsiveriančios pasinaudojus viduje įtaisytais hermetiniais mechanizmais. Jos išveda į nuošales negyvenamas vietoves. Tuneliai, esant reikalui gali būti apšviesti – tam skirta 70 galingų lempų ir prožektorių. Pradinis perėjos plotis – 3 m. (tokie platūs šie tuneliai daromi tam, kad jais galėtų važinėti specialios paskirties automobiliai – knyg. aut.past.), požeminių atšakų – po 2 m. kas 10 metrų įrengti specialūs temperatūros reguliavimo prietaisai.
KGB stebėjo, kad laikytumės visų atsargumo priemonių – dažnai dirbdavome tik naktimis. Apie labirintą, esantį 15 m. po žeme, be mūsų žinojo tik nedidelis aukštų partinių funkcionierių būrys. Pagal standartus tai supermodernus požemis, pritaikytas ne tik skubiai valstybės vadovų evakuacijai, bet gali būti naudojamas ir kaip slėptuvė su maisto atsargų ir kitų būtiniausių dalykų saugyklomis, kuriomis naudodamiesi žmonės ten, nepalaikydami jokių ryšių su išoriniu pasauliu, galėtų išgyventi apie metus. /.../ Nors pagal paskirtį juo žinoma, iki šiol nepasinaudota, tačiau tunelyje mėgdavo laisvalaikį praleisti P. Griškevičius, gan dažnai vaikščiodamas po jį su vietinių KGB šulų svita. Beje, įrengus požemius, mus iškarto perkėlė į kitus miestus.
/.../
– O kam Griškevičiui reikėjo tunelio?
– Jis buvo tiesioginis užsakovas. Įsakymas iškasti požemį atėjo iš kur kas aukštesnių sferų. Kodėl Maskvai prireikė Lietuvos AT įrengti jį, aš nežinau. Gal tai buvo praktikuojama visose sąjunginėse respublikose“. (laikraštis „Europa“, 1994 m. gruodžio 2-8 d. Nr. 40).
Kita su Seimo Antraisiais rūmais sujungtų požemių realaus buvimo liudininkė yra LTSR Aukščiausios Tarybos rūmų tinkuotoja dirbusi Aldona Jančionytė. Pasak jos:
„Baigiant šią statybą atvyko komisija. Visumoje jau atliktais darbais ji buvo patenkinta. Bet apžiūrėjus ir civilinės saugos slėptuvę buvo paklausta, – o kur atsarginis išėjimas? Bus, – trumpai atsakęs prarabas (darbų vykdytojas)“.
Po to čia pasirodė ne Lietuvoj gyvenusių rusų brigada ir ėmė kažką kasti Seimo II rūmų rūsyje. Prisigretinusi prie grupelės pietaujančių darbininkų, Aldona užklausė, o ką jie čia darantys. Vieną kartą jai atsakė „Бомбоубежище“ (slėptuvę nuo bombų), o kitą kartą kiti atsakė, kad kasa atsarginį išėjimą į kitoje Neries pusėje esantį Pedagoginio instituto pastatą.
Nutaikius progą po darbo Aldona įlindo gilyn į tą rūsį ir galiausiai pamatė kažkur tolyn nusitęsiantį platų tunelį. Bet išeinant atgal iš rūsio, ją pastebėjo prarabas ir rūsčiai paklausė, ko ji čia dabar landžiojanti. Aldona apsimetus, kad pasiklydo. Bet tuoj po to, buvo iškelta į kitą statybos objektą.
Sugretinus tinkuotojos Aldonos ir statybos inžinieriaus Antano M. pasakojimus paaiškėjo, jog Aldona J. tapo liudininke jau iš Vilniaus užmiesčio nutiesto tunelio prijungimo prie tuometinių Aukščiausios Tarybos Antrųjų rūmų. Bet kadangi tuoj buvo iškelta į kitą statybos objektą nematė kokiu būdu įėjimas į šį tunelį vėliau buvo užmaskuotas.
Inžinieriaus Antano M. pasakojimas gražiai dera ir su kitų liudininkų pasakojimu, kad LKP CK pirmasis sekretorius P. Griškevičius mėgdavo su LTSR KGB vadovais palėbauti KGB Taurakalnio požemyje ir, kad jame net slaptai buvo atšvęstos KGB darbuotojo Česnulevičiaus vestuvės.
Visgi ir atstačius Lietuvos valstybinę nepriklausomybę šie požemiai Rusijai iš tarnystės SSRS perėjusiems dirbti kbg-istams dar atrodo buvo (o gal ir yra) labai svarbūs, nes buvo ir bent jau kai kurie jų vis dar yra kruopščiai slepiami. (Straipsnį „Seimo požemių labirintas“ man atnešusi moteriškė papasakojo, kad pamačiusi tokį įdomiai svarbų straipsnį norėjo sugrįžusi kioske nusipirkti dar vieną laikraščio Europa (1994 m. gruodžio 2-8 d.) egzempliorių, bet visus šiuos laikraščius šiame ir kitame kioske buvo jau urmu nupirkęs kažkoks vyras). Dabar visi užslėpti sovietiniai požemiai, kai karas iš formalaus struktūrinio daugeliu atvejų jau virto organizuotu terorizmu, tapo dar svarbesniais.
Bent jau Vytautui Landsbergiui Šiaurės kryptimi iš Aukščiausios Tarybos II rūmų einančio tunelio niekas neperdavė ir 1991 m. savanoriai iš Aukščiausios Tarybos I–ųjų rūmų rūsio rankomis iškasė tunelį į kitoje Gedimino prospekto pusėje esančio namo kiemą, išėjimą iš jo įrengdami atsarginio išėjimo iš civilinės slėptuvės, po šiuo namu, bokštelyje. Iškastas smėlis buvo pilamas į maišus, kurie buvo išdėlioti gynybinėse užtvarose šių rūmų viduj.
Apie esantį tunelį iš AT Antrųjų rūmų savanorius įspėjo, jau minėta, statybininkė Aldona J., bet slapto įėjimo į jį, regis jiems nepavyko aptikti. Tačiau buvo užvirtinti grotomis ir užpilti dar iškastinėmis žemėmis visi praėjimai link Aukščiausios Tarybos rūmų techninių komunikacijų tuneliais. Ir ne be reikalo, nes per 1991 sausio 13-osios šturmą viena jo puolėjų grupė į Televizijos bokštą KGB darbuotojo buvo įvesta būtent požeminiu tuneliu. Dėl to, jo gynėjams nepavyko, kaip kad buvo numatyta padaryti šio bokšto netinkamo retransliacijai, pasitraukus prieš tai nuo puolėjų į rūsį už jo užhermetinimo durų.
Nežinojo savanoriai ir to, kad pasak Napaleono Dūdos, statant Aukščiausios Tarybos rūmus, buvo aptiktas lygiagrečiai Gedimino prospektui (maždaug ties ta vieta, kur dabar įrengtas fontanas) 1,5 m gylyje einantis 1,8 m aukščio, 1,2 m. pločio apšvietimo neturintis gelžbetoninis tunelis. Manyta, jog tai vokiečių pastatytas slaptas išėjimas į Neries upės šlaitą. Tas pats tunelis vėl aptiktas statant požeminį pravažiavimą tarp Seimo rūmų ir M. Mažvydo bibliotekos.
Aišku galėjo tai būti ir vokiečių statytas tunelis, nes pasak sovietų brigados generolo Vlado Karvelio prisiminimų: hitlerininkų „ypač gerai buvo įtvirtinti Neries upės šlaitai ir aplinkinės kalvos, miesto centras, Lukiškių aikštė, geležinkelio stotis.“ (V. K., Lietuvos TSR išvadavimas, Vaga, 1974, psl. 53). Bet galėjo tai būti ir atsarginis išėjimas į Neries upės šlaitą iš Civilinės saugos slėptuvės po M. Mažvydo biblioteka. Nes tyrimo metu miesto Tarybos nariu buvęs Česlovas Kuliešius, sovietų laikais per civilinės saugos kursus girdėjo aiškinant, kaip pavyzdį, apie A. Vienuolio gatvėje, netoli Operos ir baleto teatro, esančią civilinės saugos slėptuvę. Buvo aiškinama, kad jei bombarduojant užgriūtų pagrindinis įėjimas į šią slėptuvę, tai galima būtų pasinaudoti atsarginiu išėjimu – tuneliuku į bokštelį („grybyką“) kieme. Jei ir šis išėjimas būtų užverstas, esąs dar vienas išėjimas į Neries upės šlaitą. Pagaliau dar esanti požeminė perėja, jungianti šią slėptuvę su Tauro kalnu.
Kadangi Civilinio departamento darbuotojai neigė tokias perėjas jungiančias vieną slėptuvę su kita esant, kartu su Naujamiesčio seniūnijos darbuotojais apžiūrėjome vieną tokią slėptuvę esančią po gyvenamuoju namu Goštauto g. 2 ir įsitikinome, kad kai kurias slėptuves jungusios ar ir į Neries upės šlaitą vedusios perėjos vis dėlto yra. Be užhermetinimo durų pro kurias patenkama į šio namo kieme esantį atsarginį išėjimą, aptikome (be įėjimų į šią slėptuvę) dar vienas užhermetinimo duris. Pro jas patekome į maždaug 2 m aukščio perėją. Paėję ja maždaug 50 m Neries upės link atsirėmėme į neseną mūrą, esantį jau po kitu gyvenamuoju namu. Šis mūras, pasak Naujamiesčio būsto darbuotojų buvo padarytas po to, kai keletą šio namo rūsyje įrengtų sandėliukų apiplėšė pro civilinės saugos slėptuvę į čia patekę vagys.
Su šiais ir daugybe kitų klausimų 1996 metais kreipiausi į tuometinį Lietuvos civilinės saugos departamento direktorių plk. Gediminą Puloką. Pulkininkas užtikrino, kad jų civilinės saugos slėptuvėje – vadavietėje pietrytinėje Tauro kalno dalyje tikrai nėra giliau užslėptų kitų nei kad du oficialūs jos aukštai, o dėl kitų požemių tai jis gal ir turėtų ką pasakyti, bet tai esanti karinė paslaptis. Nesupratau nuo ko čia ką slėpti, nes Rusijon yra išvežti visi šių požemių planai, tad jie viską čia gerai žino, o kitų potencialių priešų Lietuva lyg ir neturi.
Netrukus po to plk. Gediminas Pulokas mirė nuo jį ištikusio širdies smūgio, panašiai kaip V. Putino varžovas Petrogrado meras Anatolijus Sobčiakas, tad visos jo žinotos karinės paslaptys iškeliavo kartu su juo į anapilį. Patyrėm ir mes paslaptingų mūsų tirtų požemių saugotojų ne tik dėmesį, bet ir grasinimus, tačiau apie tai kiek vėliau. Nes jei dar labiau išsiplėsiu koks nors gudročius, Vytauto Landsbergio pavyzdžiu, gal ir vėl pasakys, – „Na ką tu vis apie tą Tauro kalną!“
Tad grįžkim prie viso šio tyrimo svarbiausiojo atradimo, jau nebe Tauro kalne, – Rusijos karinių objektų ar bazių, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, realaus buvimo Lietuvoje ir po oficialaus Rusijos kariuomenės iš Lietuvos išvedimo.
Žmonijos technologinis išsivystymas įgalina tiek Tauro kalno, tiek kitų sovietinių požemių vidinį turinį atskleisti per gana trumpą laiką. Dar karo Vietname metu amerikiečiai aptikdavo vietnamiečių išsikastus tunelius radiolokaciniu būdu tiesiog iš virš jų praskrendančių malūnsparnių. Šiuo metu radiolokacinį ir fotografavimo iš lėktuvų bei palydovų (puiki užduotis lietuviškų skraidyklių kūrėjams) infraraudonųjų spindulių spektre metodus dar papildė neinvazinės kompiuterinės tomografijos būdas.
O turint šiuos požeminius objektus savo teritorijoje – Lietuvoje, visada dar po to jų gelžbetonines lubas galima pragręžti įvairaus skersmens grąžtais, pro tas skyles įleidžiant filmavimo ir oro sudėties mėginius paimančius zondus. Problema ne technologijose, o kaip jau minėjau, šią sovietinių laikų požeminę infrastruktūrą slepiančiuose politiniuose Lietuvos požemiuose.
Kai bandžiau atnaujinti visuomeninį šių požemių tyrimą paaiškėjo, kad jų saugotojai jau yra neblogai apsidraudę net ir nuo atsitiktinio šių objektų aptikimo bei paviešinimo. Net ir buvusių sovietinių bazių grunto užteršimo tyrimas iš Lietuvos valstybinių mokslo institucijų jau yra perduotas įtartinos kilmės uabams. Vykdant įvairius gręžinius (tiriant gruntą prieš statybas ir kt.), net ir pragręžus gelžbetonį, – niekas neįpareigotas apie tai valstybinėms institucijoms pranešti. Net ir informacinėje sistemoje Geolis visa tai įvardijama kaip technologinis gruntas, kartais tik nurodant, kad jis yra su betonu ar statybiniu laužu. Tad Lietuvos gelmės tiriamos (vien 2013 m. Geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos išdavė 17–a leidimų įvairioms firmoms tirti Žemės gelmes Lietuvoje iki 200 metrų gylio), bet užslėptieji sovietiniai požemiai yra tarsi įrašyti į požeminių objektų Raudonąją knygą, neliečiamųjų rezervatų statusu, į kuriuos nevalia įžengti net geografams, geologams, archeologams, Lietuvos kariams.