Pirmoji buvusi sovietinė karinė bazė į kurią nukrypo mūsų žvilgsnis vykstant visuomeniniam užslėptų sovietinių požemių tyrimui tapo Burbiškių raketinė bazė Vilniuje. Tyrimo metu sužinojome, kad prieš išvedant iš Lietuvos Rusijos perimtą SSRS sovietinę kariuomenę, laikraščio „Lietuvos ryto“ žurnalistai pastebėjo keistą sunkvežimių koloną išvažiavusią iš Šiaurinio karinio miestelio Vilniuje. Sunkvežimiai važiavo prikrauti maišų su cementu ir armatūros tinklų. Pasekus tuomet šią koloną paaiškėjo, kad viena jos dalis nuvažiavo į raketinę bazę Lentvaryje, o kita į Kirtimų aerouosto rajoną Vilniuje. Be to, pradėjus šį visuomeninį tyrimą, vienas iš Burbiškėse gyvenančių vilniečių papasakojo, kad tuo pat metu ant į Burbiškes vedančios geležinkelio atšakos buvo atvarytas geležinkelio vagonų sąstatas su ant plaforminių vagonų prikrautu moliu, kuris savivarčiais sunkvežimiais iš čia buvo išvežtas į Burbiškių raketinę bazę.
Mano jaunesnysis brolis, irgi geografas, Sakalas Gorodeckis tuo metu dirbo Geografijos institute, kuris tyrė buvusių sovietinių karinių bazių teritorijos grunto užterštumą. Sakalas atkreipė dėmesį į tai, kad atvažiavus į kai kurias iš šių bazių niekaip nepavykdavo surasti dalies tokioms bazėms būtinų karinės paskirties statinių, taip ir likdavo mįsle, – o kur gi jie dingo? Be to, atvažiavus į tokią nepilnos komplektacijos bazę tuoj prisistatydavo koks nors, atseit atsitiktinai čia užsilikęs gyvent kariškis su klausimu rusų kalba, – o ko jūs čia ieškote? Pasitaiko tarp tokių prižiūrėtojų ne tik buvusių (?) praporų, bet ir aukštesnio laipsnio karininkų (konkrečiai buvo atpažintas majoras Gleznovas).
Vėlesnio tyrimo metu išaiškėjo, kad tokie kai kurių karinių objektų užkonservavimo darbai užbetonuojant į juos įėjimus, bei po to jų užslėpimas užplūkiant moliu ir užpilant dirvožemiu vyko ne tik Burbiškių raketinėje bazėje. Mažesnės svarbos objektai, kaip, pavyzdžiui, Panevėžyje dislokuotų sovietinių desantininkų mokomosios bazės įėjimai Žaliojoje girioje per skubotumą buvo tiesiog užsprogdinti.
Visumoje Lietuvos mastu tai būta gerai suplanuoto vyksmo. Konservuota ir slėpta tik tai, kas svarbu ir įmanoma paslėpti, o kitkas palikta bandant sudaryti įspūdį, kad nieko užslėpto nėra.
Vykstant visuomeniniam tyrimui, pažiūrėti ką mes čia darom ir toliau ketinam daryti, iš KAM Antrojo skyriaus, atvykdavo pulkininkas Mindaugas Žibas. Pulkininkas viskuo domėjosi ir bandė nukreipti mūsų žvilgsnį nuo jau užčiuoptų „siūlų kamuolių“ galų prie turistams egzotiškai įdomių apleistų bazių, – siūlė nuvažiuoti į įspūdingą buvusią raketinę bazę prie Raudondvario ir kt. Be to šis pulkininkas siūlė mane supažindinti su kažkokiu sovietinėje karinėje bazėje tarnavusiu karininku iš kurio daug vertingo galėčiau sužinoti. Pasiūliau iš to rusų karininko visas žinias jam perimti tiesiogiai, be tokių kaip aš visuomeninių tarpininkų. Nežinau tokio šio pulkininko elgesio esminių priežasčių.
Tiesiogiai ir netiesiogiai pajutome ir atvirai Rusijai dirbančių kgb-istų ar GRU žvalgybininkų mums rodomą dėmesį. Skubėdavo dingti iš akiračio jie tik pamatę filmavimo kamerą ant Laimos Pangonytės pečių. Tačiau netrukus nuo sekliškojo stebėjimo jie perėjo prie grasinamų veiksmų.
Ant vagonėlio stovėjusio tuo metu prie Sandoros kryžių, kuriame čia beveik keturis metus už Lietuvos vadovų dvasinį atgimimą meldėsi ir pasninkavo Genovaitė Stankevičienė su Aldona Rašimaite, sienos po nakties atsirado užrašas: „Уберите будочки, а то дадим красного петуха“ (Nuimkite budeles, o tai duosim raudoną gaidį).
Genovaitei Stankevičienei būnant vagonėlyje – koplytėlėje vienai, atėjęs čia tūlas Vidingstis, norėdamas ją išgąsdinti, pradėjo čia nuogai išsirenginėti (drovumo jis neturėjo jau seniai, nes mėgo uždarbiauti pozuodamas kaip atletiškas modelis Dailės institute). Tuo metu tolesnį jo išsidirbinėjimą prieš G. Stankevičienę sukliudė netikėtai į šį vagonėlį pasimelsti atėjęs kitas vyriškis.
Netrukus, būdamas darbe, mano brolis Sakalas gavo iš savo žmonos žinią, kad į jų namo dalį Užupyje įsibrovė kažkoks vyras ir grasina jai ir jų vaikams kaišiodamas savo karinį bilietą su raudona žvaigžde ant jo viršelio. Sakalas, pasitelkęs talkon savo bendražygius Lietuvos kariuomenės savanorius, skubiai atvykęs, pagavo šį vyrą. Paaiškėjo, kad tai tas pats ant Tauro kalno prieš G. Stankevičienę išsirenginėjęs Vidingstis, bet mano brolis tuo metu to dar nežinojo ir manė, jog visa tai susiję su jo savanoryste Lietuvos kariuomenėje. Tikrumoje buvo ieškoma kokios nors vietos per kurią galima būtų mus paspausti ir viena iš tokių vietų kgb-istams pasirodė mano brolio šeima, nes jis augino tuomet savo keturis vaikus.
Nepavykus šiam pagąsdinimui buvo griebtasi dar ir provokacijų. Su mano broliu panoro susipažinti neva Greenpeace nariai iš jų atstovybės Maskvoje ir ėmė jo klausinėti, ar jis neturįs kokių nuorodų apie neva jų žiniomis sovietmečiu Lietuvoje veikusią požeminę cheminių ginklų gamyklą. Brolis apie šią provokaciją tuoj pat pranešė Lietuvos saugumo departamentui.
Su panašiais provokatoriais teko ir man visuomeninio tyrimo metu susidurti ir gal ne visada juos atpažinau. Tad dabar nuo dalies savo tęstiniame 1996 m. rudenį leidinyje „Valstiečių laikraštis“ atspausdintame straipsnyje – „Vilniaus požemių paslaptys“ keltų prielaidų atsiriboju, kaip nuo nepakankamai pagrįstų bei nepasitvirtinusių. Bet daugelis ir tuomet ten paskelbtų prielaidų pasitvirtino, nekalbant jau apie konkrečius ten nurodytus faktus. Tuo metu, negalėdamas gautų žinių ir gandų patikrinti, maniau, kad jų iškėlimas viešumon bus naudingesnis nei nutylėjimas, o kažkas visa tai rimtai ištirs. Bet kol kas to lyg ir neįvyko.
Nenurimo grasintojai ir po Vidinksčio išsidirbinėjimų. 1996.01.08 3 val. nakties į jau minėtą maldininkų vagonėlį, kuriame vykdavo ir mūsų visuomeninės sovietinių požemių tyrimo grupės pasitarimai, įsiveržė vyresnio amžiaus vyras ir visaip terorizavo čia budinčias moteris, reikalaudamas palikti šį namelį ir iš viso kraustytis nuo Tauro kalno.
Aptikę tuomet buvome ir vieną iš šių kgb-istinių veikėjų antžeminių lizdų ant Tauro kalno. Konkrečiau tai jau esu aprašęs 1996 m. rudenį tęstiniame straipsnyje „Vilniaus požemių paslaptys“ leidinyje „Valstiečių laikraštis“. Taip buvo 1996 metais mūsų tyrimo metu. O vėliau, kai Rusijos URM pati prabilo apie Lietuvoje likusias neišgabentas priešlėktuvines raketas „Igla“ (Yla), viskas pasidarė dar aiškiau. Matyt, dalis aukšto rango Rusijos kariškių ir KGB vadovų B. Jelcino įsakymą išvesti iš Lietuvos Rusijos kariuomenę įvykdė nepilnai.
Ir jų užslėptas karines bazes galima suskirstyti į dvi grupes: dalinės koncervacijos objektai esantys daugiausia bent jau pradžioje KAM žinion patekusių buvusių karinių bazių teritorijose ir kažkokie objektai ar net ištisos bazės išvis nepatekę į KAM akiratį. Tačiau tų priešlėktuvinės paskirties raketų gali būti tiek pirmoje, tiek antroje grupėje.
Pavyzdžiui, kažkoks visai į KAM pavaldumą nepatekęs gerai saugotas karinis objektas sovietmečiu pionierių stovyklos priedangoje buvo prie Gulbinų ežero Vilniuje. O dabar ši teritorija ar jos dalis priklauso Hermio bankui ir dalyje jos statomi ir gyvenamieji namai. Anuos „reikšmingus“ laikus čia mena tik šį objektą su Vilniaus – Utenos plentu jungiantis asfaltkelis.
Kita sovietinė karinė bazė įkurta visai netoli Molėtų lyg ir buvo patekusi į KAM rankas, o dabar ten šeimininkauja sraigių augintojai ir galbūt ne vien tik jie. Toks įtarimas kilo dėl maždaug prieš aštuonis metus vienos moteriškės nuotykio patirto miške prie Bebruso kaimiukščio netoli pietinio Bebrusų ežero kranto. Po ilgų vargų atgavusi nuosavybėn savo tėvų mišką, moteris nuėjo jo apžiūrėti ir nesibeldus užėjo į jame esančią nedidelę Dujotekanai priklausančią medinę vilutę. Didelei savo nuostabai ji ten ant sofos rado besiilsintį desantine uniforma apsivilkusį kariškį su šalia pastatytu Kalašnikovo kulkosvaidžiu. Susišnekėti moteriškei su šiuo vyru pavyko tik rusų kalba. Apsimetusi naivia, moteris paaiškino jam apžiūrinti savo mišką ir paragino kariškį toliau sau ramiai čia ilsėtis. Po to moteris šį mišką skubiai pardavė (nupirko tikriausiai kokie nors „sraigių augintojai“), nes jai kilo mintis, kad minėtoji vilutė yra užmaskuotas atsarginis išėjimas iš jau prie kito ežero, arčiau Molėtų buvusios sovietinės karinės bazės.
2014 m. pavasarį, kai jau žinojau, kad Marytė Vaišvilaitė netrukus iškeliaus į anapusinį pasaulį, nutariau palengva slapčiomis atnaujinti 1996 m. nutrūkusį sovietinių požemių tyrimą. Tai padaryti mane išprovokavo tiek supratimas, kad mano kaip Marytės globėjo pareigos greit baigsis, tiek skandalas kilęs Rusijai per tarpininką iš Šiaulių miesto savivaldybės išsinuomavus didelį žemės sklypą šalia Zoknių karinio aerodromo, neva tai vagonų ant magnetinių pagalvių išbandymui, lyg Rusijos platybėse tam būtų pritrūkę vietos.
Jau 1990 m. prof. Valerijus Čekmonas man paaiškino, jog jo žiniomis, strategiškai svarbiausia sovietinė karinė bazė yra susijusi su Zoknių aerodromu. Rusų kariškiai jam sakę, kad ten yra įrengti net septynių aukštų požemiai. Gi Lietuvai, išeidami rusų kariškiai neužslėptą paliko tik dviejų aukštų požeminę, tiesa irgi gana įspūdingo dydžio, vadavietę. Tad užslėptasis septynių aukštų požemis tikriausiai ir yra tame Rusijos per tarpininką išsinuomotame sklype, kurio nuomai veto uždėjo į visą šį skandalingą reikalą plačiau laiku įsikišus Lietuvos Prezidentė. (Deja, šiuo metu dalis teritorijos aplink Zoknių karinį aerodromą vėl yra išnuomota įvairiems UAB.).
Žinodamas, kad tai, kas buvo bandoma padaryti prie Zoknių jau yra daug sėkmingiau (ne išsinuomojant, o privatizuojant ir nusiperkant) padaryta kitose Lietuvos vietose, jaučiau pareigą visa tai paviešinti. Glaustai išdėstęs raštu viso šio reikalo esmę, nunešiau 2014.09.25 vieną kopiją adresuotą LR Prezidentei į Prezidentūrą, o kitą kopiją adresuotą LR Krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui į Krašto apsaugos ministeriją.
2014.09.30 gavau atsakymą iš LR Prezidento kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus, kad „su Jūsų kreipimusi adresuotu Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, yra įdėmiai susipažinta. Esame dėkingi Jums už pateiktą informaciją. Jūsų kreipimąsi pagal kompetenciją perdavėme Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, kuri įvertins Jūsų nurodytas aplinkybes pagal savo kompetenciją. Dar kartą dėkojame už Jūsų kreipimąsi ir atsakingą pilietinę poziciją“.
Atsakymo iš LR Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko išvis negavau. Tačiau po kurio laiko, 2014.10.17, matyt reaguojant į LR Prezidentūros jiems persiųsta mano kreipimosi kopiją, gavau iš LR Krašto apsaugos ministerijos tokio turinio raštą:
„Aringui Kristoforui Gorodeckiui
Kopija
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos
Asmenų aptarnavimo skyriui
Dėl A. K. Gorodeckio kreipimosi
Krašto apsaugos ministerija dėkoja už rūpestį ir pilietiškas pastangas atkreipti dėmesį ir informuoti apie nerimą keliančius reiškinius ir tendencijas Lietuvoje.
Laiške išdėstytą informaciją perdavėme išnagrinėti krašto apsaugos sistemos institucijoms pagal jų veiklos sritį ir kompetenciją.
Krašto apsaugos viceministras Antanas Valys“
Žinodamas, kad Vilniaus mieste po Pociūno žūties sklandęs tragiškas anekdotas apie LR VSD: „Vaikas klausia tėvelio, o kas tas VSD. Tėvelis atsako, – sūneli geriau jau neklausk to, nes visi kas tai išsiaiškino jau kapuose“ , pilnai tinka ir LR Krašto apsaugos ministerijos Antrajam operatyvinės veiklos skyriui, tik vietoj LR VSD įstatant šifrą – „LR KAM Antrasis skyrius“ arba AOTD, nutariau ant slaptų Rusijos karinių bazių realaus buvimo Lietuvoje pėdsakų užvesti dar žiniasklaidą, kad ji imtų palengva aiškintis šios kraupios įdomybės detales ir sąsajas.
Bet kilo klausimas, kaip tai padaryt, kai rusiškas kapitalas per įvairius tarpininkus jau kontroliuoja esmią žiniasklaidos Lietuvoje dalį. Kadangi nelabai branginu (tiksliau branginu, bet dėl Lietuvos galiu ir paaukot) savo paties biomechanizmą, nutariau paeksperimentuoti. Pažįstu ir pilnai pasitikiu viena korespondente iš visuomeninio politinio savaitraščio. Tad padaviau jai kelis „siūlų kamuolių“ galus ir surašytus savo paties pastebėjimus apie tas užslėptas Rusijos karines bazes Lietuvoje, bei padovanojau vieną iš gelžbetoninių kernų išimtų iš gręžinių tose vietose, kur jokių požeminių statinių bent jau oficialiai „nėra“.
Moteriškė tuojau pat kartu su fotografu nuvyko į buvusią raketinę bazę (RB) Burbiškėse ir pati asmeniškai savo nuosavais bateliais įklimpo į ten, vykstant užslėpimo darbams, sunkvežimiais nuo geležinkelio vagonų, privežtą molį. Pakalbėjusi su vietiniais sužinojo, kad tą molį Burbiškių RB jau prakeikė ir metalistai. Vyniodami pavogimui kabelius jie negalėdavo pabaigti šio savo darbo, nes galiausiai kabeliai panirdavo į tą bjaurų kasimui molį, kurio čia privežta tiek daug, kad knistis jame per sunku buvo netgi metalistams.
Išsiaiškino korespondentė ir tai, kad teiginys, jog rusų kariškiai vežė cementą ir armatūrą tam, kad prieš išeidami užbetonuotų žmogaus gyvybei pavojingas duobes ir ertmes, yra tik graži pasakaitė. Nes toje pačioje Burbiškių RB žioji be galo gili ir pavojinga gelžbetoninė duobė susijusi su kuro saugykla.
Tačiau išsiaiškinus, kad visą šią teritoriją išsipirko akcinė bendrovė „Invalda“ ir pastatė dalyje jos gyvenamųjų namų kvartalą, savaitraščio korespondentė be galo naiviai paskambino tiesiai į „Invaldą“, pasiteiraudama, ar statant gyvenamuosius namus nebuvo čia pragręžta kokių nors gelžbetoninių plokščių. Sureaguota į šį tyrimą buvo žaibiškai.
2014 m. rudenį (10.05) sekmadienio vėlyvą vakarą, apie 21 val. paskambino man iš Šventojoje esančio (buv. Energetikų) reabilitacijos centro Marytė ir susijaudinusi paklausė, – „Ką tu ten, su manim nepasitaręs, Vilniuje darai, kad jie vėl ant tavęs, kaip 1991 metais, taip įsiuto?“. Dar tebekalbant man telefonu su Maryte išgirdau cingtelėjimą, pranešantį, jog atėjo žinutė. Baigęs pokalbį su griežtai mane įspėjusia Maryte, perskaičiau į telefoną jo metu atėjusią žinutę. Žinutėje (2014.10.05; 21:02:02) buvo tik viena raidė „O“, o ją atsiuntė ta visa tikslintis ir aiškintis pradėjusi visuomeninio politinio savaitraščio korespondentė. Į mano skambučius ir žinutes tą vakarą ji neatsakė, tad aš gerokai susirūpinau, ar jai kas nors rimto neatsitiko.
Kitą dieną paaiškėjo, kad tą sekmadienio vakarą ji netikėtai savo vadovybės buvo iškviesta ant kilimėlio ir jai griežtai uždrausta ruošti straipsnį ir toliau tęsti šį tyrimą. Tad nors ir labai jai buvę įdomu bei svarbu ir visa gana konkretu, bet paaiškino, jog visa ką galinti padaryti, tai duoti televizijos laidos „Patriotai“ ir panašių žiniasklaidininkų kontaktus, kad galėčiau pabandyti per juos iškelti šias gudrių vyrų paslaptis viešumon.
Padėkojau moteriškei už jos nuoširdumą ir pastangas atskleisti tiesą, nes Jėzus tarė: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa padarys jūs laisvus.“ (Jn 8, 32).
Susimąsčiau, – ką man toliau daryti? Lygiagrečiai laikraščiui „Respublika“ jau buvau užėjęs pakalbėti tuo pačiu reikalu į radijo stoties „Laisvoji banga“ redakciją, nes pažinojau iš Sąjūdžio laikų jos direktorių Vidmantą Valiušaitį (atstovaudamas Kauno LPS Tarybą buvo kartu su manimi visuomeniniame Sąjūdžio I–ajame Seime).
Tačiau Vidmantas paaiškino, kad jų redakcija yra per skysta vykdyti kokį nors rimtesnį tyrimą bei viešinti tokias problemas. Pasakiau Vidmantui, jog tuomet pavadinimas „Laisvoji banga“ neatitinka realybės, – jų radijas nėra tada nei laisvas radijas, nei veiksni banga, o tik kažkoks radioburbulas. Vidmantas bandė aiškinti, kad taip nėra, kad radijo stotis „Laisvoji banga“ tikrai yra laisva, bet tuo manęs neįtikino.
Besiteisindamas jis išlydėjo mane į Gedimino prospektą, kur beveik kaktomuša susidūrėm su tuometiniu Valstybės saugumo ir gynybos komiteto LR Seime pirmininku Arvydu Anušausku. Vidmantas tuoj pasiūlė medžiagą apie Rusijos karines bazes paduoti tiesiai A. Anušauskui. Padaviau jam savo pareiškimo kopijas LR Prezidentei ir LR Krašto apsaugos ministrui ir, į posėdį Seime skubančiam A.A, spėjau dar tarstelėti, jog kilus papildomiems klausimams, susirasti mane gali per Vidmantą Valiušaitį.
Žiūrint į visą šį reikalą formaliai, savo pilietinę pareigą pranešti atitinkamoms mūsų valstybės institucijoms apie Lietuvoje esančias slaptas (bent jau daliai visuomenės) Rusijos karines bazes ir atskirus objektus, – atlikau. Bet iš to, kad tie užslėptus požemius globojantys bei saugantys vyrai rimčiau sujudo tik po to, kai viešumon juos pabandžiau išvilkti per žiniasklaidą, tapo dar aiškesnė padėtis šiuo klausimu Lietuvos valstybinėse institucijose. Jaučiausi itin keblioje padėtyje, – jei ir žiniasklaida rimtai nepadės man šiame tyrime, jis ir vėl įstrigs, o nesant viešumo, – niekas, net besirūpinantys Lietuvos ateitimi žmonės, niekuo man šitame bendrame reikale nepadės.
Tikrasis gi priešas tūno ne kur nors išorėje, o mūsų pačių ir mūsų tautos viduj ir jo vardas – šėtonas. Kovoti su juo jo paties ginklais reikštų pralaimėjimą, nes tuo būdu patys tampame, į jį panašūs ar net juo pačiu. Tad meldžiausi su klausimais Jėzui, – ar turiu visa ką žinau atskleisti, ar turiu tik kovot už Lietuvos dvasinį atgimimą ir ar yra dar prasmė man už jį kovoti?
Atsakymus gavau į abu klausimus. Į pirmą klausimą buvo atsakyta, – atskleisk viską, išskyrus to meto, kai kovojai prieš slavų autonomiją organizavusius kgb–istus, paslaptis. Labai reta, bet į antrąjį savo klausimą, gavau atsakymą ne miego, o dienos metu. Erdvės balsas man mano paties viduje aiškiai pasakė, – „Jūsų tautoje su pirmąja banga yra pasiruošę pakilt apie penkiasdešimt tūkstančių žmonių“. Klausdamas negalvojau, nei apie jokias bangas, nei apie tūkstančius. Tad aiškiai žinau, kad man buvo atsakyta, o klausiau būtent Jėzaus.
Atsakymas mane labai pradžiugino ir įkvėpė. Jei bus pirmoji dvasinio atgimimo banga galinti pakelti net apie 50 000 žmonių mūsų tautoje, tai yra labai daug, nes šis Ugningasis tautos branduolys garantuos jos išlikimą. Tad ryžausi telkti Lietuvos dvasinio atgimimo broliją, kuri skleistų mintį apie būtinybę visoms Dievą mylinčių žmonių bendrijoms susiburti į Lietuvos dvasinio atgimimo sąjūdį.
Klausant Biblijos skaitinį apie dvylika atpirkimo ožių paaukotų už dvylika Izraelio giminių, galutinai subrendo mintis ir ryžtas, jei būtų tai mūsų tautai naudinga, tapti vienu iš tų už mūsų tautos nuodėmes paaukotinu ožiu. Savo sąmonėj ir pasąmonėj įrašiau eiliuotai:
Noriu tapti ir būt atpirkimo ožiu,
Noriu tapti ir būti „bjauriu“ žmogumi,
Kuris daug kam netiktų, bet Jėzuliui patiktų,
Noriu tapti ir būt jo širdingu draugu.
2015.09.28 paskambino man Dievo malones turinti Marytės draugė Genutė Markauskienė iš Kauno ir papasakojo, jog budimo iš naktinio miego metu, jai buvo daug kas apie mane paaiškinta. Tik, kol atšlubavo dėl sausgyslių patempimo sutvarstytoms kojom nuo lovos iki stalo, dalis to pasimiršo, bet kai ką dar spėjusi užrašyti. Pranešimo iš anapilio esmė tame, kad aš turįs pasiruošti galimam iškeliavimui iš šio juslinio kūno ne tik dvasiškai, bet ir sutvarkyt svarbesnius savo žemiškuosius reikalus. Nes gali atsitikti taip, kad teks man tenai iškeliauti dar anksčiau nei mano slaugomai 92-ų metų senutei.
Padėkojau Genutei ir anapilio gyventojams už perspėjimą ir skubiai sutvarkiau svarbesnius žemiškus reikalus. Visumoje pasijaučiau panašiai kaip 1991-ais. Kaip ir tuomet vėl išeidamas pro vartelius iš namų, radau kelis kartus šalia jų stovinčius automobilius su po du jų priekyje sėdinčiais vyrais kariškais veidais. Telepatiniu būdu persidavė jų mintys, – raminkis, nes daugiau tau jokių perspėjimų nebus. Kaip užuominą apie tai grįžęs automobiliu namo neradau vartų spynos, kurią palikdavau be raktų ant vartų kabančioj pašto dėžutėj.
Kitų vyrų poreles visuomet rasdavau patogiai išsidrėbusius prabangiuose juodos spalvos automobiliuose kieme prie Sandoros kryžių aplinką tvarkančios pensininkės Aldonos J. namų. Bet šių vyrų rusiški veidai jau nebuvo kariškai taurūs, jie man atrodė perdėm pasitikinčiais savimi GRU ar kitokios tarnybos žvalgybininkais. Aldona J. visą gyvenimą dirbo statybose ir padėjo man išsiaiškinti kai kuriuos faktus apie sovietinius požemius. Tuo metu ji manęs vis prašydavo nuvežti labdarą į Molėtuose ir šalia jos gimtinės prie Bebrusų ežero gyvenantiems giminaičiams bei kaimynams. Ir kaip tyčia, tą darant vis tekdavo pravažiuoti ir pro pat keliuką vedantį į tą „sraigių augintojų“ valdomą karinį objektą buvusioje sovietinėje karinėje bazėje netoli Molėtų. Tad pradžioje tos mūsų išvykos prie Bebrusų ežero juos labai erzindavo, – tikriausiai manė, kad važiuojame jų žvalgyti, nes apie šį objektą jau buvau užsiminęs savo kreipimesi į LR Prezidentę ir KAM ministrą.
Kaip ir 1991-ais metais, pavyko su šiais, deja tik skirtingų intencijų, bendrakeleiviais ne tik pasimatyti, bet ir pasikalbėti.
Be kitų žemiškų reikalų, kuriuos turėjau dar šiame kūne atlikti, buvo ir Sandoros kryžių ir Švč. M. Marijos skulptūros bei postamento Jėzaus Kūdikėlio Karaliaus skulptūrai prie šių kryžių ant Tauro kalno restauravimas. Tad, kruopščiai nugramdęs atsilupinėjusius dažus ir padengęs giluminiu gruntu, vieną 2015 m. pavasario dieną perdažinėjau baltai čia stovinčią originalią skulptoriaus Vytauto Šerio sukurtą Švč. M. Marijos skulptūrą. Bebaigiant šį ilgokai užtrukusį darbą, nuo Santuokos rūmų pusės atėjo du vyrai. Vienas žiūrėdamas į užrašą po Kūdikėlio Jėzaus skulptūra paklausė kito: „– A что здесь написано?“ (O kas čia parašyta?). Pasisukęs veidu į jį paaiškinau, – „Здесь написано, – Христос Король блгослави Литву и весь мир“ (Kristau, Karaliau laimink Lietuvą ir visą pasaulį). „А тогда хорошо если и весь мир“ (Na tada gerai jeigu ir visą pasaulį). Tuo metu tas vyras, kurio kitas klausė, o kas čia lietuviškai parašyta, priėjo prie manęs arčiau ir stebėdamas kaip aš toliau dažau Marijos skulptūrą paklausė: –„А как ты думаеш долго ли эти кресты будет стоять?“ (O kaip tu manai, ar ilgai dar šie kryžiai stovės?). Atsakiau jam, – „Ето будет зависить от нашего к ним отношения, – если будем их уважать и присматривать, то простоит ещё долго“ (Tai priklausys nuo mūsų su jais elgesio, jei juos prižiūrėsim ir gerbsim tai prastovės dar ilgai). Tada tas klausiantis vyras man ir sako: „Видели, видели как ты красил эти кресты.“ (Matėme, matėme, kaip tu dažei tuos kryžius). Po to tarsi susimąstė ir tarė: „Около дома моих отцов тоже стоял крест, но только сгнил.“ (Prie mano tėvų sodybos irgi stovėjo kryžius, bet po to supuvo). „Так надо было востоновить.“(Tai reikėjo jį atstatyt), – pratęsiau su juo pokalbį. Tuo metu atokiau stovėjęs rusas šūktelėjo: – „Идём“ (eikime). Ir tie vyrai nuėjo.
Iš to išsitarimo, jog matė, kaip aš restauravau, nusisamdęs kilnojamąjį bokštelį, Sandoros kryžius, supratau, kad šie vyrai stebėjo, ką aš čia ant Tauro kalno veikiu jau ir anksčiau. Tikriausiai turėdami modernias sekimo priemones, jie pamatė savo navigacinėje sistemoje, jog artėju prie JAV ambasados, tad pradžioje stebėjo ar neisiu į ją pranešt apie jų bazes pro įėjimą į ambasadą iš Akmenų gatvės. Pamatę, kad aš čia neinu, galop atėjo prie JAV ambasados tvoros iš kitos jos pusės prie Sandoros kryžių, pažiūrėt, ką gi šiuokart, aš čia darau, kur ir įvyko šis mūsų pokalbis. Supratau, kad vyresnis pareigom iš šių dviejų vyrų yra rusas, o tas vyras kurio jis klausė: – „Что здесь написано?“ (Kas čia parašyta?) vietinis (tuteišas) prarastas bent jau kuriam laikui mūsų tautos per slavų kalbų čia įsigalėjimą. Tokią išvadą padariau iš to, kad ruošėsi perskaityti lietuvišką užrašą – „Kristau Karaliau, laimink Lietuvą ir visą pasaulį“ bei iš to, kad prie jo tėvų namų stovėjo kryžius. Stačiatikiai kryžių prie savo namų nestatė ir kaip teisingai tapačiai nustatė archeologai, etnografai, istorikai ir kalbininkai etninė riba (neatitinkanti dabar kalbinės) tarp lietuvių ir slavų eina už Gardino, Lydos ir Naugarduko dabartinės Gudijos teritorijoje ten kur baigiasi katalikų gyvenamosios vietovės ir prasideda stačiatikių gyvenamosios vietovės, nes slavai krikščionybę priėmė keliais šimtais metų anksčiau ir visi tapo stačiatikiais, o vėliau pasikrikštiję lietuviai katalikais.
Kitas ne mažiau įdomus dar ilgesnis pokalbis rusų kalba su vienu iš tų mane stebinčių vyrų įvyko Klaipėdos priemiestyje. Pokalbio metu šis užsiminė apie mano automobilį Lexus, užklausdamas ar jis atlaikys tampydamas girnapusių prikrautas priekabas ir ką aš čia darau, juk tai vokiečių Teutonų ordinui priklausęs kraštas, tai kokią aš čia etnokultūrą puoselėju pirkdamas čia tas girnapuses.
Paaiškinau jam, kad tas girnapuses perku dėl to, kad mes visi sekdami Kristumi turime būti sumalti tarsi grūdai, o iš to iškepta duona turi būti išdalinta dvasiškai alkaniems žmonėms. Tad iš tų girnapusių mūrinam laiptus ir terasą į Rūpintojėlio muziejinėn šventovėn pertvarkomą senąją Šiluvos girininkiją. O kad beveik visoj dabartinėj Kaliningrado srity senovėj iki pat dabartinio Kaliningrado, gyveno lietuviai, o už jų irgi baltai (prūsai) įrodė ne tik mūsų mokslininkai, bet ir TSRS Mokslų Akademijos prof. Pavelas Kušneris specialiai tam išleistoje knygoje, kai reikėjo pagrįsti šios teritorijos negrąžinimą Vokietijai. Galiausiai pasiūliau tam vyrui baigti šį istorinį ginčą, nes dabar tai nebeturi prasmės, – panašiai kaip ir lietuviams Mažoji Lietuva, taip serbams svarbiausiu jų kultūros židiniu kažkada buvo Kosovo kraštas, bet dabar ten gyvena musulmonai albanai ir kovoti dėl šio krašto atgavimo serbams jau nebėra jokios prasmės. Pabaigiau šį mūsų pokalbį pasiūlymu, – Так давайте жить дружно (tad gyvenkime draugiškai). Bet šis vyras į šį mano pasiūlymą nieko neatsakė, o jo vėl rūsčiu tapęs veidas nieko gero man nežadėjo.
Jo užuomina apie mano Lexus automobilį buvo neatsitiktinė. Manau, kad ne kas kitas, o kažkas iš tų vyrų, kai stačiau nusipirktam padėvėtam Lexusui dujas ir kablį pragręžė nedidukę skylutę varikliuko varinėjančio aušinimo skystį apačioje. Laimei vėliau laiku pastebėjau, kad temperatūros rodyklė rodo, jog kaista variklis. Teko išsikviesti tralą ir grįžti naktį nuo Abromiškių Vilniaus – Kauno plente į Vilnių atgal jau su juo. Padaryta visa buvo labai profesionaliai. Dėl susidariusio vakuumo aušinimo skysčio jo viršutiniame bakelyje tebebuvo tiek, kiek reikia. Ir jei būčiau dar kiek pavažiavęs, tai visas Lexus variklis būtų perkaitęs ir nuėjęs niekais.
Pragręžta nedidelė skylutė atrodo buvo užtaisyta špakliumi ir atsidarė tik padidėjus variklio temperatūrai ir apkrovai kelyje toli nuo namų. Iš to vyro provokacinio klausimo apie Klaipėdos kraštą supratau, kad jis gerai informuotas ir apie mano darbus praeityje, – 1989 m. iš visų Mažąja Lietuva besirūpinusių bendrijų ir pavienių entuziastų sutelkiau Mažosios Lietuvos Tarybą tebesidarbuojančią sėkmingai iki šiol.
Išvažiavus tam, atrodo patikrint, ko aš čia į tą Klaipėdą kelintą kartą atvažiuoju, vyrui, paklausiau girnapuses pardavusio žmogaus, ką jis žino apie šį įdomų žmogų. Prisistatęs jis neseniai (tuoj po mano pirmo į čia atvažiavimo) ieškodamas, atseit, vokiškų senienų, nusipirko odinį diržą su svastika, pasigyrė turįs lenkų kortą tad galįs dabar laisvai važinėti iš Baltarusijos ir į Lenkiją. Kitaip sakant, supratau, kad šnekėjausi su dar vienu tuteišiniu, savo tautinę savimone jau jo protėvių laikais praradusiu, lietuviu iš Gudijos, tarnaujančiu dabar, už tai visiems gerai užmokantiems, rusams.
Paskutinį kartą akivaizdžiau pajutau šių vyrų dėmesį jau beveik baigdamas rašyti šią knygą 2017 m. vasarą Šiluvoje. Rekonstruojant jos pakrašty senąją Šiluvos girininkiją į Rūpintojėlio muziejinę šventovę. Visus vietinius gerai pažįstantis pameistrys net nusistebėjo, jog kažkokie jam nepažįstami vyrai kažko buvo prie šios vienkiemio sodybos atvažiavę, bet iš automobilio nelipo. Netrukus jie man surengė psichologinio tvarumo testą. Važiuodamas savo automobiliu Šiaulėnų gatve, pamačiau greitai atlekiantį į mane ta pačia kelio puse tik priešingai eismui, gerą iš metalinių vamzdžių buferinę apsaugą turintį visureigį.
Nesignalizavau šiam vyrui, nes aiškiai mačiau jį tai darant sąmoningai, nes žiūrėjo tiesiai į mane. Galiausiai pasuko į jam priklausančią kelio pusę tik pačioje šios akistatos pabaigoje mūsų automobiliams vos nesusidūrus. Vėliau dar susidūriau netyčia beveik kaktomuša su vienu iš šių vyrų vakare vėl prie savo vienkieminės sodybos prie Šiluvos, buvo jau belipąs iš savo automobilio, bet pamatęs mane sėdo į jį atgal ir atbulas išvažiavo į kelią. Panašiai ir vėliau.
Teko pasikalbėti su šiais vyrais ir per atstumą telepatiniu būdu. Vieną kartą vieno jų siela miego metu manęs paklausė, – na ko tau dar reikia, juk dabar tu viską turi, – ir butą, ir pinigų, ir gerą automobilį. Kitą kartą rūstaus veido pagyvenęs vyras pagrasino – „Побю твою машыну“ (Sudaužysiu tavo mašiną), o aš sapne aiškinausi už ką jis man nori tai padaryti ir kas jis toks esąs. Visa tai vyko kaip tik prieš tą bandymą nepataisomai sugadinti mano automobilį. Dar kitą kartą vienas iš jų manęs miego metu klausia, – ar nepradanginai mūsų televizoriaus? Mat jau minėtos Aldonos J. iš Savanorių prospekto kaimynė padovanojo man, atseit jai nereikalingą plačiaekranį plokščią televizorių (spėju, kad su pasiklausymo įranga, nes tokią pat dovanėlę jau buvau gavęs prieš keliasdešimt metų dirbdamas LTSR nacionalinio parko direkcijoje – tik ten buvo, tuomet populiarus, deficitinis televizorius „Šilelis“). Dar kitą kartą sapne demonstravo šie vyrai kaip lenktu kardu (sablia) į gabalus kapojamas gyvas žmogus, šiurpoka buvo į visa tai žiūrėti, bet galiausiai sapne apsisprendžiau ir tariau, – jei jau norite kapokite į gabalus ir mane. Dar prieš tai sapne jie man aiškino, – dingsta žmogus ir niekas jo labai nepasigenda, o po to randa jo lavoną kur nors Neries upėje.
Nieko asmeniškai neturiu prieš šiuos Putiniškajai Rusijos deržavai tarnaujančius vyrus ir retsykiais nuoširdžiai už juos pasimeldžiu. Nenoriu atimti iš jų ir gana nesunkaus pragyvenimo šaltinio prižiūrint tas užslėptas Rusijos bazes ir atskirus objektus. Bet kiekvienas iš mūsų dirbame savo darbą. Jei jau man nurodyta iš anapilio Aukštybių viską ką žinau (išskyrus kai ką) paslėpto nuo Lietuvos tautos atskleisti, tai tą aš ir padarysiu.
Ir, bent jau kol išleisiu šią knygą, niekas negalės nužudyti nei manęs, nei man padedančių žmonių. Nes jei Jėzus duoda kam kokią nors užduotį, tai kartu duoda ir būtinas priemones bei būtiną apsaugą tai užduočiai atlikti. Svarbesnis už šį tiek dvasinis, tiek fizinis pavojus man buvo kilęs tada, kai vietoj kovos už Lietuvos tautos dvasinį atgimimą buvau per daug susitelkęs į tų užslėptų karinių statinių tyrimą. Bet dabar mano visas dėmesys sutelktas Jėzau į tave ir dvasinę kovą mūsų pačių ir mūsų tautos viduje. Myliu tave Jėzau ir savo Tėvynę Lietuvą beprotiškai. Pasitikiu tavimi Jėzau pilnutinai!
O jei kas manęs paklaustų, o kur dar tų priešlėktuvinių rusų Lietuvoje paliktų raketų „Igla“ ieškoti. Tai pirmiausia, daug apie tai negalvojęs, mužikiškai pirštu bakstelėčiau į miškus ant Šventosios upės kranto tarp Veprių ir Ukmergės ten kur Kelmų ir Kopustėlių miškų teritorijose per 10 km vienas nuo kito riogso dviejų sovietinių karinių miestelių griuvėsiai. Kodėl pirmiausia dar būtent čia? Ogi todėl, kad visoms urėdijoms buvusios sovietinės karinės girininkijos buvo grąžintos, o Ukmergės urėdijai ne. Ir net Miškų ūkio ministerijoje niekas negali paaiškinti, o kodėl gi šios dvi karinės girininkijos tapo išimtimi ir nepateko į urėdijomis grąžinamų karinių girininkijų sąrašą.
Gal manot, kad šias karines bazes šifru B-2, kuriose pokaryje įsikūrė vienas slapčiausių karinių dalinių perėmė Lietuvos krašto apsaugos ministerija? Anaiptol. Kaip rašo leidinyje „Valstiečių laikraštis“ 2004m. N.85 korespondentė Aldona Kvėdėraitė: „Nepriklausomybės pradžioje dėl jos turto vyko arši kova. Ją laimėjo sovietinės nomenklatūros veikėjai“. Jei manote, kad kova vyko dėl tų antžeminių statinių irgi klystate, – visi jie niekam nereikalingi ir sėkmingai baigia virsti griuvėsiais. Manau, kad kažkas pasirūpino perimti šias teritorijas į savo rankas būtent dėl jų požeminės infrastruktūros.
O ji turi savo šaunią istoriją: pradžioje šioje karinėje bazėje buvo laikomos atominės balistinės raketos, vėliau kai tai tapo žinoma užsienio žvalgyboms, jos buvo pakeistos paprastomis priešlėktuvinėmis raketomis. Oficialiai teigiama, kad šios priešlėktuvinės raketos buvo mobilios ir visos išvažiavo į Rusiją. Bet žinant šios bazės istoriją peršasi mintis, jog joje turėjo būti ir stacionarių priešlėktuvinių raketų pakeitusių čia buvusias stacionarias atomines balistines raketas, nes mobiliosioms priešlėktuvinėms raketoms visai nereikalingos tokios gerai įrengtos bazės.
Tad lieka labai įdomus klausimas, – o kas valdo šią net du karinius miestelius turėjusią karinę bazę dabar. Deja to nepavyko išsiaiškinti net ir labai atkakliai to siekusiai Valstiečių laikraščio korespondentei A. Kvėdaraitei norėjusiai suprasti kas turi kaip nors sutvarkyti visą šį jos akimis žiūrint šiukšlyną. To gerai nežino net Ukmergės rajono savivaldybė. Pradžioje lyg šį turtą valdęs jau minėtas amžiną atilsį Genadijus Konapliovas, bet po to atiteko jis dar kažkam. Pavyko korespondentei prisikasti iki tūlo Vilniuje gyvenančio J.Budrikio dirbusio čia veikusios firmos direktoriumi. Bet tas J. Budrikis paaiškino čia tik samdomu direktoriumi buvęs ir niekaip „negalėjo prisiminti, kas jį samdė“…
Tokių mistinių vietų yra Lietuvoje aišku žymiai daugiau. Pavyzdžiui, statant Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę jos statybos priedangoje buvo vykdoma ir kažkokio karinio objekto daugumoje esančio dabar po Kauno mariomis šalia Pilionių vietovės statyba. O kas ten yra ir kas šį objektą ar bazę valdo, – niekas jums to dorai neatsakys.