Pereiti prie turinio

28. Jėzaus perspėjimai

„Tuoj pat eik ir kalbėk, kad gresiantis pavojus būtų atitolin­tas“, – 1991.03.04 paragino Švč. M. Marija Marytei besimeldžiant Šiauliuose Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčios Šv. Antano koplyčioje. Ir ji ėjo ir kalbėjo tiems, kuriems jai kalbėti buvo nurodyta ir tai, kas tuo metu buvo įkvėpta kalbėti bei tai kas jau apreiškime įspėta ir buvo liepta. Ir Lietuvai gresiantis pavojus buvo atitolintas. Ati­tolintas, bet ne pašalintas – Lietuvos tuometiniai vadovai nesiryžo patys apsispręsti ir nesiryžo pakviesti apsispręsti žengiančią į Dievo jai dovanotą laisvę tautą, – „Kas eina su Kristumi teisingu­mo keliu“, o kas prieš. Lietuva turėjusi per dar glaudesnę nei lig tol Sandorą su Dievu tapti pavyzdžiu kitoms tautoms pati užstrigo puslaisvės ir drugnumo spąstuose.

Viešpats Jėzus, išgelbėjęs Lietuvą nuo baisios priespaudos, ir baisių žudynių 1991 m. gegužę, galiausiai pats įsikūnijo mūsų tautoje gimdamas čia subtiliosios materijos kūnu. Bet tikinčių tuo bei trokšte trokštančių ir laukte laukiančių jo Šlovingojo sugrį­žimo labai mažai. Daugumas lietuvių išvis nesuvokia, kad esame Dievo Apvaizdos gelbstimi ir vedami į dar glaudesnę su Dievu Sandorą.

Tad būtinai dar turiu ir šioje knygoje papasakoti apie du itin svarbius regėjimus ar Jėzaus apsireiškimus Marytei gyvenant Kaune bute šalia Benediktinių bažnytėlės.

1999 metų sausio mėnesio pradžioje (tikslios datos tuomet neužsirašiau) Marytė Vaišvilaitė regėjo ir man ryte prieš einant į darbą Kauno slaugos ligoninėje papasakojo:

„Pabudus apie antrą valandą nakties regėjime pamačiau du žydinčius alyvų krūmus. Vieną mažesnįjį baltą, kitą didesnįjį kaip žmogaus ūgio – violetinį. Viena violetinio alyvų krūmo šaka buvo palinkusi virš to mažesniojo balto alyvų krūmo. Vėliau pamačiau kaip ranka pakėlė tą violetinio alyvų krūmo šaką ir tada išvydau ten Jėzų. Viešpats dešine ranka laikė pakėlęs violetinio alyvų krūmo šaką, o kairė ranka buvo nuleista žemyn.

Nustebinta paklausiau: „Viešpatie, kas čia?“

Jėzus atsakė: „Nebijok, čia aš, Kristus. Žmonės nesiruošia mano Antrajam Atėjimui. Leisiu ateiti rusams ir greit. Kelk Uršulę ir pasakyk, o globėjui pasakyk ryte. Ir sakyk tiems, kurie tai priims. Laiko nedaug, kad pasiruoštų“.

Manau, kad šiame regėjime mažesnysis baltais žiedais žydin­tis alyvų krūmas simboliškai reiškia tą mūsų tautos dalį, kuri yra ir dabar jau Dievo Malonėje baltai nuskaistinusi save. Didesnysis gi – violetinės spalvos žiedais pražydęs alyvų krūmas, manau, kad simboliškai reiškia tą Lietuvos tautos dalį, kuriai per atgailą būtina tinkamai pasiruošti Naujajam Jėzaus Atėjimui. Nes violetinė spal­va mūsų bažnyčios liturgijoje simbolizuoja atgailą. Ir manau, kad tuos perspėjančius žodžius dėl rusų Lietuvon sugrįžimo neatsitik­tinai Jėzus pasakė po to, kai pakėlė tą žymiai didesnę violetiniais žiedais žydinčio alyvų krūmo šaką.
Mažiau kaip po mėnesio Marytė papasakojo man kitą savo regėjimą:

„1999 m. naktį iš vasario 2 į 3 d, pabudusi iš miego pama­čiau Tauro kalno šlaite sėdintį Jėzų. Rankos jo buvo padėtos ant kelių.

Jėzus tarė:

„Kas neis per džiaugsmą, ateis per skausmą“.

Tuo metu, kai sakė žodžius „ateis per skausmą“ Jėzus staiga ištiesė kairę ranką į Vilniaus miesto pusę. Ir regėjimas tuo baigė­si“.

Manau, pastarieji du regėjimai (Jėzaus apreiškimai) yra vienas su kitu glaudžiai susiję. Nuo Dievo niekas niekur nepabėgs, tie kas neis prie jo palaimingu džiaugsmingo jo šlovinimo keliu, vis tiek turės prie jo ateiti šaukdamiesi jo varge ir bėdoje. Bet vargas ir užuojauta pasirinkusiems skausmo kelią.

1999m. vasario 6 d. 16 val. 12 min., užrašant man prieš tai čia pateiktus du regėjimus, Marytė išvydo minią žmonių Vilniuje:

„Minia žmonių plūstelėjo nuo Prezidentūros pusės į Arki­katedros aikštę. Čia žmonių srautas išsiskyrė į tris dalis. Vieni bėgo dešinėn į aikštę, kiti link didžiųjų arkikatedros durų, dar kiti link Neries upės.

Vidurinio žmonių srauto pakrašty ant ilgo plono koto buvo nešama trispalvė. Jos plonas kotas ir pati vėliava vėjyje linko virš žmonių galvų link to srauto, kuris pasuko į Neries pusę. Žmonės bėgo tarsi ko išsigandę“.
Vėliau dar kitą kartą, tebegyvenant mums Kaune, Marytė regėjo vėtroje virš Vilniaus paeiliui besiplaikstant kelias vėliavas, tarp kurių buvo ir raudonos spalvos vėliava trumpam čia ore pa­kibusi. Po to pasirodė užsienietiškai, daugiausia vokiškai tarpusa­vyje kalbantys kareiviai ir ši vėliava vėl išnyko. Marytė suprato, kad jei mūsų tauta nesišauks Dievo Gailestingumo ir nesiruoš jo Naujajam Atėjimui, – tai dar kartą teks jai nuo savo kaimynų Rusi­joje skaudžiai nukentėti.

Sulaukusi priėmimo į NATO Lietuva patį pavojingiausią sau laikmetį jau sėkmingai įveikė, nes 1993 metais parengtose „Rusijos Federacijos karinės doktrinos nuostatose“ nurodyta, kad RF grėsmę kelia: d) Kai kurių jėgų buvusioje SSRS, visų pirma Pa­baltijyje, siekimas integruotis į NATO. Tokiu atveju negalima atmesti RF armijos aplenkiančių jėgos veiksmų prieš ginkluotas nacionalistines formuotes, siekiant ryžtingai užkirsti kelią gali­miems praktiniams žingsniams, įgyvendinant tokius provokaci­nius planus“.

O, 1998-ų metų birželio 12-13 d. po susitikimo su Didžiojo septyneto valstybių vadovais, Lietuvoje lankęsis Rusijos užsienio reikalų ministras Jevgenijus Primakovas po pokalbio su Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi paaiškino, kad Baltijos šalių stojimas į NATO „pažeidžia Rusijos geopolitinius ir saugumo interesus“ ir, kad „turime teisę tikėtis, jog Baltijos šalių nepriklausomybė, gali būti garantuota neįvedus užsienio kariuomenės, kuri užimtų mūsų gera valia paliktą infrastruktūrą“ (laikr. „Lietuvos rytas“, 1988 bir­želio 15 d., psl. 2).

Kas slypi po tais J. Primakovo žodžiais: „gera valia paliktą infrastruktūrą“, galutinai išaiškės tik visuomenei gerai išvėdinus Lietuvos politinius požemius trukdančius atskleisti užslėptus so­vietinės statybos požemius ir jų slaptus naudotojus. Tikiuos, kad ir tam ateis laikas, be ne pats savaime, o visų Lietuvos patriotų pastangų dėka.

Prieš tai lankydamasis Danijoje, kuri buvo viena iš pagrindinių Baltijos šalių rėmėjų joms stengiantis įstoti į NATO, J. Primakovas kalbėjo dar griežčiau, ir dar atviriau. Jis pareiškė, jog Baltijos šalių priėmimas į NATO niekada neįvyks. Kalbėdamas Kopenhagoje J. Primakovas sakė, kad Baltijos valstybių priėmimas į NATO net nėra Rusijos svarstymų objektas, o NATO plėtimas esą būsianti didžiausia Vakarų klaida per paskutinius 50 metų. Primakovas įrodinėjo, jog Rusija, išvesdama armiją iš Baltijos valstybių, paliko ten jos sukurtą infrastruktūrą, todėl negalinti leisti, kad ja dabar pasinaudotų NATO. Panašius įspėjančius samprotavimus J. Primakovas reiškė ir per susitikimus su Anglijos vadovybe Londone (žr.: Tremtinys, 1997m. kovo 7d., Nr.9).
Vėliau – 1997 spalio pabaigoje Rusijos Federacijos Prezidentas B. Jelcinas įteikė Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms pareiš­kimą dėl vienašališkų Rusijos garantijų Lietuvos, Latvijos ir Esti­jos saugumui užtikrinti. Pareiškime buvo siūloma sudaryti geros kaimynystės ir tarpusavio saugumo susitarimą. Teigiama, kad Rusija yra gyvybiškai suinteresuota Baltijos valstybių saugumu. Visa tai labai priminė 1939m., kai SSRS „nesavanaudiškai“ įsipa­reigojo ginti Baltijos valstybes ir priversti jas pasirašyti geros kai­mynystės ir tarpusavio pagalbos sutartis.

1997m. lapkričio pradžioje per premjero Algirdo Brazausko viešnagę Maskvoje Borisas Jelcinas vėl primygtinai pabrėžė, kad Rusija pasiruošusi užtikrinti Lietuvos saugumą ir „kas grasins Lietuvai, turės reikalų su Rusija“ (žr.: Tremtinys, 1997m. lapkričio 14d. Nr.42).

Visa tai žinant, tikru Gailestingojo Dievo Malonės stebuklu atrodo tas Lietuvos priėmimas į NATO net po Rusijos pareiškimo apie joje likusias neišgabentas jos raketas. Bet ar mes už tai nors tam Gailestingajam Dievui padėkojome?

Visgi tam tikri geri poslinkiai ir dvasinėje plotmėje per tą laiką jau yra įvykę. Pasak Marytės ir jos irgi anapilin dabar jau iškeliavusios draugės Genutės Markauskienės itin svarbiu žingsniu šia linkme yra žmonių sutelkimas Marijos radijo pagalba melstis 15 val. sese­lei Faustinai padiktuotą Dievo Gailestingumo vainikėlį. (Nei viena liūdna pranašystė ir nei vienas perspėjimas nėra fatališki – tai yra neišvengiami. Jie tam ir duodami, kad žmonės siektų, kad to neįvyktų. Bet visa, kas Dievo perspėjama, įvyksta, jei žmonės į tą perspėjimą tinkamai neatsiliepia.)

Siekio atstatyti buvusią SSRS imperiją (deržavą) dabar jau net nebeslepia RF dabartinis vadovas Vladimiras Putinas. Negalė­dama įveikti NATO tiesiogiai RF bando sukiršinti, sukelti ne­ramumus tiek ES, tiek JAV viduje, tiek Artimųjų Rytų regione.

Ypač neramina vizijom, kurias turėjo jau maždaug prieš ke­turiasdešimt metų kartu su ateitininku Petru Plumpa kalėjęs jo bendražygis, pagrįsta pranašystė apie ženklus ir įvykius prieš Trečiąjį pasaulinį karą. Daugelis šioje pranašystėje nurodytų ženklų jau įvyko. O kai kurie, regis pildosi būtent dabar.

Pavyzdžiui, anot šios pranašystės, šeštuoju ženklu prieš Trečiąjį pasaulinį karą bus tai, kad „Rusija paslėps atominius ginklus Urale“ tuo metu kai tarsis su JAV dėl nusiginklavimo. O yra ži­noma, kad dar Brežnevo laikais (apie 1970-uosius metus) SSRS pradėta vykdyti ir dabar tebeplėtojama milžiniška požeminė staty­ba Pietų Urale, netoli Belorecko miesto Jamantau kalno rajone, kurioje dirba tūkstančiai žmonių. Tiesiai prie angų į kalnus atves­tas plentas ir geležinkelis. Aplink šį paslaptingą požeminį objektą įkurta keliolika iki šiol uždarųjų statusą turinčių gyvenviečių.

Iš palydovų šį objektą žvalgantys amerikiečiai paskaičiavo, kad pagal atstumus nuo vienų angų į šį objektą iki kitų – ši paslap­tinga teritorija apima daugiau nei 200 km2 ir yra didesnio ploto nei visas Vašingtono miestas. Pagal gandus šiuose požemiuose gali slėptis ar dirbti apie 30 000 tūkstančių žmonių. Kai JAV va­dovybė (Bušas bei Beikeris) dar SSRS laikais užklausė, kas gi čia vyksta, buvo atsakyta jog tai gynybinio pobūdžio statyba nepažei­džianti jokių tarptautinių sutarčių.

Kaip pažymi Rusijos žiniasklaida: „Kas yra iš tikrųjų šis slaptas ob­jektas, oficialiai nė karto nebuvo paaiškinta“. Tiesa, Jel­ceniško at­šilimo metu 1992 metais generolas Cerkunovas, norėda­mas nu­raminti Rusijos visuomenę besipiktinusią milijoninių pini­gų sumų švaistymu, teigė, kad tai – statomas kalnakasybos ir rū­dos apdirbi­mo kombinatas. Aišku savarankiškai mąstantiems žmonėms tas generolo Cerkunovo paaiškinimas sukėlė tik dar daugiau klausi­mų: kam tą „kalnakasybos kombinatą“ net toli­miausiose prieigose apsupti tokiomis aršiomis sargybomis ir užda­rųjų statusą turin­čiom gyvenvietėm ir t.t.?

Nors vietiniai pašnibždomis šį objektą vadina „Вторая Москва“ (Antrąja Maskva), bet neatrodo, kad tai būtų tik milžiniška V. Putino apo­kaliptinė slėptuvė, nes septynios jų buvo pastatytos dar Josifo Sta­lino įsakymu. O dabar Rusijos žiniasklaidininkai suskaičiuoja V. Putiną turint ne mažiau kaip keturias tokias moderniai įrengtas požemines slėptuves. Tad generolo Cerkunovo aiškinimai apie čia veikiantį kalnakasybos ir rūdos perdirbimo kombinatą perša mintį, jog pildosi minėta pranašystė apie Uralo kalnuose slepia­mus atominius ginklus, kurie gali būti netgi čia pat ir gaminami. Ypač šią prielaidą sustiprina tai, kad vis daugiau punktų Rusijos biudžete tampa įslaptintais ir šiandien be 5 proc. oficialiai skiria­mų pajamų karinėms reikmėms dar apie 800–tų milijardų panau­dojimo tikslus žino tik Specialioji Komisija.

Lietuvos padėtis, nors įstojom ir į NATO ir į Europos Sąjungą, netgi jos fizinio saugumo prasme vis dar yra labai sudė­tinga, ar net kuriam laikui ji vėl praras savo valstybinę nepri­klausomybę. Kol neįgyvendinsim patys ir tuo neparodysim Rusijai alternatyvaus tiek komunistiškajam, tiek laukiniam kapitalizmui kelio, Rusijai visada patrauklesnis nei laukinis kapitalizmas liks koks nors Putiniško tipo „Tadas Blinda“ skelbiantis, kad atima (eksproprijuoja) didžiąją dalį pelno iš eksploatuojančių šios šalies gamtinius išteklius oligarchų ir padalina visiems, ar net grįžimas prie komunistinės deržavos. Visa tai vyks tol, kol ji nepamatys realios galimy­bės realizuoti krikščioniškai broliškos visuomenės idėjos kitu pavidalu.

Tad Lietuvos dvasinio atgimimo žūtbūtinybė yra glaudžiai susijusi su pasaulio išgelbėjimu nuo Trečiojo pasaulinio karo per Rusijos dvasinį atgimimą. Neatsitiktinai, tad Marytei iš Aukštybių buvo paaiškinta, kad jei po jos tuometinio vyro Broniaus Kardelio pasipriešinimo Jėzaus mūsų tautoje gimimui subtilios materijos kūnu, pasitrauktų nuo savo pareigų ir Dievo jai parinktas globėjas, – būtų tekę jai iš Lietuvos Dievo valia pasitraukti ne kur kitur, o būtent į Rusiją. Pasaulio ateitis priklauso nuo Rusijos atsivertimo (todėl Fatimoje Švč. M. Marija liepė melstis už Rusijos atsivertimą). Lietuva yra tik vienas iš Dievo įrankių Rusijos dvasiniam atgimimui.

Jau mums vėl grįžus į Vilnių Marytė dvasinėmis akimis kartą regėjo: „Iš Vakarų atpuškėjo prašmatnus išsipūtęs traukinys, bet geležinkelio bėgiai pasibaigė ties Lietuvos Seimo rūmais ir jam teko čia sustoti. Visi pamatė, kad toliau į Rytus tiesti bėgių jau nėra galimybės. Tuomet supratingesni seimūnai susimąstė, – ką gi jiems toliau daryti, nes stovėti vietoje yra pražūtinga? Tada išmin­tingiausi iš jų pasigamino baltos spalvos kopėčias ir ėmė jomis kopti aukštyn – tiesiai į Dangų. Ir visų aplinkinių labai didelei nuostabai, tas jiems pavyko padaryti. Ir sekdami paskui juos kopti aukštyn pradėjo ir kiti žmonės.“.

Džiugu, kad apie dorinius dalykus, kaip esminius ir vedan­čius į tikrąją laisvę jau eilę metų kalba dabar jau net ir mūsų patriarchas Vytautas Landsbergis. Džiugu, kad vis daugiau kalba apie tai bei socialinį teisingumą ir dabartinė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kad Seimas netgi bando kovoti, kaip kad ko­vojo kurį laiką Michailas Gorbačiovas, prieš alkoholizmą. Tačiau seniai atėjo laikas dar esmingesniam tautos vadovų ir visos Lietuvos tautos sąmonės lūžiui.

Svarbiausiu valstybės tikslu turi tapti ne ekonomikos išvys­tymas, gerbūvio plėtojimas ir jos piliečių turtėjimas, o doro žmogaus išugdymas ir žalios šviesos būtent doram (teisingam) žmogui uždegimas. O jau tas doras žmogus pasirinks ir atitinkan­čią to laiko poreikius ekonominę struktūrą, ir sugebės draugiškiau pasidalint net ir dabar esamu turtu. Džiugu, kad tokios sąvokos kaip Laimės ekonomika, socialinė birža, socialiai atsakingas verslas ir panašios jau skamba ir iš mūsų seimūnų lūpų.

Iki šiol mes bandėm į priekį važiuoti atbulai į mūsų valstybės vežimaitį pakinkytą arkliu, tarsi toliau vadovautumėmės bolše­vikų teiginiais, jog visuomenę keičia ekonominiai santykiai, o ne atvirkščiai. Tačiau, kiek jį beniukindavom kelionė pirmyn buvo labai lėta ir varginga. Kas gi išdrįs perkinkyti tą arklį ir pasakyti mūsų tautai labai nepopuliarią tiesą į akis, – kad norint pakeisti ge­rąja linkme Lietuvą ir pasaulį, reikia pakeisti pirma save pačius. Nuodėmės vergai negali sukurti laisvos ir laimingos visuomenės.

Manau, kad tokio politiškai savižudiško lyderio Lietuvoje dar nėra ir kol kas dar negali būti. Todėl į Lietuvos dvasinio atgimimo sąjūdį turi pirmiausia susijungti visos Dievą mylinčių žmonių bendrijos Lietuvoje. O dvasinę Ugnį apvalysiančią ir nu­skaistinančią mūsų tautą lengviausia yra pašaukti per ugningą Dievo šlovinimą. Ateis Švenčiausios Dvasios Ugnis ir galiausiai plūste plūstelės neišvengiamai.

Jeigu perfrazuojant Radžio dainą „ir ką gi man daryt?“ ir perskaičius keliasdešimt šios knygos dalių jos skaitytojui vis dar atrodo neatsakytu klausimas, – O ką gi mums daryti? – tai paaiškinsiu dar kartą tai labai glaustai. Visi slavai yra baltų (Motinos Baltės) bendravimo su kitais etnosais daugiausia skitais (Tėvu Iranėnu) pasekmėje gimę jaunesni etnosai (Baltų Vaikai) ir konkrečios jų tautos. Neetiška ir neveiksnu Motinai kaltinti savo vaikus, kad jie yra blogi. Jei net taip ir yra, tai pirmiausia yra kalti patys tėvai. Vienintelis būdas savo jau suaugusiems vaikams padėti yra ne juos mokyti moralizuojančiais pamokslais ar fizine jėga, o konkrečiai parodyti jiems laimingesnio gyvenimo pavyzdį, per savo pačių laimingesnį (=doresnį) gyvenimą.

Tai yra, kovoti turim ne prieš Rusiją, o už Lietuvos tautos, Rusijos tautos ir kitų tautų dvasinį atgimimą. Darant tai pirmiausia per asmeninį savo, savo šeimos, mus supančios bendruomenės ir per tai mūsų tautos dvasinį atgimimą. Kaip taikliai dar 1971m. yra nurodęs mūsų filosofas Antanas Maceina straipsnyje „Nuo ko mes bėgame?“ (žurn. „Į laisvę“): „Krikščionybė šiandien yra vienintelė pasaulėžiūra, galinti lenktyniauti su komunistine ideologija“. Tad net ir dabar neturim kito kelio, kaip kelias, kuriuo einant visi tampame broliais ir seserimis Kristuje. Komunistų nuval-kiotą žodį draugas, krikščioniškoje komunoje (bendruomenėje) pakeis žodžiai: Sesuo, Brolis, Mama, Tėtis, Brolija.

1917-tais metais Fatimoje Švč. M. Marija į Jacintos klausimą: „Ponia, ko jūs norite iš manęs?“, atsakė:
„Aš noriu, kad jūs ateitumėte čia kito mėnesio 13-ą dieną, kad kasdien kalbėtumėte rožinį prašydami taikos pasauliui ir karo pabaigos, nes tik ji gali tai duoti“.

„Ji pasakė mums, kad baisus karas (Pirmasis pasaulinis) Europoje baigsis. Tačiau Ji pridūrė, kad jei žmonės nenustos užgaulioti Dievą, prasidės kitas, dar baisesnis karas. Norint išvengti to karo, Rusija turi pasiaukoti Jos Nekalčiausiajai Širdžiai. Ji taip pat prašanti, kad žmonės eitų prie Šv. Komunijos kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį penkis mėnesius iš eilės. Jeigu visa tai bus padaryta, Rusija atsivers Dievui. Jeigu ne, Rusijos klaidos paplis pasaulyje, daug blogų dalykų atsitiks kitoms tautoms, daug kentės Šventas Tėvas.

Po to ji pasakė: „Bet galiausiai Mano Nekalčiausioji Širdis laimės. Šventas Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers ir pasauliui bus suteiktas taikos laikotarpis.“ (Andrea Fraželli, Jacintos istorija, „Aušros vartai“, V., 2001).

Vėliau jau suaugusi, tapusi vienuole „Liucija paaiškino, kad Švč. M. Marija jai atskleidė tris pranašingas paslaptis“:

„Pirmoji, kad greit baigsis Pirmasis pasaulinis karas ir kad neišvengiamas Antrasis.

Antroji, kad Rusija būtinai turės sugrįžti krikščionybėn.

Apie trečiąją pranašystę Liucija ką nors pasakyti atsisakė bet ją aprašantį tekstą įteikė popiežiui.

Teigiama, kad kai Fatimoje gyvenantis tėvas Augustinas iš popiežiaus Pauliaus VI-ojo gavęs leidimą aplankė seserį Liuciją Kaimbroje, ji jam pasakė: „Tėve, Dievo Motina yra labai nusiminusi, nes mažai kas susidomėjo jos 1917 m. pranašystėmis. Patikėk manim, tėve, Dievo bausmė ateis. Netrukus daug sielų pražus ir daug šalių išnyks nuo žemės paviršiaus. Jeigu žmonės atsivers ir pradės atgailauti, melstis ir daryti gailestingus darbus, pasaulis gali būti išgelbėtas. O jeigu neatsivers – pražus. Jau laikas, kad Dievo Motinos Pranešimai būtų visiems žinomi, o ypač šeimoms, giminėms, draugams, pažįstamiems. Pradėkite melstis ir atgailauti, nes tik žingsnis mus skiria nuo katastrofos“.

Toliau sesuo Faustina pasakojusi apie gresiančio atominio karo baisumus. Jos išsireiškimą „Dievo bausmė“ tenka kiek patikslinti. Žmonės patys save nubaudžia atstumdami juos gelbstinčią Gailestingojo Dievo ranką. Bet ateis ir Teismo Diena. Kaip paaiškino seselei Faustinai Jėzus Vilniuje: „Prieš Didžiąją savo Teisingumo valandą, aš noriu apreikšti savo Didį Gailestingumą“.

Jeigu visgi Rusija pradės atominį karą, tai būtent ji nuo jo labiausiai ir nukentės. Ne tik Marytei Vaišvilaitei buvo parodytas perspėjantis vaizdas kaip bombas ant kitų numetę rusų bombonešiai bergždžiai skraido virš jų aerodromų vietoje tyvuliuojančios jūros nerasdami vietos kur nusileisti. Oskaras Milašius taip pat dar prieš Antrąjį pasaulinį karą regėjo ir perspėjo panašiai:

„(Milašius dar sakė, jog po antrojo imperialistinio karo bus ramybė, kad popiežius atgaus galią ir bus didis autoritetas.)

Regėjimas ir vidinis balsas pranešė, kad daug vėliau įvyks baisi katastrofa su Rusija.
Šiaurės jūra išsilies visoje Europos Rusijos dalyje ir paskandins ją.
– Ar ir Lietuvą užlies? – paklausė Petras Klimas.
– Ne, ne, ne! Lietuva išliks, tik šiaurinė Lietuvos siena jau bus Šiaurės jūra.
Dėl ko įvyks Rusijos katastrofa, Aukščiausias jam neapreiškė. Milašius pats spėliojo, kad gal kris kosminis kūnas ir minėjo mėnulį. /.../

Regėjimų pabaiga pačiam Milašiui atrodė neaiški. Po 80 metų truksiančios padėties be išeities kažkur ant Rusijos nukris trečdalis mėnulio ir išdegins 70 mln. žmonių gyvenamą plotą, taip, kad žolė nebežels. Po to stos ilga taika, trunkanti visą tūkstantį metų. Triumfuos dora ir protas. Lietuva taps Šiaurės Atėnais“.

Daugelis tyrinėtojų sutaria, kad mėnulio kraštovaizdžio vaizdiniu O. Milašiui buvo parodyta po atominių bombų sprogimų nuniokotos žemės vaizdai. Kadangi tuo metu, kai O.Milašius regėjo šias vizijas atominės bombos dar nebuvo išrastos, jam visa tai buvo rodoma ne tik tiesiogiais, bet ir palyginamaisiais (simboliniais) vaizdiniais. Kažkurioms kitoms šalims atominio karo atveju teks kita to „mėnulio“ dalis.

Kitame daug tikslesniame aprašyme apie Oskaro Milašiaus paaiškinimus Lietuvos ambasadoje Paryžiuje pasakojama:

„/.../ Pasiuntinybėje valandėlę visi tylėjo. Laukė, nes suprato, kad Milašius šį neeilinį kartą turi daugiau ką pasakyti. Nenusivylė.

– 1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nelaimės dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siautės vandenys, vėjai, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa. Žmonės ims šnekėti apie pasaulio pabaigą. Bet jūs nesiduokite panikai, apgaulei. Pirma dar turi įvykti Apokalipsėje užrašyti įvykiai. Didžiųjų ženklų nelaukite, nesitikėkite Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Sunkią valandą nukreipkite akis į JAV. Tik čia pasirodys pirmieji tikri pasaulio galo ženklai. JAV kils žiauri revoliucija. Panašios revoliucijos žemė niekada nebuvo regėjusi. 1917 metų revoliucija dabar atrodys kaip nekalti vaikų žaidimai. Išnaudojamos, pavergtos JAV masės sukils. Joms vadovaus geležinių gangsterių gauja, iš pradžių dar remiama pačių milijardierių. Ji nušluos savo globėjus fariziejus-sadukiejus, valdančius sionistus iki paskutinio žmogaus. Žlugs dievažudžių fariziejų-sadukiejų kėslai užvaldyti pasaulį, pasigrobti žemės lobių skrynios raktus. Gangsteriai, atviri, kruvini plėšikai, iškėlę demono vėliavas, pasigrobs valdžią ir įsitvirtins. Čia man trūksta žodžių. Nežinau kokias sąvokas sudarinėti. Tokių žodžių dar nėra dabartiniuose žodynuose. Gangsteriai į rankas gaus baisų, viską griaunantį ginklą-jėgą. Užteks vos saujelės tos medžiagos panaudoti – miestai virs pelenais, žlugs valstybės, žemynai, geležis tirps į vašką, akmenys liepsnos sakytum popierius. Taip bus atrastas baisus įrankis – šiurpesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus galima sunaikinti Žemę. Šiuo įrankiu JAV gangsteriai grasins visam pasauliui išdidžiai, suktai, akiplėšiškai, išlupdami milžiniškus mokesčius, kalbėdami apie taikos saugojimą. Bet vieną kartą patys žus savo susikurtoje ugnyje. Net pelenų neliks iš Antikristo žvėries nūdienos didybės. Žemė degte degs. Žolė ten šimtmečiais nežels. Štai jums „laikas – pinigai!“ Tai tikriausias Antikristo ištvirkėlės ženklas. Kas juo save paženklins, tas pražudys ne tik kūną, bet ir sielą.

– Daugiau ženklų nebus prieš pasaulio pabaigą? – klausinėjo P. Klimas, – vien besąlyginis JAV sunaikinimas?

– Bus. Antrasis pasaulio pabaigos ženklas – tai Anglija. Ji pirmiausia žlugs kaip valstybė, nuo galingos imperijos centro atsiskirs kolonijos. Bet čia tik mirties – žlugimo pradžia. Kas dieną augs vandens pavojus. Anglija skęs, netikėtai kris ugnis iš dangaus. Įvyks visuotinis šios salos sunaikinamas. Tai pelnyta bausmė. Anglai per ištisus šimtmečius išgėrė daug kraujo, ašarų, svetimo prakaito iš kolonijų vergų. Po visiškai pelnyto Anglijos žlugimo vandenyje ir ugnyje turėtų būti matomas Izraelio sugrįžimas krikščionybėn. Izraelitai bus išsigandę JAV sunaikinimo rykštės. Žydai turės valstybę. Bet tos valstybės pavojai – Talmudas, fariziejų–sadukiejų valdžia. /.../

Didžios, paslaptingos, mums iki šiol nepažįstamos galybės pajudins Mėnulį, atskels jo trečdalį. Kokiu būdu įvyks ši nelaimė sunku išaiškinti. Gal tai bus anos šiurpios medžiagos suradimo pasekmė? Trečdalis Mė-nulio nukris Žemėn. Gal ant Juodosios jūros. Bet dar bus ne visiškas sunai-kinimas. Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis Žemės vaizdas. Mėnulio jūros pasižiūrėti atvažiuos žmonės iš tolimųjų kraštų. Bet ar liks Mėnulio jūros krantai, negaliu tikrai pasakyti. Dar nekrito paskutiniai išsipildymo lašai.

Žmonės gali pasitaisyti, prisikelti iš nuodėmių vergijos./.../

Dar papildysiu ankstesnę mintį. Vaizduotėje išvydau Mėnulį. Atsidalino jo trečdalis. Kybo jis erdvėje viršum Lietuvos, Lenkijos, Rusijos. Tai sunaikinimo rykštė, angelų rūstybės taurė“.

Jau anksčiau cituotoje ateitininko P. Plumpos gulaginio draugo pranašystėje apie ženklus prieš gresiantį Trečiąjį pasaulinį karą Rusijos su Kinija prieš NATO teigiama:

„O Amerikoje tuo laiku bus betvarkė, streikai bei suirutės. Bus nuversta demokratija ir įvesta diktatūra, /.../

2. Bus religinė tolerancija, bet tik apgauli. Bus šūkis: „Sunaikinti tikinčiuosius!“ Piktoji dvasia deda visas pastangas, kad kas yra supuvę, dar labiau supūtų.

3. Negali būti natūralaus pamaldumo be kančių ir aukų. Lietuvių tauta išliks, atšauks sunaikinimo sprendimą Dievas, jei su didžiu troškimu ir meile grįšime prie Dievo, sumažinsime siaubą. Visos kančios bus ne kaip bausmė, bet begaliniai šlovingai mūsų ateičiai.

(/.../ Karo pradžia

1. Karas prasidės įprastiniais ginklais /.../)“
Pasak įžymiausio XXa. regėtojo, JAV gyvenusio Edgaro Keisio (Edgar Cayce, 1877–1945 m.) vizijų:
Pirmiausia po didžių žemės drebėjimų visa Kalifornija atsidurs po vandeniu. Floridą nusiaubs neregėto galingumo uraganas. Niujorke sugrius iki pamatų visi dangoraižiai ir galų gale šis didžiulis miestas taps tyliu provincijos miesteliu, kokių yra JAV dešimtys tūkstančių. Virš Europos atsiras didžiulė ozono skylė. Todėl per kelis mėnesius mirs pusė senojo kontinento gyventojų. Komunistinė Kinija nugalės Vakarus ir kontroliuos viso pasaulio gamtos išteklius. Pagaliau po šių nelaimių daugumas žmonių nusivils Dievu ir patikės šėtono egzistavimu. Tačiau, nepaisant to, pasak E. Keiso pulti į neviltį nederėtų, nes XXa. pab. jo neįvardintoje „Šventojoje žemėje“ gims paslaptingas kūdikis. Būtent jis ir išgelbės per šias negandas išlikusią žmoniją (žr. Tremtinys, 1997 m. Nr.40, str.: „Rasti pomirtiniai žinomo aiškiaregio dokumentai“).
Dalis E. Keisio vizijų jau išsipildė, o kitos palengva pildosi. E. Keisas „išpranašavo didžiąją depresiją ir lazerio sukūrimą. Jo pranašystėse taip pat užsimenama apie du pasaulinius karus ir tiksliai nurodomos jų pradžios ir pabaigos datos. Kai Raudonoji armija triuškino fašistus, E. Keisis pareiškė, kad Sovietų Sąjunga subyrės: „Dar nesibaigus XX amžiui žlugs komunizmas. Komunistai neteks ten valdžios“. Pranašautojas E.Keisis kalbėjo ir apie Rusijos ateitį: „Iš Rusijos į pasaulį ateis tikėjimas. Ne iš komunistų, ne iš bolševikų, o iš laisvos Rusijos! Praeis daug metų, kol tai įvyks, bet būtent religinis Rusijos atgimimas pasauliui duos tikėjimą“.“ (str. „Praeities ir dabarties pranašai“, Vakaro žinios, 2014.11.08., psl.15.).

Sugretinus E. Keisio viziją apie XXa. pab. jo neįvardintoje „Šventojoje žemėje“ gimsiantį paslaptingą kūdikį išgelbėsiantį žmoniją ir E. Keisio viziją apie Rusijos religinį atgimimą per kurį į pasaulį ateis tikėjimas, tampa aišku, kad ta „Šventoji žemė“ yra visai šalia Rusijos.

Tie, kas nori ateinančias permainas pasitikti atsakingai, nebandydami pasislėpti nuo Aukštybių dvasinės Ugnies, o ją su didžia meile į save įkvėpdami, teatkreips dėmesį į E. Keisio viziją apie ozono skylę atmosferoje virš Europos. Tarptautinė kosminių tyrimų organizacija NASA tvirtina, kad jau nuo 2012 metų penki jos kosminiai zondai „Femida“ atrado, kad saulės vėjas gali vis lengviau pasiekti Žemę per vis besiplečiančią skylę jos elektromagnetiniame lauke. Po to, kai atsirado ši milžiniška skylė neišmatuojamai didelis saulės plazmos kiekis ėmė plūsti į Žemės magnetosferą. „Šis srautas toks milžiniškas, jog mes ankščiau manėme, kad tai neįmanoma“ pareiškė NASA mokslininkai.

Pateikiu skaitytojo apmąstymui ir keletą ištraukų iš Švč. M. Marijos bei Jėzaus apreiškimų sesei Julijai Pietų Korėjos Naju miestelyje, kur nuo 1985 metų daugel kartų skaidriomis ir kraujo ašaromis verkė Švč. M. Marijos statula.

Švč. M. Marija Julijai kalbėjo:

„Pažvelk pasaulis skuba į pražūtį. Jis yra perpildytas klaidų. Ir taip mano Sūnus vis dar lieka ant kryžiaus dėl žmonių puikybės, dėl pesimistų, kurie yra neteisingi ir bailūs, taip pat dėl egoistų, kurie veidmainiškai meluoja ir yra kalti dėl daugelio šmeižtų ir paniekinimų. Tad vėl skiriu jiems šį kvietimą, kadangi jus gali ištikti bausmė – trečiasis pasaulinis karas.“ (1989.01.29).

„Visas pasaulis ryžtingai skuba į pražūtį, o šėtonas iš visų jėgų stengiasi jį sunaikinti. Tačiau vienybė atneš visišką pergalę. Trokštu išgelbėti pasaulį, nugalėdama savo gailestingąja meile.“ (1989.01.15).

„Trečiasis pasaulinis karas jau yra arti dėl pačių žmonių kaltės. Todėl prašau visus savo vaikus kasdien kalbėti rožančių už taiką. Tai darykite su didele meile ir vienybės dvasia. O mano, mylimieji kunigai! Esate mano lobis, kadangi per Susitaikymo sakramentą darote nepaprastus meilės stebuklus. Prašau jūsų – visiškai atsiduokite mano vadovavimui, pasitikėkite mano Nekalčiausiąja Širdimi ir nenusigręžkite nuo mano pranešimų.“ (1989.06.05).

„Kad išgelbėtų pasaulį, mažosios sielos privalo vieningai mane sekti. Daug sielų dėl kurių atgrasios puikybės kilo pasaulyje nesusipratimai, dėl mažųjų sielų maldų ir aukų atsivers ir po to ateis visuotinė taika. Išgrius taip pat rytų vokiečių siena, pagonys atsivers ir geležinė uždanga skirianti Šiaurės ir Pietų Korėjas sugrius.

Šėtonas bus išvarytas ir pasaulis taps žemiškuoju rojumi. Bet jei manęs nepaklausysite, tuomet pasaulis taps ugnies jūra trečiame pasauliniame kare ir gali būti visiškai sunaikintas. Meilės Dievas taip pat gali pasirodyti teisingo pykčio Dievu. Melskis dar daugiau ir dar daugiau aukokis.“ (1989.11.26).

„Atėjau į pasaulį kaip Dievo bendradarbė, kad gelbėčiau jus, patekusius į šio laikmečio pavojų. Aš esu tikra Motina, tad jei viską palikę, tobulai seksite mane, greitu laiku atsiskleis mano, kaip Viešpaties bendradarbės gelbėjant pasaulį vaidmuo.

Taip pat įsidėmėkite, kad kaip mane Viešpats išrinko savo bendradarbe, kad duotų galimybę visiems išsigelbėti, taip ir jūs esate išrinkti mano bendradarbiais. Tad gerai priimkite mano žodžius, kad visi kartu būtumėte išganyti.

Atiduokite man save ir pagalvokite apie mano Sūnų Jėzų Kristų, kuris pasiaukojo už jus kaip gyvas Aukos Avinėlis. Apdengsiu jus mano Širdies degančios meile, kvepiančiu apsiaustu.“

(Tą akimirką pajutau stiprų rožių kvapą ir pastebėjau, kad Madonos statulos veidas stebuklingai nusišypsojo. 1991.08.27.)

„Šiuo sausros metu, kai pasaulis primena didžiulę dykumą, nugalėti galima tik pasitelkus meilę. /.../
O mano vaikai! Sielos, kurios ateis pas Dievą, patirs Viešpaties meilėje amžiną meilę, džiaugsmą ir ramybę. Tačiau tie, kurie piktžo­džiautoja prieš Šventąją Dvasią, atmesdami Jos dovanas, ir nesugeba Jai padėkoti, gali būti amžinai atskirti nuo Viešpaties.“ (1991.09.17).

Julija: „Buvau maldos budėjime pirmųjų kruvinų ašarų penktųjų metinių proga (1986 m. spalio 19d.). Apie 22.30 vizijoje išvydau didelę žmonių minią, o po to ant balto žirgo baltai apsirengusį raitelį.

Raitelis rankoje laikė maždaug 70 cm ilgumo kalaviją. Man atrodė, tarytum jis matavo kirtį, suduotą miniai, kuri sujudo tarsi vandens paviršius. Visi, paliesti kalavijo, parkrito, negalėdami atsikelti. Tačiau kai kurie stovėjo. Jie turėjo ant pečių „T“ raidės formos kryžiaus ženklą. Paskui pasirodė angelas, kuris nuvedė juos į gražią šventovę, išpuoštą rožėmis. Tada išgirdau gražų Švenčiausios Mergelės balsą. Balsas sklido nuo statulos:

„Esu jūsų Motina, išaukštinta danguje. Kadangi atėjau į šį pasaulį jums padėti, todėl šėtonas griebiasi visų įmanomų priemonių, kad atitolintų jus nuo manęs, jūsų Motinos ir meilės Motinos, ir jus baisiai ir piktai atakuoja, pasitelkdamas visokią klastą.

Dabar Viešpats paskyrė nuskaistinimo valandą, kurios metu atskirs gėrį nuo blogio. Atvyksta Jis, lydimas manęs, dėka maldų mažųjų sielų, dirbančių dėl Jo. Greitu laiku ateis Jėzaus Širdies ir mano Nekalčiausios Širdies apaštalų epocha. Tą akimirką daugelis gailėsis ir raudos. Tad paskubėkite!

Sielos, kurios sekdamos Viešpatį skelbia Evangeliją, ją įgyvendina ir priima mano degančios meilės pranešimus, bus išgelbėtos ir džiaugsis amžinuoju gyvenimu.“ (1991.10.19).

„Kaip mano Sūnus Jėzus per savo trumpą žemės gyvenimą paskelbė Išganymo Evangeliją ir padarė daug meilės stebuklų, taip ir jūs padėkite visoms sieloms atsiversti. Gydykite jų ligas, apriškite jų gilias žaizdas, teikite malonę; ramybę, meilę ir suteikite atleidimą visiems nusidėjėliams, nes tai ypatingai valandai esate paruošti kaip ir mano Sūnus Jėzus.

Jei iki galo atskleisite meilės jėgą taip, kad visi šio pasaulio mano vaikai susitaikytų ir susivienytų, nepaisydami sienų, kraštų ir grupuočių – Bažnyčia bus atnaujinta. Ateis naujos Sekminės ir pasaulis išsigelbės Išganytojo, esančio Eucharistijoje dėka.

Martynas Liuteris stengėsi padaryti reformą. Jis taip pat buvo mano sūnus, kurį mylėjau. Gerai atsiminkite, kad kiekvienas gali suklysti, pridaryti klaidų. Taip pat atsiminkite, kad Viešpats pajėgia blogį pakeisti į gėrį, kad juo pasinaudoja. Dėl to niekados neteiskite ir nekritikuokite kitų. Nors šiuo metu mažos, atsiskyrusios Bažnyčios manęs nepriima, tačiau nuo dabar po truputį pradės mane pripažinti Bažnyčios Motina.“ (1994.09.24).

(Pateikta iš kn.: Raymond Spies ir Louis Couötte, Marija, kodėl verki?, „XXI amžius“, Kaunas, 1995).
2018.02.20 ketvirtą valandą ryto pabudau iš įspėjančio sapno, įpareigojančio parašyti, kad didžiai klysta tie, kurie dar būdami lietuviais (turėdami tokį galingą dviašmenį kalaviją kaip lietuvių kalba), įpranta melstis ir šlovinti Dievą svetimomis kalbomis. Net kai tai yra „charizmatinis meldimasis kalbomis“ neužprogramuokime savęs, sekdami naujai sena mada, kad tai daryti būtina kita, o ne lietuvių kalba. Melsdamiesi iš pačių širdies gelmių laisvai plaukiančiais žodžiais, siekime užtarimo maldoje lietuvis už lietuvį, tai daryti lietuviškai. Dievo karalystę geografine prasme Dievas pradeda atkurti nuo šventa žeme tapsiančios Lietuvos. Priimkime šią žinią džiaugsmingai. Nevarykime nei dvasine, nei fizine prasme patys savęs iš Dievo Karalystės... Nes tokiu atveju – Dievo pašaukti į čia ateis ir apsigyvens kiti – už mus šventesni žmonės, kurie su didžia pagarba melsis čia šventa tapsiančia lietuvių kalba. Ir taps jie daug lietuviškesniais už mus lietuviais...