Pereiti prie turinio

29. Dar apie Marytę

Kadangi niekas kitas be manęs to nepadarys, būtinai turiu nors kai ką papasakoti iš to, ką žinau iš jos pačios pasakojimo apie Marytės, tuomet dar vadintos Aldute (tiksliau žemaičiuojant – Aldyte) vai­kystę ir jaunystę. Kai galiausiai, atėjus šio laiko pilnatvei, visi sužinos, kad ji neįsivaizdavo, o tikrai priėmė ir subtiliosios materijos plotmėje pagimdė joje įsikū­nijusį Jėzų, – visiems bus ne tik įdomu, bet ir svarbu kuo daugiau sužinoti apie šį žygdarbį atlikusią moterį.

Gimė ji 1944.04.05 Pabijočių kaime prie gra­žaus Bijočių ežero esančio maždaug 29 km nuo Šiaulių į Kelmės pusę gana netolimų giminai-čių – Stepono Vaišvilos (1907.12.20 – 1979.11.20) ir Vincės (Vincentos) Vaišvilienės, buvusios Jankutės, (1912.02.05 – 2003.06.09) šeimoje. Kadangi vokiečiams trau­kiantis iš Lietuvos čia vykstant aršiems mūšiams visi jų trobesiai sudegė, pokaryje visa šeima persikėlė į Darbučių, dabar Padubysio vadinamą kaimą, Kelmės r., esantį kitame nei Kiaunoriai Dubysos krante. Persikėlė būtent čia dėl to, kad čia gyveno Vincentos Jan­kutės sesuo Zofija Laurutienė ir kiti jos giminės. Prisiglaudė ir ilgą laiką gyveno nuo sunaikinto buvusio dvarelio palivarko likusioje pirtelėje.

Gyveno pradžioje labai vargingai. Taip vargingai, kad kartą net čia užėję stribai, pamatę šitokį skurdą, paliko jiems dalį prisiplėšto maisto. Tėtis, kadangi kilęs iš bajoriškos giminės nebu­vo labai linkęs prie žemės ūkio darbų, o buvo siuvėjas, kaip anuo­met sakydavo – kriaučius. Nuo pat vaikystės Aldytė ganė žąsis, po to 2-3 karves, jautuką, ožką, paršiukus, dirbo kitus ūkio darbus ir buvo labai varganai visokiais išaugtais rūbais rengiama, nes mama buvo skūpi ir sutaupytus pinigus vis nešė pasidėti pas seserį.

Senelis (turbūt iš Jankų pusės) išmokė Aldytę ne tik tikėji­mo tiesų, bet ir pagrindines maldas lotyniškai taip gerai, kad tuo labai stebėjosi ir ją prieš pirmos Komunijos priėmimą egzamina­vęs kunigas. Devynerių metų sulaukusiai Aldytei toje pirtelėje pa­verstoje gyvenamu nameliu apsireiškė Švč. M. Marija. Lovos kojū­galvyje staiga ji pamatė Švč. M. Mariją kalavijais perverta širdimi, kuri nieko jai nepasakius po kurio laiko pranyko.

Dvylikos metų amžiuje Švč. M. Marija jai vėl apsireiškė dar netikėtesnėse aplinkybėse. Pabudus ryte Aldytė suprato, kad tėtis neištesėjo jai duoto pažado ir išvažiavo pasikinkęs į ve­žimą arkliuką į turgų vienas, be jos. Tad skubiai apsirengusi išbėgo per pievas trumpesniu keliu, norėdama jį pasivyti. Bėgdama ry­tiniame rūke staiga pamatė išnirusią iš jo moteriškę su kūdikiu ant rankų. Per skubėjimą nespėjo gerai įsižiūrėti ir pagalvojo, kad čia jų kaimynė Ieva, kuri tuo metu turėjo mažą vaikelį. Tačiau Aldytės tariamas kaimynės vardas taip ir užstrigo ties trečiąja jo raide, ištarus Ie–, nes moteriškė su kūdikiu ant rankų ėmė kilti aukštyn ir pakilo į dangų. Pasivijus vežimą ir įšokus į jį, Aldytė negalėjus pra­tarti nė žodžio, nors ir buvo klausinėjama, – kaip čia neatsiklausus mamos atskuodė?

Vieną kartą, rudenį Aldytė eidama iš mokyklos liūdnai mąstė, kad netinkamai su savo drauge pasielgė. Taip liūdna beei­dama, pamatė debesį ir iš jo išgirdo kaip griaustinis skambantį balsą, – „Ir tu, kaip ir tavo tėvai, kai ruošėsi tave krikštyti, tik po laiko supranti, ką ne taip padariusi, o reikia apie visą  mąstyti lai­ku, kad nereikėtų po to gailėtis“. Grįžus namo Aldytė paklausė tėvų, kas buvo ne taip su jos krikštynomis. Paaiškėjo, jog dar gyvenant Pabijočiuose, eigulio žmona turėjo būti ir jau buvo pasiruošusi būti jos krikštamote. Bet prieš krikštynas atvažiavo dviratuku jos vaikas pranešti, kad pas juos atvažiavo giminės. O Aldytės mama nesusipratusi pakviesti į jos krikštynas ir tos eigulienės svečių, bet tarusi, – na tai surasim kitą krikštamotę. Aldytę pakrikštijo, bet paliko eigulienei nesmagumas, nes ji norėjo būti jos krikštamote, tik tikėjosi, kad į krikštynas pakvies ir jos svečius. Gailėjosi po to taip nepadariusi ir Aldytės mama Vincenta.

Artima draugystė Aldytę nuo pat vaikystės siejo ir su Šv. Antanu. Pametė pavyzdžiui beganydama šukas, paprašė Šv. Anta­no padėti jas surasti ir pakėlus akis jau mato jas įbestas į kadugio šakas. Tas pat vyko ir jau man su ja bendraujant.  Jos draugė vil­nietė Margarita, ką tik pamesdavo tuoj skambindavo Marytei (Al­donai) ir ji, kiek pasimeldus, telefonu pasakydavo kur tas daiktas yra.

Marytė pasakojo, kad besimokydama mokykloje beveik visa ką sužinodavo per istorijos pamokas, užsimerkus matydavo tarsi kokiame filme realiais tų įvykių vaizdais. Buvo gabi ir labai no­rėjo mokytis, bet mama apie tai nenorėjo nieko girdėti, o tik spau­dė ją prie visų žemės ūkio darbų. Vos paaugus teko darbuotis ir kolūkio paukštyne.

Tačiau Dievas išklausė jos prašymą būti mokomai ir ėmė ją mokinti per anksti jaunystėje vos šešiolikos metų anapilin iškelia­vusį, vienintelį ne kūdikystėje jų šeimą palikusį, brolį Antanėlį. Brolis mirė nuo kraujo užkrėtimo dėl išdykėliškai kito bernioko bedirbant kolūkyje į žemę šalia jo sviestos mėšlinos šakės, kuri pradūrė jam koją.

Pašarvojus brolį, išbalusią Aldytę nuvedė ir pasodino pas Jankus ant sofos į kitą kambarį. Ir čia tuoj pat ant tos pačios sof­kutės paguosdamas ją atsisėdo su savo "dvasiniu" kūnu ir jos brolis Antanėlis. Jis paaiškino be garso mintimis tariamais žodžiais, kad ji nepergyventų, nes taip turėjo įvykti, nes dabar ją iš anapilio ap­lankysiąs ir mokysiąs.

Brolis Antanėlis ją aplankydavo dažnai, aprodė jai ir Dangų, ir pragarą, kuriame ji matė ir vyskupų kepurėmis pasipuošusių ku­nigų ir šio pasaulio „perlus“ bei „šiaudus“ (tuštybes), tad jai kilda­vo daug klausi-mų, – kodėl taip ar anaip yra. Ir Antanėlis jai mielai į tuos klausimus atsakydavo. Išsitiesdavo Antanėlis staiga atėjęs iš anapilio kur netoliese jai tiesiog begulint ir besvajojant ant šieno, kartais nė žodžio nepratardamas. Pranešdavo iš anksto apie būsi­mus to ar kito kaimyno iškeliavimą anapilin.

Paprašė Antanėlis pasakyti mamai, kad taip dėl jo neraudo­tų, nes tuo jį labai apsunkina. Mama savo ruožtu prašė jo pa­klaust, kodėl gi jos nė sapne neaplanko. Antanėlis atsakęs, kad ap­lankys mamą, kai ji nustos dėl jo verkti. Ir tikrai, mamai nustojus graužtis, Antanėlis kartą sapne atsisveikinimui ją aplankęs.

Galiausiai Aldytė taip apsipratusi su anapilin iškeliavusiu broliu, kad nusprendė atėjus jam kada paimti jį už rankos ir jo jau nebepaleisti. Brolis ir vėl atėjo, bet jau rūstoku veidu ir nepriėjo prie jos artyn. Pasakė, – būtume ir toliau bendravę, bet kadangi įsileidai tokią netikusią mintį, tai daugiau pas tave neateisiu.

Mokino Aldutę ir pats rūstus jos gyvenimas Padubysio kal­vose, kur vaikai džiaugdavosi suradę pamiškėj kokią savaime išdygusią kriaušaitę ar obelį. Kadangi nuo mamos gaudavo pylos už suįžūlėjusį jai ganyt pavestą jautuką, kuris vis lįsdavo į daržą, tai pririšo jį kartą prie tvo­ros ir, vis paaiškindama už ką, lupo tol kol jis atsiklaupęs prieš ją pravirko. Nuo to laiko stiprus jautukas jos klausė ir jokių niekdarybių nekrėtė. Taip Aldytė anksti supratus, kad reikia ir galima pažaboti savyje bet kokį ne­tikusį polinkį ar aistrą, tereikia tik neleisti jiems įsisiautėti.

Kai šalia jų namelio įsikūrę gandrai perkėlė savo lizdą į pa­čią, šalia jų sodybos augusios, liepos viršūnę, kaimynai ėmė šnekėti, kad tai ženklas, jog iš Vaišvilų giminės kažkas iškilsiąs aukštai. Tėtis Ste­ponas pažadėjo Dievui vieną savo vaikų pavesti jo tarnybai, kad būtų kas Danguje jį užtaria. O atsitiko taip, kad iš visų jo vaikų pilnametystės sulaukė viena tik Aldytė.

Aldytė dar maža būdama labai norėjo turėti vaikelį, nes mama jos prie savo leisti nenorėjo. Pasakius, – „Paprašyk gandro ir tau gal pames“. Aldytė taip ir padarius. Paprašė gandro ir tuoj prie jos kojų nukrito vienas gandriukas iš gandralizdžio. Rūpestingai jį suvysčiusi Aldytė parsinešė jį namo. Kol galiausiai tėvai apsižiū­rėjo, kad ir jų Aldytė turi vaikelį, tik labai jau savotišką.

Teko Aldytei toje kolūkinėje tikrovėje patirti ir daug visokių neteisybių ir žiaurybių. Dar jai esant vaiku, pasigavęs ją kolūkio veterinaras, vis rėždavo skiepus į dešinę krūtinės pusę, dar pasišai­pydamas, kad krūtys dėl to geriau augs. Ir tikrai toje pusėje esanti krūtis išaugo gerokai didesnė už kairę, taip kiek suluošindama jos kūną. Apsigint nuo suįžūlėjusių piemenų ganydama nešiojosi laz­dą ir vieną iš jų besigindama gerokai apkūlė, bet užtai nustojo ją persekioti.

Tad kiek paaugus, baigus aštuonmetę mokyklą, ryžosi iš to kolūkio ir savo mamos despotijos pabėgti į Šiaulius. Proga tam pasitaikė pretekstu kartu su kaimynų mergaite sutarus išvykti pasi­mokinti pas pažįstamą tėčiui, Šiauliuose gyvenusį, kriaučių siūti siuvimo mašinomis. Į Darbučių kaimą, po to jau Aldonyte tapusi Aldytė, gyvent jau negrįžo.

Įsiprašė gyvent už vaikų priežiūrą Šiauliuose pas Liubšius. Liubšys buvo žurnalistas – korespondentu ar redaktoriumi dirbo kažko­kiame sovietiniame Šiaulių laikraštyje. Kadangi Aldonytė jų vaikus prižiūrėjo labai gerai, Liubšys nuvažiavo kartu su ja pas jos kolū­kio pirmininką ir pažadėjo jam parašyti pagiriamąjį straipsnį apie šį kolchozą, o tas už tai parašė raštą, kad išleidžia kolūkietę (kol­chozinę baudžiauninkę) Aldoną Vaišvilaitę mokytis ir dirbti į miestą.

Šiauliuose Aldonytė ėmė lankyti vakarinius kursus ir taip baigė vidurinę mokyklą. Mokėsi gerai, tad tuo pretekstu jos klasės auklėtoja ėmė viešai prie visos klasės spausti ją, kad stotų į komjaunimą, nes esanti klasėje vienintelė ne komjaunuolė ir taip traukianti visą klasę kita kryptimi. Į tai Aldonytė atsakius: „Mokytoja, jei jau mano tikėjimas Dievu padaro mane tokią stiprią, jog viena galiu patraukti visą klasę, tai aš jokiu būdu Dievo neišsi­žadėsiu ir į komjaunimą nestosiu. Noriu būti ne silpna, o stipri“. Nustebusi klasės auklėtoja daugiau niekada nebandė jos auklėti.

Vėliau Aldonytė baigė dar dietinių seselių kursus ir daug metų dirbo Šiaulių ligoninėje. Mokytis toliau negalėjo, nes turėjo užsidirbti pati sau pragyvenimui. Visą atgaivą rasdavo maldoje ir bažnyčioje.
Besimokydama važiuodavo vasaromis dirbti Palangos val­gyklose, kur pasak jos ir prabėgęs gražiausias jos jaunystės laiko tarpsnis. Priešingai kitoms, kartu į su ja į Palangą dirbti vykusiom mergi­nom, Aldonytė nerūkė, nesisvaigino alkoholiu ir poilsio metu nesi­lepino drybsodama lovoje ar pliaže, nežavėjo jos ir nepamaldūs vyrai, tad šalinosi nuo jų peršamos draugystės. Labai anksti ryte, kai visos jos ben­dradarbės dar miegodavo, vos švintant keliaudavo prie jūros. Ten vaikštinėdama ne tik atsigaudavo dvasia, bet ir šalia paplūdimio suoliukų prisirinkdavo vėjo išpustytų čia pribyrėjusių monetų. O po to, nuo pat rytinių Šv. Mišių ji jau melsdavosi bažnyčioje.

Turėjo Palangoje iš tų palaimingos jaunystės laikų daug draugų ir pažįstamų. Ir kai vėliau, jau kartu, 1991 m. vasarą ilsėjomės Palan­goje, viena senyva vienuolė pasakė, – kad jei taip, kaip dabar laik­raštyje rašoma, tau būtų atsitikę jaunystėje, būčiau patikėjusi, nes buvai tikrai graži, šventa ir tyra mergina, bet dabar netikiu, kad Jėzus galėjo kūdikėliu ateiti pas jau ištekėjusią moterį. Tie jos save teisinantys pamąstymai sukėlė man tik liūdną šypseną, nes vargšė vienuolė per visą savo gyvenimą nesuprato tos paprastos tiesos, kad pagimdydama kūdikį, moteris nepraranda skaistybės, o tik dar labiau save šioje aukoje pašventina, nes tampa Dievo bendradarbe gyvybės kūrime ir puoselėjime. Skaistybė prarandama ten kur prasideda melagystė bei žmogžudystė, – pašaukiamas iš Aukš­tybių vaikelis, o po to vienu ar kitu būdu nužudomas. (Todėl bent jau kai kurios rusų kareivių išprievartautos lenkų vienuolės nežudė jose, kad ir prie­varta pradėtų kūdikių, bet juos slaptoje pagimdė. Verta būtų jas kaip pavyzdį kitoms sesėms paskelbti bent jau palaimintosiomis, jei ne šventomis seserimis.)

Ne vienas kunigas, pamatęs gražią pamaldžią merginą kvietė pas save šeimininkauti, bet Marytė atsisakė visų šių pasiūlymų, bijoda­ma nusidėti. Atsisakė dėl tos pačios priežasties ir pasiūlymo išmo­kinti ją groti vargonais. Bendravo su kunigais daug ir dalyvavo tuo metu pogrindyje vykdavusiose rekolekcijose bei maldinguose susibūrimuose. Bet, skaitydama kitų žmonių mintis, buvo tokiuose bendravimuose mergaitiškai santūri.

Ją globojant susidarė tarp mūsų toks glaudus dvasinis ryšys, kad man bedirbant, kur nors darže vos pagalvojus ką Dievui ne­tinkančio, ji tuoj atlėkdavo iš namų manęs perspėti. Jaučiu jos dvasinę glo­bą ir dabar, jau iš anapusinio pasaulio. Žinodavau jos man norimas pasakyti mintis, man jų dar nepasakius ir aš. Bet Marytė žinodavo visas svarbesnes ir su ja tiesiogiai nesusijusias mano mintis. Nuo jos neįmanoma buvo ką nors paslėpti.

Bendraujant su ja grubioje šio pasaulio plotmėje dažnai man ji atrodė per daug bekompromisiškai kategoriška. Bet kai iš­keliavo anapilin, tuomet suvokiau, kad ne ji buvo per daug kate­goriška, o aš per drungnai mylėjau Jėzų. Tad galiausiai visą apmąs­tęs, panorau už savo drungnumą atsiteisti. Užsidegiau tokiu ug­ningu ryžtu kovoti už Jėzų ir Lietuvos dvasinį atgimimą, kad Marytė kelis kartus mane jau iš ano pasaulio pristabdė, kad neper­degčiau.

Sapnuoju vieną kartą, prisnūdęs dieną, pečių su nuo per­kaitimo įgriuvusia pakura ir išgirstu Marytės balsą, – „Juk žinai, kas pasidaro su pečiumi, kai jį perkaitina“. Ta dvasinė ugnis, kurią net fiziškai per atstumą jausdavau nuo jos sklindant, po jos iškeliavi­mo į anapilį tarsi perėjo į mane. Ir aš pasidariau toks pat beatodairiškai ugnus ir kategoriškas dvasiniuose reikaluose kaip ir ji.

Dvasinė ugnis skaisčiu raudoniu puošusi Marytės veidą iki pat iškeliavimo į anapus, atjaunino dabar ir mane. Ėmė pildytis sibilių pranašystė, kad laikų pabaigoje gims kūdikiai su žilais plaukais. Dėl viso to papuoliau jau ne į vieną anekdotinę situaciją, kai nusiskutęs barzdą ir apsikirpęs trumpai plaukus, kartu Dievą šlovinančiom man simpatizuojančiom merginom užsimindavau kiek metų yra mano biomechanizmui, nes išryškėdavo tarp mūsų apie 30-40 metų amžiaus skirtumas. Graudu ir juokinga būdavo žiūrėti į jų iš nuostabos ir nusivylimo nutįsusius veidus...

Pasakojo man Marytė ir tai, kaip būdama dar Aldyte, nuva­žiavus su tėvais pas gimines į Palendrius pasislėpė šioje bažnyčioje viršuje už vargonų, nes tikėjosi, kad tėvai ilgėliau jos neradę išva­žiuos namo ir čia ji taip ir paliks gyventi pas gimines prie pat baž­nytėlės. Norėjo tapti vienuole ir gyveno kurį laiką su vienuolėmis Šiauliuose ir Kaune Adomo Mickevičiaus gatvėje. Bet vienuolės pradžioje žadėjusios nuvežti ją ir supažindint su „antgamtiniais“ dalykais besidominčiu kunigu, vėliau šio pažado neišpildė. Ir palengva Aldona supratusi, kad toms vienuolėms visai nerūpi, ką jai Dievas pamokomai vizijomis ir sapnais bylojo.

Tad ėmė vis labiau jausti, kad jos kelias yra kitas.

Tačiau iki pat 33 metų netekėjo vis laukdama Dievo pavedi­mo, nes jau vaikystėje po Švč. M. Marijos apsireiškimų suprato, kad Dievas ją kažkam ruošia, tik pilnai dar nesuvokė kam. Vėliau draugai ją supažindino su tuo metu koją susilaužiusiu Broniu Kar­deliu, kuris atkako į Šiaulius iš Rimšės apylinkių Ignalinos r. be­dirbdamas suvirintoju prie dujotiekio tiesimo darbų. Atrodė Marytei Bronius ramiu, tikinčiu ir jos pagalbos reikalingu žmogum (gal tuo metu tokiu jis ir buvo?), todėl priėmė jo pasipir­šimą. Šiaip jau ji buvo labai savarankiška ir tvirto dvasinio stuburo mergina. Ne tik turėjo savo mergautinį automobilį (kas tuo metu buvo gan reta), bet ir savo mergautinį butą.

Pati važinėjo su tuo automobiliu „Moskvič“ po atlaidus ir kitus vežiodavo. Lankydavosi tiek pas kunigą Stanislovą Dobro­volskį Paberžėje, tiek pas grįžusi iš įkalinimo Viduklėn atkeltą ku­nigą Alfonsą Svarinską. Kartą, grįžtant iš kunigo Svarinsko, su­stabdė jos automobilį grupė KGB ir milicijos darbuotojų ir liepė atidaryti automobilio bagažinę. O ten gulėjo visas ryšulys Katalikų bažnyčios kronikos naujausių numerių, kuriuos iš kunigo Svarinsko gavo kartu važiavusi vienuolė. Marytė mintyse pasimeldė ir drąsiai ati­darė automobilio bagažinę. Tikrintojai žvilgterėjo vidun, pasakė – dėkui. Marytė užtrenkė bagažinės dangtį ir nuvažiavo toliau. Matyt, Dievas padarė tokį stebuklą, kad tikrintojai matė tik tuščią bagažinę, nors ten gulėjo visas ryšulys LKB kronikų.

Vėliau ją bandė auklėti išsikvietę į KGB skyrių Šiauliuose. Šiems vyrams Marytė paaiškino, kad tikintieji žmonės nieko blogo valstybei nedaro, o tik gera. Ir jei bedievystė plis, tai ateis toks laikas, kai patys milicininkai turės bijotis juos terorizuojančių be­dievystės dvasioj užaugusių banditų. Patarę saugotis ekstremistiš­kų kunigų, kgb-istai nieko nepešę, ją paleido taip ir neįbauginę.

Įsileido piktumą (per nelabojo prisileidimą), nes pats neno­rėjo kartu vykti, dėl tų jos važinėjimų į atlaidus bei jos skaistaus gyvenimo ir jos vyras Bronius. Todėl kartą susiruošus jai į Šiluvą griežtai pasakęs, – „Nevažiuosi, o jeigu važiuosi, tai užmušiu“. „Kad ir užmuši, bet vis tiek su mergaitėmis važiuosiu“, – atsakiusi Aldona (Marytė). Kardelis nuėjęs į garažą ir užsirašęs automobilio spido­metro parodymus. Išėjus Broniui į darbą, Marytė kaip ir žadėjus išvažiavo į Šilines Šiluvon. Grįžęs namo, Kardelis nuėjęs į garažą vėl pažiūrėjo spidometro parodymus ir grįžo visas švytėdamas, – „Tai visgi pabijojai ir nevažiavai“. „Važiavau, jei netiki, tai gali pasi­klausti mergaitės, dėl tikėjimo Dievu nebijau būt ir užmušta.“ Kardelis nusijuokęs, –

„Kad tu visur gali gaut benzino, tai žinau, bet spidometro tai tu tikrai dar nemoki atgal atsukti ir parodęs savo spidometrų parodymų raštelį“.

Važiuojant gi į Šiluvą automobilis kažkaip labai švelniai visai netrinksėdamas tarsi plaukė ore. Bet iš vakaro ją pažįstamas senukas remontavo, tad Marytė pagalvojusi, kad ją taip nuostabiai, sutvarkė, jog ji dabar visai netrinksi. Bet dabar po Kardelio pateiktų įrody­mų tapo aišku, jog Dievas padarė stebuklą – automobilis nuvažia­vo (o gal švelniai nuplaukė) ir parvažiavo iš Šiluvos į Šiaulius ne­surijęs nė lašo benzino ir nesisuko nė jo kilometrus rodantis spido­metras. Vėliau panašų liudijimą skaičiau užrašytą JAV charizma­tikų, per jų apaštalines keliones, kai jie visai neturėjo pinigų benzi­nui.

Šnairavo į Marytę (tuomet dar vadinta Aldona Kardeliene) ir sovietiniai milicininkai. Taip jau atsitiko, kad sklypą namo statybai ji Šiaulių priemiestyje Ginkūnuose gavo visai netoli čia savo gimtojoje sodyboje gyvenusių vagišių. Vogė tie vagišiai tuo metu statybines medžiagas ir sodinukus iš Ginkūnų naujakurių. Kai apvogė ir jos šeimą, Marytė kreipėsi į miliciją. Sovietiniai milicininkai teigė, kad tie kaltinimai vagystėmis turbūt prasimanyti susipykusių kaimynų. Tuomet, Marytė kitų apvogtų kaimynų akivaizdoje, paaiškino, kad ji galinti parodyti, jei jau tuo netikima, kur dalis tų pavogtų medžiagų vagišių sodyboj yra suslėptos. Žmonių prispirti milicininkai nuėjo su apvogtaisiais į vagišių sodybą, o Marytė parodė visas slėptuves, matytas prieš tai besimeldžiant už šį reikalą dvasinėmis akimis. Viename sandėliuke rado dar nutrūkusią sagą iš milicininko švarko ir paaiškino visiems apie šių vagišių draugystę su vienu iš milicininkų.

Praėjus kuriam laikui po šio įvykio, milicininkai paskambino Marytei (Aldonai Kardelienei) ir paprašė atvykti į milicijos skyrių aiškiaregiškai padėti jiems išsiaiškinti vieną iš nusikaltimų. Marytė, bekalbėdama su jais telefonu, akimirksniu Dievo malone perprato, jog tų milicininkų ketinimai ir norai visiškai kiti. Žulikai pakeliui ją turėjo įgrūsti į automobilį ir nuvežę atokiau nužudyti. Tad paaiškino telefono ragely, jog jai žinomi jų tikrieji ketinimai ir kad nemėgintų daugiau to daryti, nes ji esanti Dievo apsaugoje.

Kartą po to, grįždama vakare namo, ji pamatė, kaip grupė žulikų užsipuolė vieną moterį, bet vienas iš jų pasakė, – čia visai ne ta. Ir tuomet ją paleido. Marytė pradėjo karštai melsti Dievo pagalbos. Tada netikėtai prie jos sustojo taksi automobilis, išleisti kitą namo parvežtą moterį, būtent ties ta vieta kur stovėjo Marytė ir ji pasiprašė parvežama namo. Taksistas paaiškino, kad ruošės tą moterį dar vežti į kiemą, bet kažkokia jėga jį sustabdė ties Maryte.

Būdavo jos gyvenime ir visai anekdotiškų, sunkiai suvokia­mų dalykų. Kartą vakare grįždama namo paklausė maršrutinio autobuso vairuotojo, – ar važiuojąs šis autobusas pro jos namus Grinkevi­čiaus gatvėje, ar kitu maršrutu. Beveik tuščią autobusą vairavęs vyras pasakė, kad kitu. Bet, taip pasakęs, nuvežė ten kur reikėjo Marytei. Atidaręs stotelėje kur jai reikėjo išlipti duris, vairuotojas paklausė, – „Gal jūs galit pasakyti, kas man čia dabar darosi“. Marytė paaiškino, – „Nieko tokio, tiesiog aš už jus pasimeldžiau, o Dievas panorėjo, kad jūs būtent taip pasielgtumėte“.

Kai Marytė rūpinosi namo Ginkūnuose statyba, viršininkai pas kuriuos ji net ir SSRS ekonominės blokados Lietuvai sunkmečiu, eidavo prašyti statybinių medžiagų, jai sakydavo, – „Nežinau kodėl, bet tau negaliu atsakyti“. O ji prieš eidama ko prašyti, už kiekvieną iš tų žmonių karštai pasimelsdavo. Jos gi vyras Bronius Kardelis pradėjo ją įtarinėti, kad ji tuos viršininkus suviliojanti, nes kažkodėl jam ir jo draugams jie nieko neduoda, o jai duoda visko, ko tik ji paprašo.

Dievo jai padarytų stebuklų Marytė per savo gyvenimą pa­tyrė ne kartą. Dievas net tris kartus dar vaikystėje ir jaunystėje iš­gelbėjo jai gyvybę, nekalbant apie vėlesnius laikus, kai KGB geidė ją nužudyti.

Būdama gal kokių penkerių ar šešerių metų Aldytė matė kaip jų kaimo moteris perbrenda netoli malūno užtvankos išplatėjusią Dubysą ir vėliau vėl grįžta atgal. Norėdama aplankyti savo dėdę ryžosi perbristi toje vietoje ir Aldytė. Tačiau upės vidury stipri srovė pagavo ją ir ėmė nešti link užtvankos krioklio, bet tuo pat metu persigandusią mergaitę čiupo už pakarpos ir išnešė į kitą krantą angelo ranka. Aplankiusi dėdę, atgal į savo Dubysos kra­ntą ji jau buvo pernešta suaugusių žmonių.

Kitą kartą, jai jau dirbant Šiaulių ligoninėje, kartu su bendra­darbiais nuvyko prie ežero. Kol jie linksminosi pirtelėj, Marytė nutarė išsimaudyti, bet, nepažinodama šio ežero kranto, plaukda­ma atgal per anksti ėmė stotis ir jos galva besistojant paniro po vandeniu, o kojos įklimpo į klastingai lipnų šio ežero dumblą. Tuomet mintyse sušukusi, – „Viešpatie, jei aš tau dar čia reikalinga, gelbėk!“ Ir Dievas, bematant ją iškėlė į vandens paviršių. Dar kitą kartą po vandeniu ji netikėtai paniro papuolusi į duobę Baltijos jūroje. Ir vėl, ėmus mintyse šauktis Viešpaties, buvo išmesta aukštyn į vandens paviršių.

Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, Dievas jai gyvenimą pratęsė iki tam tikro laiko, – svarbiausių Dievo jai patikėtų darbų atliki­mui. Sulaukus septyniasdešimt vienų metų pastarajame kūne amžiaus, ji visiems labai netikėtai, nors iki pat šio kūno mirties (ir net gulė­dama karste) buvo jaunatviškai skaistaus veido, staiga iškeliavo anapilin, taip ir nesuprasta daugumos ją supusių žmonių.

Jėzaus pavyzdžiu, ji itin stengėsi padėti nusidėjėliams ir klystantiems. Ir visuose gyvenimo išbandymuose rinkosi Jėzų, o ne ką nors kita.

Atvykus jai gyventi į Šiaulius, jos šeimininkai Liubšiai ėmė priekaištauti, kad jų vaikus (kuriuos ji prižiūrėjo) ji vedžiojanti į bažnyčią. Aldona tuomet pasirinko verčiau iš jų išeiti nei paklusti jų reikalavimui nemokyti jų vaikų Tikėjimo tiesų. Bet šeimininkas po to atėjęs į medicinos seserų mokyklą su ašaromis paprašė ją grįžti, nes prie kitų auklių jų vaikai nepritapo.

Ginče su Liubšiu dėl Tikėjimo ji pasakė, jog greičiau jis įtikėsiąs, nei kad ji susvyruos savo Tikėjime. Liubšys iš to gardžiai juokėsi, nes buvo artimas garsaus Lietuvoje ateisto Aničo draugas. Bet gavosi taip, kaip Aldona išpranašavo.

Liubšys gavo paskyrą prašmatniu tuo metu buvusiam auto­mobiliui „Volga“. Sužinojęs apie tai jo draugas Aničas pasiūlė tą „Volgą“ iškeisti į jo turėtą kuklesnį automobilį „Moskvič“. Bet Liubšys nesutiko. Tada Aničas, norėdamas jį išauklėti per draugus komunistų partkome išmetė Liubšį iš darbo ir liepė jo niekur kitur Šiauliuose į darbą nepriimti. Liubšys galiausiai iš to pergyvenimo nutarė savo namuose vonios patalpoje pasikarti. Bet Aldona savo dvasia suvokusi, kad ne foto juostą nuotraukoms jis ten užsidaręs ryškina, pašaukė Liubšio žmoną ir dviese išlaužę vonios duris išt­raukė Liubšį iš pakaruoklio kilpos. Atsitokėjęs Liubšys atsiklaupė prieš Aldoną ant kelių ir pasakė, – dabar ir aš jau tikiu, kad Dievas yra.

Išgelbėjusi Aldona-Marytė yra ir daugiau žmonių, kelis jų dar negimusius savo motinų įsčiose. Taip kai, nėščia draugo palik­ta, jos pusseserė atėjo į ligoninę prašyti padaryti abortą, Aldona paprašė daktarų ją itin griežtai subarti ir pažadėjo po to jai padėti kūdikį įtaisyti į vaikų namus, kur jį lankė, kol mama pasiėmė vėl augint, sulaukdama apkalbų, jog taip ji (Aldona) atsikratė savo pa­ties kūdikio. Vėliau buvo krikštamote ir kitiems šių vaikų namų vaikams. Panašiai yra padėjusi ir kitiems.

Gyvenant mums Kaune norėjo ji išgelbėti ir kunigą Ričardą Mikutavičių. Lankėmės jo bute ir Marytė kunigą Ričardą perspėjo, kad tuoj pat padovanotų savo brangių paveikslų ir skulptūrų ko­lekciją muziejui, nes kitas jo apiplėšimas būsiąs daug baisesnis nei pirmas. Kunigas bandė aiškinti, kad paliksiąs šias vertybes muzie­jui savo testamentu, bet ji griežtai perspėjo, jog tą reikia padaryti dabar. Dėl šio ginčo kunigas Ričardas nenorėjo su mumis toliau bendrauti. Kai Marytė kitą kartą jam paskambino ir pasakė, kad jį nori vėl aplankyti, kunigas pasiūlė tai padaryti po Velykučių, į tai Marytė atsakė, kad kažin ar tų Velykučių, jei taip neatsakingai elgsis, jis besulauksiąs.

Kartą grįžus man iš darbo Kauno slaugos ligoninėje, Marytė pasakė, kad balsas jai kartoja skambinti 232232 kunigui Ričardui ir paklausė mano nuomonės, ką jai daryt. Pasakiau, kad reikia gerbti šio kunigo laisvą valią, – jei jis nenori su mumis bendrauti, tai tegu ir nebendrauja. Kitą dieną sužinojom apie kunigo Mikutavičiaus dingimą, o vėliau ir apie jo nužudymą. Po šio atsitikimo paprašiau Marytės, kad ji neklausinėtų manęs, – ką jai daryti? Jei nuolat yra maldoje ir dvasinėje jungtyje su Jėzumi, tai turi vykdyti iš anapilio Aukštybės gaunamus nurodymus, nežiūrint jokių mūsų grubio­sios fiziologijos smegenėlių pasvarstymų.

Taip ji ir padarė mums grįžus gyvent į Vilnių. Per patį Paksiškojo skandalo įkarštį, antrą valandą nakties ji paskambino Laimutei Paksienei ir paklausė, kas ten dabar pas juos namuose vyksta, kad Dievas liepė jiems skambinti. Laimutė atsakė, – pakalbėk tu pati su Rolandu. Ir padavė jam savo telefoną. Marytė pasakė Rolandui P., kad klauptųsi prie mūsų jų šeimai padovano­to Kūdikėlio Kristaus Karaliaus skulptūrėlės ir melstųsi, nes tik Dievas gali jį išgelbėti. Marytei buvo parodyta, jog Rolandas jau yra išsiėmęs iš seifo revolverį ir nori nusišauti. Bet jo įsiklausymas į paprastos moteriškės patarimą jį išgelbėjo.
Marytei buvo nurodyta susitikti su Paksais tuoj po Rolando išrinkimo Lietuvos Prezidentu. Viską iš anksto ji jautė, bet negalė­jo ji jam patarti to, ko jis nebūtų jos paklausęs. Bet Dievas ištiesė jam per ją pagalbos ranką, kad visiškai nepražūtų. Rolandas, gi, jau prieš tai įsiklausė į Marytės prašymą paaukoti pinigų Kūdikėlio Kristaus Karaliaus skulptūrėlės ant Tauro kalno pastatymui ir Sandoros kryžių sutvirtinimui bei jų aplinkos sutvarkymui. O Lai­mutė Paksienė nuoširdžiai tuo pasirūpino.

Visai kitaip pasielgė kitas Lietuvos Prezidentas – Valdas Adamkus. Vos jį išrinkus LR Prezidentu, aplankėme jų šeimą tuomet dar Čiurlionio gatvėje buvusiuose senuosiuose Valstybiniuose svečių namuose, norėdami perspėt šį Prezidentą apie visus tuos esmius dalykus, kuriuos glaustai aprašiau šioje knygoje, paaiškindami, jog be Dievo pagalbos jam jokių esmiausių Lietuvos problemų nepavyks išspręsti. Su V. Adamkumi susipažinau jau prieš tai, lankydamasis jo ofise Čikagoje 1990 m. rudenį, tad pokalbis buvo be didelių įžangų ir labai konkretus. Sutarėme su juo susitikti ir pratęsti šį pokalbį dar kitą dieną. Bet kitą dieną buvo pranešta, kad jis atsi­prašo, jog negalėsiąs mūsų priimti, nes turėjo išvykti fotografuo­tis. Vėliau mano dėdei tautininkui čikagiškiui Eugenijui Bartkui Valdas teisinosi, kad būtų išklausęs mus iki galo dar kitą dieną, nes pokalbis jam pasirodęs svarbus ir įdomus, bet aš atėjęs pas jį su tokia didele (kaip Fidelio Kastro) barzda, kad jis išsigandęs, ar aš netapau kokiu keistu (suprask nekošernu) žmogumi. Manau, kad labiausiai Prezidentas Adamkus išsigando ne mano barzdos, o žodžio Dievas, nes liberalizmo upėje plaukiantiems žmonėms Jėzus atrodo ne jų Gelbėtoju, o varžytoju.

Trokšdama paaiškinti žmonėms, kaip pasiruošti Šlovingam Kristaus sugrįžimui, Marytė ėjo į įvairias radijo ir televizijos stotis bei redakcijas, bet niekas nesutiko jai leisti šia tema pasisakyti. Tačiau du kartus jos ryžtingas balsas visgi suskambo LRT eteryje ir ją pamatė, ir išgirdo netgi jos žemiškoji šeima ir draugai bei pažįstami Šiauliuose.

Pirmą kartą tai įvyko 1991.05.24 Sandoros kryžių pašventinimo iškilmių išvakarėse, kai Marytė (Aldona Kardelienė) kviesdama į ją ateiti žmones tarė savo įkvėptą žodį per LRT televiziją.
Kalbėjo tuomet, deja, neilgai, nes kartu su ja tuomet pakviesti žmones buvo atėję kiti: Petras Cidzikas ir Kazimieras Uoka bei Aldona Balsienė, tad ji norėjo palikti laiko ir jų žodžiams. Transliuojama tuomet buvo iš Sitkūnų, nes televizijos studijos ir bokštas Vilniuje vis dar tebebuvo užgrobti sovietinės kariuomenės. Mane gi buvo pasiuntę pakviesti pasisakyti kurį nors iš kunigų, ir aš veltui sugaišau laiką, bandydamas prikalbinti tai padaryti man pažįstamą iš bendros veiklos LPS Seime tėvelį Vaclovą Aliulį.

Antrą kartą žmonės Aldonos Kardelienės balsą išgirdo jau LRT radijuje, irgi lemtingom Lietuvai dienomis, kai valdžią jau braškančioje, bet dar nebyrančioje SSRS imperijoje užgrobė Valstybinis Ypatingosios Padėties Komitetas (rusiškai – ГКЧП). Tuo metu, kai dauguma Lietuvos žmonių buvo labai išsigandę ar negrįš vėl stalininių represijų laikai, Marytė atėjo jų nuraminti, kad šis pučas labai greitai žlugs ir Dievu pasitikintys žmonės prisimins jos organizatorius tarsi vaiduokliškus juokdarius. Visi buvo taip išsigandę ir pasimetę, ir taip apstulbinti Kardelienės linksmos ramybės, kad leido jai tiesioginiame eteryje šia tema pasisakyti. Išeinant jai su drauge iš LRT radijo studijos apsaugininkai paprašė jų leidimų. Kai Kardelienė paaiškino, kad jokių leidimų įeiti ar išeiti į šį pastatą jos neturi, apstulbo ir LRT apsauga, nes niekaip negalėjo suprasti, o kaipgi jos be jokių leidimų pateko į šio pastato vidų?

Savo dvasinio vadovo vyskupo J. Tunaičio Marytė paprašė leisti jai pabendrauti su jo vyskupijos kunigais, padedant jiems pasiruošti Šlovingajam Jėzaus sugrįžimui. Vyskupas Tunaitis leido, bet perspėjo, kad tai itin sunkus darbas, nes dalis klebonų neklauso netgi jo – vyskupo. Taip Dievo nurodymu buvo išmėgintas ne vienas kunigas, – paklausiant, ar norėtų sužinot apie Jėzaus Malones Lietuvai, ir kaip mes su juo bendravome? Daugelis kunigų sprukdavo nuo tokio pasiūlymo atvirai arba gudragalviškai išsisukdami.
Pats vyskupas visa tai palengva suprato vis aiškiau ir esmiau. Ir Kūdikėlio Jėzaus skulptūrėlė ant Tauro kalno buvo pastatyta būtent jo pasiūlymu, kai tarėmės kaip pažymėti 1991-05-26 įvykusį Jėzaus ir Švč. M. Marijos apsireiškimą. Be to, vyskupas paaiškino, jog įprasta, kad skulptūrėles ir kryžius šventina kunigai, o vyskupai – bažnyčias, bet čia ant Tauro kalno jis, atsižvelgdamas į tai kas jau nepaprasto čia yra įvykę, padarysiąs išimtį ir Kūdikėlio Jėzaus skulptūrėlę pašventinsiąs pats. O pažymėti kokiu nors regimu ženklu apsireiškimo vietą Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje anot jo dar neatėjęs laikas, – turi įvykti dar kažkas nepaprasto padėsiančio žmonėms visa tai suprasti.

Marytė ne tik skaitydavo tarsi iš atverstos prieš ją knygos kitų žmonių mintis, bet ir ryžtingai, esant būtinybei, atitinkamai sužinotiems jų ketinimams, pasielgdavo. Taip, pavyzdžiui, ji padarė mums kovojant su aferistais apgavusiais paimtą mūsų globai iš Kauno slaugos ligoninės senolę Bronę Šližienę. Padėtis atrodė visiškai be išeities, – pirmiausia, sekretore pas notarę dirbusi, moteriškė apgaulės būdu išviliojo iš Bronelės parašą ant generalinio įgaliojimo, kuriuo pasinaudojusi iškeitė jos namelį Žaliakalnyje į butelį, o Bronelės giminaičiai, ją apgaudami dar kartą, tą butą pardavė. Ir visgi Marytė, nors ir buvo po to su manimi dėl to apšmeižta, šiuos aferistus įveikė.

Marytės nurodymu, sutaręs su jos giminėm, paėmiau iš Kauno slaugos ligoninės neturinčią kur grįžti, gulinčią lovoje I gr. Invalidę Bronę Šližienę, ir kartu užėmėme aferistų tuo metu pardavinėtą jos namelį, su jau suspėjusia per tą laiką nuo šalčio susprogti šildymo sistema. Tuo fiziškai užkirtome kelią šio namelio pardavimui. Lemiamu momentu, kai kartu su notare pas kurią naujoji Šližienės namelio „savininkė“ dirbo sekretore, nuvykome pas ją į namus dėl šio namelio Bronelei grąžinimo, – naujosios „savininkės“ gyvenimo draugas staiga, apie tai vykstant pokalbiui, išėjo į kitą kambarį, o Marytė nubėgo jam iš paskos ir tame kitame kambaryje ji įtikino šį vyrą padėti jo iš slėptuvės jau išsitrauktą revolverį atgal.

Bronė Šližienė iki pat iškeliavimo anapilin tapo mūsų dvasinės šeimos nare. Išsipildė jos sapnas, kad ji padėjo suvystyti nepaprastai gražų, nuostabiai spindintį, vaikelį ir po to atsidūrė ant savo namelio kamino iš kur ją matė visas Kaunas, – visa ši istorija, nors ir su neteisingais įtarinėjimais, kad ir mes šią senutę ruošiamės apgauti, buvo aprašyta laikraščio „Lietuvos rytas“ priede „Kauno laikas“. Iškeitę jau netinkamą mums gyventi Bronės namelį į butą Benediktinų gatvelėj, prie pat Benediktinių bažnytėlės, turėjome kur visi draugiškai Kaune prisiglausti.

Pildydami Jėzaus Mokymą ne tik žodžiais, bet ir darbais, triūsėme su Maryte ne tik Carite (turėjo ji net Carito darbuotojos pažymėjimą), bet ir lankėme kaip Marijos legiono nariai ligonius Santariškių ligoninėje bei ligoninėj buvusioj uždaryto Vizitiečių vienuolyno pastate, lankėme ir kalinius Lukiškių kalėjime bei Griežto režimo kolonijoj buvusioje Rasų g. Vilniuje. Tad ir anapilin Marytė Gailestingųjų seserų ligoninėj, skambant Gailestingųjų seserų koplytėlės varpui, iškeliavo iš tos vietos, kur visai šalia ji kadaise meldėsi bei kalbėdavosi apie Jėzų ir su kaliniais, ir su ligoniais.

Negaliu nuslėpti ir to, kad Marytės gyvenimas neapsiribojo vien mūsų dabartiniais namais – Žemės planeta. Bendravo su ja, panašiai kaip su bulgarų aiškiarege Vanga, ir kitų visatos planetų gyventojai. Savo subtiliosios materijos kūne jų subtiliosios mate­rijos skraidyklėmis ne kartą ji buvo pakviesta pasisvečiuoti ir kito­se planetose. Čia jai daug kas buvo paaiškinta ir kaip reikėtų daryti Žemėje pamokinta. Yra ji dalyvavusi ir šių – kitose planetose gyvenančių mūsų seserų ir brolių pasitarimuose.

Negaliu daug apie tai šioje knygoje išsiplėsti. Nėra tam ir žūtbūtinybės, – vaduo­damasis iš Liuciferio, norinčio mus atskirti nuo Dangiškojo Tėvo, gniaužtų visa atgimstanti žmonija atsivers bendravimui ir bendra­darbiavimui su tobulesniais už mus kitais mūsų visatos gyventojais.

Tačiau tam, kad visa tai neliktų labai nekonkretu, – perpasakosiu jos pasakojimą apie vieną pamoką gautą kitoje pla­netoje.

Marytei buvo parodyti didžiuliai sandėliai, panašūs į mūsų supermarketus, prikrauti visokių žmogaus gyvenimui būtinų reik­menų ir paaiškinta, kad kiekvienas iš čia gali nemokamai pasiimti tai ko jam reikia. Kai Marytė susižavėjusi striukytėm panoro vieną jų pasiimti ne tik sau, bet ir po striukę savo dukrelėm Virginijai ir Kristinai, jos buvo paklausta, – „Ar jos tai užsidirbo?“ Paaiškėjo, kad už visus šituos nuostabius daiktus iš tikrųjų nereikia mokėti, bet kiekvienas žmogus, prieš ką nors paimdamas, gerai pasvarsto, – ar tikrai jam to daikto reikia ir ar jis jį užsidirbo?

Baigdamas užrašyti kai ką būdingesnio iš mano žinių apie Marytę, galiu dar, galutiniam logomastų suerzinimui ir pasišaipy­mui pasakyti, kad tikiu, jog joje išsipildys mūsų tautos dvasingumo budintojo literato, siekusio dar tarpukaryje sukelti Lietuvoje dvasingumo revo­liuciją, Albino Herbačiausko pranašystė, kad daug permainų Lietuvoje įvyks per vieną žemaičių karalaitę, kurios pranašystėmis galiausiai daugelis įtikės. Pats aš galiausiai suvokiau, jog globojau tikriausiai savo tolimą giminaitę. Nes įtariu, jog Dievas Marytei leido gimti, kad ir nuskurdusioje, bet Didžiojo Lietuvos kuni­gaikščio Kęstučio sūnaus Vaišvilos palikuonių giminėje. Mano gi tėčio giminė tarp daugelio išsaugotų padavimų porina ir apie savo kilmę iš kunigaikščių Korėvų. Vienas kurių – Dovydas Korėva valdęs Gorodeco miestą Pinsko – Turovo žemėje. Ir po pirmojo jos vyro Lydos seniūno Vaidilos pakorimo už sąmokslą su kry­žiuočiais, Jogailos sesuo Marija Algirdaitė buvus Kęstučio ištekin­ta už Korėvų giminės Gorodeco kunigaikščio Dovydo. Kuris, įsi­galėjus valstybėje Jogailaičiams, atsidūrė politinėje nuošalėje, nes buvo Kęstučio ir Vytauto bendražygis, tad tekę jam grįžti į Že­maitiją, kur ši Korėvų atšaka pradėta vadinti Gorodeckiais.

Tad Jėzulis naujai, tik jau kitokiu būdu, vėl gimė karališkoje (Gediminaičių) giminėje, bet jau ne žydų, o lietuvių tautoje. Palieku spręsti mūsų tautai, – ar ji paniekins, ar puoselės su Dievu sudary­tą Sandorą. Asmeniškai man tikrai iš jūsų nieko nereikia. Bet ir man, ir jums nėra kito Kelio į išlikimą, kaip tik vis tampresnės Sandoros su Dievu Kelias.