Pereiti prie turinio

30. Armagedonas

Pagrindinės žūtbūtinio mūšio – Armagedono (skand. mitol: Ragna-roko, Jormunjando) Šviesos prieš Tamsos (puolusio Archangelo Liuciferio) pajėgas kautynės vyksta šiuo metu Lietuvo­je. Būtent todėl čia nuolatos tvyro tokia didelė dvasinė įtampa ir tiek daug savižudybių, bei kitų šios įtampos apraiškų.
Karžygiškas baltų Vytis negali nekovoti. Jei Liuciferiui pavyksta jį atitraukti nuo kovos Dievo pusėje, pasekmės tampa itin pražūtingos visiems. Suvokietintų vakarinių baltų – prūsų, praradusių savo etnokultūrines šaknis, dauguma neperėmė iš vokiečių jų dvasinių vertybių, o apsigaubę tik vokiškojo didžiavalstybiškumo dvasia sukėlė du pasaulinius karus.

Pasak prieš tai paminėtų rusų aiškiaregių būtent Lietuva turi surasti, įgyvendinti ir parodyti pasauliui teisingesnės visuomeninės santvarkos pavyzdį. Ir tai padaryti įmanoma tik per vis tamp­resnę Sandorą su Dievu. Komunistai pasivogę iš krikščionybės broliškosios visuomenės idėją bandė ją realizuoti absurdiškuoju būdu, – sukurti komuną be Švenčiausios Komunijos. Tai yra, kūrė pavidalą išmetę jo esmingiausiąjį turinį. Ir galiausiai to pasėkoje, patekus į gilią ekonominę ir dvasinę krizę, iškilūs sovietinės imper­ijos mąstytojai drįso pasakyti, kad brandųjį socializmą ir ko­munizmą trukdo sukurti žmogiškasis faktorius. Principą „Iš kiek­vieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius.“ gali įgyven­dinti tik labai doras, pasiaukojęs dėl visuomenės gerovės ir visa­pusiškai brandus žmogus. Bet, kad tokio žmogaus neįmanoma su­kurti be bendradarbiavimo su Dievu, – to neišdrįso viešai pasakyti nė vienas iš komunistinių vadovų. Visa ką jie sugebėjo pasiūlyti žmogiškojo faktoriaus problemai spręsti buvo: socialistinis lenkty­niavimas ir Gorbačiovinė kova prieš alkoholizmą.

O jau viduramžiais, kai Šv. Pranciškus ėmė telkti idealistiškų bendraminčių komuną, tai pamatė, kad ji nesiklijavo ir byrėjo tol kol pavyko surasti senutėlį kunigą sutikusį maitinti šią komuną Švenčiausiąja Komunija. Neišmokus šios pamokos vyko tokie ta­riami stebuklai kaip Mongolijos įšokimas iš feodalizmo tiesiai į so­cializmą, aplenkus kapitalistinį vystymosi tarpsnį. Tikrumoje gi jo­kio stebuklo tame nebuvo, nes tas socializmas mažai kuo nuo feo­dalizmo ir besiskyrė, – kolchoziniai baudžiauninkai ir feodaliniai gensekai puošėsi tik kitais nei senovėje rūbais ir vardais.

Bet pats tikslas, tiksliau priemonė laimingesnio gyvenimo sukūrimui – broliška krikščioniška visuomenė (krikščioniškoji komuna) tebėra ir dabar aktualus. Ir tokio siekio atsisakymas dar blogiau už jo deformacijas bei klystkelius. Todėl, pasibaigus tam laikui, kai kolūkio pirmininkai išdavinėdavo raštelius jiems priskir­tiems kolchozninkams (baudžiauninkams), kad išleidžia juos apsi­pirkti į miestą bei dirbti kitur ir atėjus laikams kai pradėjo jiems mokėti šiokius tokius atlyginimus, – buvo metas apie kurį su nostalgija vis dar prisimena ir kai kurie lietuviai.

Viso to esmiausia priežastis tame, kad žmones išlaisvinę iš baudžiavinės komunos palikome juos kapanotis laukinio kapitalizmo džiunglėse taip ir nesukūrę tikrai broliškos krikščioniškosios visuomenės – privačią nuosavybę valdančių (bet ne ją grobuoniškai pasisavinančių) brolių ir seserų komu­nos su Šven­čiausiąja Komunija, palikdami šį niekuo dėl komu­nistų piktadary­bių nekaltą žodį tik komunalinių mokesčių plotmei.
Pasak, Vasario 16-osios Akto originalą Vokietijos archyvuose suradusio prof. Liudo Mažylio: „pirminė Europos Bendrijų idėja (ir paskui ES) kažkada ir buvo visų pirma taika ir saugumas Europos šerdyje“. Bet žinant, kad Europos geografine ir dvasine širdimi yra Lietuva, net ir esminė Europos Sąjungos išlikimo sąlyga – „taika ir saugumas Europos šerdyje“ yra pirmiausia susijusi su taika ir saugumu jos dvasinėje širdyje – Lietuvoje. Rusija šiuo metu slysta nuo Europos Azijos kryptimi – link karinės ir politinės sąjungos su Kinija. Visa tai destabilizuoja ir Europą ir visą pasaulį.

Dvasinė Europos širdis, turinti tapti dvasiniu magnetu telkiančiu ir dvasiškai vadovaujančiu Europai – Lietuva, šiuo metu pati yra dvasiškai apsilpusi ir išgyvena dvasingumo krizę. Įveikti kurią galime tik per dar glaudesnę Sandorą su Dievu, kuriai itin aršiai priešinasi visos per vergiją nuodėmei šėtono įtakon patekusios bei sąmoningai jam parsidavusios įtakingos bei skaitlingos žmonių grupės tiek svetur, tiek pačioje Lietuvos tautoje. Pačios skaudžiausios mums yra esančios jos viduje, bet ne gyvybe jai teikiančia dalimi, o jos dvasinį ir fizinį kūną ardančiomis votimis aršiai reaguojančiomis į visa, kas krikščioniška ir žmoniška tikrąja šio žodžio prasme.

Grubusis materializmas, kai visuomenę valdo tik jos narių biomechanizmus tenkinančių produktų godulys, veda ją į vis gilė­jančią krizę, kurios negali įveikti nei Trampiškas kaubojizmas, nei Putiniškas tadablindizmas, nei koks nors kitas bedieviškas -izmas. Ir jei fomulę „ko-munizmas=tarybų valdžia + visos šalies elektrifi­kacija“ pakeitėme formule „geresnis gyvenimas=liberalizmas + visos šalies kompiuterizacija“, tai iš esmės likome toje pačioje gru­baus materializmo ideologijos plotmėje. Ir kai tartum garsusis latvių „seksologas“ Zalytis, parašęs sovietiniais laikais knygą „Meilės vardu“, siūlome visuomenei siekiant laimės ieškoti vis naujų paleistuvavimo pozų, tai nutylime patį esmingiausią dalyką, kad žmogus yra Dievo pavyzdžiu sukurta dvasingoji būtybė, kuri niekada nebus laiminga vien grubiosios fiziologijos plotmėje.
Turto ir iškrypėliškai zoofiliškų individų, išrandančių vis naujas fiziologinio ir visuomeninio paleistuvavimo formas daugė­ja, bet visuomenė darosi vis nelaimingesnė ir jaučiasi bei yra visu­moje vis skurdesnė nei kad anksčiau. Pradėjus keliauti ne į tą pusę, Biliūniškas Laimės žiburys vis labiau tolsta, nežiūrint pačių atkakliausių pastangų jį pasiekt. O Lietuvai duota atsakomybė ir Malonė tapti Naujuoju Izraeliu (Naująja Dievu galinga tauta) ir ne tik pačiai pasiekti tą išsvajotąjį Laimės žiburį, bet ir praminti į jį kelią kitiems.
Todėl Lietuva būdama Europos dvasine širdimi neturi aklai pasikliauti evoliucinę krizę patiriančiu Protinguoju europoidu. Tai jis, jei nori tapti išmintingu, turėtų klaust ir klausyti širdies, o ji savo ruožtu turi būti atverta Dievo vedimui. Todėl kadais eiliuotai parašiau:

Ir ne į Rytus, ir ne į Vakarus
O ten kur rodo mūs pranašai,
Ir ne dėl kąsnio kasdien gardesnio,
O dėl dvasingojo žmogaus
Į Kalną kopia Tauros vaikai.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Oskaras Milašius perspėjo, kad komunistinis materializmas yra tik juokingas ideologizuotas amerikoniškojo grubiojo materializmo mokinys. Ir visa Liuciferiš­kųjų pastangų esmė glūdi bandyme nukreipti visą žmogaus dėme­sį, jo siekius ir pastangas į grubiojo materializmo plotmę, neigiant Dievą ir visą subtiliosios (esmiosios) materijos plotmę bei kitų vi­satos buveinių ir visuomenių begalybę.

Palengva visa žmonija suvoks, jog priešprieša idealistai ir materialistai yra absurdiška, nes anapusinis="dvasinis" pasaulis irgi yra materialus, bet iš daug subtilesnių ir esmiškes­nių materijos raiškų nei grubiosios materijos pasaulis. Subtiliųjų materijos raiškų (plotmių) pažinimas palengva paruoš kelią tiek jos Motiniškumo, tiek Europos Motinos Širdies – Lietuvos subti­liųjų slėpinių suvokimui ir atsiskleidimui.

Baltas, baltas lietuviškas žodi,
Neužgožtas visai dar kitų,
Ištepliotas anglim tu ir suodžiais,
Bet skaista vėl tave nuvalys.

Baltas Žirgas nevirs Žirgu Juodu,
Nepataps jis ir Palšu Žirgu,
Nes Karalių Karalius juo joja
Rūbu baltu apgaubęs pečius.

Baltas, baltas lietuviškas žodis
Kalaviju ugningai baltu
Perkirs naktį beviltiškai juodą
Ryto ryžtui atverdams vartus.

Kanklių stygos giedos Naują Giesmę
Apie tausmą ir spalvą Giedros,
Leitų vardas l(e)iturgijos loby
Suskambės devynbalsėm gaidom.

Baltas, baltas lietuviškas žodis
Ietim smigs į siaubūno nasrus,
Titnaginėmis savo kanopomis
Baltas Žirgas Siaubūną sutryps.

Parašiau eiliuotai šias mintis sekmadienio rytą po šeštadieni­nio 2017 m. Lietuvos jaunimo dienų (LJD) renginio Siemens are­noje Vilniuje, kur statinę dvasinio medaus man kiek apkartino šio renginio pabaigoje ant Dievą šlovinančio jaunimo galvų išpiltas svetimkalbis estradinis popsas. Tam kas jau keliuose vienas po kito sąjūdžiuose (žygeivių, kraštotyros, folkloro, LPS ir dabar Lietuvos dvasinio atgimimo) kaunasi už Lietuvos etnokultūrinių vertybių išsaugojimą ir mūsų tautos dvasinį atgimimą yra skaudu matyti eilinį kartą realizuotą parsidavėlišką pagundą – nuleidus bures ir pakėlus irklus paleisti Lietuvos laivą pasroviui į svetimų kultūrų vandenis ir jų imigraci­nius uostus. (Ačiū Dievui, ši klaida buvo netrukus ištaisyta surengiant šaunią etnografinių šokių vakarę tradicinio Vilniaus arkivyskupijos jaunimo žygio į Trakus 2017.09.02 pabaigoje.)

Tad Brazdžionio, Maironio, Čiurlionio ir Basanavičiaus bal­su šaukiu popsinių draikalų užplūstai mūsų tautai, – spindėk, žė­ruok, švytėk ir šviesk lietuvišku žodžiu; kildama į dvasinį atgimi­mą virš savo galvos ne tik iškelk Karalių Karaliaus ir Viešpačių Viešpaties ant Balto Žirgo vėliavą, bet ir ryžtingai pasuk etnokul­tūrinio Dievo šlovinimo keliu! Te vis dažniau ir plačiau šalia gitarų skambės ir gražiai su jomis derančios kanklės bei kiti lietuviškieji muzikos instrumentai! Dievo esame pašaukti tapti juo galinga tauta ir parodyti dorios būties pavyzdį kitoms tautoms. Perimda­mi iš jų tai, kas geriausia, bet kantriai, atkakliai ir ryžtingai kopda­mi į Dvasinio Taurumo Kalną, o ne slysdami į nuokalnes, pelky­nus ir liūnus.

Dainuojančiąją revoliuciją ne tik turi pakeisti Giedančioji (Dievą šlovinančioji) revoliucija, bet ir šis ugniai džiugus Dievo šlovinimas turi Lietuvoje kūrybiškai išreikšti, atskleisti ir puoselėti pačius tauriausius ir muzikaliausius mūsų tautos folkloro bruožus ir jų at­skambius. Lietuvos tautai yra skirta išsaugoti, atskleisti, panaudoti ir puoselėti visos indoeuropiečių tautos širdyje (Lietuvoje) glūdin­čias pačias esmingiausias jos dvasines vertybes, sukurtas džiugiai ir nuolankiai priimant Dievo Kūrėjo mums siunčiamas kūrybines galias.
1987–tų metų spalio 9-ą dieną Taivano Tapei vietovėje Švenčiausioji Mergelė pažadėjo: „Pagaliau atėjo laikas, kada aš, Saulės Apsiausta Moteris, nugalėsiu Raudonąjį Slibiną“. O Pietų Korėjos Naju vietovėje perspėjo: „Nebandykite veikti vien tiktai savo žmogiškomis jėgomis“.

Nors Lietuvoje ir yra naivių žmonių, manančių, kad Raudo­nąjį Slibiną mes nugalėjome savo pačių jėgomis, tačiau ši knyga teesie vienu iš tai paneigiančių liudijimų. Kovoti vieniems su apo­kalipsiniais Slibinais ir Žvėrimis – ne mūsų jėgomis. Bet visi esan­tys lietuviais ne tik kūnu, bet ir savo dvasia, – ne tik gali, bet jau ir sėkmingai kovoja po Karalių Karaliaus ir Viešpačių Viešpaties ant Baltojo Žirgo vėliava.

Šiuo metu visi mūsų planetoje gyvenantys žmonės ir visos su jais susijusios dvasiakūnės būtybės, sąmoningai ar nesąmonin­gai, vienaip ar kitaip jau yra įtraukti į Armagedonu dėl jo žūtbū­tinumo ir visą apimančios reikšmės vadinamą Pirmąjį eschatologi­nį mūšį. Kaip kad naujoji Šventovė yra statoma žmogaus ranko­mis ir kojomis, nors jos statyboje dalyvauja ir širdis, ir siela, ir dvasia, ir visa žmonijai talkinanti Dangiškoji Hierarchija. Taip ir Pirmojo eschatologinio mūšio, pergalė kuriame atvers duris Tūkstantmetei Kristaus Viešpatystei, svarbiausias dalyvis yra žmo­gus. O svarbiausia jo vyksmo vieta yra kiekvieno iš mūsų širdis, geografine prasme – Europos širdis – Lietuva.

Valgydami Jėzaus kūną lūpomis ir skrandžiu, jei nepriima­me Jo dvasios besireiškiančios jo ir mūsų širdyje liepsnojančia dvasine gyvąja pasiaukojančios Meilės ir didžio Dievturinio Ryžto kovoti už Dievo Karalystę Ugnimi, – veidmainingai išduodame Jėzų ir esame jam šleikštūs. Apaštalo Pauliaus žodžiais: „kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo“ (Rom8, 9b).

Būtent todėl Jėzus tarė: „Aš atėjau žemėje įžiebti ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk12, 49). Ir griežtai perspėjo: „Bet kadangi tu esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave (tikslesniame vertime – išvemsiu) iš savo burnos.“ (Apr3, 16).

Jau pranašas Zacharijas perspėjo: „Visam krašte, – tai Vieš­paties žodis, – du trečdaliai bus sunaikinti – žus, vienas trečdalis tebus paliktas. Tą trečdalį vesiu per ugnį, apvalysiu juos, kaip ap­valomas sidabras, išmėginsiu juos, kaip išmėginamas auksas. Jie šauksis mano vardo, ir aš juos išklausysiu. Sakysiu: „Jie yra mano tauta“, ir jie sakys: „Viešpats yra mūsų Dievas“.“ (Zch13, 8–9). „Ir Viešpats, mano Dievas, ateis drauge su visais savo šventaisiais.“ (Zch14, 5c). „Tą dieną gyvieji vandenys ims tekėti iš Jeruzalės.“(Zch14, 8a).

Pasak Jono Krikštytojo, – Mesijas „krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk3, 16c).

Ir anot paties Mesijo – Jėzaus: „Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi. Druska – geras daiktas, bet jei druska nustotų sūrumo, kuo ją pasūdysi? Turėkite savyje druskos.“ (Mk8, 49-50a). „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam nebetinka ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.“ (Mt5, 13).

Neseniai lankydamasi Kaune popiežiaus Pranciškaus Teo­loginės tarybos narė ir Tarptautinio charizmatinio judėjimo vado­vė Meri Hill papasakojo, kad kai charizmatiniam judėjimui nepa­vyko, kaip kad jie tikėjosi, uždegti dvasiniam atgimimui daugumos JAV krikščionių, susirūpinę jie meldėsi, klausdami Dievo, – o ką gi jiems toliau daryti? Atsakymas buvo, –„Atversiu naujus vartus“. O kai klausė Dievo, – „Kur?“. Tai vėl jis atsakė, – „Lietuva, Ukraina“. Nors tie charizmatikai apie Lietuvą nebuvo nieko girdėję, bet susirado JAV gyvenusių bei studijavusių lietuvių, vienas kurių yra ir dabartinis arki­vyskupas Gintaras Grušas. Užmezgė draugystę su Lietuva ir ištie­sė brolišką pagalbos ranką kauniečiams, padėdami atsirasti kelią charizmatiniam judėjimui Lietuvoje praskynusiai šlovinimo grupei „Gyvieji akmenys“.

Marytei iškeliavus į anapilį labai tikėjausi surasti kokią Dievą visa savo širdimi, visu savo protu ir visa siela mylinčią merginą ir sukūręs su ja šeimą kartu narsiai kovoti už mūsų tautos dvasinį ir fizinį atgimimą. Kai vėl patyriau, kad tokį gyvenimo draugą surasti man labai sunku, dar aiškiau suvokiau kokį dvasinį lobį turėjau šalia sa­vęs, kaip mažai Dievui už tai dėkojau. Palengva supratau, kad dau­gelis mane supančių merginų gyvena gana asmenišką gyvenimą ir tokie idealistiški siekiai kaip drąsi kova už mūsų tautos dvasinį ir fizinį išlikimą joms svetimi arba antraeiliai. Tad ryžausi kovoti už du, o visa kita palikti Dievo vedimui, kad bent jau mano paties ar kito šalia esančio žmogaus asmeniškumai netaptų trukdžiu vėl iš naujo pradedamoje kovoje.

Mąstymu apie Jėzų ir Šviesos pasaulių begalybę, pašaukiau į save iš Aukštybių dvasinę Ugnį, užsidegiau galingu kovos ryžtu ir ėmiau kurti dvasinio atgimimo giesmes ir giesmiadaines. Bandžiau sutelkti Dievo šlovinimo grupę savo gyvenamojoje parapijoje Žvėryne, Vilniuje, bet susidūriau su tuometinio klebono marijonų kunigo visišku to, ką dariau svarbos nesuvokimu. Nors viską dariau iš anksto su juo suderinęs, galiausiai pretekstu uždrausti mums rinktis šlovinimo repeticijoms tapo tai, kad kvietimo skel­bime, tuos kas nenori ugningai šlovinti, kviečiau ateiti ugningai melstis (pasinaudojant Europos vyskupų konferencijos prezide­nto kardinolo Petro Erdo imprimatur turinčiomis tarptautinio Marijos Nekalčiausios širdies meilės liepsnos judėjimo maldomis, dalis šių maldų turi net gi asmenišką popiežiaus Pauliaus VI-ojo patvirtinimą).

Nežiūrint pateiktos jam apie tai faktinės medžiagos, klebonas pareiškė, – ugningą šlovinimą dar galiu suprasti, bet ug­ningas meldimasis – tai visiškai nesuprantami dalykai.

Paaiškinau tam klebonui, kad tas maldas Švč. M. Marija pa­diktavo vengrei Elizabet Kindelman kaip dvasinį ginklą vaduoja­ntis vengrams iš komunistų priespaudos. Ir dar paaiškinau jam, kad būtent dalies marijonų drungnumas yra svarbiausia pašauki­mų į Marijonų vienuoliją krizės priežastimi. Prieš keletą dešimt­mečių Marijampolėje atmesdami visas jaunimo iniciatyvas marijo­nai prarado visą aktyvųjį Švento archangelo Mykolo parapijos jaunimą, sugužėjusį dėl to į naujaprotestantiškąją Tikėjimo Žodžio Bažnyčią. Mano paaiškinimas buvo kaip pirštu į akį. Dėl pašauki­mo stygiaus ir tarpusavio nesutarimų netrukus marijonams teko atsisakyti ir šios Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo parapijos Vilniuje susitelkiant Marijampolėje, Kaune ir Panevėžyje esančio­se jų aptarnau-jamose parapijose.

Kai tik mūsų parapijoje Žvėryne pasikeitė klebonai vėl pa­siūliau tuoj pat telkti jaunimą ugningam Dievo šlovinimui, o jaunimėliui, pranciškonų Bernardinų bažnyčioje pavyzdžiu, įkurti muzikos mokyklėlę per kurią galėtume jį patraukti arčiau prie Dievo per etnokultūrinį jo šlovinimą. Pasisiūliau nupirkti tam reikalui specialias vos penkių stygų kanklytes nuo kurių vėliau peršokama prie devynstygių-dešimtstygių ir galiausiai prie profe­sionalių kanklių bei kitų liaudies instrumentų. Skeptiškai pradžioje į tai žiūrėjęs naujasis klebonas, dabar jau pats uoliai Dievo šlovinimu rūpinasi. Netgi tam, kad sutelktas šlovinimui jaunimas neišsimuštų iš vėžių, sulaužė tradiciją rugpjūčio mėnesį sekmadieniais neaukoti 17 val. Jaunimo Šv. Mišių, o ryžosi tai daryti vardan to jaunimo ir šį „atostogavimo“ mėnesį. O jo vikaras tapo šlovinimo grupės „Jesės atžala“ dvasiniu vadovu.

Grupės, kuri jau tiek sustiprėjo, jog pasiskirsčius mažesnėmis grupelėmis, panašiai kaip „Gyvieji akmenys“ padeda dabar ir kitoms parapijoms. Būtent ši šlovinimo grupė dėka nuoseklaus Šventosios šeimos kongregacijos seserų triūso ir trijų per Marcen‘ą Zelinsk‘į į charizmatinį judėjimą patrauktų brolių Karolio, Jareko ir Dareko kartu su Joanitų globo­jamo jaunimo „Ješua“ bei Vilniaus Kalvarijų parapijos grupe „Kalvos“ ir Veikliųjų vyrų bendrija įsiūbavo dvasi­nę bangą padėjusią atsirasti Dievo šlovinimo grupėms ir kitose Vilniaus parapijose.

Taip permetant charizmatinio judėjimo Švenčiausios (=Šventosios) Dvasios Liepsną per Kauną ir Varšuvą į Vilnių ateis metas, kai nors dalelė Lietuvos jaunimo taps pajėgi įvykdyti po­piežiaus Pranciškaus raginimą, –palikus minkštas sofutes užsidėti žygio batus ir išeiti į gatves Naujajai evangelizacijai. Bet tam, kad galėtum išeiti šlovinti Dievo į gatves, pirma turi išdrįsti tai padaryti nors savo Bažnyčios šventovėje arba bent jau namie. Tie, kas tikrai priims į save Jėzaus ir Švč. M. Marijos bei Švenčiausios Dvasios širdžių Liepsną ant sofutės jau nenusėdės...

Ačiū Dievui neseniai savo penkiasdešimtmetį atšventusio katalikiškojo charizmatinio judėjimo svarbą puikiai supranta tiek popiežius Pranciškus (pakvietęs tikinčiuosius virsti šventumo bombomis), tiek daugumas hierarchų Lietuvoje visomis išgalėmis palaikydami charizmatinį ir kitomis apraiškomis pasireiškiantį ugnesnį (ryžtingesnį) Dievo šlovinimą.

1990.07.13 pasiuntinys iš Dangaus archangelas Mykolas Marytei nurodė: „Taisyti Viešpačiui kelią reikia ne žemės keliuose, o savo širdyse per artimo meilę, teisingumą. Neieškok priešų aplin­kui, kiekvienas turi pradėti nuo savęs“. O 1990.10.10 Švč. M. Marija prašė: „kviesti tautą į prisikėlimą gerumui. Uždegti kitų širdis ir eiti su jais kartu, kad nebūtų neišgirstas nei vienas net ir negimusio kūdikio šauksmas, trokštantis išvysti šviesą“.

1990.03.01 Viešpats Jėzus parodė Lietuvos ateitį vienai pa­maldžiai regėtojai ir šios vizijos aprašymas buvo įteiktas kardino­lui Vincentui Sladkevičiui, o po to savilaidos būdu plačiai pasklido Lietuvos tikinčiųjų bendruomenėje. Šios vizijos aprašas byloja:

„Artimiausioje mūsų tautos ateityje man buvo parodytas tamsybių laikotarpis. Tai sunkių dvasinių kovų laikotarpis. Visa tai buvo parodyta dvasiniais vaizdais kovos, kuri baisesnė už tankų kovas. Dvasinės kovos vyks ir visoje tautoje ir kiekvieno tautiečio širdyje, kur bus aiškiai apsisprendžiama: už Kristų ar ne su Juo. Baisi kova tuo, kad čia sprendžiamas arba amžinas gyvenimas, arba amžina pražūtis. Šios baisios kovos vaizdai buvo rodomi neilgai. Paskui tauta pasidalins į dvi priešingas dalis. Dieve, koks tai baisus vaizdas, kad dalis tautos vistik liko tamsybėje, nes apsi­sprendė ne su Kristumi. Dieve, kaip gaila tų mūsų kraujo brolių, tokių nelaimingų, kurie patys pasirašė sau amžinos tamsybės nuosprendį!

O ta tautos dalis, kuri apsisprendė su Kristumi, išniro iš tos baisios tamsos apsivaliusi, nuskaidrinta, žengianti į Naująją epo­chą. (Man ankstesniuose regėjimuose jau buvo aiškinta, kad žmo­nija yra vedama į naują – Šventos Dvasios epochą, o šiame regėji­me buvo parodyta tik mūsų tautos likimas.)

Toliau regėjime Šventoji Dvasia apsiautė šią išrinktąją tautos dalį ypatinga savo globa. Ši tautos dalis buvo nušviesta nuostabiais Šventosios Dvasios spinduliais. Čia prabilo Jėzus Kristus: „Tai mano baltoji gulbelė“. Šiuos žodžius Kristus ištarė su ypatinga meile. Toliau man buvo paaiškinta šio simbolio „baltoji gulbelė“ prasmė. Pirma, gulbė yra karališkas paukštis. Mūsų tautai numatomos karališkos dovanos-malonės ateityje. Baltoji gulbelė (juk yra ir juodojo gulbė) reiškia dvasinį mūsų tautos tyrumą ateityje, kurio mes šiandien (o Dieve, kaip labai) stokojame, pasigendame!

/.../ Paskui buvo paaiškinta pabrėžtinai, kad Šventoji Dvasia ima mūsų tautą ypatingon savo globon. Čia buvo man pa­sakyta, kad regėjimą aš privalau papasakoti dvasiškiams ir kad Dievas, neįsako, bet pageidauja, kad mūsų tauta būtų pavesta ypa­tingai Šventosios Dvasios globai.“

Mano su Maryte Vaišvilaite patirtys kovojant už Lietuvos dvasinį atgimimą irgi liudija, kad sunkiausios Armagedono kovos vyksta mūsų pačių širdyse ir su mus supančia artimiausia aplinka. Lietuvos priešų puolimą pakelti buvo daug lengviau, jis tik dar labiau mus mobilizuodavo dvasiniams darbams, nei savo tautie­čių, ypač artimųjų akibrokštus. Tad vėl tenka prisiminti Jėzaus ir apaštalo Pauliaus paaiškinimus, kad tikroji giminystė ir paveldėji­mas ne pagal kraują, o pagal dvasią.

Tarpukaryje šveicaras Juozas Eretas pajautė tokią dvasinę giminystę lietuvių studentams studijavusiems Friburgo universite­te, kad atvyko į atsikuriančią Lietuvą, kovojo savanoriu už jos ne­priklausomybę, priėmė Lietuvos pilietybę ir dėstė Vytauto Didžio­jo universitete. Tai yra, tapo daug tikresniu lietuviu, nei daugelis gimusių ir augusių Lietuvoje.

Ir tokių pavyzdžių turime ir praeityje ir dabar žymiai daugiau. Kad ir tas švedalietuvis Jonas Ohmanas. Nekalbant jau apie tokius lenkiškai kalbančiose šeimo­se gimusius lietuvius kaip, pavyzdžiui: Teodoras Narbutas – lenkiškai parašęs daugiatomę Lietuvių tautos istoriją; Adomas Mickevičius – kategoriškai Prancūzijoje atmetęs lenkų emigrantų delegacijos prašymą, vardan bendros kovos prieš carinę Rusijos priespaudą, poemos Ponas Tadas pirmajame sakinyje „Litwa otschyzna moe ty mne droze i za zdrowe“ (Lietuva, Tėvyne mano, tu brangesnė ir užu sveikatą), išmesti žodį Litwa (Lietuva); Jonas Šilingas – studijuojant Petrapily taisyklingai išmokęs lietuvių kalbą ir tapęs po to svarbiausiu Lietuvos kariuomenės atkūrėju ir organizatoriumi bei „vienu iškiliausiųjų Lietuvos kūrėju ir stiprintoju“; iškilusis mūsų gamtininkas – Tadas Ivanauskas gimęs ir augęs lenkiškai kalbančioje šeimoje, kur vienas jo brolis apsisprendė esąs baltarusiu, o kitas – lenku; M. K. Čiurlionis rašęs savo būsimai žmonai Sofijai laiškus lenkų kalba; ir daug kitų.

Mažai kas suvokia mūsų tautos pranašo Jono Basanavičiaus ir jo bendražygių ryžto atkurti Lietuvos valstybę beprotiškumą. Svetimos kabos tuo metu jau vyravo (regis beviltiškai vos rusenančios lietuvių kalbos atžvilgiu) ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Babtai ir Vandžiogala su savo POW (Polska Organizacja Wojskowa) maištais todėl buvo XXa.vid. pa­sireiškę daug aršiau, nei XXa.pab. Šalčininkai ir Nemenčinė per dabartinį Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Ir kai neperseniausiai vykstant ginčui tarp lenkų ir lietuvių mokslininkų, – kiek gi Vilniuje buvo lietuviškai tebekalbančių lietuvių, tuo metu, kai Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi, – du ar trys procentai?

Pavargęs nuo to klausimo lėkštu­mo vienas išmintingesnis diskusijos dalyvis paklausė, – na tiek to, du ar trys procentai, bet kas gi čia įvyko, kaip tie keli procentai persvėrė galiausiai visus kitus? Nuoširdus „Gazeta Wyborscha“ korespondentas Jacek’as Komar’as nedvejodamas pasakė, – taip įvyko todėl, kad tie du procentai iš tikro buvo patys iškiliausi tos aplinkos žmonės.

Tad ir šiuo metu, kai Jėzus paaiškino, kad su pirmąja dvasi­nio atgimimo banga Lietuvoje yra pasiruošę pakilti apie penkias­dešimt tūkstančių žmonių, tai yra vos kas 60-as Lietuvos tautos žmogus, tai nėra kliuviniu įsiūbuoti mūsų tautoje Dvasinio atgimi­mo sąjūdį – sutelkti Ugninį branduolį, galiausiai patrauksiantį paskui save ir visą dar dvasiškai gyvą tautos dalį, nes tai kas ne­įmanoma šiaip žmonėms yra įmanoma Sandoroje su Dievu esan­tiems žmonėms. Tai yra, tai įmanoma žmonėms esantiems Dievo įrankiais. Dievo, kuris jau trečią kartą iš kapo duobės prikels dva­siškai ir fiziškai jau beveik mirusią Lietuvos tautą. Tautą, kuri turi tapti jam Baltu Žirgu kovoje prieš Slibiną ir Gyvatę.

Šaunu tai, kad tarsi grąžindami seną skolą, labiausiai dvasi­nio atgimimo keliu žengiančiai mūsų tautai be amerikiečių ir prancūzų dabar padeda būtent lenkų charizmatinės grupės „Glos Pana“(Viešpaties balsas), „Moschny Duchom“ (Galingi Dvasia) bei kitos ir konkrečiai Marcin‘as Zelinski‘s.

Kitas šios kovos akivaizdus dėsningumas yra tas, kad: svar­biausia smogiamąja jėga šioje kovoje yra meile Jėzui liepsnojan­čios liūtės, kurios palengva paskui save priimti Jėzaus Širdies Liepsną patraukia ir vis daugiau po to iš zuikiatriušių galingais Dievo kariais virstančių vyrų. Apie tai liudija, ir minėtas Dievo šlovinimo grupes bei M. Zelinskį į Lietuvą pakvietusios ir kitaip Dievo šlovinimą Lietuvoje siūbuojančios, bendrijai „Gailestingumo versmė“ vadovaujančios, kaunietės Vilmos Karvelienės pavyzdys.

Dar 1989m., specialiai tam susitikę su tuometiniu Lietuvos Persi-tvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininku Vytautu Landsbergiu, kartu su filologijos prof. Valeriju Čekmonu pasiū­lėmė, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos tauta kalbiniu požiūriu yra suskilusi į kelias dalis, būsimajame Lietuvos piliečio pase, sekant kaimyninės Lenkijos pavyzdžiu, visai nenurodyti tautybės, o tik pilietybę. Vytautas paaiškino, kad sieks visiškos Lietuvos ne­priklausomybės ir paprašė mus jį palaikyti. Mes taip ir padarėme. (LPS viduje įvyko kova tarp LKP CK kontroliuotos jo kompromisiškosios dalies ir visiškos nepriklausomybės šalininkų iš LPS kaunietiškųjų atstovų bei kitų bendraminčių, kurią ačiū Dievui, laimėjo pastarieji; nors ir buvo surengta speciali auklėja­moji LPS konferencija, kurioje bandyta pasmerkti „ekstremistą“ Rolandą Paulauską LPS Pirmajame suvažiavime Kauno Tarybos vardu pakvietusį visus sąjūdiečius siekti visiško Lietuvos nepri­klausomybės atkūrimo.) Tačiau Vytautas Landsbergis nepilnai įvykdė mudviejų (mano ir V.Č.) jam iškelto uždavinio, – nuo pat pradžios kreipti Lietuvą griežtai pilietinės Tautos kryptimi, kur valstybinė kalba būtų lietu­vių, bet Lietuvos tautą sudarytų ne vien lietuviškai kalbančių ir ne vien tik lietuvių šeimose gimę žmonės, kad skirtumo tarp jų nebūtų netgi Lietuvos piliečio pase.

Tad vis dar galime tik pavydėti, pavyzdžiui, kokiems nors suomiams, kur didelė jų sostinės Helsinkio ir viso Baltijos pajūrio regiono gyventojų dalis kalba namuose švediškai (dėl buvusios il­gametės Suomijos unijos su Švedija), bet yra ir suvokia save suo­miais. Tačiau abojumo ledai aižėja ir šioje srityje. Neseniai vienas iš tų šešių Lietuvos Aukščiausios Tarybos (dabar Seimo) narių susilaikiusių balsuojant už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir vienas iš buvusių Lenkų sąjungos Lietuvoje vadovų – Ričard‘as Maceikianec‘as viešai laidoje per LRT radiją ir kitur paskelbė, kad geriau susipažinęs su Lietuvos istorija, pagaliau suvokė save esant lenkiškai kalbančioje šeimoje gimusiu Lietuvos valstybės piliečiu.

Aišku niekada to nesuvokti gali tik tikrai žemaitišką užsispy­rimą turintys žmonės. Net mano tolimas giminaitis maršalas Juzef‘as Pilsudski‘s (jo teigimu jo giminė kilusi iš kunigaikščių Giniotų atšakos valdžiusios Pilsūdės, o tik vėliau jau ir Zalavo, dvarą), nors ir norėjo Lietuvą vėl unijiniais ryšiais susieti su Lenkija, dažnai pabrėždavo esąs „litwin“ (lietuviu), kaip beje ir garsu­sis jo generolas Marcelijan‘as Želigovski‘s, ir įvedant diktatū­rą, išvaikydamas Lenkijos Seimą, ištarė savo garsiuosius žodžius: „Litwin jestem i požondach zroby! (Lietuvis esu ir tvarką padary­siu!). Net ir užėmę Vilniaus kraštą jie čia kūrė ne šiaip Lenkijos dar vieną sritį, o Litwa Srodkowa (Vidurinę Lietuvą), prie kurios tikėjosi prijungti Vakarinę ir Rytinę Lietuvas.

Ačiū Dievui, kad pulkuose besirikiuojančiuose po Jėzaus Karalių Karaliaus ir Viešpačių Viešpaties ant Baltojo Žirgo vėliava dvasinei kovai prieš Dievo Tautos sielą (Karalaitę) bandantį pa­grobti devyngalvį slibiną regime vis daugiau ne tik lietuvių, bet ir kitų kultūrų vyraujančią įtaką patyrusių ar net juose užaugusių žmonių.

Tuo metu, kai būti lietuviu taps didele garbe ir privilegija, staiga susivoks jais esantys ir daugelis dabar to nesuvokiančių žmonių. Ir tai nenuostabu, – kaip rašo mūsų Valstybės himno – Tautiškos giesmės autorius Vincas Kudirka, kai dar nebuvo skaitęs Basanavičiaus redaguoto laikraščio „Aušra“, jį kitiems stu­dentams užkalbinus lietuviškai apsimesdavo nesuprantąs, kad ne­išsiduotų, jog ir jis kilęs iš visų taip niekintų mužikų (lietuvių). Bet Jono Basnavičiaus dėka, suvokęs mūsų tautos dvasinę vertę ir reikšmę, kovojo už jos išlikimą ir atgimimą žūtbūtinai. Būtent to ir linkiu tau, mielasis šios knygos skaitytojau.

Po 1991m. sausio 13-osios įvykių Vytautas Landsbergis perspėjo, kad Aukščiausios tarybos rūmų puolimo atveju Lietuva ginsis ir kitomis dabar viešai neatskleidžiamomis priemonėmis. Tikriausiai tai buvo užuomina apie mūsų fizikų pastatytus galin­gus lazerius tuometinio Pedagoginio instituto rūmuose nukreiptus į dalį AT rūmų prieigų palei Neries upę. Tačiau Lietuva turi dar galingesnį slaptingą ginklą, kurį jau ne kartą yra sėkmingai išban­džiusi ir panaudojusi. Vadinasi jis – RMG (Rožančiaus malda ir Giesmė). Šiuo metu, kai Dainuojančią revoliuciją turi pakeisti Giedančioji revoliucija, pati aktualiausia šio sudėtinio ginklo dalis yra Dievą šlovinančioji Giesmė prisodrinta ugningos meilės jam liepsnomis.

Jei nori išvesti Lietuvą į dvasinį atgimimą, Katalikų Bažny­čiai Lietuvoje neužtenka paneigti neoprotestantiškojo jaunimo pa­šaipas, kad ji esanti mūriniu šaldytuvu ir laidojimo biuru, – neužten­ka jai būti tik širdžių šildytuvu. Kiekvienas mūsų ir visa Bažnyčia drauge turime liepsnoti tokia kaitria meile Jėzui ir visai žmonijai, kad taptume ne tik savo, bet ir kitų širdžių uždegtuvais. Tol kol Dievo „šlovinimas“ neuždega net pačių šlovintojų – tai yra tol kol jų neužlieja Šventosios (tiksliau Švenčiausios) Dvasios džiaugsmo ir įkvėpimo banga, – tol šis tariamas šlovinimas tėra tik daugiau ar mažiau pavykusiu muzikavimu, neturinčiu ypatingos reikšmės vejant iš savęs ir mūsų tautos liūdesį, depresiją, pyktį ir kitas nege­roves mums peršantį šėtoną. Panašiai yra ir su kalbų dovana – pirmiesiems apaštalams Dievas ją davė tam, kad galėtų paskelbti Gerąją Naujieną (Evangeliją) ir kitoms tautoms jiems suprantama kalba, o ne tam, kad jie pasikalbėtų patys su savimi. Charizmatinės dovanos yra suteikiamos narsiems Dievo kariams – Jo Valios (Jo pašaukimo) įvykdymui, o ne labiausiai įkyriems jų kaulytojams. Nesuvokus šių elementarių tiesų – charizmatinis judėjimas Lietuvoje patirs tokią pat krizę, kokią patyrė po jo pirmo pliūpsnio JAV. Tad aš ir kiti esantys šiame sraute žmonės turi būti realiais ir narsiais Dievo Karalystės Lietuvoje kūrėjais ir kariais, o ne Bažnyčios šiltadaržių daržovėmis.

Būtent todėl pirminį impulsą charizmatiniam judėjimui da­vusios Sekmininkų Bažnyčios nariai tol šlovina Dievą, kol neužsi­dega visų jų širdys ir niekada iš savo susirinkimų neišsiskirsto anksčiau nei tai įvyksta. Jungtis – Komunija su Dievu turi būti tikra, o ne tik forma­li. Kitaip mes nesukursime ir tikros Krikščioniškosios Brolijos ir vėl nuslysim prie jos degradacinės deformacijos: komunistinės, socialistinės ar kitokios, kad ir kitais ne taip sukompromituotais vardais aprengtos, komunos arba prie visuotine anarchija virstan­čio ir todėl policinę santvarką bei diktatūrą provokuojančio libera­lizmo.

Kai prieš keletą metų sapne man buvo parodyta, kad užsi­dėjęs ant nugaros kuprinėje įtaisytus galingus garsiakalbius stoviu Vilniaus senamiestyje esančiame Vokiečių gatvės skvere prie Bar­boros Radvilaitės skulptūros ir giedu savo kūrybos giesmę: „Kito kelio nėra ir nėra kito būdo, – tik pakilus dvasia narsiai veržtis iš blūdo. Kito meto nėra ir nėra kito laiko, kol pasaulį dar šį Dievas saugo ir laiko...“, tai tą tuojau ir padariau.

Nuėjęs į man sapne nurodytą vietą pamačiau, kad Barboros Radvilaitės skulptūra stovi ant didelį pilkapį primenančio kalnelio – puikios natūralios estrados talpinančios visą grupę giedorių. Tad muzikos instrumentų parduotuvėje „Tamsta“ užsakiau tuojau tuos sapne nurodytus garsiakalbius ir užprašiau netoliese giedotės vie­tos esančioje Šv. Mikalojaus bažnytėlėje Šv. Mišias už Lietuvos dvasinį atgimimą.

Sutelkiau nedidelę grupelę bendraminčių ir įgiedojęs kartu su jais išleidau dvigubą savo kūrybos kovinių Dievo šlovinimo giesmių ir giesmiadainių diską „Priimk ugninį dinamitą!“ ir „Eucharistinės žygiuotės giesmiadaines“, kurių tūkstantį egzempliorių kartu su kvietimais į ren­ginį „Kito kelio nėra!“ išdalinome Vilniaus kunigams ir parapijų jaunimui.

Šalia antrosios giedotės vietos tarp apšvietimo stulpų iškabi­nome raginimą užrašytą ant maždaug trijų metrų ilgio trispalvės juostos: „Visos Dievą mylinčių žmonių bendrijos vienykitės į Lie­tuvos dvasinio atgimimo sąjūdį!“.

Žvelgiant grynai išoriniu žvilgsniu pasiekėme per šias giedo­tes gana ne­daug. Buvo kaip nurodyta Evangelijoje: „Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs nerypavo­te.“ (Mt11, 17).

Bet mintys apie: dvasinę Ugnį kaip svarbiausią mūsų ginklą, apie Dvasinio atgimimo sąjūdžio Lietuvoje žūtbū­tinumą ir neišvengiamumą, apie Naująją Dievo tautą – mus kylan­čius į kovą už Lietuvos dvasinį atgimimą ir kt. pakibo aukštai erd­vėje virš Dievo Nau­jąją Jeruzale tapti pasirinkto miesto ir to jau niekas iš mūsų neatims.

Džiaugiuosi, ne tik tuo, kad šiose giedotė­se dalyvavo Televizijos bokštą sausio 13-ąją gynusi Marytė Šustikienė, bet ir tuo, kad pirmojoje giedotėje dalyvavo ir patys iš­tikimiausi mano gyvenimo palydovai. Pora vyrų buvo atvažiavę, šį kartą šarvuotu inkasatorių automobiliu (nors buvo sekmadienio ankstyva popietė ir niekas tokiu laiku pinigų iš pardavėjų nesurinkinėja, nei niekur nepervežinėja), ir stebėjo visą renginį pro jo langus.

Galiu išduoti šiems vyrams paslaptį, – ginkluojamės žutbūtinei kovai ir mes. Tik mūsų ginklai kiek kitokie. Tuo metu, kai į Rusiją siunčiamos velikaderžavininkų grupės jos karinėse ba­zėse apmokamos naudotis rusų gamybos „moderniais ginklais“ ir grįžę į Lietuvą giriasi, kad mes tuos klumpes (suprask, lietuvius) raketomis ištaškysim, o viena panašia veikla jau prieš tai pagarsėjusi aviafirma tarsi koks auto­mobilių servisas operatyviai juos aptarnauja, – mes džiaugiamės vis naujų Dievo šlovinimo grupių sutelkimu ir padovanojau jų karėms (Dievą mylinčioms liūtėms) jau dvejas kankles ir vieną naujoviškesnę akustinę gitarą. Tikiuos, kad mano pavyzdžiu paseks ir kiti. Tad ginkluokis Dievo tauta, nes Avestoje parašyta, jog į lemtingąjį mūšį Ahūra Mazdos (Gerosios Dvasios= Švenčiausios Dvasios) kariai stos giedodami gatas (giesmes).

Kaip kad parašė į tikrąją laisvę besiveržiančios mūsų tautos šauklys, dainius ir poetas Kęstutis Genys eilėraštyje „Sargyboje“:

Mano šautuvas žodis,
Šoviniai mano eilės –
Aš sargyboj stovėsiu –
Aš – eilinis kareivis.
Dievo man įsakyta,
Dievo man patikėta, –
Kol išaus laisvės rytas,
Aš turėsiu budėti.

Bet štai šitoje vietoje žodį „aš“ dabar jau turime pakeisti žodžiu „mes“ ir ne tik tai suvokti, įsisąmoninti bei įgyvendinti Jėzaus žodžius, jog: „Dangaus Karalystė jėga puolama ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12b), bet ir tai, kad šiame Dangaus Karalystės šturme pralaimi egoistiškieji vienišiai norintys jos asmeniškai sau, o ne kitiems. Vienas iš šventųjų kunigų jau yra tai labai vaizdžiai įvardijęs žodžiais: „nenoriu tokios Dangaus Karalystės į kurią patekčiau tik aš vienas“. Tačiau svarbi ne tik šio Dangaus Karalystės šturmo strategija, bet ir taktika. Panašiai kaip pėstininkų būrys turintis perbėgti priešo kulkosvaidžių apšaudomą teritoriją privalo tai padaryt susitelkęs viename branduoly – išmokt tai padaryti ir be išsišokančių, ir be atsiliekančių jo karių, – taip ir charizmatiniame Lietuvos dvasinio atgimimo sąjūdyje turi būti koordinacija ir subordinacija ne tik kovos grupių viduje, bet ir jų tarpusavyje. Ačiū Dievui, daugiau ar mažiau sėkmingai jau darbuojamasi ir šia kryptimi. Pavyzdžiui, pagaliau Dievo šlovinimo grupėms jau talkina ir Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centras.

Norim mes to ar nenorim, o žūtbūtinės kovos dėl mūsų tautos ir valstybės išlikimo valanda jau yra atėjusi. Valstybė vis dar dalinai ginanti savo sienas, bet atsisakanti jos esmę sudarančių ir palaikančių dorinių vertybių tampa panaši į supelijusį ar kirmino išgraužtą riešutą – vis dar išsaugojusį savo kevalą, bet jau beprasmiškai tuščią ir tinkamą tik kompostinių trąšų šiukšliadėžei. Lietuvos tauta jau yra apnuodyta egoistiniu „pragmatizmu“ grįsto demagogiškojo liberalizmo ir kitais nuodingais puvėsiais, bet tikėkimės, kad tos jos gerklėje užstrigusios Putiniškosios Rusijos raketos „Igla“ ir jas dangstančiųjų chameleoniški pavidalai sukels jai šleikštulį padėsiantį išvemti ir visus kitus jos viduriuose susikaupusius nuodus.

Pranašingame sapne man buvo parodyta, kad kartelę mūsų tautos peršokimui į Dvasinio atgimimo sąjūdį esu užkėlęs per daug aukštai. Tik nedaugelis pilnai suvoks ir pilnai palaikys tas tiesas ir idėjas kurias aš dabar perteikiu. Bet atėjus laikui Šventoji Dvasia uždegs ir įkvėps vieną jauną kunigą (jo vardas teesie kol kas paslaptyje) ir jis drąsiai paseks kunigų Roberto Grigo ir vyskupo Jono Kaunecko pėdomis. Nežinau dar kaip pasivadinsiantis sąjūdis kils iš Katalikų Bažnyčios ir patrauks paskui save visą dar dvasiškai gyvą mūsų tautos dalį.

Bet šiuo metu mes privalome tapti dvasiniais šarvais pakaustytais buldozeriais ir praskinti kelią šiam mūsų tautą į naują atgimimą pakelsiančiam sąjūdžiui. Tad atrodo neišvengiamai patiems drąsiausiems Lietuvos patriotams teks susitelkti į satjagarchinio (tvirtumo tiesoje) metodais kovosiančius Lietuvos valstybės gynimo komitetus, laikinai tarsi gelžbetonio kolonos paremsiančios kirvarpų jau pagraužtą mūsų valstybės rūmą iki jis bus perstatytas naujai.

Dievo malonėmis apdovanoti žmonės – charizmatikai turi būti pirmose eilėse ne tik kovoje už Lietuvos tautos religinį atgimimą, bet ir visuose meilės Tėvynei (Patrijai) įkvėptuose reikaluose. Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos (LKBK) leidyba sovietinės imperijos pogrindyje buvo tokio mąstymo padarinys. Bet dabar Dievo vaikams kovoje su Liuciferiu tenka dar sudėtingesni nei kad sovietiniais laikais uždaviniai ir tas šėtono puolimas vyksta dar klastingiau ir įnirtingiau nei tuomet.

Tačiau būtent tokioje žūtbūtinėje kovoje besikaunantys Dievo kariai ir gauna daugiausia charizmatinių dovanų. Puikus to įrodymas yra ta daugybė Dievo malonių ir stebuklų, kuriuos patyrė ir aprašė savo liudijimuose viena iš LKBK leidėjų ir platintojų – sesė Nijolė Sadūnaitė.

Neseniai mūsų garsus dainininkas Andrius Mamontovas LRT radijo laidoje „Studija 50“ griežtai išbarė angliškai Lietuvoje lietuviams dainuojančias muzikos grupes bei atlikėjus ir paaiškino, kad taip dažniausiai bandoma užslėpti falšą ir pasijusti reikšmingais. Mamontovo liudijimu, užsienyje garsios yra būtent tos muzikantų grupės, kurios Lietuvoje dainuoja lietuviškai.

Išgirdus Dievo šlovintojus Lietuvoje giedant angliškai trečią giesmę iš eilės, visada išeinu iš tokio šlovinimo, nes neįmanoma ugniai mylėti Dievą, nemylint savo tautos. Tokiu atveju, manding, ten jau nėra Dievo šlovinimo...