Pereiti prie turinio

31. Sandora po Sandoros

Daugumas žmonių žino tik dvi šventąsias Sandoras – Seną­ją Sandorą, kurią Dievas sudarė su Moze ant Horebo (Sinajaus) kalno, duodamas savo išrinktajai tautai esmines gyvenimo taisyk­les – Dešimt Dievo įsakymų, ir Naująją Sandorą, kurią Jėzaus Kristaus Mokymu ir Auka – mirtim ant kryžiaus Dievas sudarė su visa žmonija. Uolesnis krikščionis dar bus girdėjęs apie Dievo Sandorą su Nojumi po tvano ir apie vėliau Dievo sudarytą Sando­rą su žydų tautos protėviu (patriarchu) Abraomu. Mokytesnis ku­nigas papildys, kad šventųjų Dievo sutarčių su žmonėmis būta įvairių: „1) su visa žmonija, pvz. per Nojų; 2) su atskiru rinktiniu žmogumi, pvz. Abraomu, Dovydu; 3) su Izraelio tauta.“ (citata iš Naujojo Testamento paaiškinimų). Šventojo Rašto tyrinėtojas, tam pritaręs, pažymės – Biblijoje aprašyta ir daugiau Sandorų, jos yra lyg Šventojo Rašto šerdimi aplink kurią sukasi visas kitas jo tekstas. Todėl popiežius Jonas Paulius II-asis, lankydamasis Lietu­voje, Senąjį Testamentą pavadino šventosiomis knygomis apie Dievo ir žmonių Sandoros istoriją.

Nuo Abraomo pašaukimo iki Izraelio tautos įsitvirtinimo pažadėtoje žemėje vos ne kiekviena karta vėl iškilmingai sudary­davo Sandorą su Dievu. Sandoros atnaujinimo iniciatoriais būda­vo tiek Dievas, tiek ir patys Izraelio tautos vadai.

Pavyzdžiui, kai Kanaano žemę ištiko badas ir Izaokas dėl to ruošėsi palikęs ją keliauti į Egiptą, Viešpats apsireiškė jam ir pasa­kė: „Neik į Egiptą. Įsikurk krašte, kurį aš tau nurodysiu. Gyvenk tame krašte kaip ateivis. Aš būsiu su tavim ir laiminsiu tave. /.../“ (Pr26, 2–3a). Izaokas pakluso šiam nurodymui – apsigyveni Gere­aro krašte – įvyko Sandora tarp jo ir Dievo.

Ši Sandora beveik tiksliai atkartoja šventąją sutartį tarp Dievo ir Abramo (>Abraomo). Prisiminkim:

„Viešpats tarė Abramui:

„Eik iš savo gimtojo krašto,
iš savo tėvo namų,
į kraštą, kurį tau parodysiu.
Padarysiu iš tavęs didelę tautą
ir tave palaiminsiu;
išaukštinsiu tavo vardą,
ir tu būsi palaiminimas. /.../“ (Pr12, 1–2).

Po šių Sandorų palyginimo belieka prisiminti, kad Izaokas buvo Abraomo sūnus. Tai yra Sandoros atnaujinimas įvyko jau sekančioje žmonių kartoje.

Neaplenkė Dievo Malonė per sudarytą su juo Sandorą ir Izaoko sūnaus Jokūbo.

Pranašingame sapne: /.../ „Žiūri Viešpats stovi prie jo ir sako: „Aš esu Viešpats, Dievas tavo senelio Abraomo ir Dievas Izaoko. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuoniams. Tavo palikuonys bus tokie gausūs kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras sau palaiminimą. Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kur tik eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekad tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau.“ (Pr28, 13-15).

„/.../ Tuomet Jokūbas padarė įžadą, sakydamas: „Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią pra­dedu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti, idant su­grįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tuomet VIEŠPATS bus mano Dievas. /.../“ (Pr28, 20-21).

Kelrodiški Dievo ženklai lydėjo ir Jokūbo sūnų Juozapą. Po to Dievas kuriam laikui Egipte apsigyvenusią tautą, atrodo, palie­ka bandymui ir brendimui be savo apsireiškimų ir kitų ženklų iki pat Mozės pašaukimo.
Po Izraelio tautos išvedimo iš Egipto ir Dešimties Dievo įsakymų pagrįstos Sandoros su ja per Mozę sudarymo netrukus vėl regime Sandoros atnaujinimo faktą. Mozė be Sandoros, kurią padėjo žydų tautai sudaryti su Dievu prie Horebo (Sinajaus) kalno atvedė dar žydus į šios Sandoros atnaujinimą ir dar didesnį sukonkretini­mą Moabo krašte. Šie sukonkretinimai buvo ne tik surašyti į Įstatymų knygą, bet ir po kiekvieno iš dvylikos prakeikimų skirtų tiems, kas kurį nors jų sulaužys visi Sandoros sudaryme dalyvavę žmonės turėjo atsakyti, – „Amen!“ (Įst27, 14-26).

Tokiu būdu Mozė ne tik aktualizavo ir sukonkretino prie Horebo sudarytąją Sandorą, bet ir parodė pavyzdį ateinančioms kartoms, kad kiekviena iš jų Sandorą sudarytą su jų tėvais ir protėviais turi vėl sąmoningai atnaujinti, jei ta karta nori kaip ir jų tėvai bei protėviai būti ypatingoje Dievo globoje.

Mozė taip tai tuomet paaiškino:

„VIEŠPATS mūsų Dievas, sudarė Sandorą su mumis prie Horebo. Ne su mūsų protėviais sudarė VIEŠPATS šią Sandorą, bet su mumis, su kiekvienu mūsų, kurie čia šiandien esame. Vei­das į veidą VIEŠPATS kalbėjo su jumis prie kalno iš ugnies. /.../“ (Įst5, 2-3).

Jau kitas po Mozės Izraelio tautos vadas Jozuė, užkariavęs Pažadėtąją žemę, Šechemo vietovėje vėl kvietė žydus apsispręsti: „rinkitės šiandien, kam tarnausite“ (Joz23, 15). Kaip byloja Šven­tasis Raštas: „taigi tą dieną Šecheme Jozuė sudarė Sandorą su žmonėmis ir davė jiems įstatus ir įsakus. Visus tuos žodžius Jozuė užrašė Dievo Mokymo knygoje. Paėmęs didelį akmenį, pastatė jį po ąžuolu, esančiu šventojoje VIEŠPATIES vietoje. O visiems žmonėms Jozuė paaiškino „Štai šis akmuo bus liudytojas prieš mus, nes jis girdėjo visus žodžius, kuriuos VIEŠPATS mums pa­sakė, jis bus liudytojas prieš jus, jei nesielgsite ištikimai su savo Dievu.“ (Joz24, 25-28).

Randame nuorodų apie Sandoros atnaujinimą ir tolesnėje izraelitų istorijoje.

Toliau mąstant apie tai, kodėl reikėdavo taip dažnai atnau­jinti Sandorą tarp Dievo ir Izraelio tautos verta prisiminti tiek kai kuriuos pranašų, tiek kai kurias apaštalo Pauliaus mintis bei paaiš­kinimą apie tai Teisėjų knygoje.

Kaip rašoma Teisėjų knygoje:

„Žmonės garbino VIEŠPATĮ per visą Jozuės gyvenimą ir per visą gyvenimą seniūnų, pergyvenusių Jozuę ir mačiusius visus nuostabius VIEŠPATIES darbus, kuriuos jis darė Izraelio labui. /.../ Be to, visa toji karta buvo surinkta pas jų protėvius, o po jos buvo išaugusi visai kita karta, nepatyrusi nei VIEŠPATIES, nei jo darbų, kuriuos jis buvo padaręs Izraeliui. /.../ Nedelsdami jie nusisuko nuo kelio, kuriuo jų protėviai, klausydami VIEŠPATIES įsakymų buvo ėję. Jie nesekė jų pavyzdžiu!“ (Ts2, 7,10, 17b).

Per pranašą Jeremiją Dievas nurodė:

„O šitokia yra Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai VIEŠPATIES žodis, – įdiegsiu joms savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta.“ (Jer31, 33).

Ir kaip paaiškino prie Jokūbo šulinio Jėzus samarietei:

„Moterie, tikėk manimi,
jog ateis valanda,
kada garbinsime Tėvą
ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje.
Jūs garbinate, ko nepažįstate,
o mes garbiname, ką pažįstame,
nes išganymas ateina iš žydų.
Bet ateis valanda, –
jau dabar ji yra, –
kai tikrieji garbintojai
šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.
Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško.
Dievas yra dvasia,
ir jo garbintojai
turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“ (Jn4, 21–24).

Apaštalas Paulius paaiškino:

„Jei pirmoji Sandora būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai.“ (Žyd8, 7). „Sakydamas naują Sandorą, jis nurodė, kad pirmoji yra pasenusi. O kas pasensta ir nukaršta, to greit nebeliks.“ (Žyd8, 13).

Apibendrinant, tad šiuos visus paaiškinimus ir nuorodas pa­aiškėja, kad Sandora su vis nauja žmonijos karta turi būti atnauji­nama ne tik dėl jos aktualizavimo ir vėl iš naujo daromo tautos apsisprendimo ar eiti, ar ne Viešpaties nurodytu keliu, bet ir dėl to, kad žmonija vedama į vis glaudesnį bendradarbiavimą su Dievu, per vis glaudesnę su juo Sandorą, pakeliant dalį jos į vis aukštesnį sąmoningumo lygį. Kol galiausiai jungtis su Dievu bus tokia tampri, kad Naujajam (Ateities Nojui) jau nebereikės priminti nei daugiau kaip šešių šimtų fariziejiškų įsakymų, nei dešimties Dievo prie Horebo kalno duotų Dievo įsakymų, o galios Šv. Au­gustino taisyklė „Mylėk Dievą ir daryk ką nori“, nes tikrai Dievą mylintis žmogus niekada nedarys nieko, kas Dievui nepatinka, o jo valią jaus per su juo nuolatinėje jungtyje esančios savo širdies sąžinės balsą.

Ar galima teigti, kad su Jėzaus mirtimi ant kryžiaus Dievo ir žmogaus Sandorų sudarymo istorija jau baigta? Anaiptol. Kaip jau minėjome Sandora nuolat buvo atnaujinama ir įsitikslinama. Kiek­vienas krikščionis krikšto metu sudaro asmeninę Sandorą su Dievu, o krikšto pažadų sutvirtinimo ir pakartojimo metu ją atnaujina.
Kitaip sakant, kiekvieną žmogų Dievas kviečia į Sandorą. Todėl popiežius Jonas Paulius II-asis lankydamasis Vilniuje 1993 m. rugsėjo 5d. Vingio parko aikštėje mus ragino: „Krikštu priartė­jame prie Kristaus, – prie žmonių ir tautų istorijoje Dievo ręsto kertinio akmens. Statykime ant Jo visų mūsų ateitį. Būkime gyvieji akmenys tos Sandoros, kurią mūsų protėviai sudarė su Dievu“.

Bet be asmeninės kiekvieno krikščionio Sandoros su Dievu, per krikštą ir jo sutvirtinimą, Dievas šventojo archangelo Mykolo apreiškime Marytei-Aldonai Vaišvilaitei kviečia mūsų tautą ir į bendrą visos tautos apsisprendimą ir į bendrą Sandoros su juo su­darymo Aktą. Kodėl? Ar tik todėl, kad ten „kur du ar trys susiri­nkę mano vardu ten ir aš esu tarp jų“ (Mt18, 20)? O gal yra ir dar kitų priežasčių?

Manau, kad viena jų yra ta, kad žydų tauta atmesdama Jėzų kaip Mesiją, kartu atmetė ir jai siūlytą Naująją Sandorą su Dievu.

Senojo Izraelio tautos (Dievu galingos tautos) vietą turi užimti Naujoji Dievu galinga tauta, kuria tapti Dievas pasirinko Lietuvos tautą. Tačiau Dievo siūlymas sudaryti mūsų tautai su juo Sandora tarsi kybo ore, – mūsų veiksmai ant Tauro kalno sudarė tam tik prielaidas, netgi naujos Lietuvos okupacijos pavojus buvo atitolin­tas, bet ne iš esmės panaikintas.

Ir kol kas dar nei viena krikščioniška (šį žodį reiktų rašyti kabutėse) tauta nesiryžo savo visuomeninės santvarkos pilnai su­derinti bent jau su Senosios Sandoros – Dešimties Dievo įsakymų reikalavimais. Todėl 1209 m. būsimas šventasis Pranciškus įsteigė pilnai pagal Jėzaus Mokymą bandančią gyventi vienuolių broliją, kuriai Horebo kalną Sinajaus dykumoje simboliškai atstojo Italijo­je netoli Asyžiaus esantis Averno kalnas.

Ir visgi Lietuvos tauta jau yra Dievu galinga tauta ir ne tik dėl savo slaptų ir viešų kankinių bei šventųjų. Bet pirmiausia dėl to, kad Marytė–Aldona Vaišvilaitė priėmė savo kūne įsikūnyti ir mūsų tautoje gimti Kūdikėlį Jėzų.
Didi tiesa yra tai, jog žmonija pati viena nepajėgia pakilti į dar glaudesnę su Dievu Sandorą, kuo iškilesnė Sandora – tuo Aukštesnis Tarpininkas bū­tinas jai į šią Sandorą pakilti.

Kaip pažymi apaštalas Paulius:

„Jis (Jėzus) yra Naujosios Sandoros tarpininkas.“ (Žyd9, 15); „Dabar Jis (Jėzus) užima juo prakilnesnę tarnystę, juo aukš­tesnės, svarbesniais pažadais besiremiančios Sandoros tarpininkas yra.“ (Žyd8, 6).
Bet skaudi tiesa yra ta, kad Sandorai su Dievu į Taurumo kalną mes turime užlipti savo kojomis ir Naujoji Šventovė turi būti pastatyta žmonių rankomis. Kūdikėlis Jėzus veda mus už ran­kos į dvasines Aukštumas per kopimą į Naujosios Sandoros Kalną, bet mes vietoj to, kad dėkingai atsiduotume jo vedimui, dar pasipūtėliškai atkakliai ir įkyriai muistomės tarsi stengdamiesi iš jo mus gelbstinčios rankos delno ištrūkti...

O kalbant Ben Siro lūpomis: „Laikytis įstatymų reikia tik noro ir vykdyti Viešpaties valią pajėgsi.“ (Sir15, 15). Jau per pra­našą Izaiją Dievas nurodė: „Ateikite pas mane, ausis ištempę, klausykitės – ir jūs gyvensite. Aš amžiną Sandorą su jumis sudary­siu, remdamasis malone parodyta Dovydui.“ (Iz55, 3–4). Jei dary­tume taip kaip Dievas per Izaiją mums nurodė, įsigaliotų mūsų tautai ir pranašo Sofonijo žodžiai: „Viešpats panaikino tau pada­rytąjį nuosprendį – privertė tavo priešus atsitraukti! Viešpats Izraelio karalius tavo viduje: daugiau nebereikės tau bijotis nelai­mės.“ (Sof3, 15).

Tad veržiamės iš siūlomos mums su Dievu Sandoros, o tuo pačiu ir iš jo globos tikrai labai sau kenksmingai ir netgi pražūtin­gai. Izaijas apie šių laikų pabaigą ir jų žmones perspėjančiai bylojo:

“Kraštas liūdi ir vysta,
pasaulis nuleido galvą ir nyksta, –
rinktiniai tautos žmonės krenta prapultin.
Žemė suteršta jos gyventojų,
nes jie nesilaikė įstatymų, pažeidė įstatus
sulaužė amžinąją Sandorą.
Dėl to ryja žemę prakeiksmas,
jos gyventojai kenčia bausmę už savo kaltes.
Dėl to jie bala iš baimės, –
gyvų žmonių liks tik nedaugelis.
/.../
Visur žemėje ir tarp tautų yra taip,
kaip su alyvmedžiu alyvų derlių nukrėtus,
kaip su parinkomis vynuogių derlių nuėmus.
Šitie pakelia balsą,
džiugiai skelbia VIEŠPATIES didybę,
iš vakarų jie krykštauja,
rytuose jie džiūgauja,
pamariuose jie šlovina vardą
VIEŠPATIES, Izraelio Dievo.
Nuo žemės pakraščių mes girdime juos giedant:
„tebūna šlovė Teisiajam!
Bet aš tariu: „Galas man!
Galas man!
Ai, vargas man!
Išdavikai nesiliauja išdavinėti,
Klasta išdavikiškai išdavė!
Klaikas, duobė, pinklės laukia jūsų,
žemės gyventojai!
Kas nuo siaubo bėgs, duobėn įpuls;
kas iš duobės išlips, į pinkles įsipainios,
nes dangaus langai aukštai bus atidaryti,
ir žemės pamatai sudrebės.
Žemė aižės ir suskils,
žemė plyš ir šokinės,
žemė siūbuote siūbuos.
Žemė kaip girna svyruos,
sverdės kaip sargo pašiūrė.
Jos nuodėmės ją slegia,
prapuls po jų našta
ir nepajėgs atsikelti“.
Tą dieną VIEŠPATS nubaus galybes
dangaus skliaute,
o žemėje – žemės karalius.
Jie bus į krūvą suvaryti,
tarsi belaisviai duobėje.
Kalėjiman jie bus uždaryti,
po ilgo laiko bausmę gaus.
Tada mėnulis paraus, saulė susigės,
nes Galybių VIEŠPATS
ant Ziono kalno ir Jeruzalėje viešpataus
šlovingas tarp savo seniūnų.
VIEŠPATIE, tu – mano Dievas,
garbinsiu tave, šlovinsiu tavo vardą,
nes tu įvykdai nuostabius užmojus, –
visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai,
ką prieš amžius nutarei.
/.../
Šiame kalne jis nukels tą šydą,
kuris dengia visas gimines,
tą nuometą, kuri gobia visas tautas.“(Iz24, 4–25; 25, 1–7).

1993 m. paskelbus apie būsimąją popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo apaštalinę kelionę į Lietuvą, grupelė Lietuvos tautos Sando­ros su Dievu trokštančių žmonių: Petras Cidzikas, jo drau­gas vertėjavęs iš lietuvių į italų kalbą (ir atvirkščiai), Aldona Marytė Vaišvilaitė, aš ir keletas tuometinio Seimo narių susitikome nunciatūros rūmuose su tuometiniu popiežiaus nuncijumi Lietuvoje. Pasiūlėmė ir prašėme popiežiaus nuncijaus, kad popiežius lankydamasis Lietuvoje pakviestų Lietuvos tautą į Sandorą su Dievu ir aukotų ta intencija Šv. Mišias ant Tauro kalno Vilniuje. Nuncijus paaiškino, kad popiežiaus apaštalinės kelionės programą Lietuvoje rengia jos vyskupai, tad norint Sandoros Aktą įtraukti į šią programą reiktų kreiptis į juos. Paaiškinome nuncijui, jog siekiame ne kokio nors formalaus San­doros Akto, ar dar vieno Lietuvos paaukojimo Jėzaus ir Švč. M. Marijos Širdžiai, kokių jau būta, o būtent į visos Lietuvos tautos pakvietimo į sąmoningą apsisprendimą eiti į ją atitinkamai elgtis įpareigojančią Sandorą su Dievu ar ne.

Po to įspėjome nuncijų, kad Lenkų Lietuvoje sąjunga ruo­šiasi popiežiaus vizitą išnaudoti savo politinių tikslų manifestacijai ir tuo tikslu yra duotas nurodymas masiškai siūti lenkų tautines vėliavas. Bei pasiūlėme popiežiui Jonui Pauliu II-ajam lankantis Lietuvoje pakartotinai paaukoti Rusiją Švč. M. Marijos Nekal­čiausiajai Širdžiai, kaip ji to prašė Fatimoje.

Baigiantis mūsų pokalbiui nuncijus pažadėjo apie mūsų ini­ciatyvas ir perspėjimui pranešti popiežiui. Atrodo, kad taip ir buvo padaryta, nes lankydamasis Lietuvoje Jonas Paulius II-asis daug aiškino (ypač Vingio parke) apie žmonių ir Dievo Sandorą, o prieš atvykstant į susitikimą su lenkų bendruomene Šventosios Dvasios bažnyčioje buvo perduotas jo įsakmus reikalavimas nu­imti visas lenkų tautines vėliavas ir kreipėsi čia jis į savo tautiečius vadindamas juos lenkiškos kilmės lietuviais.

Nesant vilties papildyti popiežiaus programą Lietuvos tautos pakvietimu į Sandorą su Dievu ir į tam apsisprendusios jos dalies Sandoros su Dievu sudarymo Aktą, ryžomės tai padaryti patys, nors dalinai atliepdami į Dievo tam kvietimą, tiek kiek leis mūsų kuklios galimybės.

Įsakmiai tai padaryti mus ragino tas faktas, kad 1991 m. ge­gužės 25 d. buvo atlikta, net ir tos nedidelės – kelių šimtų žmonių grupės ryžusios sudaryti Sandorą su Dievu, tik pirmoji Sandoros Akto dalis, – pastatyti ant Tauro kalno ir pašventinti tris esmines Sandoros vertybes nurodantys Tikėjimo, Vilties ir Meilės kryžiai. O apreiškime per Aldoną-Marytę Vaišvilaitę buvo nurodyta, kad čia turi būti aukojamos Šv. Mišios Lietuvos tautos Sandoros su Dievu intencija.

Tad 1993-08-26 d. 12 val. prie Sandoros kryžių ant Tauro kalno per paaiškinamuosius straipsnius laikraščiuose sukvietėme vėl apie penkis šimtus į šį kvietimą atsiliepusių žmonių. Varpeliais pranešančiais apie Sandoros Šv. Mišių pradžią, garbę paskambinti suteikėme liudijimus apie daugkartinius Švč. M. Marijos apsireiški­mus Lietuvoje rinkusiam tuomet 85 metų amžiaus Antanui Orentui iš Vigių kaimo Kauno rajone ir jo 14-os metų proanūkiui Renaldui Medušauskui.

Varpeliai suskambėjo su viltimi, kad kažkada suskambės ir į lemtingą apsisprendimą mūsų tautą kviečiantys varpai.

Šv. Mišias aukojo marijonų vienuolijai priklausantys kunigai Bronislovas Paltanavičius ir Edvardas Grigorjevas. Šv. Mišių metu ne tik buvo sudaryta juose dalyvavusių žmonių Sandora su Dievu, bet ir meldžiamasi už Rusijos dvasinį atgimimą. Atsitiktinai ar ne, bet šie įvykiai ant Tauro kalno sutapo su Rusijos vadovų apsisprendimu nevilkinti daugiau pagrindinių (vie­šųjų) Rusijos karinių pajėgų iš Lietuvos išvedimo. Kaip po to rašė laikraščio „Kauno laikas“ (1999–08–26) korespondentė Audronė Vaitkutė straipsnyje „Ant Tauro kalno..“: „Tikėjimo, Meilės ir Vilties žiburėlis liko rusenti...“.