Pereiti prie turinio

32. Post scriptum

Rašydamas šią knygą norėjau padaryti tarsi savotišką minčių srauto pabangavimą ir gale jos parašyti dar septynias paaiškina­masias dalis, bet šiai knygai vis žiauriai storėjant galiausiai tos min­ties atsisakiau ir parašiau jų tik dvi: „Armagedonas“ ir „Sandora po Sandoros“. Tačiau pabaigęs ją supratau, kad kryž­minėje pašaipų ir kritikos ugnyje į kurią išleidus šią knygą papul­siu, vargu ar bus duota man galimybė į visa tai kaip nors atsakyti. Bent jau iki šiol to pasigedau. Tad kai ką iš to ką parašiau, paban­dysiu dar kiek paaiškinti.

Niekada nesigyriau ir nesipuikavau (nedarau to ir dabar) savo kilme, apie tai šioje knygoje parašiau tik mąstydamas, – kodėl Dievas būtent mane paskyrė Marytės globėju ir ar galėjau aš su Maryte ir kitais į Taurumo Kalną kopiančiais žmonėmis nors sim­boliškai atstovauti Lietuvos tautą, einant jai į vis tampresnę Sandorą su Dievu. Dar cariniais laikais mano senelis Konstantinas (Kostas) Gorodeckis mokydamasis Maskvos universiteto Miškininkystės fakultete (institute) viešai, kartu su grupe bend­raminčių, išstojo iš bajorų luomo. Tai yra, vardan didesnio žmo­niškumo paaukojo visa, kas buvo dar likę iš jo kunigaikštiškos gi­minės praeities.

Padarė tai jis protestuodamas prieš vieno iš studentų išmetimą iš Maskvos universiteto už tai, kad stodamas į jį suklastojo jo bajorystę įrodantį dokumentą, nes tais laikais cari­nėje Rusijos imperijoje aukštąjį mokslą buvo leidžiama įgyti tik kilmingiesiems. Beveik visus savo turtus Gorodeckių–Horodec­kių<Korėvų giminė prarado jau prieš tai, kai jų valdos buvo at­imamos už dalyvavimą visuose sukilimuose siekiant atkurti Lietu­vos valstybingumą. Liko tik padavimai ir archyvinės nuotrupos bei kai kurie kapai, kur kartais (pavyzdžiui Šiluvos kapinėse) Ko­rėvos ir Gorodeckiai vis dar laidoti vieni šalia kitų. Visgi, anapilin jau iškeliavęs mano tėtis, kai mama kitų šeimos narių buvo nuteikta, jog aš visai išblūdau, sapne, norėdamas ją paguosti ir sustiprinti, pasa­kė, – atsimink, jog ir Šventas Kazimieras yra iš mūsų giminės.

Noriu paaiškinti ir Lietuvos savanoriams, kad anaiptol nesu ištižėliškas pacifistas. Berods, 1990 m. parašiau ir įteikiau pareiški­mą Ignalinos rajone savanoriams vadovavusiam Arūnui Grabažiui prašydamas priimti mane į Lietuvos savanorius. Aiškindamas apie Švč. M. Marijos pastangas pakreipti pokaryje mūsų tautą neplieno ginklais ginkluoto pasipriešinimo keliu, turėjau minty ne nesiprie­šinimą okupantui, o apie veiksmingo pasipriešinimo būdus, takti­ką ir strategiją. Nors ir daline, bet visgi laisvę atgavom tik tada, kai mūsų tauta pribrendo ir veiksmingai panaudojo dvasinio (neprie­vartinio) pasipriešinimo okupantui būdus, dalinai juos perimdama iš Mahatmos Gandi satjagarchinio (tvirtumo tiesoje) kovos meto­dų. Būtent suvokiantys savo dvasios nemirtingumą, savo biome­chaninio kūno nebijantys prarasti, tai yra Dievą tikintys lietuviai buvo ir yra patys narsiausi kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę.

Mahatma Gandi badavo tol kol prasidėjus Antrajam pasauli­niam karui Anglijos laivyne sukilusieji indusai pakluso jo reikalavi­mui nutraukti sukilimą. Kariniu požiūriu išsivaduoti iš Anglijos okupacijos buvo ideali proga. Anglija buvo susitelkusi karui su fašistine Vokietija, o japonai užiminėjo anglų bazes Indijos vande­nyne. Bet Gandi įžvelgė Hitleryje grėsmę visai žmonijai ir paragi­no indusus padėti Anglijai kovoje prieš fašizmą. Tą dalis jų ir pa­darė sėkmingai kovodami anglų pusėje prieš hitlerininkus Šiaurės Afrikoje.

Mahatma užtikrino indusus, kad paklusę jo nurodymui po Antrojo pasaulinio karo nepriklausomybę atgaus jie taikiai, o ne per tautos dorinį nuskurdinimą jai peršamose žudynėse. Taip Gandi išvairavo Indiją į valstybinės nepriklausomybės atgavimą taikiu būdu. Duok Dieve ir Lietuvai tokių toliaregiškai išmintingų vadovų!

Iš trijų apsupimų (prie Stalingrado, iš Demjansko „katilo“ prie Petrapilio ir Kurše) su savo kariais išsiveržęs majoras Jonas Semaška Hitlerio apdovanotas aukščiausiuoju jo kariniu apdovanojimu už tai, kad Rusijos stepė­se suareštavo trauktis supanikavusi vokiečių karinį štabą ir priver­tė vokiečius kartu su iš buvusių Lietuvos policininkų sudary­to bataliono kariais kuriam laikui sulaikyti Raudonosios armijos puolimą, tapęs partizanų junginio „Žemaičių legionas“ Lietuvoje vadu, po partizanų būrių Žemaitijoje inspektavimo, įvertino, kad šaudmenų atsargų jie turi tik kokio pusmečio kovos laikui.

Ga­liausiai ir patys atkakliausi Žemaitijos partizanai suvokė būtinybę kreipti Lietuvą ne miškuose, o civiliniame pogrindyje vykdomai kovai ir parengė tam Vyčių sąjungos įstatus ir programą. Tačiau šį persirikiavimą reikėjo pradėti daug anksčiau, neklausant kgb-istų raginimo per tariamą Amerikos balsą iš Vašingtono, laikytis miš­kuose, nes tuoj prasidės naujas karas ir čia ateis amerikonai.

Iškilusis Lietuvos partizanų vadas Juozas Lukša siūlė, kad kovoti miškuose liktų tik nedidelės, dar geriau nei iki tol organizuotos, partizanų grupelės, bet ir tai jau tapo neberealu. Jei pradžioje partizanas žūdavo skaičiuojant vidurkį – po dviejų kovos metų, tai vėliau jau po pusmečio. Pasak gyvais likusių liudininkų, – sudrėko netgi partizanų šaudmenų ir sprogmenų parakas ir didvyriškai į stribyčias įmestos granatos pa­prastų paprasčiausiai dėl to nesprogdavo.

Tad nutylėti, kad po­karyje kovojant su okupantu buvo padaryta strateginių klaidų yra arba melaginga, arba neišmintinga, arba „idealistiškai“ naivu. Nu­tylėti, kad Jėzus yra mums nurodęs ir kitus būdus kovoje su Liuci­feriumi, bei jo Žvėrimis (grobliomis valstybėmis), – reiškia atmesti jį kaip Mesiją ir vietoj jo pasirinkti mesiju po to apsišaukusį Baru­chą (hebr. Žvaigždę), pakėlusį žydų tautą į itin žiauriai nuslopintą, didelę jos dalį sunaikinusį, sukilimą prieš romėnus.

Metas jau baigti ir su tų Rusijos karinių objektų Lietuvoje slėpimu nuo visuomenės ir sąjungininkų. Jei Lietuvos vyriausybė nepajėgi spręsti šių problemų viena, – pagalbos tada turi kreiptis į Dievą, visą tautą bei mūsų valstybės sąjungininkus NATO. Jei jau Gai­lestingojo Dievo Malone, nežiūrint Rusijos perspėjimų apie Lietu­voje likusias neišgabentas jos raketas „Igla“, priėmė mus į NATO. Tai prašykime Dievo ir savo sąjungininkų NATO, kad padėtų mums taikiai tomis Rusijos raketomis atsikratyti. Puslaisvę turime paversti laisve, atsi­sakydami: tiek nuo vergavimo savo ydoms, tiek nuo baimės spręsti Lietuvai kylančius iššūkius ir jau įsisenėjusias jos problemas.

Nebijau ir tituluotų kalbininkų neišvengiamos pašaipios kri­tikos dėl tų savo savamokslių pastebėjimų. Tiesa labai dažnai glūdi būtent visiems aiškiame paprastume. Tam, kad įrodyti, jog žodis seržantas, kaip kad dabar yra kalbininkų teigia­ma, kilęs iš lotynų kalbos žodžio – serviens (tarnaujantis) reikia prirašyti ne vieną puslapį ir visa tai vis tiek bus tik šakėm ant vandens rašytos prielaidos. O susieti jį su lietuvių (prabaltų) kal­bos veiksmažodžiu sergėti yra daug paprasčiau, nes garso g dauge­lyje kalbų virtimas garsu ž yra gerai žinomas (plg. l.k geležis> r.k железо; l.k. geltonas> r.k. – жёлтый).

Pavyzdžiui, net tokiame labai konkretizuotame leidinyje kaip A. Vanagas „Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas“ (LHEŽ) tarp daugybės mūsų garsiosios upės Šešupė vardo kilmės aiškinimo variantų nėra to, kad jis sietinas su lietuvių kalbos žodžiu sesutė, senovėje skambėjusiu šešutė (pgl. šešuras – sesers vyras, šeima>seimas, semja), nes šios upės aukštupyje dvi beveik vieno­do ilgio upės šešutės(>sesutės) susilieja į vieną pradėdamos sesu­čių upę Šešupę. Nekreipiant dėmesio į šį paprastą dėsnį š>s nie­kada nesuprasim ir upių bei upelių Šešupis, Šešuva, o dar labiau: Šunelės upelis, Šunija, Šunykšta, Šunaupė, Šunupis, Šunupys vardų tikrosios prasmės bei kilmės.

Aiškinimas LHEŽ, kad pastarieji vardai kilo: „iš liet. šuo (šuns, šu­nies) „naminis gyvulys, laikomas namams saugoti, medžioti ir kt.“ (DLKŽ) sukėlė man tokį gardų juoką, kad prisiminiau, kaip Lie­tuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įsteigimo dieną teko man LTSR Mokslų akademijos salėje nuleisti iš padangių ant žemės garbųjį akademiką Eduardą Vilką. Įsirėžęs rankomis į tribūnos kraštus garbusis akademikas tuomet pareiškė, jog niekam daugiau nelei­siąs per mikrofoną pasisakyti, nes čia susirinkome ne mitinguoti, o teikti pasiūlymus TSRS (SSRS) Ministrų Tarybai ir Plano Komitetui dėl LTSR ekonomikos reformų. Paklausiau tuomet gerbiamo aka­demiko, kad jei jau negalima niekam kitam pasisakyti, tai gal gali­ma bent jau klausimus jam šia tema užduoti? E. Vilkas atsakė, kad galima. Tuomet paklausiau jo, ar jo vadovaujama komisija sutinka priimti į ją ir ekonomistę Kazimierą Prunskienę išsakiusią čia vertingų pasiūlymų? Akademikas atsakė, – „Ne, nesutinku“. Tuomet paprašiau jo leidimo užduoti dar vieną klausimą jam. Gavęs leidimą, pa­klausiau, ar sutinka tada bent jau jo vadovaujama komisija ruošda­ma pasiūlymus, atsižvelgti į Kazimieros Prunskienės išsakytą nuo­monę, kad neužtenka vien įmonėm suteikti didesnį ekonominį sa­varankiškumą reikia suteikti jį ir respublikoms? Ir į šį klausimą, aka­demikas atsakė, – „Nesutinku“. Tuomet paaiškinau jam, jog tokiu at­veju reikia kurti kitą komisiją, nes jo komisija neatspindi visų Lie­tuvos mokslininkų nuomonės. Salėje stojo mirtina tyla. Niekam nedrįstant dar ką nors pasakyti, jau ruošiausi eiti į salės pakylą ša­lia akademiko ginamos tribūnos ir pradėti siūlyti kandidatus į šią komisiją. Bet tuo metu, pagaliau tai išdrįso padaryti Zigmas Vaišvila ir taip gimė naujoji komisija, vėliau, pasivadinusi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvine grupe. Viso to dėka, vėliau praėjus kuriam laikui, visgi priėmęs LPS vadovų kvietimą dalyvauti konsultantu jos veikloje, akademikas E. Vilkas buvo apdovanotas Gedimino ordi­nu už nuopelnus kuriant Sąjūdį.

O ta visos eilės Šunupių atsiradimo istorija labai paprasta, – seniau buvo tariama ne sūnus, o šūnus, ne sūnelis, o šūnelis. Ir tie Šunupėliai, tai yra mūsų visų upių tėvelio Nemuno tiesioginiai ir netiesioginiai sūnaitėliai. Kitaip sakant, tai yra šeimyninius santy­kius nusakantys upėvardžiai. O tas dabartinis žodis šuo (ir šūnelis) su šia šių upėvardžių gimimo istorija yra susijęs tik labai ne­tiesiogiai. Manau, kad vilko prijaukinimo – pavertimo šunim isto­rija buvo tokia: vilkų irštvoje rastus vilkiūkiščius moterys užaugin­davo žindydamos savo pienu ir taip juos prijaukindavo, tai yra įsūnydavo. Todėl lietuvių kalboje žodžiai sūnelis ir šunelis skamba beveik taip pat.

Nors žodžio karalius įsitvirtinimą tarptautinėje erdvėje ir nulėmė lotaringio Karolio Didžiojo šlovė, bet jo vardo kilmė (prabaltiškai skamba ir daugelio kitų Karolingų (Frankų) valstybės karalių vardai) yra susijusi su lietuviams gerai žinomais žodžiais: karas, karvedys (>chorvedys), kareivis (>kariūnas), kareiva (>kore(i)va>korėva). O žodžiai karas ir karvedys kilo iš žodžio karvė, nes senovėje gyvulių augintojams tai buvo svarbiausias turtas dėl kurio vyko karai (tą pripažįsta ir kalbininkas Algirdas Sabaliauskas, o vieni iš svarbiausių tiek Heraklio, tiek Indros žygdarbių yra karvių bandos iš jų pagrobėjų išvadavimas). Pas sūduvius esančios pavardės: Karalius, Karaliūnas, – perša mintį, jog senovės lietuviai jau vartojo žodį karalius, tik jis buvo būdingesnis būtent sūduviams ir, galbūt, buvo naudojamas daugiau kaip žodžio karvedys ar žemaičių žodžio korėva atitikmuo.

Atsiprašau Dievo, skaitytojo ir Marytės, kad rašydamas šią knygą neretai nukrypau nuo tiesioginio liudijimo į istorinius dalykus, šių dienų aktualijas ir asmeniškus pamąstymus.

Daug ką dar turėčiau ir norėčiau parašyti tiek apie Marytę, tiek apie mūsų dvasines bei visuomenines patirtis, bet ir taip jau, regis per daug parašiau tiems, kurie nieko apie tai, ką čia parašiau manęs neklausė ir to, ką jiems ir neklausiamas jų sakiau, neklausė. Tad baigiu šį nekošerno žmogaus liudijimą ne tašku, o daugtaškiu... ir nuoroda į savo kūrybos dvasinio atgimimo gies­mes: www.dvasinio–atgimimo–sajudis.lt bei prašymu:

Visi geros valios žmonės ir kitos gerosios būtybės padė­kite mums išgelbėti Europos širdį – Lietuvą!
Sulydyk Viešpatie iš naujo mus taurėn saugančio­je Tavo kraują išlietą Šventoje Aukoj! – Suliek, sulydyk Viešpatie mus Lietuvon!

Daugumas šioje knygoje pateiktų nuotraukų yra padarytos Jadvygos Mackevičienės ir Laimos Pangonytės. Dėkoju joms bei visiems talkinusiems išleidžiant šią knygą. Teatlygina jiems už tai Dievas!