Kai 1991 metais po sausio 13-os dienos žudynių Lietuvos žmonės itin karštai meldėsi: ,,Dieve, gelbėk Lietuvą!“, jų maldos buvo išklausytos. Mažai kas žino, kad sovietiniai okupantai ne tik iškart po šių žudynių, bet ir vėliau neatsisakė sprendimo užimti ir tuometinius Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (dabar Seimo) rūmus, tik laukė tam labiau tinkamos progos bei uoliai tam ruošėsi ir tik Dievo Gailestingumo Malonė Lietuvai sutrukdė jiems tai padaryti.
1991m. gegužės 19-ąją (sekmadienio vakare) laukiau priėmimo pas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką Vytautą Landsbergį Rytų Lietuvos problemų reikalais, nes uoliai visuomeniškai kelis metus darbavausi šioje srityje demontuodamas dar galingesnę nei Ukrainai Donbase ir Luhanske Lietuvai kgb-istų paruoštą bombą, kai buvau išrinktas Pirmojo Sąjūdžio Seimo Nacionalinių klausimų komisijos pirmininku (po to kai dėl neveiklumo buvo panaikinta LPS Tarybos Nacionalinio klausimo komisija ir dar vėliau dėl tų pačių priežasčių atstatydintas pirmasis LPS Seimo Nacionalinių klausimų komisijos pirmininkas ir niekas jau nebežinojo kaip tą slavų teritorinės autonomijos reikalavimo problemą spręsti), o dar prieš Sąjūdžio gimimą, kartu su Kazimieru Garšva ir Gintaru Songaila sutelkiau „Vilnijos kultūros draugiją“. Subrandinau dar kelias nespėtas įgyvendinti idėjas, kurias ir norėjau V. Landsbergiui pateikti. Suskambo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko sekretorės telefonas ir ja tuomet dirbusi mano sesuo Aušrinė Trapinskienė pasakė man, jog skambina iš priimamojo mūsų mama Ona Gorodeckienė ir kad kartu su savimi ji atsivedė tą regėtoją iš Šiaulių Aldoną Kardelienę, kuri jau kartą prieš V. Landsbergiui išvykstant į JAV su juo kalbėjosi, o dabar vėl nori su juo pasikalbėti. Skeptiškai dėl šio noro išpildymo nusiteikusi mano sesuo paklausė manęs, – ką jai dabar daryti? Atsakiau seseriai į jos klausimą klausimu, – kodėl ji tai nori pati nuspręsti?
Jei jau V. Landsbergis kartą A. Kardelienę priėmė ir su ja kalbėjosi, tai tegu pats ir nusprendžia ar nori su ja dar kartą pasikalbėti, ar ne. Didelei Aušrinės nuostabai V. Landsbergis atsakė, kad jis nori su A. Kardeliene dar kartą pasikalbėti. Ir sesuo paskambino į priimamąjį mamai, kad tuoj tai regėtojai atneš leidimą patekti į tolesnį rūmų vidų. Pasisiūliau seseriai nunešti tą leidimą.
Ir štai mano mama sako Aldonai, kad tuoj nusileis laiptais jos duktė ir atneš jai leidimą. O Aldona jai atsako, jog mato, kaip laiptais su leidimu rankoje leidžiasi ne moteris, o jaunuolis pilku kostiumu, o iš veido ir apsirengimo atpažino, kad tai tas pats, kuris subtiliosios materijos („dvasiniu“) kūnu jau buvo atskriejęs pas ją du kartus į Šiaulius paraminti, kad dar kiek palūkėtų ir viskas pakryps geryn (Aldona tuo metu labai pergyveno, kad jos vyras Bronius Kardelis, bijodamas žmonių pajuokos, pasipriešino Dievo jai duotiems darbams ir jų įvykdymas užstrigo).
Po ilgai užtrukusio susitikimo su AT Pirmininku, paklausiau A. Kardelienės, ar negalėtų man nors trumpai papasakoti savo regėjimų, nes V. Landsbergis atidėjo mano priėmimą, norėdamas, matyt, geriau apmąstyti prieš tai įvykusį pokalbį. A. Kardelienė sutiko. Klausiausi Aldonos žiūrėdamas jai tiesiai į akis ir supratau, kad ji nemeluoja, kad tokių dalykų neįmanoma sufantazuoti, o visa tai – labai svarbūs, tiesiog lemtingi Lietuvai reikalai. Tad jai baigus pasakoti pasakiau, kad kuo tik galiu padėsiu įvykdyti Dievo jai pavestą užduotį. Ir taip atsirado pilna neįprastų (stebuklingais ženklais ir stebuklais daugelio vadinamų) reiškinių ir patyrimų, beveik 24 metus iki jos iškeliavimo anapilin (2015-01-25) trukusi, man laisva mano valia tekusi jos globa.
Turiu iškart pasakyti, kad visa tai nebuvo susiję su jokiais asmeniškumais. Tuo metu, kai tapau jos globėju, ji buvo 47 metų amžiaus – septyniolika metų už mane vyresnė, visai iš didelio dvasinio pergyvenimo sudžiūvusi nedidukė moteriškė, turinti dvi paaugles (12 ir 13 metų) dukreles ir kgb-istų ją į psichiatrinę ligoninę uždaryti kurstomą aršiai besireiškiantį vyrą. Vienintelis dalykas, kuris tuomet mane žavėjo jos išoriniame kūne, tebuvo jos jungtį su Aukštybe bylojančios, ypatingai ratu aplink jų obuolius švytinčios, mėlynos spalvos akys. Tai buvo gana kategoriška, ugningo būdo žemaitė, dažnai stačiokiškai perkertanti mane vidury sakinio, nes jai jau viskas akimirksniu būdavo aišku. O, kai tariantis su ja kokiu reikalu, po gero pusvalandžio ji staiga paklausdavo to paties, apie ką taip ilgai aiškinau, belikdavo tik atsidusti, nes staiga suvokdavau, kad su savo "dvasiniu" kūnu ji buvo kažkur išskridusi ir kad aš kalbėjau tik su tuo metu neimliu jos išoriniu pavidalu. Iš viso to, aišku, kildavo daug įtampos ir nesusipratimų. Buvo tai tarsi tuo pat metu dviejose plotmėse (šio ir anapusinio pasaulių) gyvenantis žmogus ir kartais man atrodydavo, kad anapusiniame pasaulyje ji būna daugiau nei šiame.
Bet 1991m. nebuvo laiko, kada apie visa tai galvoti, nes reikėjo gelbėti Lietuvos tautą. Kaip sužinojau kiek vėliau iš kitų, tikrindamas jos perspėjimus, gegužės gale į Lietuvą vėl buvo atkeltos ,,Alfa“ ir ,,Beta“ šturmo grupės, tik dabar jau ne į Šiaurinį karinį miestelį, kaip prieš sausio 13-osios įvykius, o slapta į Vilniaus ir Trakų rajonus.
Visa Vilniuje tuo metu alsuote alsavo vis didėjančia įtampa. Per neišmintingai įvykdytą kolūkių išardymą socialiai nuskriausti ir todėl lengvai sukurstyti žemdirbiai mitingavo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų šaukdami: ,,Landsbergi, pasitrauk!“. Specialios paskirties iš Maskvos atsiųsta KGB darbuotojų grupė toliau Vilnijoje organizavo slavų teritorinę autonomiją. Ir gegužę divizijos struktūras turėjęs specialusis milicijos padalinys OMON (ir prie jo prisijungę slaviškieji milicininkai), po susitikimo su tuometiniu SSRS gynybos ministru Gračiovu, gavęs didžiules ginklų siuntas vietos padaliniams Vilnijos kolūkiuose (Mlinskis ir kiti jų pirmininkai jau važinėjo tuo metu su šarvuočiais BTR), reorganizavosi į ,,Vilnijos išlaisvinimo armiją“. Kuri tuo metu paskelbė ultimatumą Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, kad, jei nebus įvykdyti jos reikalavimai suteikiant slavams teritorinę autonomiją, ji pradės savo karinius veiksmus prieš Aukščiausiąją Tarybą. Sovietinė kariuomenė taip pat dar tebebuvo ir pačiame Vilniaus mieste.
Lietuvą tegalėjo išgelbėti tik Dievas. Būtent tai Jis ir padarė! Dievo Gailestingoji pagalba Lietuvai buvo suteikta pagal popiežiaus Benedikto XVI-ojo, jam dar būnant kardinolu Jozefu Ratcingeriu, knygoje ,,Krikščionybės įvadas“ aprašytą Malonės teologijos dėsnį: žmonės meldėsi, – ,,Dieve, gelbėk Lietuvą!”, o Dievas, išklausęs jų meldimą, siuntė to padaryti Šiauliuose tuo metu gyvenusią ir paprasta valytoja dirbusią Aldoną Kardelienę (Vaišvilaitę). Tai yra, Dievo Malonė reiškėsi per Jo nurodymus vykdantį žmogų, kuriam teko ir man kiek patalkininkauti.