Pereiti prie turinio

2. Tiesos ir gerumo keliu

,,Mes turime eiti Tiesos ir gerumo keliu”, – taip pavadintą lankstinuką, kuriame atspausdinti Vilniuje mano užrašyti Aldonos Kardelienės svarbesni regėjimai ir jai duoti apreiškimai, 1991–1992m. po visą Lietuvą platino dabar jau anapilin iškeliavusi vyskupo Baltakio sesuo Julija Baltakytė. Pateikiu jo tekstą:

,,1990m. naktį iš liepos 12 į 13 apie pusę pirmos vėl išgirdau prasi­dedančios audros triukšmą. Norėjau atmerkti akis, bet nega­lėjau. Jaučiau nepaprastą skausmą akyse bandant atsimerkti. Po to užmerktom akim pa­mačiau audros debesio susilietimą su žeme net su trinktelėjimu. Pasibaigus ūžesiui, kaip kad būna audros metu, išvydau jaunikaitį, dešinėje rankoje laikantį maždaug pusės metro ilgio neišsiskleidusią palmės šaką. Išgirdau balsą: ,,Esu pa­siuntinys iš Dangaus, Mykolas Archangelas. Turiu pranešti jūsų tautai liūdną žinią, – jūsų tauta pavojuje, esate jūsų tautos ir Kristaus priešų apsuptyje. Jūsų tautos vadovai turi pripažinti Kristų, kenčiantį ant kryžiaus, apsisprendimo vardan daryti atgai­lą. Tautos vadovai turi išgirsti paprasto žmogaus šauksmą, atsisukti į jį veidu ir širdimi“.

Buvo parodytas Prunskienės veidas ir pasakyta:

,,Jūsų tautos vadovė yra moteris. Ji veda tautą į pražūtį. Ji ieško užtarimo sve­čiose šalyse, per puikybę pamindama savo tautiečius paprastus žmones. Ji turi daryti atgailą ir grįžti į tiesios kelią. Priešingu atveju ją pasmerks Dievas, tauta ir pasau­lis, nes ji yra tautos išdavikė. Tu – tautos dukra turi tai jai pasakyti. Taip pat visus perspėjimus pasa­kyti kitiems tautos vadovams, – ką jie turi daryti, vardan apsisprendimo eiti tiesos keliu.

Taisyti Viešpačiui kelią reikia ne žemės keliuose, o savo širdyse per artimo meilę, teisingumą. Neieškok priešų aplinkui. Kiekvienas turi pradėti nuo savęs. Apsisprendimo vardan reikia visos tautos akivaizdoje pastatyti 3 kryžius: Tikėjimo, Vilties ir Meilės. Apsisprendęs tautos vadovas turi pasa­kyti: ,,Kas eina su Kristumi teisingumo keliu, tegu dalyvauja šiame akte ir apsispren­džia“.

Apsispręsti, ar sutikti eiti tiesos įtvirtinimo ir gerėjimo link­me, reikia pakviesti visus žmones nepriklausomai nuo tautybės. Po kryžių pastatymo visų susirinkusiųjų akivaizdoje turi būti au­kojamos Šv. Mišios – Kristaus kančios pakartojimas nekruvinu būdu. Kas išgirs, eis tiesos keliu, – bus išgel­bėtas. Kas prieš, – pats sau padarys parengtį pražūčiai. Tie, kurie nedaly­vaus apsisprendi­me, turi pasitraukti ir netrukdyti einantiems tiesos keliu. Vadovau­jančiuose postuose neturi likti neapsisprendusių tiesai, suvaidinu­sių savo apsisprendimą. Veidmainiavimo neturi būti. Veidmainių darbai nesi­derins su jų apsisprendimu tautos akivaizdoje ir tai juos išduos. Tris kartus galima tokius perspėti, po to jie turi pasitraukti. Tada reikia priimti teisin­gus įstatymus ir pareikalauti jų vykdymo. Teisingai dirbantis turi gauti atly­ginimą pagal savo darbą. Turi švęsti sekmadienius, kitas religines šventes, pasninkauti“.

Mačiau nešant kryžius į kalną. Buvo parodytas Landsbergio kaip vadovo vaizdas. Kaire Archangelo ranka rytų kryptimi buvo parodyti 3 kry­žiai ant kalno (kaip Trijų kryžių kalnas Vilniuje, bet kryžiai aukštesni ir lieknesni) ir iš Dangaus nusileidžianti ir apgaubianti toliau visą kalną šviesa. Buvo pasakyta: ,,Įvykdžius ap­sisprendimo aktą, laimins jus Dievas ir pripažins pasaulis“.

1990m. spalio 10 d. ryte tarp 5 ir 6 val. regėjimas vyko ne­miegant, bet negalint atmerkti akių. Pasirodė Švč. M. Marija, stovinti nuleidus žemyn rankas. Iš rankų į žemę ėjo spinduliai. Suknelė balta, melsvas apsiaustas pakraščiuose truputį paauksuo­tas. Susijuosusi melsvos spalvos juosta. Iš pradžių buvo kaip nuostabiam altoriuje. Po to Ji pasilenkė į žemę ir lyg išėjo iš to spindinčio altoriaus ir pasikeitė vaizdas.
Nuostabaus grožio Marija apie 20 metų, labai jauno veido pasilenkė į žemę. Ir pradėjo kalbėti žmonių minioms, kurie iškėlę ran­kas siūbavo garsiai dejuodami: ,,kokie mes nelaimingi“.

Marija pradėjo kalbėti:

,,Vaikeliai mano, darykite atgailą, atgailos sakramentu apsiva­lykite savo sąžines, neteisėtu būdu įsigyto turto dalį išdalykite vargšams. Gerumas, tei­singumas ir artimo meilė suteiks jums ramybę“.

Kaip pavyz­dys buvo parody­tas Šv. Juozapas, laikantis rankose švarų apsiaustą. Jis parodė vieną ir kitą apsiausto pusę, kad abi jos švarios. Ir man kilo mintis, kad ir žmogaus vidus, ir išorė turi būti švarūs.

Marija kalbėjo labai švelniai, maldaujančiu balsu. Tačiau žmonės lyg negirdėjo, niekas nereagavo. Atsitiesdama Marija pažvelgė man tiesiai į veidą. Matėsi Jos veidas ir nepaprasto grožio žvaigždėtas dangus ir iš jo sklindanti ramybė, neapsakomas grožis. Marija atsitiesusi pasakė: ,,Tautos dukra, nesvarbu, kad dabar Manęs neišgirdo visi kartu. Tau – tautos dukrai pavedu atlikti šią misiją. Tu turi sakyti, kad kiekvienas išgirstų mano prašymą ir apsispręstų pats nežiūrint tautybės, lyties, amžiaus.

Turi išgirsti visi žmonės visame pasaulyje. Išgirdę mano balsą, turi apsispręsti. Kas priims, bus išgelbėtas šioje žemėje ir kartu amžinybėje regės šviesą. Kas atmes, pats save pasmerks dar gyvenant šioje žemėje ir amžinybė­je. Ne tau vienai skirta ši dovana išgirsti ir pajusti. Turi tai skelbti visomis tau įmanomomis priemonėmis“.

Buvo nurodyta kviesti tautą į prisikėlimą gerumui. Uždegti kitų širdis ir eiti su jais kartu, kad nebūtų neišgirstas nei vienas, net ir ma­žiausias kūdikio šauksmas, trokštantis išvysti šviesą. Po to buvo pasakyta ir leista išgyventi visa, kas įvyktų neišpildžius šių nurodymų: priešo priespauda, kankinimai, didis kraujo pralieji­mas. Vėliau oro atšalimas, badas. Po to sektų Kristui priešiškų piktųjų žmonių naikinimas ugnimi, matant teisiesiems.

Po to buvo parodyta vienoje vietoje ugnies liepsnos ir virš jų kairėje pusėje Huseinas, dešinėj – Gorbačiovas, o už jų, kiek toliau, jo žmona, bet jau ne virš liepsnų. Buvo pasakyta: ,,Huseinas bus tautos pasmerktas, nes daug kartų buvo perspėtas. Gorbačiovas gali išsigelbėti, jei darys atgailą. Priešingu atveju jam gresia savižudybė. Jis irgi turi apsispręsti. Tu turi jį nuo įsakymo žiauriai priespaudai perspėti“.

Mintimis suabejojau, kas manimi, paprastos moters pasako­jimu tikės. Tą pačią sekundę pažvelgė Archangelas ir paklausė, ar aš sutinku tai padaryti. Užsidegė many toks ugningas jausmas, kad pasakiau, jog sutinku ir mirti. Archangelas pasakė, kad mirti dar nereikės ir pasakė, kiek man dar reikės gyventi. Bet nurodė, kad tai laikyti paslaptyje. Pasakė, ką dar aš turiu daryti: eiti į kūdikių namus, į senelių prieglaudas, išgirsti kiekvieną, žadint tautą gailestingumui, kad neliktų našlaičių, užmirštų senelių.

1991m. kovo 4 dieną apie 12val. Šv. Antano koplyčioje Šiauliuose Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje prie Šv. Kazimiero pa­veikslo meldžiantis asmeniniu prašymu išgirdau Marijos balsą: ,,Vaikeli, taip karštai meldi ir rūpiniesi tokiais mažais dalykais, o mano prašymą, kuris skirtas ne tik tau vienai, nedrįsti pranešti kitiems žmonėms. Mano Sūnaus Gailestingumas arti, tik reikia iš­girsti ir to prašyti. Tuoj pat eik ir kalbėk, kad gresiantis pavojus būtų atitolintas“.