Pereiti prie turinio

3. Žemaitės atvykimas

Kitą dieną (1991-05-20) po jos antrojo susitikimo su V. Landsbergiu dar nuodugniau išklausinėjau A. Kardelienę.

Paaiškėjo, kad Dievo pavedimu pirmą kartą į Vilnių iš Šiau­lių ji atvyko 1990m. rudenį. Nuėjus į Lietuvos Respublikos Vy­riausybės rūmus norėjo susitikti su tuomet Premjere buvusia Ka­zimiera Prunskiene, kad galėtų perduoti jai Dievo per jo pasiun­tinį archangelą Mykolą duotus perspėjimus ir nurodymus. Vy­riausybės rūmuose tuomet pirmuoju Ministrų Tarybos pirmininkės padėjėju dirbęs K. Prunskienės brolis Rimas Stanke­vičius kategoriškai atsisakė apie tai jai pranešti. A. Kardelienė įspėjo ger­biamą R.Stankevičių, kad tuo jis prisiima visišką atsako­mybę dėl galimų tokio atsisakymo pasekmių. Pastarasis paaiškino, kad jam nurodyta tokių interesantų pas Premjerę neįleisti ir kad sesuo juo visiškai pasitiki. Todėl visą, ką A. Kardelienė norėtų perduoti, gali surašyti ir tas K. Prunskienei bus nunešta. Nesant kito pasirinki­mo. Kardelienė Vyriausybės priimamajame trumpai surašė per archangelą Mykolą Dievo jai duotus perspėjimus.

Grįžus į Šiaulius A. Kardelienei regėjime buvo parodytos ruošiamos prie Televizijos bokšto jo taikių gynėjų žudynės. Viduje girdimas balsas iš anapusybės jai paaiškino, kad norint to išvengti, bokštą ginantys žmonės turi paimti į rankas kryžius ir rožančius, melstis ir giedoti, o ne vien dainuoti patriotines liaudies dainas.

Pasak sausio 13-ąją bokštą gynusios Marytės Šustikienės, kai kurie jo gynėjai meldėsi Marijos rožinį, bet tokių buvo mažuma ir nebuvo ten nė vieno kunigo, kuris telktų juos maldai. Net po 1991m. sausio 13-osios žudynių, prie Aukščiausios Tarybos rūmų kunigams Ro­bertui Grigui ir Alfonsui Svarinskui jų vadovybės buvo leista ten ateiti ir telkti žmones maldai tik po netikėto jiems akibrokšto, kai pradžioje niekam iš ten kviečiamų katalikų kunigų neinant Petras Cidzikas pakvietė stačiatikių patriarchą Chrizostomą. Tik po to, kai Chrizostomas prie Aukščiausios Tarybos rūmų rusiškai per garsiakalbius krei­pėsi į savo tautiečius, ypač kareivius, ragindamas juos nedalyvauti kovoje prieš Lietuvos vadovybę, matyt, bijant prarasti tautos pasi­tikėjimą, buvo leista čia atvykti ir minėtiems savanoriškai to pa­prašiusiems katalikų kunigams.

A. Kardelienė ėjo prieš 1991m. sausio 13-osios žudynes pas pažįstamus jai Šiauliuose dirbusius kunigus prašydama juos skam­binti Vilniun į Aukščiausiosios Tarybos sekretoriatą perspėjant, kad turi būti telkiami žmonės maldai, nes gresia baisios žudynės, bet nė vienas iš jų nedrįso to daryti. O jos vyras neleido jai pačiai į Vilnių tuo reikalu važiuoti.

Visgi, kai tos iš anksto vizijose jai parodytos žudynės įvyko, ji suvokė, kad tokiu atveju nereikia nieko klaust ir prašyt, o veikti ryžtingai pačiai. Tad 1991m. gegužės mėnesį, kai iškilo Lietuvai dar baisesnių žudynių per suplanuotą Aukščiausiosios Tarybos rūmų užėmimą ir po jo grėsmė, po archangelo Mykolo apsireiški­mo ji jau nieko neklausė, o ryžtingai palikusi savo pačios šeimą iš­vyko į Vilnių gelbėti daugelio kitų savo tautos žmonių. Taip ji pir­mą kartą susitiko su Lietuvos Aukščiausios Tarybos Pirmininku Vytautu Landsbergiu.

Trečią kartą atvykti į Vilnių Dievo jai pavestais reikalais ją pakvietė viena iš Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko sekretorių tuomet dirbusi Jadvyga Mackevičienė. 1991m. gegužės 19d. ji su­organizavo A. Kardelienės susitikimą su visuomene Vilniaus Mo­kytojų Namų rūmuose. Negalėdamas ten dalyvauti, nes turėjau dienos metu vykti į Rumšiškes, kur pas Vytautą Umbrasą rinkosi Lietuvių kultūros tyrimo bendrija (dar prieš Sąjūdžio gimimą vienijusi Lietuvos kultūrinio fronto aktyvą), kuriai priklausiau, paprašiau savo mamos nueiti į tą susitikimą ir viską man detaliai po to papasakoti. Mama netgi viršijo jai mano pavestą užduotį ir, pati užsi­degusi tuo, ką ten išgirdo svarba, atsivedė A. Kardelienę į Aukščiausiosios Tarybos rūmus antram susitikimui su V. Landsbergiu.

Pirmajam gi susitikimui A. Kardelienė susitarė paskambinus Švč. M. Marijos jai padiktuotu jo sekretorės telefonu. Simboliška tai, kad tuo metu jai atsiliepė, su ja kalbėjosi ir į priėmimą pas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką užrašė būtent mano sesuo. Aišku, atvykus prieš šį susitikimą A. Kardelienė dar bendravo tiek su Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko patarėju (ar padėjėju?) tuomet dirbusiu Aurelijumi Katkevičiumi, tiek su kita jo sekretore Jadvyga Mackevičiene. Džiugu tai, kad tiltu Dievo valios bent da­liniam įvykdymui tuo metu buvusią J. Mackevičienę prieš tai pa­kviečiau L. P. Sąjūdyje dirbti mano sutelktos Mažosios Lietuvos Tarybos sekretore, o ją iš ten pasikvietė Vytautas Landsbergis dirbti savo sekretore. Tad pirmi Dievo apreiškimų Aldonai Kar­delienei svarbą suprato ir jai padėjo būtent man dvasiškai ir socia­liai artimi žmonės.

Visgi svarbiausiu, apart manęs, Aldonos Kardelienės talkinin­ku vykdant Dievo užduotis tuo metu tapo ir ilgą laiką buvo mano jai padėti pakviestas disidentas Petras Cidzikas ir jo tuometiniai draugai.

Petras Cidzikas (su popiežiaus vėliava rankoje) ir kiti prieš pradedant budėjimą malda ir pasninku ant Tauro kalno