Po to, kai užrašiau Šv. archangelo Mykolo ir Švč. M. Marijos apreiškimus Aldonai Kardelienei ir padaviau juos platinti Julijai Baltakytei svarbiausiu mano darbu pirmąją jos globos savaitę buvo suvesti ją su jos man, o jai iš Dangaus nurodomais žmonėmis, pakviečiant juos į pasikalbėjimą itin svarbiais Lietuvai reikalais. Buvo dvi žmonių grupės, su kuriais ji tuo metu intensyviai bendravo. Viena jų – tai Lietuvos patriotai, kuriuos ji Šv. archangelo Mykolo ir Švč. M. M. Marijos nurodymu kvietė į asmeninę ir visos Lietuvos tautos Sandorą su Dievu kaip vienintelį jos išsigelbėjimo būdą žūtbūtinės grėsmės akivaizdoje. Antroji žmonių grupė, kuriai ji skyrė dar daugiau laiko, buvo žmonės, turėję tuomet didžiulę įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui, bet jau slydę jos išdavystės keliu.
Nėra galimybės ir būtino reikalo aprašyti visus šiuos, daugiausia Aukščiausiosios Tarybos vestibiulyje per pertraukas tarp jos posėdžių vykusius pokalbius, kurių dalies, beje, aš negirdėjau, nes nenorėdavau trikdyti savo dalyvavimu jos pašnekovų, kuriems ji, panašiai kaip tėvas Pijus per išpažintį, aiškiaregiškai atskleisdavo ir kai kurias asmenines jų sielos paslaptis. Verta tik pastebėti, kad net ir reakcija į pasiūlymą tokiam pasikalbėjimui būdavo labai įvairi. Štai mano buvęs grupiokas geografas Eugenijus Gentvilas, būdamas ,,apdairiai protingas“, visai atsisakė nuo tokio pasikalbėjimo galimybės, tarstelėjęs, kad visai nenori, kad kas nors žvalgytųsi po jo sielą. Kovos už Lietuvos dvasinį atgimimą bendražygis Algirdas Patackas atsakė, kad nėra jam reikalo šnekėtis su kažkokia Dievu tikinčia moteriške, nes jis ir taip žinąs, ką reikia daryti, bet to neįmanoma įgyvendinti, nes daugelis to nenori.
Visgi tie, kas sutiko pasikalbėti su A. Kardeliene, atrodo, kad tokio sprendimo vėliau nesigailėjo. Vyko ir kažkokie pokyčiai jų sielose ir mąstyme. Štai pavyzdžiui, tuometinis Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Bronius Kuzmickas po tokio pokalbio pasakė, kad tiki į Dievą, tačiau galvojo, jog jis nedalyvauja žemiškuose reikaluose, bet dabar jau visa tai suprato kitaip. Iš pradžių žadėjęs tam pokalbiui skirti tik kelias minutes vėliau kalbėjosi su Aldona Kardeliene gana ilgai.
Paprašė A. Kardelienė suvesti ją ir su Albertu Šimėnu, kurį paramino, jog Dievui yra žinomos tikrosios jo tariamo dingimo aplinkybės, kai tie kas patarė jam pasislėpti, žadėjo jį parėjus pavojui pakviesti, o to nepadarė, kol nenušalino jo nuo Premjero pareigų.
Svarbiausi Lietuvos tautos likimui pokalbiai Aukščiausiosios Tarybos rūmų vestibiulyje įvyko 1991m. gegužės 22 d. Tądien Aldona pasakė, kad šiandien jai būtinai reikia pasikalbėti su Kazimiera Prunskiene. Pakalbinau Kazimierą tuojau per pirmąją pertrauką tarp Aukščiausiosios Tarybos posėdžių. K. Prunskienė mielai sutiko pasikalbėti su aiškiaregystės dovaną turinčia moteriške ne tik todėl, kad asmeniškai Kazimierą pažinojau nuo pat LP Sąjūdžio kūrimosi ir buvau pakvietęs ją pasisakyti į pirmąjį LPS mitingą Ignalinoje, kai telkiau ten Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, bet ir todėl, kad buvo linkusi į atvirą bendravimą su visais bei norėjo sutelkti sau šalininkus.
Aldonos pokalbis su Kazimiera Prunskiene netilpo į vieną pertraukėlę tarp Aukščiausiosios Tarybos posėdžių, tad abipusiu sutarimu jos jį pratęsė per kitą pertrauką ir galiausiai susėdo dar kartą pasikalbėti tame pačiame Aukščiausiosios Tarybos rūmų vestibiulyje ir pasibaigus posėdžiams. Atkreipiau dėmesį į tai, kad paskutinįjį pokalbį galėjo gerai girdėti už kolonos sargyboje stovėjęs savanoris, kurio K. Prunskienė pasirinkdama vietą pokalbiui kažkaip nepastebėjo.
Pokalbiai prasidėjo nuo K. Prunskienės klausimo, kaip Aldona galvojanti, ar gali čia tie vyrai su savo šautuvėliais ką nors nuo ko nors apginti. Aldona sutiko, kad sovietų kariuomenės puolimo jie negalėtų sulaikyti. Pokalbį prie reikalo esmės pakreipti pavyko tuomet, kai Kazimiera pasiūlė, kad jei jau Aldona turinti tokių aiškiaregystės sugebėjimų, tai galėtų jos kartu ir į užsienį pabendrauti su tenykščiais vadovais nuvažiuoti. Į šį K. Prunskienės pasiūlymą A. Kardelienė atsakė klausimu: ,,O kas Lietuvai gero iš tų jūsų važinėjimų po užsienius?“ Ir paaiškino, jog jai Dievo parodyta ir ką Kazimiera kalbėjosi ir sutarė ir su Michailu Gorbačiovu, ir su SSRS tuometiniu KGB pirmininku Vladimiru Kriučkovu bei ką jie ruošiasi čia dabar Lietuvoje daryti ir konkrečiai kokie žmonės šiandien Trakuose tuo klausimu turi susirinkti ir kaip ta patalpa, kurioje jie rinksis, atrodo. Toliau A. Kardelienė paaiškino K. Prunskienei, jog jei ji šiandien vyks į pasitarimą Trakuose, tai vis tiek šie reikalai baigsis kitaip nei ji tikisi. Taip sovietų kariai užimtų Aukščiausiosios Tarybos rūmus, įvyktų baisios žudynės, bet po to Kazimierai ir kitiems jos draugams nepavyktų, kaip kad jie tikisi, apsimesti ,,gerutėliais taikintojais“ tarp SSRS vadovybės ir Lietuvos, suverčiant visą kaltę dėl tokios įvykių atomazgos ,,kietai kaip ožiui užsispyrusiam Vytautui Landsbergiui“. Greitai išaiškėtų, kad tie ,,gerutėliai taikintojai“ patys toje žiaurybėje iš esmės dalyvavo ir dėl to įpykę žmonės užmuštų Kazimierą Prunskienę po to akmenimis.
Papasakojus tai, K. Prunskienė labai išbalo ir net jos veidas nuo didžiulės įtampos ėmė rasoti. Tada A. Kardelienė paaiškino, kad, jei Kazimiera padarys savo širdyje atgailą, atsiprašys Dievo ir nevyks šiandien į pasitarimą Trakuose, viskas pakryps kitaip. Bus išvengta baisių žudynių, Kazimiera Prunskienė išsaugos žmonių pagarbą ir bus vėl jų renkama į šalies valdžią. Pamačius, kad Kazimiera iš didelės įtampos beveik dūsta, A. Kardelienė pasiūlė ją Švč. M. Marijos vardu palaiminti atgailai, po ko jai labai palengvėsią. Kazimierą paprašė palaiminti. Ir Aldona palaimino ją Švč. M. Marijos vardu, po ko jai iš tikrųjų tuoj pat palengvėjo.
Kaip vėliau sužinojau, tikrindamas viso to reikalo esmę kitais būdais, Kazimiera Prunskienė tądien nenuvyko į Trakus. Ir, nors jos ten sukviesti nepatenkinti Vytautu Landsbergiu Aukščiausiosios Tarybos nariai ir dalis Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybių Tarybų narių susirinko, bet, neatvykus svarbiausiam juos sukvietusiam asmeniui, alternatyvi teisėtai Lietuvos žmonių išrinktai Lietuvos vadovybė ir vyriausybė nebuvo, kaip kad sutarta su SSRS vadovybe, sudarytos.
1991m. gegužės 24d. Lietuvos tautos Sandoros su Dievu ženklan, prašant jo pagalbos ir patiems įsipareigojant gyventi taip, kaip Jėzus moko, pačiame Vilniaus miesto centre ant Tauro kalno buvo pastatyti ir 25d. vysk. Juozapo Tunaičio pašventinti trys mediniai Tikėjimo, Vilties ir Meilės, kitaip dar Sandoros vardu vadinami, kryžiai. Šturmo grupės ,,Alfa“ ir ,,Beta“ taip ir nepanaudojus jų Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmui, netrukus buvo iškeltos iš Lietuvos. Kiek plačiau apie tai pabandysiu papasakoti kitame skyriuje, tai kiek konkretizuodamas, kad kas nors, dangstydamasis savo ten gal ir netyčia įmerktą ,,uodegą“, negalėtų manęs apkaltinti viso šio liudijimo išsigalvojimu.