Tuomet – 1991m. gegužę, man, aišku, labai rūpėjo išsiaiškinti, ar tai, ką tuomet teigė A. Kardelienė atitinka realybę.
Tad 1991-06-23 ryte, Aldonai tuo metu kalbantis su kažkuriuo LR Aukščiausios Tarybos nariu, smalsiai prisišliejau prie ratelio Aukščiausios Tarybos narių jos rūmų vestibiulyje, aptarinėjusių susidariusią padėtį Lietuvoje. Pokalbį tuo metu vedė Aloyzas Sakalas. Man priėjus buvo kalbama apie tai, kad ,,Alfa“ ir ,,Beta“ specialiosios paskirties šturmo grupės jau yra atkeltos į Lietuvą ir kad visa tai liudija, jog SSRS kariuomenė tikrai bus panaudota Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų užėmimui.
Kiek paklausęs šitos šnekos, tiesiai paklausiau Aloyzo Sakalo, – „O kaip socialdemokratai, ar dalyvauja alternatyviosios vyriausybės ir vadovybės dabartinei sudaryme?“ A. Sakalą šis klausimas labai sunervino, atrodo, jis pasijuto lyg vagiant obuolius iš svetimo sodo už pakarpos netikėtai sučiuptas berniūkštis. Nervingai, vis garsėjančiu balsu burbtelėjęs: ,,Mes tokiais dalykais neužsiimame!“, tuoj pat baigęs visą šį pokalbį, nulėkė į šalį.
Per kitą pertrauką tarp Aukščiausiosios Tarybos posėdžių vestibiulyje prie manęs priėjo Vytenis Andriukaitis ir pradėjo man teisintis, jog nieko tokio ten Trakuose nebuvę, kad tame pasitarime net ir Gediminas Ilgūnas buvęs (atseit buvę ten ir visai patriotiškų žmonių). Atsakiau Vyteniui klausimu: ,,Na, kam tu man dabar čia teisiniesi, juk aš tau nieko nei apie Trakus, nei apie ten vykusį opozicijos V. Landsbergiui susirinkimą nesakiau?“ Supratau, kad Vytenis taip žioplai išsidavė dėl iš Aloyzo Sakalo gautos pylos. Mat tas matė, kaip Vytenis ilgai su manimi kalbėjosi 1991-05-22 ir pagalvojo, jog to pokalbio metu kažką jis man apie tos dienos vakare Trakuose įvyksiantį pasitarimą išsitarė.
Iš tiesų, 1991-05-22 Vytenis man dar nieko apie Trakų pasitarimą nebuvo prasitaręs. Užklausęs tuomet manęs, kodėl vis dar neparašiau stojimo į Lietuvos Socialdemokratų partiją pareiškimo (nors buvau kartu su Vyteniu pasirašęs pareiškimą dėl LSDP Lietuvoje atkūrimo), Vytenis pasiteiravo manęs, kokia mano nuomonė apie Romualdą Ozolą. Atsakiau, kad Romualdas yra puikus taktikas bei puikus kartais ir visai lėkštų minčių į puošnų barokinį rūbą įvilkėjas, bet visai prastas strategas. Vytenis į tai atsakė, kad, jo nuomone, Ozolas yra prastas ne tik strategas, bet ir taktikas. Vėliau supratau, kad Vytenis mane apie Romualdą klausinėjo todėl, kad tuo metu mąstė apie galimas alternatyvias teisėtiems Lietuvos vadovams kandidatūras bei konkrečias jų pareigybes. Ir prieš šį svarstymą norėjo turėti kuo daugiau informacijos. O pats Ozolo artimiau nepažinojo, nes L. P. Sąjūdyje, bent jau jo organizacinėj veikloj, jis nedalyvavo, o į Sąjūdžio deleguotų Aukščiausiosios Tarybos narių sąrašą pateko per savo draugo socialdemokrato Aloyzo Sakalo protekciją prastūmus jį į LPS Vilniaus Tarybos siūlytus kandidatų į Aukščiausiosios Tarybos sąrašus bei V. Landsbergio naivų mąstymą, kad visi šie, niekuo nepagrįstu pasitikėjimu pamaloninti veikėjai jį po to už tai palaikys. Iš tiesų įvyko visai kitaip.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio viduje be vėliau įvykusio susipriešinimo tarp K. Prunskienės ir V. Landsbergio, vyko dar slapta konkurencija dėl lyderystės tarp R. Ozolo ir V. Landsbergio. Romualdas laikė save su prof. Broniumi Genzeliu svarbiausiais LPS kūrėjais ir vis ieškojo progos tapti LPS lyderiu. Ir tai taip pat prisidėjo prie jo atsidūrimo tuomet opozicionierių V. Landsbergiui gretose.
Dar per kitą pertrauką tarp Aukščiausiosios Tarybos posėdžių pamačiau rūmų vestibiulyje Nijolę Oželytę ir priėjęs prie jos paklausiau, gal ji kartais žino, kas ten vakar vyko Trakuose. Nijolė atsakė tiesiai ir trumpai, nevyniodama nieko į vatą, kad Trakuose bandė sudaryti alternatyvias teisėtoms Lietuvos vadovybę ir vyriausybę, bet jiems kažkodėl nepavyko to padaryti.
Ką gi, įsitikinau kad Aldona Kardelienė sakė tiesą. K. Prunskienės per ,,Ateities forumą“ ir kitus parengiamuosius darinius sutelkta opozicija V. Landsbergiui (o taip pat ir teisėtoms Lietuvos vadovybei ir vyriausybei) 1991-05-22 susirinko Trakuose, bet neatvykus ten pačiai K. Prunskienei, tai virto tik pasitarimu, nesuformavusiu alternatyvių teisėtoms marionetinių ,,vyriausybės“ ir ,,vadovybės“. Vėliau dar pavyko išsiaiškinti, kad šis pasitarimas įvyko specialiai tam rezervuotame restorane „Galvė“ ir jame be nepatenkintų Vytauto Landsbergio vadovavimu tuometinių Aukščiausiosios Tarybos narių dalyvavo ir dalis Vilniaus ir net Kauno miestų savivaldų Tarybos narių.
Atsiėmus po nepavykusio pučo Rusijoje iš SSRS kariuomenės tuometinius LKP CK (dabar LR vyriausybės) rūmus Vilniuje, buvo rasta Mykolo Burokevičiaus direktyva, kad visi per Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (dabar senųjų Seimo) rūmų užėmimą gyvi išlikę jų gynėjai būtų sušaudyti vietoje – šių rūmų kieme.
Negana to, kad kuo mažiau Lietuvos patriotų liktų pogrindyje, buvo gana vykusiai įgyvendinta viena iš KGB provokacijų. Prieš planuojamą AT rūmų šturmą buvo paskleistas gandas, kad Mykolo Burokevičiaus ir Ivanovo vadovaujami jedinstvininkai ruošiasi susitelkti po Vilniaus Pedagoginio Instituto (dabar Lietuvos Edukologijos Universiteto) tiltu ir iš ten užimti toje pusėje esančius Trečiuosius (dar tada vadintus Naujai-siais profsąjungų) Aukščiausios Tarybos rūmus. Tam, kad juos apgintų nuo jedinstvininkų, tame pastate buvo sutelktos Vilniaus miesto LP Sąjūdžio draugovės. Kaip jau minėjau, provokacijos tikslas buvo kuo daugiau beginklių patriotų sutelkti į AT rūmus, kad šturmo metu vienu kirčiu kuo daugiau iš karto būtų jų išžudyta.
Kita gerai žinoma tuometinė provokacija buvo kai kurių V. Landsbergio patarėjų siūlymas pasitraukti Lietuvos Respublikos vadovybei, tartum laikinai, į Kauną. Tikriausiai bandant įgyvendinti šią provokaciją sąmoningai nebuvo net ir vėliau SSRS kariuomenės užimta ir šalia Kauno esanti Sitkūnų radijo ir televizijos retransliacijos stotis. Tuo pat metu iš Maskvos specialiai čia slavų autonomijos organizuoti atsiųstos KGB darbuotojų grupės rusų kalba parengtame šios autonomijos įteisinimo projekte Vilnius (iš pradžių jo dalis Naujoji Vilnia, į kurią tam finansuoti buvo atkeltas specialus Vniešintorgo banko padalinys, kuris praėjus dešimčiai dienų nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo 1990 m. kovo 21 d. SSRS nutarimu Nr. 422 tapo SSRS banku Lietuvoje ir gavo iš Maskvos 280 mln. rublių) buvo numatytas kaip šios, SSRS sudėtyje pasiliekančios autonomijos sostinė. V. Landsbergio garbei tenka paliudyti, kad minėtąjį provokacinį pasiūlymą pasitraukti į Kauną, jis atmetė. Tolesnėje eigoje buvo numatyta dar ir Klaipėdos krašto atplėšimas irgi jį paliekant SSRS sudėtyje, taip užspaudžiant Lietuvą visiškai į ,,kampą“. Visa tai buvo numatyta kaip M. Gorbačiovo jėga planuoto įvesti Prezidentinio valdymo projekto pagalbinės ar alternatyvios priemonės.
Netiesiogiai apie tai, kokiu būdu KGB stengėsi panaudoti Kazimierą Prunskienę 1991m. per ruoštą SSRS Prezidento tiesioginio valdymo Lietuvoje įvedimą, ji yra pati prasitarusi savo knygoje ,,Užkulisiai“ (žr. Politika Nr.2, 1992, 28–29 psl.): ,,Pučo išvakarėse šešėliniai atvirieji pučistai Lietuvoje turėjo pagrindo laikyti save gerai pasirengusiais. <...> Kokia gi konkreti pučo baigtis buvo numatyta pagal konkrečią Lietuvos sąlygų visumą? Pučui pasisekus, žinoma, turėjo būti nušalinta Aukščiausioji Taryba. Ne itin mėgstamo vadinamojo landsbergizmo sukompromitavimui užbaigti tereikėjo daugiau žmonių aukų ir ekonominių praradimų. Neskausmingu būdu buvo manoma šiek tiek pakoreguoti padėtį vyriausybėje, kad Lietuva, praradus vienus lyderius (kaip kad sausio mėn. išstūmus buvusios vyriausybės vadovus) ir jau prijaukinta prie naujos vyriausybės, lengvai nusiramintų. Didesnėms garantijoms žmonių susitaikymui pasiekti ryžtamasi dar prieš pučą pakviesti į vyriausybę vieną kitą buvusios vyriausybės lyderį ir LDDP narį, psichologiškai rengti K. Prunskienę, kad ši tariamai dešiniųjų jėgų nepelnytai apšmeižta ir persekiojama, galgi sugrįžtų vykdyti bent dalį tų pačių siektinų ekonominių reformų Vagnoriaus vyriausybėje. Pavlovas jau spėja pagirti Vagnorių kaip pavyzdį rodantį Premjerą. Jis turi tapti pirmuoju ar antruoju Lietuvos lyderiu, o K. Prunskienė jį remti. Pastaroji dar kartą išvengia tokio vaidmens. Bandoma sugrąžinti V. Sakalauską, bet jis atmeta pučistų pasiūlymus. Kiekvienam iš šių asmenų galėjo būti išbandyti psichologiniai, politiniai ir gal net fizinės prievartos metodai. Tokia linkme konkrečiai ir gan profesionaliai dirbta ilgą laiką. Pučistams reikėjo, kad atskiri jų pozicijoms sustiprinti reikalingi veikėjai ir dauguma Lietuvos žmonių patikėtų, kad V. Landsbergio ir jo vedamų kraštutinių nacionalinių jėgų politika pražūtinga ir pralaimėjo, kad priešintis beprasmiška, o galimybės reformoms ir suverenitetui realizuotis TSRS sudėtyje visai neprastos ir prie jų galima naudingai prisitaikyti“.
Nors čia Kazimiera Prunskienė pasakoja apie 1991m. rugpjūtį, bet viso šio pasakojimo esmė tinka ir 1991m. gegužei. Tik tuomet, pasiruošus įvesti SSRS (TSRS) Prezidento tiesioginį valdymą Lietuvoje, K. Prunskienei buvo skirtas ne pagalbinis Vagnoriui, o pagrindinis vaidmuo. Jai buvo pavesta iš per ,,Ateities forumą“ sutelktos opozicijos V. Landsbergiui suformuoti alternatyvias – marionetines Lietuvos vadovybę ir vyriausybę karine jėga planuotoms nušalinti teisėtoms Lietuvos vadovybei ir vyriausybei. Po to Michailas Gorbačiovas perduotų valdžią „Lietuvai“, ,,maloningai“ atšaukdamas savo tiesioginį Prezidentinį valdymą Lietuvoje.
Kaip ištyrė Arvydas Anušauskas:
„1991m. gegužės mėn. gen. mjr. S. Caplinas siekdamas kompromituoti Lietuvos respublikos vadovybę, numatė centrinėse žiniasklaidos priemonėse „panaudoti Lietuvos ateities forumo ir laikraštinę bei vaizdo medžiagą /.../ būtų tikslinga žiniasklaidos priemonėse reguliariai skelbti informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus, ją pateikti užsienio žurnalistams, parodyti, kad Lietuvoje kuriamas totalitarinis profašistinis režimas /.../“ (str.: A. Anušauskas, KGB finansininkų pėdsakai (1), laikr. „Lietuvos aidas“, 1988.05.29, Nr. 104, psl.11).
Toje pačioje knygoje ,,Užkulisiai“, vėliau beje dar 2011m. perleis-toje pavadinimu ,,Išsivadavimo kaina”, Kazimiera detaliau užsimena kaip per KGB agentą Sigitą B. ji buvo suvesta su tuometiniu TSRS KGB Pirmininku Vladimiru Aleksandrovičiumi Kriučkovu (52–53 psl.). O iš LTSR KGB komiteto rūmuose rastų dokumentų apie darbą su agentu Kliugeriu (europarlamentaru Algiu Klimaičiu) matyti, kad jam visai neblogai sekėsi ,,psichologiškai rengti K. Prunskienę“ (,,Užkulisiai“ 29 psl.) marionetinės SSRS (TSRS) Lietuvos vadovybės organizatorės ir vadovės vaidmeniui. Ir pati K. Prunskienė, rašydama apie pučistinį metą žodžiais: ,,Pastaroji dar kartą išvengia tokio vaidmens“ (,,Užkulisiai“ 29 psl.), užsimena ir apie pirmąjį kartą, kai daug svarbesnis vaidmuo nei 1991 m. rugpjūtį jai buvo parengtas 1991 m. gegužę. Tik nepaaiškina konkrečiau, kas jai tokio vaidmens padėjo išvengti.
Iš KGB rūmuose rastų dokumentų taip pat paaiškėjo, kad: „Lietuvos valstybės ateities forumo metmenų tekstas buvo sukurptas pagal Maskvos scenarijų ir derinamas su KGB Lietuvos skyriumi. Derinimo darbą atliko KGB agentas Kliugeris (Algis Klimaitis)“ (laikr.: Tremtinys, 2002 m., Nr. 31, psl.4).
Visgi, vėliau atsitokėjusi nuo įtarinėjimo esant mane ir Aldoną Kardelienę V. Landsbergio agentais, Kazimiera liko jai labai dėkinga už pagalbą išsivaduojant iš KGB pinklių. Tarp jos ir Aldonos-Marytės užsimezgė gili ir nuoširdi abipuse pagarba ir pasitikėjimu pagrįsta draugystė. Ne kartą dar buvome susitikę su ja pabendrauti tiek Lietuvos Seimo rūmuose, tiek jos namuose Krivių gatvėje Vilniuje.
Kazimiera, žinodama, kad dėl Dievo duotų dvasinių darbų Marytė yra išlaikoma mano ir kitų, padėdavo jai ir materialiai. Kazimierai sunkiai susirgus lankėme ją Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje Lazdynuose bei Santariškių universitetinės ligoninės reabilitacijos centre. O savo ruožtu Kazimieros Prunskienės duktė Rasa dalyvavo Marytės palydėtuvėse į anapilį 2015 m. sausį. Marytė vadovavosi lietuvių liaudies išmintimi: ,,Suklysti yra žmogiška, o pasitaisyti – dieviška“.
Kokį spaudimą ir kokias psichologines manipuliacines intrigas iš KGB pusės teko patirti K. Prunskienei, galima kiek nujausti tik iš jos knygoje ,,Užkulisiai“ praslydusių užuominų. O vadindama V. Landsbergio valdymą slydimu į landsachurdizmą (,,Užkulisiai“, 31 psl.) Kazimiera kiek perdėjo. Bet kai kuriomis jos idėjomis ir įdirbiu bendraujant su TSRS (SSRS) Ministrų Tarybos pirmininku N. Ryžkovu bei TSRS (SSRS) Komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi ir SSRS Prezidentu M. Gorbačiovu, neabejotinai buvo pasinaudota per vadinamąjį laikiną Lietuvos nepriklausomybės maratoriumą (pristabdymą). Tad Kazimieros sąjūdietišką ir politinę veiklą galiausiai vertinu tiek teigiamai, tiek tam tikrais atvejais ir griežtai neigiamai.
Manding, K. Prunskienė savo politine veikla savotiškai tarsi papildė V. Landsbergio politinę veiklą, lemiamu momentu ją sušvelnindama ir tai padėjo Lietuvai valstybinę nepriklausomybę atgauti palyginus taikiai.