Pereiti prie turinio

5. Gegužės 22–osios aplinkybės

Tuomet – 1991m. gegužę, man, aišku, labai rūpėjo išsiaiškin­ti, ar tai, ką tuomet teigė A. Kardelienė atitinka realybę.

Tad 1991-06-23 ryte, Aldonai tuo metu kalbantis su kažku­riuo LR Aukščiausios Tarybos nariu, smalsiai prisišliejau prie rate­lio Aukščiausios Tarybos narių jos rūmų vestibiulyje, aptarinėjusių susidariusią padėtį Lietuvoje. Pokalbį tuo metu vedė Aloyzas Sa­kalas. Man priėjus buvo kalbama apie tai, kad ,,Alfa“ ir ,,Beta“ specialiosios paskirties šturmo grupės jau yra atkeltos į Lietuvą ir kad visa tai liudija, jog SSRS kariuomenė tikrai bus panaudota Lie­tuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų užėmimui.

Kiek paklausęs šitos šnekos, tiesiai paklausiau Aloyzo Sakalo, – „O kaip socialdemokratai, ar dalyvauja alternatyviosios vy­riausybės ir vadovybės dabartinei sudaryme?“ A. Sakalą šis klausi­mas labai sunervino, atrodo, jis pasijuto lyg vagiant obuolius iš svetimo sodo už pakarpos netikėtai sučiuptas berniūkštis. Nervin­gai, vis garsėjančiu balsu burbtelėjęs: ,,Mes tokiais dalykais neužsi­imame!“, tuoj pat baigęs visą šį pokalbį, nulėkė į šalį.

Per kitą pertrauką tarp Aukščiausiosios Tarybos posėdžių vestibiulyje prie manęs priėjo Vytenis Andriukaitis ir pradėjo man teisintis, jog nieko tokio ten Trakuose nebuvę, kad tame pasita­rime net ir Gediminas Ilgūnas buvęs (atseit buvę ten ir visai patriotiškų žmonių). Atsakiau Vyteniui klausimu: ,,Na, kam tu man dabar čia teisiniesi, juk aš tau nieko nei apie Trakus, nei apie ten vykusį opozicijos V. Landsbergiui susirinkimą nesakiau?“ Supratau, kad Vytenis taip žioplai išsidavė dėl iš Aloyzo Sakalo gautos pylos. Mat tas matė, kaip Vytenis ilgai su manimi kalbėjosi 1991-05-22 ir pagalvojo, jog to pokalbio metu kažką jis man apie tos dienos vakare Trakuose įvyksiantį pasitarimą išsitarė.

Iš tiesų, 1991-05-22 Vytenis man dar nieko apie Trakų pasi­tarimą nebuvo prasitaręs. Užklausęs tuomet manęs, kodėl vis dar neparašiau stojimo į Lietuvos Socialdemokratų partiją pareiški­mo (nors buvau kartu su Vyteniu pasirašęs pareiškimą dėl LSDP Lietuvoje atkūrimo), Vytenis pasiteiravo manęs, kokia mano nuo­monė apie Romualdą Ozolą. Atsakiau, kad Romualdas yra puikus taktikas bei puikus kartais ir visai lėkštų minčių į puošnų barokinį rūbą įvilkėjas, bet visai prastas strategas. Vytenis į tai atsakė, kad, jo nuomone, Ozolas yra prastas ne tik strategas, bet ir taktikas. Vėliau supratau, kad Vytenis mane apie Romualdą klausinėjo todėl, kad tuo metu mąstė apie galimas alternatyvias teisėtiems Lietuvos vadovams kandidatūras bei konkrečias jų pareigybes. Ir prieš šį svarstymą norėjo turėti kuo daugiau informacijos. O pats Ozolo artimiau nepažinojo, nes L. P. Sąjūdyje, bent jau jo organi­zacinėj veikloj, jis nedalyvavo, o į Sąjūdžio deleguotų Aukš­čiausiosios Tarybos narių sąrašą pateko per savo draugo social­demokrato Aloyzo Sakalo protekciją prastūmus jį į LPS Vilniaus Tarybos siūlytus kandidatų į Aukščiausiosios Tarybos sąrašus bei V. Landsbergio naivų mąstymą, kad visi šie, niekuo nepagrįstu pa­sitikėjimu pamaloninti veikėjai jį po to už tai palaikys. Iš tiesų įvy­ko visai kitaip.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio viduje be vėliau įvykusio susipriešinimo tarp K. Prunskienės ir V. Landsbergio, vyko dar slapta konkurencija dėl lyderystės tarp R. Ozolo ir V. Landsber­gio. Romualdas laikė save su prof. Broniumi Genzeliu svar­biausiais LPS kūrėjais ir vis ieškojo progos tapti LPS lyderiu. Ir tai taip pat prisidėjo prie jo atsidūrimo tuomet opozicionierių V. Landsbergiui gretose.

Dar per kitą pertrauką tarp Aukščiausiosios Tarybos posė­džių pamačiau rūmų vestibiulyje Nijolę Oželytę ir priėjęs prie jos paklausiau, gal ji kartais žino, kas ten vakar vyko Trakuose. Nijolė atsakė tiesiai ir trumpai, nevyniodama nieko į vatą, kad Trakuose bandė sudaryti alternatyvias teisėtoms Lietuvos vadovybę ir vy­riausybę, bet jiems kažkodėl nepavyko to padaryti.

Ką gi, įsitikinau kad Aldona Kardelienė sakė tiesą. K. Prunskienės per ,,Ateities forumą“ ir kitus parengiamuosius dari­nius sutelkta opozicija V. Landsbergiui (o taip pat ir teisėtoms Lietuvos vadovybei ir vyriausybei) 1991-05-22 susirinko Tra­kuose, bet neatvykus ten pačiai K. Prunskienei, tai virto tik pasita­rimu, nesuformavusiu alternatyvių teisėtoms marionetinių ,,vy­riausybės“ ir ,,vadovybės“. Vėliau dar pavyko išsiaiškinti, kad šis pasitarimas įvyko specialiai tam rezervuotame restorane „Galvė“ ir jame be nepatenkintų Vytauto Landsbergio vadovavimu tuometinių Aukščiausiosios Tarybos narių dalyvavo ir dalis Vil­niaus ir net Kauno miestų savivaldų Tarybos narių.

Atsiėmus po nepavykusio pučo Rusijoje iš SSRS kariuome­nės tuometinius LKP CK (dabar LR vyriausybės) rūmus Vilniuje, buvo rasta Mykolo Burokevičiaus direktyva, kad visi per Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (dabar senųjų Seimo) rūmų užėmimą gyvi išlikę jų gynėjai būtų sušaudyti vietoje – šių rūmų kieme.

Negana to, kad kuo mažiau Lietuvos patriotų liktų pogrin­dyje, buvo gana vykusiai įgyvendinta viena iš KGB provokacijų. Prieš planuojamą AT rūmų šturmą buvo paskleistas gandas, kad Mykolo Burokevičiaus ir Ivanovo vadovaujami jedinstvininkai ruošiasi susitelkti po Vilniaus Pedagoginio Instituto (dabar Lietu­vos Edukologijos Universiteto) tiltu ir iš ten užimti toje pusėje esančius Trečiuosius (dar tada vadintus Naujai-siais profsąjungų) Aukščiausios Tarybos rūmus. Tam, kad juos apgintų nuo jedinstvininkų, tame pastate buvo sutelktos Vilniaus miesto LP Sąjūdžio draugovės. Kaip jau minėjau, provokacijos tikslas buvo kuo daugiau beginklių patriotų sutelkti į AT rūmus, kad šturmo metu vienu kirčiu kuo daugiau iš karto būtų jų išžudyta.

Kita gerai žinoma tuometinė provokacija buvo kai kurių V. Landsbergio patarėjų siūlymas pasitraukti Lietuvos Respublikos vadovybei, tartum laikinai, į Kauną. Tikriausiai bandant įgyven­dinti šią provokaciją sąmoningai nebuvo net ir vėliau SSRS kariuomenės užimta ir šalia Kauno esanti Sitkūnų radijo ir televi­zijos retransliacijos stotis. Tuo pat metu iš Maskvos specialiai čia slavų autonomijos organizuoti atsiųstos KGB darbuotojų grupės rusų kalba parengtame šios autonomijos įteisinimo projekte Vil­nius (iš pradžių jo dalis Naujoji Vilnia, į kurią tam finansuoti buvo atkeltas specialus Vniešintorgo banko padalinys, kuris praėjus de­šimčiai dienų nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo 1990 m. kovo 21 d. SSRS nutarimu Nr. 422 tapo SSRS banku Lietuvoje ir gavo iš Maskvos 280 mln. rublių) buvo numatytas kaip šios, SSRS su­dėtyje pasiliekančios autonomijos sostinė. V. Landsbergio garbei tenka paliudyti, kad minėtąjį provokacinį pasiūlymą pasitraukti į Kauną, jis atmetė. Tolesnėje eigoje buvo numatyta dar ir Klaipė­dos krašto atplėšimas irgi jį paliekant SSRS sudėtyje, taip užspau­džiant Lietuvą visiškai į ,,kampą“. Visa tai buvo numatyta kaip M. Gorbačiovo jėga planuoto įvesti Prezidentinio valdymo projekto pagalbinės ar alternatyvios priemonės.

Netiesiogiai apie tai, kokiu būdu KGB stengėsi panaudoti Kazimierą Prunskienę 1991m. per ruoštą SSRS Prezidento tiesioginio valdymo Lietuvoje įvedimą, ji yra pati prasitarusi savo knygoje ,,Užkulisiai“ (žr. Politika Nr.2, 1992, 28–29 psl.): ,,Pučo išvakarėse šešėliniai atvirieji pučistai Lietuvoje turėjo pagrindo lai­kyti save gerai pasirengusiais. <...> Kokia gi konkreti pučo baigtis buvo numatyta pagal konkrečią Lietuvos sąlygų visumą? Pučui pasisekus, žinoma, turėjo būti nušalinta Aukščiausioji Taryba. Ne itin mėgstamo vadinamojo landsbergizmo sukompromitavimui užbaigti tereikėjo daugiau žmonių aukų ir ekonominių praradimų. Neskausmingu būdu buvo manoma šiek tiek pakoreguoti padėtį vyriausybėje, kad Lietuva, praradus vienus lyderius (kaip kad sausio mėn. išstūmus buvusios vyriausybės vadovus) ir jau prijaukinta prie naujos vyriausybės, lengvai nusiramintų. Dides­nėms garantijoms žmonių susitaikymui pasiekti ryžtamasi dar prieš pučą pakviesti į vyriausybę vieną kitą buvusios vyriausybės lyderį ir LDDP narį, psichologiškai rengti K. Prunskienę, kad ši tariamai dešiniųjų jėgų nepelnytai apšmeižta ir persekiojama, galgi sugrįžtų vykdyti bent dalį tų pačių siektinų ekonominių reformų Vagnoriaus vyriausybėje. Pavlovas jau spėja pagirti Vagnorių kaip pavyzdį rodantį Premjerą. Jis turi tapti pirmuoju ar antruoju Lietu­vos lyderiu, o K. Prunskienė jį remti. Pastaroji dar kartą išvengia tokio vaidmens. Bandoma sugrąžinti V. Sakalauską, bet jis atmeta pučistų pasiūlymus. Kiekvienam iš šių asmenų galėjo būti išban­dyti psichologiniai, politiniai ir gal net fizinės prievartos metodai. Tokia linkme konkrečiai ir gan profesionaliai dirbta ilgą laiką. Pu­čistams reikėjo, kad atskiri jų pozicijoms sustiprinti reikalingi veikėjai ir dauguma Lietuvos žmonių patikėtų, kad V. Landsber­gio ir jo vedamų kraštutinių nacionalinių jėgų politika pražūtinga ir pralaimėjo, kad priešintis beprasmiška, o galimybės reformoms ir suverenitetui realizuotis TSRS sudėtyje visai neprastos ir prie jų galima naudingai prisitaikyti“.

Nors čia Kazimiera Prunskienė pasakoja apie 1991m. rug­pjūtį, bet viso šio pasakojimo esmė tinka ir 1991m. gegužei. Tik tuomet, pasiruošus įvesti SSRS (TSRS) Prezidento tiesioginį val­dymą Lietuvoje, K. Prunskienei buvo skirtas ne pagalbinis Vagno­riui, o pagrindinis vaidmuo. Jai buvo pavesta iš per ,,Ateities foru­mą“ sutelktos opozicijos V. Landsbergiui suformuoti alternatyvias – marionetines Lietuvos vadovybę ir vyriausybę karine jėga planuotoms nušalinti teisėtoms Lietuvos vadovybei ir vyriausy­bei. Po to Michailas Gorbačiovas perduotų valdžią „Lietu­vai“, ,,maloningai“ atšaukdamas savo tiesioginį Prezidentinį valdy­mą Lietuvoje.

Kaip ištyrė Arvydas Anušauskas:

„1991m. gegužės mėn. gen. mjr. S. Caplinas siekdamas kompromituoti Lietuvos respublikos vadovybę, numatė centrinė­se žiniasklaidos priemonėse „panaudoti Lietuvos ateities forumo ir laikraštinę bei vaizdo medžiagą /.../ būtų tikslinga žiniasklaidos priemonėse reguliariai skelbti informaciją apie žmogaus teisių pa­žeidimus, ją pateikti užsienio žurnalistams, parodyti, kad Lietuvoje kuriamas totalitarinis profašistinis režimas /.../“ (str.: A. Anušaus­kas, KGB finansininkų pėdsakai (1), laikr. „Lietuvos aidas“, 1988.05.29, Nr. 104, psl.11).

Toje pačioje knygoje ,,Užkulisiai“, vėliau beje dar  2011m. perleis-toje pavadinimu ,,Išsivadavimo kaina”, Kazimiera detaliau užsimena kaip per KGB agentą Sigitą B. ji buvo suvesta su tuo­metiniu TSRS KGB Pirmininku Vladimiru Aleksandrovičiumi Kriučkovu (52–53 psl.). O iš LTSR KGB komiteto rūmuose rastų dokumentų apie darbą su agentu Kliugeriu (europarlamentaru Al­giu Klimaičiu) matyti, kad jam visai neblogai sekėsi ,,psichologiš­kai rengti K. Prunskienę“ (,,Užkulisiai“ 29 psl.) marionetinės SSRS (TSRS) Lietuvos vadovybės organizatorės ir vadovės vaidmeniui. Ir pati K. Prunskienė, rašydama apie pučistinį metą žodžiais: ,,Pasta­roji dar kartą išvengia tokio vaidmens“ (,,Užkulisiai“ 29 psl.), už­simena ir apie pirmąjį kartą, kai daug svarbesnis vaidmuo nei 1991 m. rugpjūtį jai buvo parengtas 1991 m. gegužę. Tik nepaaiškina konkrečiau, kas jai tokio vaidmens padėjo išvengti.

Iš KGB rūmuose rastų dokumentų taip pat paaiškėjo, kad: „Lietuvos valstybės ateities forumo metmenų tekstas buvo sukurptas pagal Maskvos scenarijų ir derinamas su KGB Lietuvos skyriumi. Derinimo darbą atliko KGB agentas Kliugeris (Algis Klimaitis)“ (laikr.: Tremtinys, 2002 m., Nr. 31, psl.4).

Visgi, vėliau atsitokėjusi nuo įtarinėjimo esant mane ir Aldoną Kardelienę V. Landsbergio agentais, Kazimiera liko jai labai dėkinga už pagalbą išsivaduojant iš KGB pinklių. Tarp jos ir Aldonos-Marytės užsimezgė gili ir nuoširdi abipuse pagarba ir pa­sitikėjimu pagrįsta draugystė. Ne kartą dar buvome susitikę su ja pabendrauti tiek Lietuvos Seimo rūmuose, tiek jos namuose Krivių gatvėje Vilniuje.

Kazimiera, žinodama, kad dėl Dievo duo­tų dvasinių darbų Marytė yra išlaikoma mano ir kitų, padėdavo jai ir materialiai. Kazimierai sunkiai susirgus lankėme ją Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje Lazdynuose bei Santariškių universitetinės ligoninės reabilitacijos centre. O savo ruožtu Kazi­mieros Prunskienės duktė Rasa dalyvavo Marytės palydėtuvėse į  anapilį 2015 m. sausį. Marytė vadovavosi lietuvių liaudies išminti­mi: ,,Suklysti yra žmogiška, o pasitaisyti – dieviška“.

Kokį spaudimą ir kokias psichologines manipuliacines intri­gas iš KGB pusės teko patirti K. Prunskienei, galima kiek nujausti tik iš jos knygoje ,,Užkulisiai“ praslydusių užuominų. O vadinda­ma V. Landsbergio valdymą slydimu į landsachurdizmą (,,Užkuli­siai“, 31 psl.) Kazimiera kiek perdėjo. Bet kai kuriomis jos idėjo­mis ir įdirbiu bendraujant su TSRS (SSRS) Ministrų Tarybos pir­mininku N. Ryžkovu bei TSRS (SSRS) Komunistų partijos pirmuoju sek­retoriumi ir SSRS Prezidentu M. Gorbačiovu, neabejotinai buvo pasinaudota per va­dinamąjį laikiną Lietuvos nepriklausomybės maratoriumą (pristab­dymą). Tad Kazimieros sąjūdietišką ir politinę veiklą galiausiai vertinu tiek teigiamai, tiek tam tikrais atvejais ir griežtai neigiamai.

Manding, K. Prunskienė savo politine veikla savotiškai tarsi papildė V. Landsbergio politinę veiklą, lemiamu momentu ją su­švelnindama ir tai padėjo Lietuvai valstybinę nepriklausomybę at­gauti palyginus taikiai.