Pereiti prie turinio

6. Kviečiant į Sandorą

Aldona Kardelienė papasakojo, kad pradžioje jai buvo pa­aiškinta, jog, siekdami laisvės, žmonės turi kreiptis į Dievą ir pa­rodytas vaizdas, kaip žmonių eisenos neša kryžius į kryžiais nus­maigstytą kalną. Kadangi gyveno Šiauliuose, tai yra, visai netoli Meškuičių, kur yra Kryžių kalnas, tai ėjo pas Šiaulių kunigus ragin­dama, kad tokios eisenos, nešant Lietuvos laisvės intencija kryžius į šį kalną, būtų surengtos ir tai buvo padaryta.

Vėliau jai buvo parodytas kalnas, ant kurio jau stovėjo ne daug kaip ankstesniame regėjime kryžių, o tik trys liekni ir šviesūs kryžiai. Ir kai ji mintyse paklausė: ,,Viešpatie, kodėl dabar tik trys?“ Balsas mintyse jai atsakė: ,,Žmonės jau savo padarė (kreipė­si į Dievą prašydami Jo pagalbos einant Lietuvai į laisvę), o dabar Tikėjimo, Vilties ir Meilės kryžius Sandoros su Dievu ženklan turi pastatyti tautos vadovai“. Atvykusi iš Šiaulių į Vilnių A. Kardelienė pagal regėjime matytus į tą kalną vedančius plačius laiptus su terasomis pažino, kad minėtame regėjime jai buvo pa­rodytas Vilniaus pačiame centre esantis Tauro (Pamėnkalnio) kalnas.

Apie visa tai papasakojau narsiam disidentui Petrui Cidzi­kui. Petras už išeivijos lietuvių, jam lankantis JAV suaukotus, pini­gus tuoj pat užsakė vieno 12 m aukščio ir dviejų po 10 m aukščio kryžių padarymą Paminklų konservavimo instituto dirbtuvėse. Kreipėmės į tuometinį Vilniaus miesto vyriausiąjį architektą ir kartu su juo parinkome pačią tinkamiausią vietą šių Lietuvos va­dovų Sandoros su Dievu kryžių pastatymui. 1991-06-24 Tikėjimo, Vilties ir Meilės kryžiai daugiausia P. Cidziko dėka, talkinant dar ant Tauro kalno tuomet buvusiuose Senuosiuose profsąjungų rū­muose savo darbo kabinetus turėjusiai Lietuvos darbininkų sąjun­gai (ypač jos vadovams Kazimierui Uokai, Aldonai Balsienei bei Petrui Šakaliniui), buvo pastatyti Taurakalnio viršuje netoli Akme­nų g. akligatvio.

Iš tiesų tuos kryžius turėjo pastatyti ir visą Lietuvos tautą į Sandorą su Dievu pakviesti (pradedant nuo asmeninio savo pavyzdžio) oficialieji Lietuvos vadovai, bet jie to nesiryžo daryti. Tad teko tai už juos atlikti kitiems, nors iš dalies taip įvykdant Dievo nurodymą.

Kai nuėjome pas ką tik vyskupu paskirtą kun. Juozapą Tu­naitį dėl šių kryžių pašventinimo ir Šv. Mišių prie jų aukojimo, jis, kadangi reikalas susijęs su Dievo apreiškimu, pasiuntė mus gauti tam leidimą pas kardinolą Vincentą Sladkevičių. Nuvykus pas jį, šis paprašė pateikti jam tų apreiškimų turinį raštu. Tad sutarėme, kad atvyksime po keleto dienų pas jį dar kartą, atsiveždami kartu ir šių apreiškimų aprašymą. Taip pat kardinolas užsiminė, kad galu­tinį žodį, sprendžiant apie Dievo apreiškimų tikrumą, taria popiežius po nuodugniai atlikto tyrimo.

Tad netrukus trise (kartu su tuomet Vilniaus miesto de­putate ir organizacijos ,,SOS vaikai“ pirmininke Elena Kubiliene) vėl atvykome į Kauną pas kardinolą Vincentą Sladkevičių. Šis antrasis apsilankymas pas kardinolą įstrigo atmintin dėl gana anekdotiškų jo aplinkybių.

Važiuojant A. Kardelienė pasakė, kad šiandien dar kartą jai reikia pasikalbėti su Kazimiera Prunskiene. Atsakiau, kad tai sun­kiai įmanomas dalykas, nes buvo jau popietė, mes vykome į Kau­ną, o K. Prunskienė gyveno Vilniuj ir aš tuo metu dar nežinojau kur. Į mano balsu išsakytas abejones Aldona atsakė: ,,Ir visgi mes su ja tuoj susitiksime!“ Kaip vėliau paaiškėjo, besimeldžiant kelionės metu, jai jau dvasinėmis jos akimis buvo parodyti konkretūs būsi­mo susitikimo su kardinolu vaizdai, kuriuose ji matė ir Kazimierą Prunskienę.

Tuomet kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleriu buvo garbus kunigas Alfonsas Svarinskas. Nežiūrint jo didelio pasiau­kojimo kovojant už Tėvynės Lietuvos laisvę, šiuo atveju jis tapo trukdžiu Dievo nurodymų vykdymui, nes dėl savo kategoriškai grubokos dvasinės struktūros nepajėgė į tokius subtilius dalykus įsigilinti ir juos suprasti. Kancleris A. Svarinskas pareiškė, kad, ne­žiūrint kardinolo kvietimo dar kartą pas jį atvykti, atvežant jam ap­rašytus Dievo apreiškimus A. Kardelienei, jis kardinolo tokiais niekais neleisiąs trukdyti ir pareikalavo mūsų tuoj pat išeiti iš Kau­no arkivyskupijos rūmų. Mums, motyvuojant paties kardinolo kvietimu, atsisakius tai padaryti kun. A. Svarinskas labai įpyko.

Kiek vėliau paaiškėjo ir to jo didelio susinervinimo pagrin­dinė priežastis. Pasirodo, tuo pat metu pas kardinolą V. Sladkevi­čių jau buvo atvykusi K. Prunskienė ir garbus kunigas labai neno­rėjo, kad kas nors tai pamatytų ir taip paaiškėtų, jog jis nesugebė­jo, nors ir būdamas tokiu didžiu patriotu, užkirsti kelio šiam susi­tikimui.

Tuo metu į arkivyskupijos rūmų koridorių atėjo kažkoks kunigo A. Svarinsko draugas ir šis jį skubiai įsivedė į savo kabine­tą pasitarti, kaip mumis atsikratyti. Tuo pat metu laiptais iš ant­rame aukšte esančios menės ėmė leistis Kazimiera Prunskienė ir nepaprastai nustebo pamačiusi mus čia, šių rūmų koridoriuje. Ka­zimiera ėmė balsu svarstyti, kaip čia atsitiko, kad mes vėl tokioje netikėtoje vietoje susitikome. A. Kardelienė pertraukė jos jaus­mingą monologą ir paklausė, ar ji negalėtų padėti mums susitikti su kardinolu, nes gerb. kunigas A. Svarinskas, nežiūrint jo eminencijos kvietimo, nenori mūsų įleisti. Vis dar negalinti iš ne­tikėtumo atsitokėti Kazimiera sugrįžo atgal pas kardinolą ir nuo viršaus pamojo mums, kad galime užeiti.

Kardinolas V. Sladkevičius maloniai priėmė apreiškimų A. Kardelienei aprašymus. Bet ėmus kalbėti konkrečiai apie būtinybę atsiliepiant į Dievo paraginimą pakviesti visą tautą į Sandoros su juo sudarymą ir apsisprendimą, ką mes su iškovota laisve darysim, kardinolas užsiminė apie savo garbingą amžių ir silpną sveikatą, tuo duodamas suprasti, kad minėtiems veiksmams jis nėra pasi­ruošęs ar jaučiasi negalįs to padaryti.

Tada A. Kardelienė paprašė kardinolo palaiminti mus, kad nors mes teisingai įvykdytume Dievo nurodymus. Mums visiems keturiems suklaupus (atsiklaupė ir K. Prunskienė) ir kardinolui lai­minant, į menę įlėkė kunigas A. Svarinskas šaukdamas: ,,Aš jų ne­leidau! Aš jų neleidau!“ Kardinolas pamojo jam ranka nutilti ir už­baigė savo palaiminimą.

Išėjus iš arkivyskupijos rūmų stabtelėjome netoli jų durų, nes aš įteikiau Kazimierai aprašymo apreiškimų A. Kardelienei kopiją, o A. Kardelienė pakvietė K. Prunskienę į rytoj (1991-05-25) numatytą Sandoros sudarymo su Dievu ženklan pastatytų Tikėjimo, Vilties ir Meilės kryžių ant Tauro kalno Vilniuje pašven­tinimą. Ji pažadėjo atvykti, bet neatvyko arba padarė tai slapčio­mis, nes jos ten nemačiau.

Kazimiera pakvietė mus kartu papietauti į šalia Rotušės aikštės esančią užeigą ,,Gildiją“, kur sau ir savo vyrui buvo užsisa­kiusi staliuką. Pietų metu K. Prunskienės vyras perskaitė jai įteiktų apreiškimų vietą, kur sakoma apie ją kaip apie tautos išdavikę ir todėl labai susinervino ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl ji su mu­mis toliau bendrauja. Pokalbio ,,Gildijoje“ metu Kazimiera pa­klausė A. Kardelienės, kaip ji mananti, ar daug laiko dar liko Vy­tautui Landsbergiui Lietuvoje viešpatauti. A. Kardelienė atsakė, kad jeigu jis vykdys Dievo nurodymus, tai valdys dar nors ir pen­kiasdešimt metų. Vėliau iškraipydama šiuos žodžius Kazimiera Prunskienė savo atsiminimų knygoje ,,Užkulisiai“ parašė, kad A. Kardelienė jai pasakius, kad V. Landsbergis dar valdys penkiasde­šimt metų.

Dar vėliau Kazimiera, matyt sužinojusi, kad mano sesuo dirbo V. Landsbergio sekretore, iš viso kuriam laikui suabejojo tuo, ar visas jos paslaptis A. Kardelienė sužinojo iš Dievo ir nu­sprendė mus esant Lansbergio agentais. Tad minėtoje knygoje pa­rašė, kad visur ji buvo sekama ir tikrai neatsitiktinai Aringas Go­rodeckis bei Aldona Kardelienė kvietę ją atgailai ir pastatę dėl to ant Tauro kalno tris kryžius. Toje pat knygoje Kazimiera, klaidin­gai galvodama, kad visos tos paslaptys bus mūsų prieš ją paviešin­tos politiniais tikslais, „užbėgdama“ tam už akių aiškina, kokiu tikslu ji susitiko Maskvoje su tuometiniais SSRS vadovais.

Iš LTSR KGB rūmuose rastų dokumentų paaiškėjo, kad pasitarimuose su Kazimiera Prunskiene dar dalyvavo SSRS Aukš­čiausiosios Tarybos pirmininkas N. Ryžkovas, o vėliau agentas Kliugeris (europarlamentaras Algis Klimaitis) ir kiti, šių pasitarimų metu buvo vis konkretizuojamos su K. Prunskiene susijusios opozicijos teisėtai išrinktai Lietuvos vadovybei atvedimo į valdžią planas, kurio antrasis variantas – ,,Prezidentinio valdymo Lietuvo­je įvedimas“ panaudojant karinę jėgą. Po to buvo numatyta: „orga­nizuoti kompaniją kreipimųsi į Lietuvos politinius sluoksnius ir SSRS vadovybę, kviečiančių ieškoti išeities iš susidariusios situaci­jos, pradėti dialogą. Tai pateisintų kompromiso su Maskva ieškan­čios K. Prunskienės grupės veiklą, padėtų išvengti kaltinimų kola­boravimu“ (kn.: ,,Iš naujausios Lietuvos istorijos – Do­kumentų rinkinys“, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Kaunas, 1995, 40-41psl.).

Mums dar besikalbant su Kazimiera Prunskiene ir čia jos lau­kusiu vyru prie arkivyskupijos rūmų, atsidarė šių rūmų lauko du­rys ir pro jas išlindo kunigo A. Svarinsko galva, kuris tokiu komiš­ku būdu stebėjo visą mūsų smagiai besišnekučiuojančią kompani­ją iki pat mūsų suėjimo į ,,Gildijos“ užeigą. Matyt, iš šių savo žval­gybinių stebėjimų padaręs atitinkamas išvadas, kiek vėliau televizi­jos laidoje ,,Katalikų tribūna“ šis, kurį laiką kartu su mano tėčiu Intoje viename barake kalėjęs kunigas, paklaustas apie mane ir Aldoną Kardelienę, išvadino mane apsišaukėliu sąjūdiečiu, siekiančiu su­griauti Katalikų Bažnyčią iš vidaus. Aš gi tuomet jo taip netikėtai užkluptas Kaune arkivyskupijos rūmų koridoriuje su primygtiniu klausimu: ,,O kas tu toks esi?“ nesusipratau atsakyti, jog Dievą my­lintis žmogus. Vietoj to užsiminiau apie savo sąjūdinę veiklą, ku­rioje visada buvau uoliai kukliu kariu, mažai žinomu platesnei visuomenei.

Taigi vykdydami Dievo nurodymus mes netrukus atsidūrė­me kryžminėje ugnyje – svetimi tiek dešiniesiems, tiek, tuo labiau, kairiesiems, papylusiems apie mus pamazgų kibirus straipsniuose ,,Dievo išrinktoji ar Landsbergio politikos įrankis?“ laikraščiuose ,,Šiaulių kraštas“, ,,Tiesa“ ir vėliau dar kituose straipsniuose kitur bei Broniaus Kardelio interviu televizijai, kaip jis važinėdamas po atlaidus ieškąs V. Landsbergio iš jo pagrobtos žmonos.

O dėl kun. A.Svarinsko kaltinimo siekiu sugriauti Bažnyčią iš vidaus galiui pasakyti tik tiek, jog esu Jėzų ir jo Bažnyčią ugniai mylinčiu žmogumi. Net savo viešąją visuomeninę veiklą 1987 m. pradėjau nuo medinės Kačergiškės bažnytėlės gynimo (Daugėliškio sen., Ignalinos r.), kai ją, paverstą kolūkio grūdų sandėliu, buvo po jos nuniokojimo nuspręsta nugriauti. Dirbdamas Aukš­taitijos (tuomet LTSR) nacionalinio parko direkcijoje paprašiau Linkmenų kleboną kun. Joną Lauriūną mane pakrikštyti ir buvau susitikęs pasitarti su Kaune veikusios kunigų seminarijos dvasios tėvu kun. Steponu Brazdeikiu, nes ruošiausi į ją stoti.

Visgi pa­klausiau savo tuometinio dvasinio vadovo patarimo – likti tik pačiam Jėzui tiesiogiai pavaldžiu jo kariu.

Kunigo Alfonso Svarinsko kaltinimai mums buvo tokie absurdiški, kad nustebino ir daug panašių pareiškimų girdėjusią Ka­zimierą Prunskienę. Knygoje ,,Užkulisiai“ (65psl.) ji nustebusi klausia: ,,Ką bendro (politiniu požiūriu) turi deputatas A. Svarinskas su aiškiarege Aldona Kardeliene? A. Kardelienė skelbia ,,gir­dėjusi“ archangelo Mykolo žodžius apie mano ,,nusigręžimą nuo tautos“ ir ,,išdavystes“ bei mačiusi V. Landsbergio regėjimus, iš kurių sprendžia, kad jis ilgai ir laimingai (dar 50 metų) valdys Lie­tuvą (žr. ,,Lietuvos aidas“, 1991-06-08). Ši ,,aiškiaregės” ir stebuklų kompromitacija A. Svarinsko per televizijos laidą ir pasisakymą Parlamente permetama man. Esą A. Kardelienė tarnaujanti K. Prunskienės politinei karjerai!.. Tarnauja kompromituoda­ma?”.

Beje, K. Prunskienės nuoroda į laikraščio ,,Lietuvos aidas“ 1991-06-08 leidinį (str. ,,Aldonos Kardelienės regėjimai“) netei­singa – apie tai, kad V. Landsbergis valdys dar 50 metų ten nera­šoma. Bet, matyt, šis klausimas Kazimierai tuomet buvo toks skaudus, kad iš pasąmonės jai išplaukė prisiminimas apie minėtą pokalbį užeigoje ,,Gildija“.

Jau minėtoje knygelėje „Užkulisiai“ Kazimiera Prunskienė netrukus po viso to rašė:

„Paaiškinu: gegužės 24 d. išeidama iš JE kardinolo V. Slad­kevičiaus kabineto (teatleidžia man, kad miniu jo garbingą vardą šiame kontekste), pamatau trejukę, iš kurių du pažįstu nuo Sąjū­džio laikų „SOS vaikai“ atstovę Eleną Kubilienę, Ignalinos sąjū­dietį Gorodeckį (V. Landsbergio sekretorės brolį), ir tuomet man dar nežinomą Aldoną Kardelienę (prieš pora dienų ji jau buvo mane prašnekinusi Parlamente, bet neprisistatė). Pastaroji puola prieš mane ant kelių sakydama, kad įvyko stebuklas, nes ji tą dieną norėjusi mane sutikti. Ji priverčia mane pasukti atgal į ka­binetą ir paprašyti kardinolą juos tris išklausyti. Visi trys puola prieš kardinolą ant kelių, prašydami palaiminimo. Aš dar nenutuo­kiau, kas tai per kompanija. Išėjus iš kardinolo ir ilgokai pasikalbė­jusi su anais trimis, perskaičius man Gorodeckio įteiktus jos „re­gėjimus“, plačiai išplatintus po Lietuvą, daug kas paaiškėjo. Supratau, kaip čia yra dėl tų Kardelienės sutapimų (ką nori sutikti, tą ir su­tinka). Ir nejučiomis iškilo paralelė su kitu „netikėtu“ susitikimu, kai Santariškėse man ant kelio atsirado KGB darbuotojas S., kuris pokalbio metu leido suprasti, kad šiam „netikėtam“ susitikimui pasitarnavęs telefoninių pokalbių pasiklausymas.

Manau, kad panašiu būdu buvo užplanuotas ir trijų kryžių statymas ant Tauro kalno, kitą po susitikimo pas kardinolą dieną, – t.y. gegužės 25d. 16val. Man primygtinai buvo teigiama, kad aš privalau ten atvykti, nes įvyksiąs „stebuklas“, o jo metu aš turė­sianti apsispręsti, atsiversti iš išdavikės ir „susitaikyti“.“ (Politika, 1992 m. Nr.2, psl. 65–66).

Nepamenu, kad Aldona Kardelienė būtų atsiklaupusi prieš Kazimierą P., tačiau toks įspūdis jai galėjo susidaryti, nes besileis­dama laiptais iš kardinolo rado mus suklaupusius maldai šių rūmų koridoriuje. Bet prieš V. Landsbergį ji tikrai buvo atsiklau­pusi, tačiau apie tai papasakosiu jau kitoje šių liudijimų dalyje.