1991 metų gegužės 25 dienos šeštadienio rytą Aldona Kardelienė, šios knygos autorius ir tautiniais rūbais pasipuošusi Elena Kubilienė, atėjome prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio kabineto ir paprašėme sekretorės perduoti jam, kad norėtume su juo labai trumpai pasikalbėti. Sekretorei perdavus mūsų prašymą Vytautas nepakvietė mūsų pas save į kabinetą, o pats atėjo į laukiamąjį ir ėmė su mumis sekretorės, kelių savo sargybinių, tuo metu ten atėjusių: Petro Cidziko, krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus su dar kitu jo kolega akivaizdoje kalbėtis.
Pasakiau Vytautui, kad atėjome pasiklausti, ar iki galo jam aiški Dievo apreiškimo per A. Kardelienę esmė ir ar jis atvyks į Sandoros su Dievu sudarymo intencija ant Tauro kalno pastatytų Tikėjimo, Vilties ir Meilės kryžių pašventinimo iškilmes. Vytautas ėmė priekaištauti, jog aš jam neteisingai pranešęs, kad kardinolas laiminąs šią akciją, o iš tikrųjų tai tebuvęs mūsų kaip asmenų palaiminimas. Atsakiau, kad po apsilankymo pas kardinolą mes neteisingai jo Eminenciją supratome, ir atsiprašiau už įvykusį suklaidinimą. Pokalbiui vėl pakrypus būsimų iškilmių link, Pirmininkas pasakė: ,,Gerai, darykite“.
A. Kardelienė jam priminė, kad tautą Sandoros su Dievu sudarymui ant Tauro kalno turįs pakviesti jos vadovas, o ir apreiškime jis buvo parodytas kaip nešąs kryžių į kalną. Vytautas susierzinęs piktokai atkirto, kad gal mes norį, kad jis prieš tuos kryžius dar ir atsiklauptų. A. Kardelienė atsakė, kad nesuprantanti, kodėl jis prieš moterį keliąs balsą, o jei jam sunku atsiklaupti prieš kryžių, tai ji galinti prieš jį atsiklaupti, ir su tais žodžiais atsiklaupė prieš Vytautą Landsbergį. Tasai atlyžęs puolė jos kelti ir raminti: ,,Aš ateisiu prie tų kryžių, ateisiu, bet kitą dieną“.
Tuo metu Audrius Butkevičius pripuolęs prie Pirmininko pusbalsiu sušnabždėjo turįs šiuo klausimu labai svarbią informaciją. Man tuomet dingtelėjo mintis, kad Audriui žinomas A. Kardelienės ir K. Prunskienės svarbiausiojo pokalbio turinys, nes, kaip jau minėjau, per neapdairumą Aukščiausios Tarybos vestibiulyje Kazimiera Aldoną pasisodino į minkštasuolį prie kolonos, už kurios stovėjo rūmus saugojęs savanoris, kuris turėjo girdėti šį pokalbį.
Evangelijoje yra užrašyti Jėzaus žodžiai: ,,Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo.“ (Mt5, 37). Tad Vytauto Landsbergio pažadas ateiti ant Tauro kalno, bet kitą dieną, šių Jėzaus žodžių šviesoje nuskambėjo labai apgailėtinai.
Vėliau, gyvenant tuo metu Marijampolėje, A. Kardelienei buvo parodytas toks vaizdinis palyginimas: ,,Vytautas Landsbergis stovėjo ant marių kranto su dviem lagaminais rankose prie prieplaukon vedančio lieptelio ir žvelgė į gražų, mariomis atplaukiantį laivą, kuriuo jis norėjo toliau plaukti. Bet nėjo tuo liepteliu į prieplauką, laukdamas kol jam paties kiliminį taką. Tačiau to kiliminio tako niekas taip ir nepatiesė. O tas gražus laivas, atplaukęs mariomis, tik akimirkai stabtelėjo prie tos prieplaukos ir tuoj pat nuplaukė tolyn. Vytautas su paruoštais kelionėn lagaminais taip ir liko, nustebęs kaip gi čia taip įvyko, stovėti marių pakrantėje“.
Palyginimo prasmė turbūt buvo tokia – Vytautas būtų dalyvavęs Sandoros su Dievu kryžių pašventinimo iškilmėse (gal ir tautą, ką ji su atgauta laisve ruošiasi daryti, būtų pakvietęs apsispręsti), jei į tas iškilmes jį būtų pakvietęs kardinolas ar koks arkivyskupas, o dabar tą pakvietimą Dievas jam perdavė per paprastus jo akimis žmogelius, o ir garbingo kilimėlio, kuriuo jis būtų ėjęs taip niekas ir nepatiesė, o tas gražus laivas jam bemindžikuojant ėmė ir jo nepalaukęs nuplaukė.
A. Kardelienės nusižeminimo prieš jį atsiklaupiant pavyzdys jį kiek sutrikdė, bet jo apsisprendimo nepakeitė. Vėliau, atmetus Dievo vedimą, pasitraukė šalin ir išmintis, pataikūnų paragintas inicijavo priešlaikinius Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) rinkimus, kuriuos skaudžiai pralaimėjo.
Praėjus keliems metams po to, nutariau vėl su Vytautu Landsbergiu susitikti ir sužinoti, ką jis dabar mąsto. Perdavus per sekretorę šį pasiūlymą, Vytautas vietą susitikimui paskyrė kažkokiame Vilniaus universitete vykusiame renginyje. Kadangi gyvenome tuo metu Kaune, pasikviečiau kaip liudininką dalyvauti šiame susitikime jaunimo bendrijos ,,Lituanica“ pirmininką Gintautą Bukauską.
Paklausiau Vytautą, kaip jis mano, ar vienų partijų valdžioje kaita kitomis iš esmės gali ką nors išspręsti Lietuvoje, nevykstant jos dvasiniam atgimimui. Vytautas atsakė: ,,Na jūs vėl apie tą Tauro kalną, o ką tokie veiksmai gali pakeisti?“. Atsakiau, kad esmė ne toje ar kitoje vietoje, bet tame ar yra aišku, kur mūsų tautą reikia kreipti. Vytautas pradėjo dejuoti, kad dabar neturįs normalaus priėjimo prie žiniasklaidos priemonių ir bepigu buvo Mozei kalbėti tautai prie Sinajaus kalno, nes ji tuomet dar buvo visai maža. Paprieštaravau, kad Mahatma Gandi buvo ne tik politiniu, bet ir dvasiniu vadovu kelių šimtų milijonų tautai, o žiniasklaidos priemonės buvo tuomet daugkart kuklesnės nei dabar. Tad esmė visgi tame, ar mes turime ką svarbaus ir aiškaus mūsų tautai pasakyti, ar ne?
Tada Vytautas mane kiek nustebino vietoj tų išsisukinėjimų pagaliau atvirai pasakęs: ,,Na aš to nesugebu, jeigu jūs sugebat, tai imkit ir darykit“. Visgi, nors dvasine prasme tai buvo žingsnis pirmyn, o ir vėliau žiniasklaidoje jis vis dažniau prabildavo apie dvasinius, dorinius dalykus kaip lemiančius mūsų tautos likimą, bet tuokart tai irgi buvo savotišku rankų nusiplovimu. Nes pasiūlymo daryti tai kartu, ar pažado, kad nors tuo, kuo išgalės tam vyksmui padės, nebuvo.
Tad teko sugrįžti į savotišką dvasinių Dievo duotų darbų vykdymo pogrindį, vis laukiant bent kiek šviesesnių laikų. Dabar jau Vytautas Landsbergis ir dalis Lietuvos aktyvo mąsto kiek giliau. Bet tuo metu dvasiniuose darbuose mums padėjusiai Genutei Markauskienei, beklausant interviu su V. Landsbergiu per radiją, balsas iš anapusinės erdvės mintyse pasakė: ,,Perėjo į asmeniškumą“.
Berods jau 2014 m. Aldona–Marytė Vaišvilaitė dvasinėmis akimis regėjo tokį vaizdą: ,,Jaunuolis paėmęs už virvės labai sunkiai tempė į saugų užutėkį labai didelį laivą. Ir niekas jam neskubėjo padėti. Vieni žiopsojo į visą tai nuo laivo denio, kiti nuo to užutėkio kranto. Marytė nusistebėjo, kaip vienas žmogus gali patempti tokį didelį laivą. Ir tuo metu staiga suprato, kad tas jaunuolis, tempiantis į saugų užutekį tokį didelį laivą – Jėzus. O tas laivas, kurį jis tempia, – Lietuva. O tie žmonės, žiopsantys į visa tai nuo to laivo denio, – tai mes, neskubantys jam padėti“.