Pereiti prie turinio

8. Ant Tauro kalno

Nors dalis istorikų Tauro kalnu linkę vadinti vieną iš Gedi­mino pilies kalvų, bet mes, sekdami liaudiška tradicija (lenkiškai jis nuo seno vadinamas Bufala gura) bei mūsų patriarchais Jonu Basanavičiumi ir Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Tauro kalnu (kaip ir daugelis vilniečių) vadiname į pietus nuo Lukiškių aikštės esantį masyvų kalną, dabartinių istorikų dar vadinamą Pamėnkal­nio vardu. Būtent ant šio, pačiame Vilniaus miesto centre esančio kalno, šio amžiaus pradžioje, gaivinant Vilniuje beveik jau visai kitų kalbų užgožtą Lietuvos tautos lietuviškąją dvasią, J. Basanavi­čius ir M. K. Čiurlionis siūlė (ir rinko lėšas bei jau buvo nupirkę tam čia žemės sklypą) pastatyti Lietuvių tautos namus. Tuomet šio projekto įgyvendinimą sukliudė Pirmasis pasaulinis karas ir po to sekusios dar kelios Vilniaus okupacijos.

Atidesnis žvilgsnis nesunkiai pastebės stulbinantį Tauro kal­no su į jį vedančiais laiptais ir jų terasomis panašumą į išsigelbėji­mo kalną keliuose M.K. Čiurlionio paveiksluose iš jo paveikslų grupės: ,,Tvanas“. I-asis (1904–1905) ir VI–asis (1904–1905) pa­veikslai. Žinant naująją Tauro kalno kaip Sandoros kalno tarp Lietuvos tautos ir Dievo paskirtį, labai pranašiškai atrodo ir šiuose jo paveiksluose nupieštos arką virš laiptų jų viršuje sudarančios susikibę švytinčios brolybės (Sandoros) rankos.

Būtent ant šio kalno viršaus 1991 m. gegužės 25 d. 16 val. prasidėjo Lietuvos tautos Sandoros su Dievu ženklan pastatytų Tikėjimo, Vilties ir Meilės kryžių pašventinimo iškilmės. Šių iškil­mių metu įvyko net trys stebuklingais Dievo ženklais vadintini ne­paprasti reiškiniai.

Pirmiausia į akis krito tai, kad visų iškilmių metu virš San­doros kryžių, nors visą dangų dengė debesys, švietė aiškiai matoma apvali giedro dangaus kiaurymė. O per visą kūną ėjo kaž­koks keistas virpulys (kurį sakė patyrė ir kiti) – jautėsi, tarsi savo­tiškas, paprasta akimi nematomas, dvasiniu šuliniu ar bokštu gali­mas vadinti srautas, jungęs šią vietą su Dieviška Aukštybe.

Po to, iškilmių pabaigoje, kai čia susirinkę žmonės pradėjo giedoti giesmę ,,Marija, Marija“, labai aukštai danguje, pietinėje pusėje, pasirodė septyni vienas paskui kitą išsirikiavę dideli balti paukščiai (man atrodė, kad tai tikrai buvo gandrai, A. Kardelienei jie atrodė labiau panašūs į gulbes). Šie balti paukščiai atsklendė iki Sandoros kryžių, apsuko apie juos ratą ir nuskrido link Seimo (tada dar Aukščiausiosios Tarybos) rūmų.

Galiausiai, po šių paukščių praskridimo, į giedro dangaus kiaurymę įplaukė dar nedidelis trilapio dobilo lapelio formos de­besėlis. Kadangi dažnai dar ne iš karto pajėgiu suvokti tokių nepa­prastų reiškinių prasmę, pradžioje manyje kilo net savotiškas ne­pasitenkinimo jausmas, kaip gi čia dabar: buvo tokia stebuklinga giedro dangaus kiaurymė virš šių kryžių, o čia štai vienas debesėlis ėmė į ją ir įsigrūdo. Bet, mums į jį bežiūrint, tas trinaris debesėlis sustojo pačiame giedro dangaus kiaurymės viduryje ir išsiskirstė į tris vienodo dydžio apvalainus debesėlius. Po to šie debesėliai pasi­darė permatomi ir visų mūsų akivaizdoje tirpte ištirpo šioje giedro dangaus kiaurymėje. Ir tada teko man ,,prikąsti savo lūpą“ dėl to mano nepasitenkinimą sukėlusio neteisingo pamąstymo. Dabar jau aiškiai suvokiau, jog Dievas šiuo nepaprastu ženklu parodė, jog nors ir nebuvo į Sandorą su juo pakviesta visa Lietuvos tauta, bet visa Švenčiausioji Trejybė laimina šias kuklias pastangas vedant tautą į šią Sandorą.

Visus šiuos nepaprastus Dievo ženklus danguje matė dau­giau nei penki šimtai žmonių, likusių dar po Sandoros kryžių pa­šventinimo giedoti ,,Marija, Marija“ giesmę. Kai 2004m. ant Tauro kalno tas pats vyskupas Juozas Tunaitis šventino Kūdikėlio Kristaus Karaliaus ir atkurtą, po vandalo sudaužymo, Švč. M. Marijos skulptūras, keli šiose iškilmėse dalyvavę žmonės patys net ir po trylikos metų prisiminė ir kitiems tuomet pasakojo apie tuos ne­paprastus ženklus danguje 1991 m. gegužės 25d.

Mano nustebi­mui, kai kurie žmonės man apie tuos nepaprastus ženklus danguje priminė dar ir 2015 m., kai keliose religinėse bendruomenėse po Aldonos–Marytės Vaišvilaitės (buv. Kardelienės) iškeliavimo ana­pilin pasakojau apie jos atliktus žygdarbius. Jie irgi, kaip ir aš, tuose aukštai sklendusiuose paukščiuose tuomet atpažino gand­rus, tad tikėtina, kad tikri ar Dievo būtent tam materializuoti gan­drai ten ir buvo.

Apie šio ženklo prasmę užuominą randame viename iš loty­niškų tekstų apie Šventojo karalaičio Kazimiero kanonizacijos iš­kilmes – ,,K.Knogler Theatrum Sancti Casimiri..., Vilnae, 1604 a“.. Ten rašoma:
,,Procesija truko 8 valandas ir visą tą laiką didysis Lietuvos Kancleris Levas Sapiega, dviejų diakonų padedamas, nešė didžiulę švento Kazimiero garbei pašvęstą vėliavą.

Kai procesija išėjo iš Šv. Stepono bažnyčios ir slinko Rūdninkų gatve, giedrioj dangaus mėlynėj pasirodė vos pastebi­mas mažytis taškelis, į kurį visi nukreipė savo akis. Taškelis vis artėjo ir didėjo ir greit visi pastebėjo gandrą atskrendant. Gandras bematant atsidūrė ties procesijos dalyvių galvomis ir, nepaisyda­mas armotų ir šautuvų, priskrido prie Šv. Kazimiero vėliavos ir valandėlei ant jos stiebo atsitūpė, o vėliau, pakilęs, vos stogų krei­gų nesiekdamas, skrido pirma procesijos, tartum kelią rodydamas.

Keistą tą įvykį tuomet taip aiškino: Kadangi gandras naikina gyvates ir kitas kirmėles, tai jo pasirodymas toje iškilmingoje va­landoje reiškia, kad netrukus bus išnaikintos Vilniuje visos erezi­jos ir atskalūnai grįš į tikrąjį tikėjimą.“ (pateikiau sutrumpintą ver­timą į lietuvių kalbą iš skyriaus ,,Šv. Kazimiero gandras“ knygoje ,,Vilniaus padavimai“, Alka, Vilnius, 1990).

Kunigų tuometinis spėjimas pilnai išsipildė – garsas apie ka­ralaičio Kazimiero stebuklus ir jo garbintos Švč. M. Marijos apsi­reiškimai Šimonyse (1546 m.? ir 1670 m.) ir Šiluvoje (1608 m.) bei su jais susiję stebuklingi pagijimai taip paveikė žmones, kad dau­gelis nuo įvairių protestantiškų pakraipų vėl sugrįžo katalikybėn. Konkretūs stebuklingi įvykiai paveikė žmones labiau nei visi gud­ragalviški teoriniai protestantų argumentai ir teisingi bei neteisingi kaltinimai to meto katalikams.

Tad septynių gandrų, apskridusių Tikėjimo, Vilties ir Meilės kryžius ir nuskridusių link Seimo rūmų, ženklą galime irgi priimti su viltimi, kad septyni Lietuvą globojantys šventieji ar septyni da­bar joje gyvenantys šventi žmonės padės Sandoros su Dievu esmę nusakančias Tikėjimo, Vilties ir Meilės vertybes paversti tolesnį mūsų tautos likimą lemiančia būtimi. O, kad tų gandrų, lesančių po Lietuvos tautos sielą šmižinėjančias dvasines gyvates ir rūpū­žes atsirastų daugiau!

Suprasti giedro dangaus kiaurymės debesuotame danguje virš Sandoros kryžių ženklą bent iš dalies gali padėti prisiminimas kito stebuklingu tuomet pripažinto reiškinio irgi įvykusio tą pačią ka­ralaičio švento Kazimiero kanonizacijos iškilmių Vilniuje 1604 m. gegužės 10 dieną. Vyskupo Kazimiero Partaroko T.M. knygos ,,Karalaitis šventasis Kazimieras“ (Danielius, Vilnius, 2010) 74 psl. apie tai, remiantis senaisiais Vilniaus Metropolijos dokumen­tais, taip rašoma:

,,Artinosi paskelbtoji diena. Ėmė plūsti į Vilnių minios iš tolimiausių Lietuvos sričių. Tuo tarpu dangus apsiniaukęs, saulės nė spindulėlio nesimato. Pradeda lyti gausus lietus, nė valandėlės giedros. Nėra mažiausios vilties nusiblaivėjusio rytojaus. Vyskupas liepia išnešti Šv. Kazimiero vėliavą. Įvykęs nuostabus reiškinys, išaušus nustoja lyti, nusigiedrija, nors aplink Vilnių lietus pila kaip pylęs, o po iškilmių vėl mieste niaukiasi ir trunka ilga liūtis. Žmonės tuo labai stebėjosi“.

Skaičiusiam Bibliją nesunku suvokti ir trilapio dobilo for­mos debesėlio išsiskaidžiusio į tris apvalainus debesėlius ženklo prasmę. Nes Biblijoje pasakojama: „ėjo pirma jų debesies stulpu“ (Iš13, 21), „debesyje pasirodė Viešpaties šlovė!” (Iš16, 10), „aš ateisiu pas tave tirštame debesyje“ (Iš19, 9), „ir tirštas debesis dengė kalną“ (Iš19, 6), „tirštojo debesies, kuriame buvo Dievas“ (Iš20, 21), „Mozė įėjo į debesį ir užkopė ant kalno“ (Iš24, 18), „Nužengęs debesyje, Viešpats buvo“ (Iš34, 5), „debesis uždengė Susitikimo Palapinę“ (Iš40, 34), „tik debesis pakildavo nuo Pa­dangtės“ (Iš40, 36), „buvo matyti Viešpaties debesis“ (Iš40, 38), „debesyje viršum malonės sosto“ (Kn16, 2), „Tada Viešpats nu­žengė debesyje“ (Sk11, 25), „Viešpats nužengė debesies stulpe“ (Sk12, 5), „pasirodė palapinėje debesies stulpe“ (Įst31, 5), „debe­sis pripildė Viešpaties namus“ (1Kar8, 10), „o mano sostas buvo debesies stulpe“ (Sir24, 4), „štai skaistus debesis apsiautė juos“ (Mt17, 5; Mk9, 7; Lk9, 34), „debesyse su didžia galybe ir šlove“ (Mt24, 30; Mk13, 26; Mk14, 62), „o iš debesies aidėjo balsas“ (Lk9, 34) ir kt. 

Kadais, apmąstydamas tai kas ant Tauro kalno įvyko 1991.05.25 ir vėliau, eiluotai parašiau:

Ne vien Horebas dykumoj
Ir Tauro kalnas Lietuvoj –
Auka palaiminta, šventa Naujosios Sandoros vieta.
Ne vien kadaise pranašai
Bylojo tautai įsakmiai, –
Dar ir dabar mus Dievas myli
Ir siunčia tuos, kurie juo tiki
Pakviest į Sandorą visus
Kas nori tapt Nauju Žmogum.
Ne vien tik buvo praeity
Ir Dovydai, ir Kristoforai, –
Jie ir šiandien yra gyvi
Dievu galingoje tautoje...