Praėjus vos kokiai dienelei po to atmintino pabendravimo su kgb-istais Trakuose jau mums patiems teko sprukti nuo Kalašnikovo automatais ginkluotų omonininkų laukusių mūsų netoli Petro Cidziko namelio Gvazdikų gatvėje. Tad papasakosiu ir apie tai gausiai mūsų visuomenės zuikiatriušiškų žmonių populiacijai, kad nepagalvotų, jog noriu apskelbti save ir Aldoną narsiais žmonėmis.
Grįžtant vakare miesto autobusu pas Petrą pajutom kažkokį didesnį sujudimą nei paprastai. Buvom sekami ne tik, kaip kad nuolatos iš paskos autobuso Žiguliais važiavusių dviejų vyrų, bet ir seklių pačiame autobuse. Tad susirūpinę žiūrėjome pro autobuso langą, o kas gi mūsų laukia iš jo išlipus. Ir, ačiū Dievui, pamatėme, kad Gvazdikų gatvelėje, kurios viena pusė eina pamiške, o pirmas nuo Nemenčinės plento pusės yra būtent P. Cidziko namelis, toje vietoje, kur pamiškėj yra tarsi bemiškio ploto kišenė stovi joje grupė omonininkų ginkluotų Kalašnikov konstrukcijos automatais. Norint patekti į Cidziko namelį mums būtinai reikėjo praeiti pro pat šiuos omonininkus. Visa tai, atsimenant nesenus įspūdžius Trakuose, nieko gero mums nežadėjo.
Reikėjo staigaus ir netikėto mus stebintiems ir belaukiantiems mus nužudyti sprendimo. Šį kartą tolesnį sprendimą nulėmusi mintis blykstelėjo man. Smiltynės stotelė yra ties pačiu Smiltynės sodų sklypelių juostos skersmens viduriu per kurį teka upelis, abipus kurio ir yra išsidėstę šie sodai. Pagalvojau, kad ten kur yra upelis turėtų būti kažkokia tinklo tvoroj virš jo landa. Ir tikrai nuojauta, ar angelo globėjo man pasiųsta geografinė mintis (gal ne veltui tad baigiau geografijos mokslus VU Gamtos fakultete) neapgavo.
Skylė iki tinklo tvoros juostos apačioje virš upelio tikrai buvo, nes tai sąlygojo pati šio upelio vaga. Tad mes įsimaišę tarp išlipančių iš autobuso šioje stotelėje žmonių vikriai šmurkštelėjome upelio vaga į kitą tinklo tvoros pusę ir nuskuodėme sodais tolyn į kitą pusę nuo Cidziko namelio. Sugrįžome pas jį po kelių valandų, padarę didelį lanką nuo miško pusės, prieš tai išžvalgę, kad omonininai jau išvyko.
Berods, sekančią naktį, jau mingant, staiga išgirdome smarkų beldimą į Cidziko namelio duris. Nuo gatvelės pusės tiesiai į jas buvo pasuktas automobilis, kurio galingos šviesos buvo akinančiai nukreiptos į namelio duris. Beldęs į jas žmogus jau buvo atsitraukęs nuo durų prie automobilio, stovėjo laikydamas vieną ranką žalios striukės, rusų vadinamos – bušlatu, kišenėje.
Aldona perspėjo Petrą, kad jokiu būdu nesileistų žemyn ir neatidarytų durų, o kalbėtų su tuo žmogumi iš antro aukšto neuždegdamas kambary šviesos. Žmogus rusiškai klausė kelio – kaip nuvažiuot prie kažkokio ežero ir vis apsimetinėjo, kad po Petro paaiškinimo nesuprantąs kaip ten nuvažiuoti, norėdamas išvilioti Petrą į akinančiom automobilio šviesom apšviestą vietą ir čia jį sušaudyti. Nepavykus Petro išvilioti laukan, galiausiai sėdo į automobilį ir išvažiavo.
Įtampai aplink Cidziko namelį augant, buvo nutarta Aldoną Kardelienę paslėpti kokioje kitoje, KGB dar ne taip gerai žinomoje jos galimo buvimo vietoje. Priimti pas save į butą Tauro gatvėje sutiko ankstėliau čia minėta muzikė Irena Paukštytė. Išvežė ją į ten slaptai paslėpę paguldytą po labdaros drabužiais savu Žiguliu Elena Kubilienė kartu su daktare Nijole Smilgiene.
Aldonai jos prisakė niekur iš šio buto neiti. Bet ji ėmė lankyti katechetų kursus, eidavo pasimelsti į bažnyčias ir prie Sandoros kryžių. Būtent čia jai vėl teko gelbėtis nuo, po to vėl labai dėl eilinės nesėkmės įsiutusių, KGB darbuotojų.
Besimelsdama prie Sandoros kryžių Aldona pastebėjus, jog akylai ją stebėjęs fotoaparatais apsikarstęs vyras skubiai nulėkė prie Akmenų gatvės akligatvyje stovėjusio (tuomet čia dar nebuvo JAV ambasados ir jos tvoros) krovininio autobusiuko. Aldona perskaičiusi jo negeras mintis skubiai prie artimiausio krūmo iš tašelės išsiėmė keletą jai Elenos Kubilienės duotų labdarinių rūbelių. Apsirengė jais ir apsigobusi skara susikūprinus kaip senelė nuėjo V. M. Putino gatve link Tauro gatvės.
Ją stebėjęs KGB darbuotojas pralėkė pro ją, atbėgęs nuo Akmenų gatvės tolyn, jos nepažinęs. Priėjusi automobilių stovėjimo aikštelę prie Tauro gatvės pamatė tą uždaru galu mikroautobusiuką atvarytą jau čionai. Tad skubiai perėjo į kitą Tauro gatvės pusę ir palindo čia po plačiai išsišakojusiu medžiu augusiu Geležinkelininkų technikumo kiemą juosiančios tvoros šlaite. Dievo malone ėmė pliaupti lietus kaip iš kibiro aplink blogindamas matomumą. Netrukus išgirdo, kaip pro ją pralėkęs KBG darbuotojas grįžo iš Petro Cvirkos skvero, neradęs jos ten, atgal ir kalbėdamasis su kitu kolega ėmė rusiškai keiktis bėdavodamas: „Как в воду канула, а толко что была“ (Kaip į vandenį prapuolė, o ką tik čia buvo). Tada Aldona pastebėjo skylę Geležinkelininkų technikumo kiemo tinklinėje tvoroje ir įlindus per ją į šį kiemą laimingai juo pasiekė, čia pat esantį, Irenos Paukštytės butą.
Netrukus po to, tą skylę tvoroj kažkas rūpestingai vielomis užlopė, o medžio po kuriuo ji slėpėsi, žemyn nusvirusios šakos kažkieno buvo rūpestingai nupjautos.
KGB persekiojimo metu Elena Kubilienė pasiūlė susigalvoti Aldonai Kardelienei kitą vardą – slapyvardį, kad klausantis telefoninių pokalbių, kur ji minima ir kitose aplinkybėse, sunkiau būtų ją sekti. Aldona pasirinko savo krikšto sutvirtinimo (dermavonės) vardą – Marytė. Sakė labai norėjusi pasirinkti per krikšto sutvirtinimą Marijos vardą, bet pagalvojusi, kad tai būtų per daug nekuklu, tad pasirinkusi Marytės vardą. Nuo to laiko, kai jos draugės ėmė ją vadinti slapyvardžiu – Marytė, šis vardas jai labai prigijo. Ir, net praėjus pagrindiniam persekiojimui, įpratome šiuo vardu ją vadinti. Iškeliavus jai anapilin daug kas nustebo, kad ji turi dar ir kitą vardą – Aldona.
Vėliau sapnavau įdomų sapną apibendrinantį čia aprašytus ir kitus mažiau raiškiai atmintin įsirėžusius bandymus mus nužudyti. Sapnavau, kad aš ir Marytė (Aldona) sėdime nemažoje tarsi polietileno plėvele aptrauktoje permatomoje palapinėje, o rusų kariškiai šaudo į mus iš Kalašnikovo konstrukcijos kulkosvaidžių ir niekaip nesupranta, kodėl jų siunčiamos kulkos nepasiekia mūsų.
Visgi šio, ilgokai užtrukusio, persekiojimo metu vos nenužudė mano draugo – tuomet Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos urėdo pavaduotojo gamybos reikalams miškininko Vidmanto Spaičio.
Vidmantas tuo metu buvo ne tik mano bendradarbis, bet ir kaimynas gyvenęs su šeima gretimame su mano bute, keturių butų gyvenamajame korpuse, šalia tuometinio parko administracijos pastato Meironių miške prie Lūšių ežero. Prasikalto kgb-istams Vidmantas tuo, kad pastebėjo aukštokai pušyje šalia mano buto pritvirtintą radijo bangų retransliavimo stotelę ir ją nukabinęs nunešė urėdo pareigas tuomet ėjusiam parko direktoriui Kazimierui Kuliešiui. Apžiūrėjus paaiškėjo, jog tai įtaisas retransliavęs informaciją gautą iš tikriausiai mano bute, o galbūt ir darbovietėje įtaisytų pasiklausymo blakių.
Netrukus už tai, Vidmantą bandyta nubausti. Tuo metu jis labai žavėjosi sveikuoliais ir pats tą žiemą buvo išsikirtęs eketę Lūšių ežero lede, kurioje kasdien įšokęs grūdindavosi. Kad būtų po to lengviau iš šios eketės išlipti į ją buvo įsistatęs medines kopėtėles. Ir štai, netrukus, po tos retransliavimo stotelės nuo pušies nukabinimo, Vidmantas vėl nusirengęs iki glaudžių jau ruošėsi šokti į eketę, bet kažkieno pasiųsta mintis jį sustabdė. Balsas mintyse tarė: „Pasižiūrėk žemyn!“ Kai Vidmantas žvilgterėjo žemyn, vandenyje prie išlipimo kopėtėlių pamatė stipriai pritvirtintą gerai išgaląstu antgaliu metalinį strypą, ant kurio šokdamas į šią eketę būtų kiaurai persismeigęs.
Vidmantas jau prieš tai pastebėjo, kad prie šių atokiai nuo Palūšės ir Meironių kaimų miško pakraštyje esančių pastatų nuolat vis neaišku ko ateidavo kažkoks įtartinas kampuotų veido bruožų vyras. Tad po to, Vidmantas nustojo žiemą šokinėjęs į eketę Lūšių ežere ir apsaugai įsitaisė vilkšunį, kad savo lojimu bent praneštų apie svetimo žmogaus pasirodymą.