Pereiti prie turinio

23. Europos širdis

Vienas iš Sąjūdžio pranašų kovojęs ne tik už Lietuvos valsty­binį, bet ir jos dvasinį atgimimą, dr. Saulius Pečiulis 2004 m. kny­goje „Iškelti naują vėliavą" rašo:

„Mintis, kad Lietuva yra Žemės širdis, man pačiam yra gerai suprantama. Tačiau būdamas ne nacionalistas, aš visuomet žiūrė­jau į lietuvių tautą tik kaip į lygią tarp lygių. Man ir dabar yra „ne­patogu“ sakyti šį faktą, tačiau aš nieko negaliu padaryti, nes aš įsi­tikinau, kad tai yra Tiesa. Pirmą kartą mintį, kad Lietuva yra Že­mės širdis, aš perskaičiau Rusijos aiškiaregių A. Gromakovskio ir Ch. Bairamukovos darbuose (А. Громаковский и Х.Байрамукова, За гранью видимого I ч.). Tuomet tai mane ir nustebino, ir sužavėjo, ir nepaprastai įkvėpė. Tai juk buvo patvir­tinimas iš „nepriklausomų ekspertų“ lūpų. Aš juk savo gyvenimą paskyriau būtent Dievo karalystės ieškojimui. O kadangi aš esu pasiryžęs ne tik ieškoti Dievo karalystės, bet ir ją įgyvendinti (arba dalyvauti jos įgyvendinime) galbūt neatsitiktinai tad aš esu lietu­vis.“ (psl. 124).

Buvo patekus ir į mano rankas bendražygio Sauliaus paminėta rusų aiškiaregių knyga, bet tam, kad suvoktum, jog Lietuva yra ne tik geografine, bet ir dvasine Europos širdimi, visai nebū­tina būti nei filosofu, nei aiškiaregiu. Ir jei Vilniaus miesto vadovai būtų bent kiek išmintingesni, tai tuojau įsiklausytų į Marijos radijo savanorio Ramūno Bertašiaus pasiūlymą praplėsti Vilniaus miesto teritoriją taip, kad į ją patektų visai šalia jo ribos esantis Europos geografinis centras. Visa tai būtų ekonomine prasme daug efekty­viau, nei švaistyti milžiniškas pinigų sumas Vilniaus ir visos Lietuvos įvaizdžio kūrimui. Tiesiog tada būtų galima, nei kiek ne­pagrąžinant, pasakyti, – Vilnius yra Europos geografiniame centre, o dar raiškiau kalbant, Vilnius yra Europos geografinis centras.

Kad lietuvių kalba yra pati seniausia ir pati indoeuropietiškiausia iš visų gyvų indoeuropietiškųjų kalbų, jei ir nežino, tai bent jau turėtų žinoti net kiekvienas moksleiviukas. Tai, kad pradžioje buvo žodis byloja ne tik Biblija bei kiti šventraščiai, bet ir mokslas. Sklindant kiekvienam garsui materijos subtilioje plotmė­je, dėl jo sąveikos su jį supančia subtiliąja materija, tuojau pat susi­daro tam tikras pavidalas, kuris įtakoja aplinką. Ir kuo garsai (kal­ba, žodžiai) yra mažiau nutolę nuo gamtos garsų, tuo darniau ir efektyviau jie sąveikauja su ta aplinka, kurioje jie sklinda. Kitaip sakant, grįžimas prie įvairiapusės darnos ir dvasingesnio būvio, apskritai reiškia ir grįžimą prie savo protėvių garsinės: muzikinės ir kalbinės struktūros, o raktas į tai bei lengviausias būdas indoeu­ropiečiams tai pasiekti glūdi motininėje visoms indoeuropiečių kalboms lietuvių kalboje.

Neatsitiktinai, tad būtent dabar visai logiškai, bet sensacingai nuskambėjo tyrimo, kai kompiuterinių programų pagalba buvo bandoma atstatyti patį seniausią, koks tik įmanomas atsekti pagal sukauptus garsinės kaitos dėsningumus, anglų kalbos žodžių skambesį galutinis rezultatas. Buvo rekonstruoti tokie žodžiai ir toks skambesys, kurių pradžioje jau niekas nebesuprato, bet ga­liausiai daugelį jų atpažino ir suprato Anglijoje gyvenantys lietu­viai. Kad daugelis pačių archaiškiausių Vidurio Europos hidroni­mų yra tapatūs ar giminingi baltiškiems žinoma jau seniai.

Ir jei jau kalbame apie Europos širdį – Lietuvą, tai būtina pažymėti, jog tai ne šiaip sau širdis, o būtent Europos Motinos širdis. Nuodugniai baltų etnokultūrą tyrę ir ją puoselėję Algirdas Patackas ir Aleksandras Žarskus bei kiti labai taikliai ją vadina Motini­ne indoeuropiečių kultūra. Ta mintis jiems tikriausiai kilo po to, kai rusų mokslininkai Vladimiras Toporovas ir Viačeslavas Ivano­vas faktiškai įrodė, jog slavai yra kilę iš pakraštinių baltų ir eilės kitų etnosų, daugiausia iranėnų (skitų), sąveikos. Bei dėl to, kad Toporovas kartu su vokiečių mokslininku P. Šimdtu teigia, jog pasak jų tyrimo išvadų: „Baltų kalbos yra indoeuropiečių kalbų centras ir prokalbė“ (P. Dundulienė, Lietuvos etnologija, V., „Mokslas“, 1991, psl. 30).

Dar anksčiau už juos – 1919m. prancūzų Geografijos draugijo­je skaitytoje paskaitoje, taip teigė mūsų diplomatas ir švento­mis vizijomis apie žmonijos ateitį, apdovanotas pranašas Oskaras Milašius (1877 - 1939).

Jis prancūzams aiškino:

„Tad, aš išsižadu kilnios vienatvės, kad kalbėčiau apie Lietuvą – todėl, kad stebuklingoji šalis, suteikusi man savo sielą, yra ne tik mano, bet ir Jūsų tėvynė. /.../ Kaip Roma, kaip Elada ir ypač Prancūzija, Lietuva yra daugiau negu tėvynė: tai idėja, tai liepsno­jantis žmogiškosios evoliucijos židinys.

Nes mistiškoji rasė, nusileidusi iš spindinčio plokščiakalnio, kalbėjo sanskritu. Šiandien jos šakos, išsisklaidžiusios ir, pasaulio nelaimei, susvetimėjusios viena kitai, kalba prancūziškai, angliškai, itališkai, vokiškai, graikiškai, lenkiškai, rusiškai, tačiau motininė rasė išsaugojo savo kalbą gryną nuo Brahmanų apreiškimo skais­čiųjų laikų (temps innocent): tokiu būdu mūsų valstiečiai, gal dvi­dešimt tūkstančiųjų metų prabėgus nuo išėjimo, tebešneka kalba, kuri taip artima sanskritui. /.../

Aš nenoriu ilgiau sustoti ties istorine praeitimi šios kone pa­sakiškos šalies, kuri yra mano motina ir jūsų tolima pramotė. Tie keli žodžiai galbūt pažadino labai senus prisiminimus, snūduriavu­sius jūsų sąmonėje – aš nenoriu versti jus virpėti. Kaip kad di­džiosios ir kilnios šventraščio moterys, Lietuva yra motina su so­pančia širdimi.“.

Nors mokslininkai dabar jau kiek pataisytų kai kuriuos iš O. Milašiaus teiginių, bet kartu ir dar labiau juos papildytų. Baltai, kad ir nėra Indijos arijų atšaka, bet turėjo bendrą su jais protėvynę ir lie­tuvių kalba tebėra pati artimiausia sanskritui iš visų žinomų šio pasaulio kalbų. Nerdamas į tos Motininės indoeuropiečių kultūros gelmes, Rusijos krikšto tūkstantmečio proga V. Toporovas parašė ištisą mokslinį veikalą apie vieną lietuvių kalbos žodį – šventas. Išvados stulbinančios, – šią gana aukštą visuome­nės išsivystymo lygį atspindinčią sąvoką (žodį) paskolinome, kartu su visu jos turiniu, netgi hebrajams. Tik jų kalboje beliko tik jo nuotrupa „–ento“.

Sekdamas V. Toporovu atradau ir kitų ne mažiau nuostabių dalykų. Tad vieną kartą bažnyčios šventoriuje tėvelį kunigą Vaclo­vą Aliulį, kaip vieną Naujojo Testamento į lietuvių kalbą vertėjų, pusiau juokais, pusiau rimtai paklausiau, – kaip ten yra tėveli, su tuo vyriausio kunigo Ano tarnu Malkumi, kuriam Getsemanės sode Petras nukirto ausį, ar jo vardas originale skamba taip pat, ar tai vertinys į lietuvių kal­bą? Kai tėvelis Vaclovas atsakė, kad taip jis skamba ir Biblijos ori­ginale, tuomet pasakiau, kad man visiškai aiški to vardo kilmė, – šis kunigo tarnas, matyt buvo atsakingas už malkų paruošimą de­ginamosios aukos altoriui ir todėl gavo pravardę Malkus. Tad daug slėpinių atsiskleidžia ne tik (S)Toroje (>Tora), bet ir kitose plonesnėse Biblijos knygose, žvelgiant į jas lietuvių kalbą ir tam tikrus kalbos garsų kaitų dėsnius žinančio žmogaus akimis. Kas, jei ne Motina didžiąja to žodžio raide geriausiai supranta senovėj kaip už­kariautojai, vikingai ir klajūnai po svetimus kraštus pasklidusius savo vaikus, anūkus ir proanūkius.

Lietuva vis dar rymo prie pakelės kryžiaus ne tik viso pasau­lio likimu besirūpinančiu Rūpintojėliu, bet ir Motina septynių ka­lavijų perverta širdimi. Neatsitiktinai tad kraštotyrininkai ir etnografai suskaičiavo, kad Pieta (Jėzaus Motina ant kelių laikanti nu­kryžiuotą Jėzų) – buvo dar dažnesnis motyvas senosiose lietuviškose koplytėlėse nei, kad Rūpintojėlis.

Algirdas Patackas beveik tuo pačiu metu (devintam XX a. dešimtmety), kaip ir šios knygos autorius pastebėjo, kad baltų bei dalinai virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių archeologinių kultūrų išplitimo centrinis arealai idealiai sutampa su mišriųjų miškų zona Europoje. O tai patvirtina rusų profesoriaus Levo Humiliovo išvadą, kad kiekvienas etnosas susiformuoja tam tikrame kraštovaizdyje, prie jo prisitaiko ir pirmiausia jame išplinta. Jaunesni gi etnosai susida­ro iš dviejų etnosų jų sąlyčio zonose. Taip, pavyzdžiui gimė slavai, ten kur dabartinio Kijevo regiono vietoje baigiasi mišriųjų miškų zona, bet stepėje yra dar yra įsiterpę atskiri mišriųjų miškų masyvai (salos). Miškuose gyvenę baltai tapo slavų Motina, o stepėje gyvenę iranėnai (skitai) jų Tėvu. Ten, kur mišrieji miškai pereina į plačia­lapių miškų zoną gimė germanai, kuriems irgi probaltai buvo tarsi Motina, nors jų formavimosi procesas buvo dar sudė­tingesnis nei slavų.

A. Patacko ir A. Žarskaus bei visos eilės užsienio tituluotų moks-lininkų mintys apie prabaltus kaip Motininę visų indoeuropiečių kultūrą, gražiai dera ir su archeologės prof. Marijos Gim­butienės išvadomis. Nors jos darbuose jau daugiau kalbama apie šios indoeuropiečių kultūros (prabaltų) – Motinos Sūnus – pil­kapių (kurganų) archeologinės kultūros žmones, kurie toliau nešė indoeuropietiškąją kultūrą į Europos vidurį ir galiausiai ir į beveik visą likusią Europą. Taip, pasak Gimbutienės: „Vidurio Europa suindoeuropėjo gerokai anksčiau negu Šiaurės ir Vakarų. Čia susi­kūrė antrinė indoeuropiečių protėvynė, iš kurios indoeuropiečių kultūra plito toliau į šiaurės rytus, šiaurės vakarus, vakarus ir pie­tus“ (Baltai priešistoriniais laikais, V., „Mokslas“, 1985, psl. 43).

Neatsitiktinai tad romėnų keliautojas Tacitas (I a.) nurodo aisčius garbinant Dievų Motiną. Ir kaip labai taikliai apibūdino istorikas Zenonas Ivinskis lietuvių tauta „pasirodė rytų Pabaltijo istorijoje, savo kultūroje reikšdama sintezę tarp nomadinio ir matriarchalinio prado“.

Be to, kad daugeliui indoeuropietiškųjų tautų prabaltai buvo tarsi Motina, daliai jų jie buvo ir Tėvu. Tuo metu kai garbieji lietuvių kalbininkai uoliai, kalbant Česlovo Gedgaudo vaizdiniais, tyrinėdami dramblį tarsi musę pro galingą mikroskopą, įrodinėjo, kad Lietuvos vardui pradžią davė 11 km ilgio mažai kam ir Lietuvoje žinoma Lietaukos vardo upelė Kėdainių rajone, rusų prof. Vladimiras Toporovas daugeliui gana netikėtai, bet visiškai akivaizdžiai atrado to maumutinio dramblio vardu L(e)it(u)va>Litva uodegą Europinės Rusijos dalies šiaurėje. O paėmęs už tos uodegos galiuko nesunkiai atradau ir visą maždaug trečdalį Eurazijos žemyno apimantį dramblį.

Studijoje „Šiaurės Rusijos Lietuva: mitas ir realybė“ (kn.: V. Toporovas ir Lietuva, VLKJ, V., 2008, psl.273-303), V. Toporovas atskleidžia platesnei visuomenei įdomų faktą, kad Šiaurės Rusijoje „ledynmetis keletu semantinių požymių siejamas su Lietuva“ (psl.302). Žodžiu „Литва“ čia vadinamas ir ledynmetis, ir pasaulinis tvanas (psl.302), o žodžiu „летники“ – ledynai (psl.301).

Žinant paleogeogafo Algirdo Seibučio tyrimų išvadas, kad aktyviausioji prabaltų dalis ledynmečio pabaigoje nusekė paskui į dabartinės Rusijos Šiaurę dėl šiltėjančio klimato besitraukiančius „šalčiamėgius“ gyvūnus ir po to leidosi Volgos paupiais į vidurinę Europą bei vėliau toliau net į centrinę bei pietinę Euraziją, – prieš akis atsiveria ledynmečio vargų pagimdyto (patobulinto) naujojo – ledo (ledynų šalies) žmogaus – le(i)–to(=le(i)tuvio) vaizdinys. Neatsitiktinai tad, ne tik, kad Šiaurės Rusijoje žodis „литва“, reiškia tą patį: ir ledynmetį, ir Lietuvą; bet slovėnų kalboje žodis žmogus yra – „lid“, lietuvių kalboje žmonių visuma – „liaudis“, rusų k. žmonės – „люди“, o estai Lietuvą vadina „Leedu“ bei „Leedumaa“ (maa – kraštas, šalis). Būtent nuo tos ledynų šalies vardo – Leituva (=Leiduva) kilo ir jos gyventojų vardas (etnonimas) leituviai (=le(i)duviai)>lietuviai (ei>ie).

Apie visa tai papildomai liudija ir garsų d>t kaita lietuvių kalbos žodžiuose D(i)evas>tėvas, dangus>tankus, ledas>lėtas, leidimas>leisti bei kt. ir rusų kalbos žodžiuose „ледник“ = „летник“ (ledynas) bei ,,лето“ (vasara).

Prabaltiškas šaknis turi daugelis Europinės Rusijos šiaurinėje dalyje esančių vandens telkinių vardų (hidronimų). O kalbininkai yra išsiaiškinę, kad iki pat pirmųjų amžių po Kristaus prabaltai „sudarė didelį kylį, skyrusį slavus (pietvakariuose) nuo finų (šiaurės rytuose)“ (Z. Zinkevičius, Lietuvių tautos kilmė, M. ir E.L.I., 2005, psl.27). Dėl šių prabaltiškų le(i)duvių ties Šiaurės Uralo kalnais plačiu kylius į dvi dalis liko perkirsta ir ungrofiniškų genčių etnojuosta.

Tos senosios – ledynmečio Leituvos (=Leiduvos) vardas liko, kiek pakitęs, ir Rusijos Šiaurės ežero Ladoga bei upių Ladoga ir Lota varduose patekusiose ir į graikų bei kitų tautų mitologiją mirusių protėvių buveinę nuo šio pasaulio skiriančios „užmaršties“ upės Letos vaizdiniu. Liko jis ir vaisingumo deivės viso pasaulio Motinos Ledos ir jos dukters Letos bei Dzeuso žmonos Heros (<Geros) dukters Eileitijos ir kare su graikais trojėnus palaikiusios deivės Lėtėjos varduose.

Besiaiškindamas, ką reiškė senovėje lietuvių kalbos žodis leitas, Algirdas Patackas atkreipė dėmesį į tai, kad: „senovės graikų leito reiškia ne ką kitą kaip valstybę, valdžią. Leiton – taip vadino mūsų laikų rotušės pastatą achajai, seniausia iš šiaurės atsikrausčiusi gentis; iš čia leitourgija – tarnavimas, „algavimas“ valstybei; leitourgos – „visuomenės tarnas, liktatorius“".

Panašios kilmės yra žodžiai: liturgija, leitenantas, Leitung (vok.k. „svarbus, reikšmingas“), Leittonas („muzikos vedamasis tonas“), leiten (vok.k. „vesti, vadovauti“), leide (vokiečių žemaičių „palyda“), geleite (vok.k. „lydėjimas ginkluota apsauga, konvojus“), lith (senovės islandų „palyda, kariai“), litotes (gr.k „paprastumas, saikingumas“), litaeina (gr.k. „malda“) lauda (italų k. „giesmė“) ir kiti panašūs.

Visame tame ką čia parašiau nėra nieko nei keisto, nei nuostabaus, nei mistiško. Jau geografijos prof. Alfonsas Basalykas nors dar ir labai atsargiai rašė: „Nedrąsu teigti, kad keturios žmogaus biologinės raidos pakopos (preantropai, archantropai, paleantropai, neoantropai) yra keturių kvarteto periodo ledynmečių (giunco, mindelio, riso, viurmo) tiesioginio poveikio rezultatas, bet ryšiai tarp palegeografinių ir antropogenezės etapų yra neabejotini.“ (A.Basalykas, Žemė žmonijos buveinė, Mokslas, V.,1985, psl.224).
Į tai, kad etnonimas lietuvis (<leituvis) yra labai archaiškas irgi jau yra atkreipę dėmesį ir kiti tyrinėtojai (pvz.: R.J.Apanavičius). O apie etnovardžio „Литва“ rusų kalboje kilmę iš itin seno L(e)it(u)va byloja ne tik kalbininkų tyrimo išvados, bet ir Nestorio metraštyje išlikusi jo forma „Литува“ (<L(e)ituva). Bent jau per Bugos aukštupį į Baltijos pajūrį iš Rusijos Šiaurės sugrįžusi karingiausioji prabaltų dalis tikrai buvo vadinami leituviais (leitais) ir Rytų Lietuvoje vėliau jie virto, dvigarsiui ei pakitus į ie – lietuviais; persikėlusi per Dauguvą jų dalis sumišusi su ugrofinais le(i)tviais (=letais) >latviais, o pasklidusioji dalyje dabartinės Lenkijos teritorijos – liutičiais.

Kad Europos indoeuropėjimas yra dalinai susijęs ir su jos leituvėjimu, (tiek atvirkščiai ir jos nuindoeuropėjimas susijęs su nutolimu nuo dvasinės širdies Lietuvos) – mintis irgi nenauja, ji yra išsakyta dar Česlovo Gedgaudo. Tik tikrovėje viskas aišku vyko žymiai sudėtingiau nei hipotezėse. Dabar jau aišku, kad Europos indoeuropėjimas vyko tiek motininiu būdu – per centrinio prabaltiškojo (Motininio) arealo pakraščiuose sąlytyje su kitais etnosais susidariusius jaunesnius etnosus (pvz.: slavus ir germanus), tiek tėviniu būdu per prabaltų, ir vėliau baltų, ir jiems giminiškų etnosų –jaunesnių „vaikų“ bei „anūkų“ ekspansiją į visą likusiąją Europą ir kitur.

Taip vienu metu Europoje plačiai, kai kuriais atvejais net lanku per Mažąją Aziją, pasklido vis labiau etniškai atsiskiesdami leitai, davę savo vardą ir lotynams, ir lotaringiams prie Reino vidurupio, ir letams Reino žemupyje Belgijoje, ir Lethai (=Litovia=Litow) dabartinės Bretanės pusiasalyje, ir su patriarchu Abraomu į Palestiną iškeliavusiai jo pusbrolio Loto (=le(t)vitų?) genčiai. Vėliau į Centrinę ir į Šiaurinę Europą keliomis bangomis įsiveržė raiteliškosios daugiausia baltų su skitais (iranėnais) sąveikoje gimusioji getų(=trakų) kultūros gentys (Motinos baltės vaikai). Dar vėliau visą Europą išjudino jau baltų anūkai gotai (<gatai<getai) atsiradę iš baltės ir skito vaiko geto (kitas dalinis jų vardas jotvingiai dėl g>j bei sūdai, sudūviai), užkariavus jam Skandinavijos pusiasalį, ir vietinių (motininių – autochtoninių) genčių sąveikos.

Tad garsioji Marija Jūratė de Rosales knygoje „Europos kultūros šaknys“ ir kt. ėmė čiupinėti šį indoeuoropietiškąjį mamutinį dramblį nuo pačių jo ausų – gotų, o tikrumoje baltams kultūriškai ir etniškai žymiai artimesnis jų Tėvas getas, apie kurį laiške Vokietijos imperatoriui rašė Vytautas Didysis („getų arba sūdų žemė“) ir iš kurio „Gedeoniškosios“ giminės yra kilusi ne tik Lietuvos vadovų dinastija (Gediminas=Getų Minas), bet ir Jėzų savo sūnumi priėmusi Švč. M. Marijos ir globėjo Juozapo Dovydiškoji giminė yra atsiradusi iš Palestiną ir net Egiptą kadaise užkariavusių, hiksiais egiptiečių vadintos, getitų (>hetitų) bei le(t)vitų atšakos, pasitraukusių vėliau iš ten po daug gausesnių autochtonų sukilimo į Palestiną.

Manau, kad mokslininkų, perskaičius hetitų dantiraščių įrašus, atrasti, jau ir prieš hetitus Mažojoje Azijoje gyvenę luviai, taip pat yra tos leituviais vadintos senąjį indoeuropietiškumą skleidusios vienos iš pirmųjų etnobangų atšaka. Tie luviai iš leituvių, manding, atsirado ne tik dėl kalbinės garsų kaitos l(e)ituviai>li(t)uviai, bet ir dėl dar netobulo dantiraščio įrašų dešifravimo, kuriuose jų ženklai reiškia ne raidę, o visą skiemenį, todėl visi šių įrašų dešifravimai yra tik apytiksliai. Tokią prielaidą perša luvių gyventos Hetitų imperijos provincijos vardas Litovia, ten buvęs upėvardis Litani ir kiti prabaltams giminiški vietovardžiai ir asmenvardžiai (žiūr.: A. Venclova, Lietuvos vardo kilmė, Čikaga, 1972, psl.9; ir – Eugene Cavaignac, Les Hittites, LIBR A. Maisonneuve, Paris, Copyright 1950). Vėlesnė šių luvių atšaka yra lidai ir karai su savo lietuvio ausiai taip gerai pažįstamais senovės miestų vardais: Lyda (dar senesnis jo vardas – Lette) ir Kaunas (minimas Herodoto veikale Istorija). Yra buvęs Hetitų imperijoje ir miestas – Palanga, deja ne prie jūros, o paliomis senovėj vadintos plynaukštės dykroje.

Viso šio Europos indoeuropėjimo metu, iš Europos širdies – Lietuvos (Leituvos) išėjusioji šio etnoso dalies dalis kažkodėl, apsukusi didelį ratą, ir vėl į čia sugrįždavo, tarsi kraujas grįžtantis į širdį pasisemti vėl deguonies ir naujų dvasinių jėgų savo Motinos namuose. Taip Lietuva palengva tapo labai įvairų antropologinį tipą ir kultūrinį paveldą turinčių žmonių etnokultūrinis lydinys (netgi antropologiškai nesam nei Šiaurės nei Pietų, o būtent Vidurio europiečiais), išlaikęs tačiau be karingojo nomadinio ir savo giluminį matriarchalinį stuburą.

Tačiau žinojimas, kad leitai sudarė Karolio Didžiojo gvardiją, kuriant Karolingų (Frankų) valstybę ir kad su mūsų kalba yra susijęs ne tik žodžiai: karalius, leitenantas, seržantas, bet ir Paryžiaus senasis vardas – Lutetija turi kelti mumyse ne pasipuikavimą, o įsipareigojančios atsakomybės jausmą, – toliau puoselėti narsiųjų leitų riteriškumo (raitelis>riteris) tradicijas.

Šiuo metu, kai Protingasis žmogus (Homo sapiens) pasiekė savo evoliucinę ribą ir patiria gilią krizę, jį neišvengiamai turi pa­keisti Išmintingasis žmogus išaugęs iš tų žmonių, kurie gebės mą(s)tyti ir matyti ne tik smegenimis ir biologinėmis akimis, bet ir širdimi. Išmintingąjį žmogų apibūdinanti formulė yra labai trum­pa: širdis+smegenys (žemiškasis protas)=išmintis. Neatsitiktinai širdis šioje formulėje nurodoma pirma smegenų. Nes būtent širdis intuicija vadinamu būdu veiksmingiausiai sujungia žmogų su Dievu ir žmogaus esminguoju (dievturiniu) Protu esančiu ne jo smegenyse, kurios tarnauja jam tik kompiuteriu ir printeriu (tad supūvus joms kape kartu su visu kitu mūsų biomechanizmu žmogus ir be jų toliau mąsto).

Išmintingasis žmogus esminiuose gyvenimo sprendimuose visada vadovaujasi Pirmos minties taisykle. Pirma pajaučia viso reikalo esmę intuityviai (širdimi), o po to jau, tuo pajautimu ne­abejodamas, smegenimis tik bando šį pajautimą konkretizuoti – suvokti kodėl jis taip pajautė ir kt.

Priešingu atveju mūsų smege­nys turėdamos daug mažesnę informaciją ir patirtį nei esmingasis Protas gali mus labai suklaidinti. Duoti pirmenybę joms, o ne širdies balsui, tai tas pat kas ne patiems vadovauti kompiuteriui, o leisti visur vadovauti mums kompiuterinėms programoms.

Neatsitiktinai, tad būtent šiame amžiuje, kai mokslas paleng­va ima užčiuopti ir subtiliosios materijos (anapusiniu vadintą) pa­saulį (plotmę) ėmė ryškėti ir žmogaus širdies funkcijų daugiaplo­tiškumas. JAV Kalifornijoje esančio Širdies instituto kardiologai bendradar­biaudami kartu su Matematikos instituto programuotojais atrado, kad žmogaus širdis irgi turi, nors ir mažesnius nei žmogaus galvoje, smegenis dirbančius pačioje esmingiausioje žmogui plot­mėje. Paaiškėjo, kad širdis irgi mąsto, bet žymiai esmiau nei, kad smegenys žmogaus galvoje.

Ir, kaip taikliai įvardino kun. Česlovas Kavaliauskas, tas tikrasis, o ne įsivaizduotinas – tas nebuhalterinis Jėzus Kristus niekaip netelpa į žemiškojo mūsų protelio (smegenėlių) nubraižytus rėmelius. Į beprotišką Jėzaus meilę mums turim atsiliepti tokia pat beprotiška meile jam, o ne pasilikti savo „protingame“ drugnume.

Kadangi lengviausia intuityvųjį vadovavimą išsiugdyti mote­rims, neišvengiamai dvasingiausioms jų teks ir jau tenka vis svarbesnis vaid­muo darnos ir dvasinio tobulėjimo siekiančiose bendruome­nėse. Tad metas, kai kiekvienas žmogus turės klausyti Dievo balso kaitriai jį mylinčia širdimi, kartu yra ir Dvasingosios Moters - Mo­tinos, kaip esmingiausios visuomenės vertybės atskleidimo, bei pri­pažinimo laikai. Laikai, kai neišvengiamai bus vis labiau įsiklauso­ma ir į indoeuropiečių Motinos širdį – Lietuvą.

Didžiulė paslaptis ir atsakomybė mums yra tame, kad dva­siškai sergančios Europos gydymą reikia pradėti nuo jos širdies. Ir būtent Europos širdis – Lietuva yra visų tampriausiai susijusi su Švč. M. Marijos ir jos Sūnaus Jėzaus Gailestingosiomis širdimis. Tad neatsitiktinai nėra pasaulyje šalies, kur Švenčiausioji Mergelė Marija būtų apsireiškusi tiek daugelyje vietų ir tiek daug kartų kaip Lietuvoje.

Liuciferiui užvaldžius daugelio žmonių smegenis Dievas šiuo metu prabyla ir dar garsiau prabils į mus per širdį:

Dievas kalba per širdį,–                     Žūtbūtinės kautynės
Jis gyvens Lietuvoj.                             Dėl Europos Širdies
Tie kas šiandien tai girdi                    Nuolat žemėje vyksta
Pasitiks jį ugningoj kovoj.                  Ne plieniniais kardais.

Ugnimi iš Aukštybių
Nugalėsim šėtoną,
Skaisčios Meilės galybe
Ją pašauks Dievo žmonės.