Pereiti prie turinio

19. Išrinktosios tautos teologija

Garsiojo palyginimo, vadinamo „Vyninkai-žmogžudžiai“, kurį užrašė net trys evangelistai (Mt21, 33-46; Mk12, 1-12; Lk20, 9-19), o kai kurie Biblijos tyrinėtojai jo atgarsį randa ir Evangelijo­je pgal Joną (Jn3, 16–17), pabaigoje Jėzus tiesiai žydų tautos vyres­niesiems kunigams ir fariziejams paaiškino: „Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vai­sių.“ (Mt21, 43). Ši žinia yra tiek svarbi, kad Jėzus ją tame pačiame palyginime, pasako net du kartus, o išgirdę ją „vyresnieji kunigai ir fariziejai /.../ stengėsi jį suimti“. Jau prieš tai, tą pačią pranašystę Jėzus pasakė savo mokinių (apaštalų) lūpomis, paprašęs jų atsakyti į klausimą: „Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ (Mt21, 40). Nė kiek nedvejodami jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vyni­ninkams, kurie atėjus metui atiduos vaisių.“ (Mt21, 41).

Ką reiškė ir tebereiškia tiek žydams, tiek visiems krikščio­nims jau ir Senaja­me Testamente vynuogyno vaizdinys, gerai ži­nome iš Izaijo: „Giesmė apie jo vynuogyną“ (Iz5, 1), „spręsti mano bylą ir mano vynuogyno“ (Iz5, 3), „ką ketinu daryti su savo vynuogynu“ (Iz5, 5), „Galybių Viešpaties, vynuogynas – Izraelio namai, o daigai, kuriais jis gėrėjosi yra Judo vyrai. Jis laukė teisin­gumo, ir štai krau­jo liejimas! Jis laukė teisumo ir štai klyksmas. Vargas jums, kurie namus prie namų statote, kurie lauką su lauku jungiate, kol vietos telieka tik jums vieniems gyventi žemėje! Galy­bių Viešpats, man girdint prisiekė: „Tikrai, daug namų bus palikta, – erdvūs ir pra­bangūs namai liks be gyventojų“.“ (Iz5, 7-9).

Palyginimu „Vynininkai žmogžudžiai“ Jėzus tarsi pratęsia ir sudabartina Izaijo palyginimą – „Giesmė apie vynuogyną“, papildydamas jį paaiškinimu apie kitą tautą, kuriai bus atiduotas vynuo­gynas ir paryškindamas esminę priežastį dėl ko Viešpaties vynuo­gynas atimamas iš žydų ir atiduodamas kitai tautai:

„Akmuo, kurį statytojai atmetė,
Tapo kertiniu akmeniu.
Tai Viešpaties padaryta
Ir mūsų akims tai nuostabą kelią.“ (Mt21, 42b).

Tad atmesdami Jėzų kaip Mesiją žydai prarado paskutinę progą neprarasti vynuogyno šeimininko – Viešpaties malonės būti vynininkais, kuriems jis patikėjo prižiūrėti jo įveistą vynuogyną.

Vaizdinį – vynuogynas Jėzus naudoja ir kituose palygini­muose: „Apie vynuogyno darbininkus“ (Mt20, 1-16), „Apie du sūnus“ (Mt21, 28-32). Abu šie palyginimai tampriai susiję su paly­ginimu „Vynininkai žmogžudžiai“, kurį teisingiau būtų vadinti – „Palyginimas apie vynuogyno perdavimą kitai tautai“.

Todėl tikriausiai neatsitiktinai Evangelijoje pagal Matą paly­ginimas „Vynininkai žmogžudžiai“ pateikiamas tuojau po palygi­nimo „Apie du sūnus“ ir tai yra tarsi to paties pasakojimo apie Viešpaties vynuogyną tęsinys. Tai, kad pirmame tekste (Mt21, 28-32) pasakojama apie du sūnus į kuriuos buvo kreiptąsi tais pačiais žodžiais: „Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne“ (Mt21, 28c), o antrajame apie dvi vynininkų grupes, kurios po šio palyginimo, pabaigoje (paaiškinime) atskleidžiamos kaip dvi tautos (Mt21, 43) nekeičia šių palyginimų esmės, – ir pirmajame palyginime, pirmoj jo daly du sūnūs gali būti suvokiami (atskleidžiami) kaip dvi tautos pakviestos pasidarbuoti Viešpaties vynuogyne.

Mąstant apie šį dvejetumą, pieš akis nejučiomis iškyla ir dvi žuvys (Mt6, 17; Lk8, 13; Jn6, 9), kurios kartu su penkiais kepalėliais duonos buvo išda­lintos, kaip kad dabar eucharistinėje Jėzaus puotoje Jėzaus kūnas, pasotinti išalkusiai miniai. Tad šį apmąstymo apie išrinktosios tautos teologiją skirsnį baigiu kadaise sau sueiliuotais žodžiais:

Dvi tautos – dvi žuvys
Pirma ir antra,
Penki kepalėliai
Berniuko delne.

Dvi tau tos – dvi žuvys,
Aplink dykuma,
Penki kepalėliai
Ir Jėzaus malda.
 
Dvi tautos – dvi žuvys
Įkaitusiam smėly
Atgijo, pabudo
Ir jūron išėjo...

Tęsiant šį apmąstymą toliau, manding verta atkreipti dėmesį ir į tai, jog „Palyginimas apie vynuogyno darbininkus“ (Mt20, 1-16) Evangelijoje pagal Matą pateikiamas tuojau pat po pasakoji­mo „Atpildas Jėzaus sekėjams“ (Mt19, 27–30). Nors vynuogyno vaiz­dinys naudojamas tik viename iš šių pasakojimų, bet savo prasme tinka jiems abiems ir abiejuose kalbama apie tą patį – apie atpildą Jėzaus sekėjams (vynuogyno darbininkams). O iš pasakoji­mo „At­pildas Jėzaus sekėjams“ išaiškėja, jog paslaptis apie naują Dievo išsirinktą tautą pilnutinai atsiskleis „pasaulio atgimime, kai Žmo­gaus Sūnus sėdės savo šlovės soste“ (Mt19, 28b) ir „Tačiau dau­gel pirmų bus paskutiniai, o daugel paskutinių – pirmi“ (Mt19, 30).

Jau prieš tai pranašo Ezechielio lūpomis Viešpats labai nuo­dugniai paaiškino izrealitams: „O dabar, marusis sakyk savo tautos žmonėms: „Teisiojo teisumas jo neišgelbės, kai jis nusidės, nedorėlio nedorumas jo nepražudys, kai jis sugrįš iš savo nedoru­mo. Teisusis neišsigelbės savo teisumu, kai nusidės. Nors aš bū­čiau sakęs teisiajam: „Tu tikrai gyvensi!“ – bet jei jis pasitikėdamas savo teisumu, darytų pikta, jo teisieji darbai nebūtų atsimenami, – dėl pikto, kurį padarė, mirs. /.../ Tavo tautos žmonės sako: „Viešpaties kelias nėra teisingas! Iš tikrųjų jūsų kelias nėra teisin­gas! Kai teisusis nusigręžia nuo savo teisumo ir daro, kas pikta, jis dėl to mirs.“ (Ez32, 12-17).

Kad tautos išrinkimas yra susijęs su jos įsipareigojimu vyk­dyti su Dievu sudarytą Sandorą ir galioja tik tai darant, – Mozė iz­raelitams paaiškino jau pačioje pradžioje, Sandoros sudarymo metu: „Todėl žinok, kad Viešpats tavo Dievas yra Dievas – ištiki­mas Dievas, kuris ištikimai laikosi Sandoros su jį mylinčiais ir vyk­dančiais jo įsakymus lig tūkstantosios kartos, bet kuris nedelsia su­naikinimu to asmens, kuris jį atmeta.“ (Įst7, 9-10); „O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano Sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė man už visas kitas tautas.“ (Iš19, 5).

Tai, kad Dievo malonė būti jo išrinktąja tauta gali būti per nesilaikymą su juo sudarytos Sandoros prarasta, – žydus perspėjo ne tik Mozė, Izaijas, Ezechielis, bet ir kiti jų pranašai, pavyzdžiui, Jeremijas (31, 31-37) ir Ozėjas (4, 5-6; 9, 17).

Prisiminkim:

„Tik jei tie įstatai pranyktų be mano valios, –
Tai Viešpaties žodis, –
Tuomet Izraelio palikuonys
Amžinai liautųsi buvę tauta
Mano akyse.“(Jer31, 36).

„Klupsi dienos metu,
Ir pranašas su tavim klups naktį, –
Aš sunaikinsiu tavo motiną.
Mano tauta sunaikinama,
Nes jai stigo pažinimo;
Kadangi tu atmetei pažinimą,
Atmesiu tave kaip savo kunigą;
Kadangi užmiršai savo Dievo mokymą,
Užmiršiu ir aš savo vaikus.“ (Oz3, 5–6).

„Mano Dievas juos atmes,
Nes jie jo neklausė, –
Taps jie klajūnais tarp tautų.“(Oz9, 17).

Pasak apaštalo Pauliaus apibendrinusio Dievo žydams per Ozėją duotus perspėjimus:
„Dievas kalba Ozėjo lūpomis: Ne savo tautą pavadinsiu sa­vąja tauta ir mylimą – nemylimą.“ (Rom9, 25).
Jau apaštalas Paulius suprato ir priežastį dėl kurios taip įvy­ko:

„Jie neišsaugojo mano Sandoros,
Ir aš juos apleidau, – sako Viešpats.“ (Žyd8, 9b).

O šio suklupimo esmių esmė yra atskleista Izaijo pranašys­tėje:

„Viešpats ištarė: „Kadangi ši tauta
Tik liežuviu
Tesiartina prie manęs, vien tik
Lūpomis tegarbina mane, –
Jos širdis yra nutolusi nuo manęs, –
Tik žmonių išmoktu įstatymu
Tesiremia mano garbinimas,
Todėl aš vėl nustebinsiu šią tautą
Taip nepaprastai,
Kad jos išminčių išmintis nueis
Niekais
Ir protingųjų įžvalgumas pradings.“ (Iz29, 13–14).

Jėzaus mesijiškumo daugumas žydų ir nepripažino būtent todėl, kad nesilaikė su Dievu sudarytos Sandoros. Apie tai jiems Jėzus paaiškino ne tik palyginime „Vynininkai žmogžudžiai“, bet ir kalbėdamas Dievo šventovėje Jeruzalėje:

„Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu Tėvui!
Jūsų kaltintojas yra Mozė,
Į kurį esate savo viltis sudėję.
Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi,
Nes jis rašė apie mane.
Kadangi jūs netikite jo raštais,
Kaipgi patikėsite mano žodžiais?“ (Jn5, 46-47).

„Jei Dievas būtų jūsų Tėvas,
Jūs mylėtumėte mane,
Nes aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau.“ (Jn8, 42b).

„Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas.“ (Jn8, 44).

„Ne kiekvienas, kuris šaukia: Jahve (Viešpatie), Jahve (Vieš­patie)! įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo man dangiš­kojo Tėvo valią.“ (Mt7, 21).

Panašiai žydus dar prieš Jėzų perspėjo ir Jonas Krikštytojas, – „Ateinančioms pas jį krikštytis minioms Jonas sakė: „Angių iš­peros, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokit tikrų atsivertimo vaisių! Ir nebandykite ramintis: „Juk mūsų tėvas Abraomas! Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų ir iš šių akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiek­vienas medis, kuris neduos gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.“ (Lk3, 7–9).

Taip nuodugniai išrinktosios tautos teologiją tenka panagri­nėti todėl, kad kai kurie garsūs moderniškiau ar originaliau norin­tys išsireikšti pamokslautojai ir dabar dar tebeaiškina, jog daugelis Bažnyčios tėvų klydo teigdami, kad žydų tautos kaipo Dievo išrinktosios tautos vaidmuo nuo Jėzaus kaipo Dievo siųsto Mesijo atmetimo yra pasibaigęs. Ir šioje jų manymu klaidoje ir slypi pa­čios giliausios krikščioniškojo antisemitizmo šaknys.

Dr. Leto Palmaičio žodžiais:
„Tradiciškai, tačiau per ilgus amžius buvo teigta, kad žydai atmetė Išganytoją ir todėl nustojo būti išrinktieji, bet išrinktąja Dievo tauta, jų vietoje tapo krikščionys. Šitokį požiūrį iki šiol išlai­ko ortodoksai.

Toks tradicinis žydų, kaip išrinktosios tautos atmetimas, eg­zistavo Katalikų Bažnyčioje iki II Vatikano Susirinkimo. Šiuo metu įsigalėjo visai kitas požiūris: žydai judėjai yra mūsų „vyres­nieji broliai“, pirma mūsų gavę Apreiškimą. Savo išrinktumo jie nėra praradę“.

Tad modernistiškieji pamokslautojai šiuo klausimu turi labai stiprų užnugarį, – jie gali remtis Bažnyčios II Vatikano Susirinki­mo nutarimu. Bet kaip kadaise nurodė Petras ir kiti apaštalai „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd5, 29). Kvaila būtų ginčytis su pačiu Dievu, – o jis panorėjo ir išsirinko kitą tautą vietoj tos ir kantriai mylėtos, ir kantriai auklėtos, ir kantriai globo­tos žydų tautos.

Tad, nors dar aiškiau nei bet kada anksčiau, žinia apie Nau­jąją išrinktąją Dievo tautą yra atskleidžiama tik dabar – XXI am­žiuje. Bet žvelgiant į Bibliją įdėmiau, aišku, kad ginčydamiesi šiuo klausimu su Jėzumi, pranašais ir Bažnyčios tėvais, klysta pa­tys modernistiškieji pamokslautojai į vieną supindami dvi labai skirtingas sąvokas: kadais Dievo išsirinktoji tauta ir naujai Dievo išsirinktoji (kita) tauta „kuri duos vaisių“ (Mt21, 43c).

Žydų kaip vedančios tautos, kurios pavyzdžiu turėtų sekti visa Dievą tikinti žmonija, vaidmuo tikrai su Jėzaus nukryžiavimu yra pasibaigęs. Ir Jėzus, kaip jau prieš tai minėjau, pats jiems pa­aiškino, jog Dievo karalystė (jo vynuogynas) yra atiduodamas kitai tautai. Bet žydai ir toliau, kaip ir bet kuri kita tauta yra kviečiami sekti Jėzumi. Tai yra, jie nėra kaip visa tauta nei pasmerkti, nei at­mesti. Be abejo šioje tautoje be apaštalų ir pirmųjų Jėzaus moki­nių yra dar kitų sudarančių išrinktąją dalį (Rom11, 7) bei Dievo malonės išrinktąjį likutį (Rom11, 5; Iz4, 2-3 ir kt.). Dalis kurio yra ir da­bar gausėjantys, Jėzų kaip Mesiją pripažįstantys – mesijiniai žy­dai. O šių laikų pabaigoje, anot apaštalo Pauliaus, kai iš sveiko pa­vydo (Rom9, 19; 11, 11) jiems atsivers akys, į šį malonės likutį įsi­lies ir daugiau žydų, anot jo net gi „visas Izraelis“ (Rom11, 25–26).

Tad žydų atžvilgiu išsireiškimas – išrinktoji tauta dabar jau yra teisingas tik kaip su jų praeitimi; tai yra su jų tautos bei judaiz­mo ir krikščionybės istorija susijusi sąvoka. Tai, kad dalis žydų ir dabar dar tebesijaučia esą išrinktąja tauta ir tebelaukia ateinančio „tikrojo“ Mešijacho yra jų „asmeninė“ problema ir tragedija. Tačiau tolesnio tokio laukimo absurdiškumą suvokia jau ir dalis rabinų. Pavargę nuo visos eilės „mesijų“ apsišaukėlių, jie siūlo ju­dėjams išvis atsisakyti „vilties sulaukti realaus asmens – Mesijo“.

„Bet nepaisant to: „žydai judėjai pro pirštus žiūrėdami į savo bendratikių domėjimąsi joga, dzen budizmu ir kt. „rytų išminti­mi“, piestu stoja prieš žydus priimančius krikščionybę, ir nebelai­ko jų žydais. Panašiai būta dar iki „krikščioniškų“ žydų persekioji­mų. Taigi žydai judėjai patys tapatina savo tautybę su tikyba. At­mesdami žydus krikščionis, kaip nepriklausančius išrinktajai tautai, jie prisiima Kajafo partijos žodžius „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų“ (...) ir tuo duoda teisę krikščionims irgi ne­belaikyti jų išrinktąja tauta. Vartojant jų pačių terminologiją, jie jau nebe žydai, bet tikri žydai – tik mes krikščionys! Abraomas iš ak­menų padarė sau vaikus.“ (dr. L. Palaimaitis).

Tad graudžiai ir beprasmiškai skamba Jėzų kaip Mesiją at­metančių, bet Jahve „tebetikinčių“ žydų kasdieninė malda – ami­da: „Ir su užuojauta grįžki į savo miestą Jeruzalę, ir gyvenk jame, kaip esi žadėjęs, amžiams jį atstatyk, greit mums gyviems esant, ir netrukus atkurk tenai Dovydo sostą“.
Graudžiai, nes klausant šios maldos erdvėje skamba ir Jėzaus užuojauta ir dejonė: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norė­jau surinkti tavo vaikus, tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Lk13, 43); „Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs mies­tą, Jėzus verkė jo ir sakė: „o kad tu šiandien suprastum, kas tau neša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavimi ir nepa­liks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto.“ (Lk19, 41-44).

Beprasmiškai, nes: tiek Izraelis, tiek Naujoji Jeruzalė, po to, kai žydai atmetė Jėzų kaip Mesiją, tapo jau ne tiek geografinėmis, kiek teologinėmis sąvokomis. Ir apaštalo Pauliaus žodžius: „Jeigu pirmoji Sandora būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai.“ (Žyd8, 7) galima pritaikyti ir kitos (Antrosios) tautos, ir Antrosios Jeruzalės atvejui. Jei Jėzų kaip Mesiją būtų pri­ėmusi žydų tauta nereikėtų dabar tiesiogine šito prasme to daryti Lietuvos tautai ir Vilnius nebūtų tapęs Antrąja, o ateityje netaptų Naująja bei Išaukštintąja Jeruzale.

Jau apaštalas Paulius atkreipė dėmesį į tai, kad Naujasis vy­riausiasis kunigas – Jėzus nėra kilęs iš Mozės kunigystei paskirtos levitų giminės, o „priklauso kitai giminei iš kurios niekas netarna­vo aukurui“ (Žyd7, 13).
Tas pats Paulius nuodugniai savo laiškuose išaiškino, kad Dievo karalystės paveldėjimas įvyks ne pagal kraują, o pagal dva­sią (Rom9, 6–8). Ir: „Ne tas yra tikras žydas, kuris viešai laiko­mas žydu, ir ne tas tikras apipjaustytas, kuris išoriškai atliktas kūne. Anaiptol! Tik tas yra žydas, kuris toksai viduje ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę.“ (Rom2, 28-29).

Tikslesniame vertime, vietoj žodžio žydas rasime žodį izra­elitas, tai yra Dievu galingas žmogus. Ir kaip tiksliai savo knygoje „Jo vardas antikristas“ (L.P., Kaunas, 2009, psl.46.) pastebi dr.Letas Palmaitis: „mūsų atveju žodis „žydas“ reiškia ne etniką, bet pri­klausymą tautai, išrinktai žmonijos Išganymui. Būtent todėl krikš­čionių tradicija nuo amžių vadina krikščionis Naujuoju Izraeliu, Dievo tauta“.

Aišku, apaštalas Paulius ir L. Palaimaitis tik pratęsė ir toliau išplėtojo jau Jėzaus išsakytas mintis. Kaip pasakojama net trijose Evangelijose (pagal Matą, Morkų ir Luką): „Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė: „Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus? Jie atsakė: „Dovydo“. Jis tarė jiems: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina jį Viešpačiu, sakydamas:

Viešpats tarė mano Viešpačiui:
Sėskis mano dešinėje,
Aš patiesiu tavo priešus
Tarsi pakojį po tavo kojų.

Jei tad Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaipgi jis gali būti jo sūnus?!“ (Mt22, 41-43). Kitaip sakant, Jėzus paaiškino žydams, kad Aukštybių Viešpats įsikūnydamas Mesiju žydų tautoje netapo žydu, – tai tik žydų tautoj įsikūnijęs Viešpats.

Kaip pasakoja Matas, Morkus ir Lukas, kai Jėzui buvo pra­nešta, kad atėjo jo motina ir broliai ir nori su juo pasimatyti: „Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai? Ir, ištiesęs ranką į mokinius tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“.“(Mt12, 48-50).

Perdaug tiesmukai suprasdami, ir neduok Dieve dar ir kitiems aiškindami Bibliją, kartojame seną daugumos žydų klaidą. Bet vadint save Dievu galingu žmogumi – izraelitu, Izraeliu (hebraiškai „Isra“ reiškia „Tekovoja“, o „El“ – Dievas) ir juo būti yra visai skirtingi dalykai. Viešpats tikrai nestatys Naujosios Jeru­zalės, tiesiogine prasme tarpusavio pykčio ir keršto pritvinkusia­me arabų ir žydų širšalyne – dabartinėje, t.y. senojoje, Jeruzalėje.

Nes matydamas daugumos žydų tautos kietasprandiškumą Jėzus ją prilygino nevaisingam Jeruzalės figmedžiui tardamas: „Tegu per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ (Mt21, 19b). Vėliau dar Jėzus savo apaštalams paaiškino: „baisi nelemtis užklups kra­štą ir rūstybė šią tautą“ (Lk21, 23b).

Ir: „Niekas nesiuva lopo iš naujo milo ant palaikio drabu­žio, antraip lopas atplėštų nuo jo gabalą, ir skylė tik padidėtų. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais, ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui – nauji vynmaišiai!“ (Mk2, 21-22).
Tad, 2015 metų pavasary giesmedainėje „Nevažiuokite ten..“. parašiau:

Nevažiuokite ten kur muziejai vien likę,
Net Golgota ir ta Lietuvon pasislinko
Iš Pirmosios tautos tik Malonės likutis,
Bet Antroj tautoj Jėzus sutelkė būrį,
Kuris burę iškels Atgimimo vėl naujo
Ir čia Dievas išlies Šventą Dvasią per tausmą.
Nevažiuokite ten, kur pikti žmonės pešas, –
Jiems tol nieks nepadės, kol nuo Kristaus jie gręšis.
Mešijacho daugiau nesulauks jie jau kito,
Nes Naujoji Jeruzalė Vilniun žengia šį Rytą.
(Dvasinio atgimimo giesmės, Id., 20–os giesmiadainės pradžia)

Tenka pažymėti, jog visi aiškinimai Biblijos komentaruose, katekizmuose, enciklopedijose ir kitur apie tai, kad Jėzaus palygi­nime „Vynininkai žmogžudžiai“ yra aiškiai išreikšta mintis apie Kristaus Bažnyčią kaip naująją Dievo Tautą (Senoji, atseit, buvo Sinago­ga), yra gana spekuliatyvūs (Šventasis Raštas, V.,1999, psl.1592). Jėzus šiame palyginime kalba apie Dievo karalystę – vynuogyną (plg. Iz5, 1-10), kuris bus atimtas iš vienos tautos ir atiduotas kitai tautai. O minėti komentatoriai jo žodį „tauta“ (žydų) pakeičia žo­džiu „Sinagoga“, o žodžius „kitai tautai“ – pakeičia žo­džiais – „Kristaus Bažnyčiai“. Manding, taip daroma tikriausiai dėl to, kad neatlikus šio iškraipymo tradiciniams Biblijos komentato­riams tektų paaiškinti, – o kas gi ta kita tauta, kuriai bus atiduota Dievo karalystė – Viešpaties vynuogynas. O jie to negalėtų pasa­kyti, nes ir patys to nežino.

Todėl šį Jėzaus palyginimą bandoma tarsi permesti nuo vienų bėgių ant kitų. Atseit, Jėzus jame turėjo minty ne tautas, o Bažnyčias. Bet toks aiškinimas prieštarauja elementariai logikai. Kaip jau prieš tai minėjome, tautos išrinkimas ir to išrinktumo praradimas yra susijęs su Dievo inicijuota Sandora su ta ar kita tauta ir su jos laikymusi. Ir Biblijos tekstai aiškiai byloja, kad San­dora sudaryta ne su Sinagoga (kurios Sandoros pradžioje dar net nebuvo), o su visa žydų tauta, nors tai ir vyko etapiškai, pradedant nuo patriarchų.
Jei tai suvokti kam nors neužtenka dar Biblijos su trijų evangelistų tais pačiais paliudijimais, tai galim žvilgterti ir į apokri­fus.

Štai apokrifinėje „Evangelijoje pagal Jokūbą“ rašoma:

„Juozapas pažvelgė į Mariją ir pamatė, kad ji kenčia skausmą. Visiškai pasimetęs jis pagalvojo: „Kas tai galėtų būti? Marijos veidas iškreiptas skausmo, o akys pilnos ašarų! Gal jau atėjo metas gimdyti?“
Tačiau dar kartą atidžiai pažvelgęs, Juozapas didžiausiai savo nuostabai pamatė ją besijuokiant. Tada jis paklausė jos: „Marija, pasakyk man, kas tau yra? Ką tik aš mačiau tavo veidą iš­kreiptą skausmo, bet štai jis vėl spindi džiaugsmu, o tu juokiesi!“

Marija jam atsako: „Aš regiu priešais save dvi tautas. Viena iš jų verkia, todėl ir aš verkiu kartu su ja. O kita tauta džiūgauja, tai ir mane apėmė džiaugsmas kartu su ja. Štai kodėl mano veide atsispindėjo tai liūdesys, tai džiaugsmas“.

Tad bešališkam, akademinio teologinio mokymo įtaigai neatsidavusiam, mąstytojui tiek iš evangelinio palyginimo „Vynininkai žmogžudžiai“, tiek ir šio apokrifinio teksto visiškai akivaizdu, jog ir Jėzus ir Švč. Mergelė Marija čia kalba apie dvi tautas, o ne apie dvi Bažnyčias.

Visgi, dalį tiesos turi ir aiškinimas, kad ta kita tauta, Jėzaus palyginime „Vynininkai žmogžudžiai“, kuri duos gausių vaisių yra Kristaus Bažnyčia ir platesne prasme visa krikščionija – visos krikščioniškosios tautos. Bet reikia neužmiršti, jog krikščionių Dievas veikia labai konkrečiai, o ne abstrakčiai. Tuo mes esmiškai skiriamės nuo musulmonų, – jie irgi pripažįsta vienatinį Dievą, bet palieka teisę su juo bendrauti tik pranašui (Mohometui) ir dar labai tolimoje praeityje. Katalikai gi skirtingai nuo musulmonų ir protestantų vadovaujasi ne tik savo Šventuoju Raštu, bet ir gyva nuolat papildoma Šventąja Tradicija. Jų Dievas – tai gyvasis Dievas, o ne į pensiją išėjęs senelis. Dievas ir dabar apsireiškia ir su kuo nori asmeniškai bendrauja ir jo bendravimas visada konk­retus: per išrinktąjį asmenį, bendruomenę ir per konkrečią tautą su visu pasauliu, o ne atvirkščiai. Būtent šis konkretus bendravi­mas ir palieka vietos tiek abipusiam laisvos valios pasireiškimui, tiek jau minėtai, Malonės teologijai, tiek sąvokos „kita tauta“ konk­retizuotam, tiek ir bendresniam (kaip ir visos krikščionijos) supratimui.

Tai yra, visų krikščioniškųjų tautų kaipo Naujosios (kitos) Dievo (išrinktosios) tautos supratimas neprieštarauja kartu su juo ir konkrečios Naujosios Dievo tautos buvimui. Tačiau be sukonk­retinimo toks supratimas, kaip jau prieš tai minėjome, tarsi pakib­tų ore, liktų labai abstraktus, nuvedantis į šalį nuo paties Jėzaus naudoto žodžio tauta tuometinės prasmės. Nes sąvoką „kita tauta“ Jėzaus palyginime „Vynininkai žmogžudžiai“  naudoja ly­giagrečiai priešpastatydamas ją konkrečiai, iš palyginimo konteks­to aišku jog žydų, tautai.

Jei pabandytume suvokti mąstymo (siekio) pakeist sąvoką tauta sąvokomis Sinagoga ir Bažnyčia gilumines priežastis, tai be jau minėtos priežasties, kad nebuvo aišku, kas gi ta kita tauta, jei ne Bažnyčia ar visos krikščioniškosios tautos, atsektume dar kitas dvi priežastis. Viena iš kurių yra itin įdomi ir svarbi, norint beša­liškai naujomis akimis ir atvira širdimi matyti ir girdėti tai, kas Jėzaus iš tikrųjų yra pasakyta.
Manding, šia svarbiausiąja tokio klaidingo mąstymo priežastimi yra giliai įsišaknijusi nuomonė, kad visi pranašai kilę tik iš žydų tautos ir kad Vienatinis Dievas savo valią žmonijai ap­reiškė tik per žydų tautą.

Tačiau įžvalgesni Biblijos tyrinėtojai jau seniai yra pastebėję, kad ši nuomonė kilusi iš nepakankamo žmo­nijos istorijos bei Biblijos pažinimo ir prieštarauja tiesai. Būtent taip fanatiškai apsiriboję ir susireikšminę buvo sadukiejai, – kurie vadovavosi tik Senojo Testamento Penkiaknyge – Tora (žr. Mt22, 31-32). Kurioje nekalbama: nei apie „pomirtinį“ sielos gyvenimą, nei apie „mirusių“ prisikėlimą (Mt22, 23 ir kt.), nei apie angelus (Apd23, 8), nei apie būsimąjį šio pasaulio Ugninį apvalymą, nei apie didžiąją šio pasaulio Teismo dieną. Apie visa tai žydai ir konkrečiai Izaijas sužinojo iš zoroastrizmo pasekėjų partų bei medų 539m. pr. Kr. užkariavusių Babilono imperinę valstybę, į kurios vergiją žydai buvo išvaryti, ir valdžiusių Palestiną daugiau nei 200-tus metų iki pat graikų įsiviešpatavimo po Aleksandro Makedoniečio pergalių.

Sadukiejai šias per partus gautas teologines žinias griežtai atmetė, – teigdami, jog kadangi Mozė apie tai mums nekalbėjo, tai yra netiesa. O fariziejai žydiškąją teologinę tradiciją praturtina par­tiškaja (Avestiškąja). Jėzus nors ir kritikavo fariziejus už jų pasipū­tėliškumą, pedantiškumą ir veidmainiškumą, bet kaip ir vėliau apaštalas Paulius (Apd23, 6-10) rėmėsi būtent, jau daug pažanges­ne nei sadukiejų, fariziejiškąja teologine tradicija ir savo mokyme naudojo iš Avestos žydų perimtas teologines sąvokas ir religinę pasaulėžiūrą.

Tad, norint nemeluoti, tenka arba išplėsti Dievu galingos tautos sąvoką prie žydų prijungiant dar ir partus bei medus, arba pripažinti, jog jau ir senovėje Dievas mokė žmoniją ne tik per žydų, bet ir per kitas tautas. Ar vienu, ar kitu atveju, pagal teisybę į Senąjį Testamentą po Toros tenka įtraukti dar, kad ir fragmentiš­kai dėl islamo persekiojimo teišlikusią Avestą – zoroastristų šventraštį. Net to ir nepadarius, norint suprasti Apreiškimą apaštalui Jonui vis tiek tenka remtis Avesta, nes būtent jos simbo­liais ir įvaizdžiais jis yra parašytas.

Net ir paviršutiniškas, bet „tikybiškai“ neangažuotas tyrinė­tojas, palyginęs Avestos giesmių (gatų) tekstus su Apreiškimu apaštalui Jonui, pastarajame nesunkiai atpažins Žmonijos Gelbė­tojo (Soašianto) ant baltojo žirgo po pergalingos kovos tūkstan­čiui metų surakinamus daugiagalvį slibiną Azidachą ir gyvatę Te­trakoną. Ir akivaizdžiai pamatys, kad jei Avestoje simboliškai pa­sakojama apie visą žmonijos dvasinę evoliuciją, tai Apreiškimas apaštalui Jonui darniai įsiaudžia kaip paskutinioji labiau konkreti­zuota šio pasakojimo dalis.

Ignoruojant Avestos ir Apreiškimo apaštalui Jonui giminys­tę belieka kartu su teologu Baltazaru ir kitais panašiais į jį Biblijos tyrinėtojais demagogiškai skėsčioti rankomis, teigiant, kad Apreiškimas apaštalui Jonui – tai ne knyga simboliškai pasakojanti apie konkrečius ateities įvykius, o tik sunkiai besuprantamas apie dvasines dimensijas bylojantis tekstas. Nusiskiedžiama net iki to­kių pamąstymų, kad Tūkstantmetė Kristaus Viešpatystė – tai ne simboliškai nusakomas konkretus ateities istorinis įvykis, o tik žinia apie tai, kad Viešpats į mūsų širdis ateina ne akimirkai, o labai ilgam laikui. Tačiau šis ir panašūs Apreiškimo apaštalui Jonui aiškinimai tėra nors jau įprastas, bet visgi akivaizdžiai neteisingas ir kitus klaidinantis rašimėlis atspindintis jo autorių neišprusimą arba savęs pačių ir kitų sąmoningą apribojimą įspraudžiant save ir kitus, sadukiejų pavyzdžiu, į tam tikrus pseudoteologinius rėmus.

Tai kad senovės sadukiejai save apribojo Tora, o dabartiniai „sadukiejai“ Biblija – nekeičia šio reikalo esmės. Netgi Adolfas Hitleris, o tiksliau jo rankomis besinaudojęs šėtonas, norėjęs su­kuriant „Tūkstantmetį Reichą“ sukliudyti Tūkstantmetės Kristaus Viešpatystės atėjimui, atrodo realiau suprato Apreiškimą apaštalui Jonui nei minėti teologai. Tad nors nenoriu būti fariziejumi, bet moderniuoju „sadukiejumi“ man būti dar baisiau, – tad bevelyčiau geriau jau kartu su apaštalu Pauliumi Teismo taryboje sušukti: „Broliai, aš fariziejus kilęs iš fariziejų šeimos, ir jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimo viltį!“ (Apd23, 6b).

Gi tokių pseudo teologinių machinacijų pagaliau atsisakius, paaiškėja: tiek kodėl partų išminčiai atvyko pagarbinti tik ką gimu­sio Išganytojo – Avestos terminais Žmonijos Gelbėtojo – Soašianto, tiek tai iš kur kilo partų karalių Kyro Didžiojo ir Da­rijaus išmintingas kilniadvasiškumas leidęs žydams grįžti iš Babilo­no tremties į Palestiną ir skyręs net lėšų jų Vienatinio Dievo šven­tovės atstatymui. Tik suvokus izraelitų ir partų religijų giminystę, paaiškėja ir kodėl Izaijas partų-medų karalių Kyrą Didįjį vadina Dievo pateptuoju ir Viešpaties bičiuliu: „Taip kalba Viešpats Kyrui, savo pateptajam, kurį jis paėmė už dešinės rankos, kad pa­jungtų jam tautas ir karalius nuginkluotų“ (Iz45, 1); „Viešpaties bičiulis įvykdys jo valią Babilonui ir Kaldėjos palikuonims.“ (Iz48, 14).

Nuo viso to tiesiog neįmanoma, kad ir kiek toliau besi­stengtume pabėgti, nes tam, kad Jėzus galėtų pamokyti, kaip nu­galėti blogį gerumu, pirma turėjo ateiti Zaratuštra<Žaratuštra (sugraikintai – Zoroastra) ir išaiškinti žmonijai, kad vyksta žūtbūtinė kova tarp Gerosios ir Blogosios dvasių, kurioje kiekvienas mūsų esame vienoje ar kitoje pusėje ir kad „Meilė – tai Dievas“. Nekalbant jau apie tai, kad Jėzus žydus mokė asirų bei partų tuomet Palestinoje išplatinta aramėjų kalba. Ir būtent bendra su partais aramėjų kalba palengvino pažangiausiai žydų tautos daliai tiesiogiai, ir per jų pa­čių vėlesniojo meto pranašus studijavusius Avestą, perimti Toros teologiją papildančias Zaratuštrai apreikštas žinias. Tas pat pasa­kytina ir apie visą ar beveik visą ikikrikščioniškąją Europą, – pasak mokslinių tyrimų, krikščionybė čia ėjo zoroastrizmo pėdomis pa­kylėdama jos žmones į dar aukštesnės sąmonės lygmenį ir įgalin­dama juos tapti Dievo Sūnaus Jėzaus draugais, o per tai ir tikrais Dievo vaikais.

Kad žydų tautai Dievo išrinktąją tauta, dvasine prasme va­dovaujančiai visai žmonijai, lemta būti tik tam tikrą laiką atrodo žinojo ir pranašas Danielius. Per Dievo vyrą archangelą Gabrielių jam buvo apreikšta: „Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui.“ (Dan9, 24a). Nors iki šiol tebesiginčijama, kiek metų žymi viena simbolinė šio apreiškimo savaitė, bet svar­biausia ne tai, o esmė – žydų tautos ir istorinės Jeruzalės iš­kiliausioji misija turi savo pradžią ir savo pabaigą.

Visa tai archangelo Gabrielio buvo paaiškinta pranašui Danieliui po visą jo tautos Sandorą su Dievu apmąstančios maldos: „/.../ Visas Izraelis nusižengė tavo įstatymui ir atsimetė, – atsisakė paklusti tavo balsui. Todėl prakeikimas ir priesaika, užrašyti Mozės, Dievo tarno įstatyme buvo išlieti ant mūsų, nes mes nusi­dėjome. /.../ Lygiai kaip parašyta Mozės įstatyme, taip visa ši ne­laimė atėjo mums. Mes nemaldavome VIEŠPATIES, mūsų Dievo malonės, gręždamiesi nuo savo kaltės ir sekdami jo ištiki­mybe. /.../ Už mūsų nuodėmes ir už mūsų protėvių kaltes Jeruza­lė ir tavo tauta tapo pajuoka visiems mūsų kaimynams. /.../ – man tebekalbant maldą, greitai atsirado vyras Gabrielis, kurį buvau anksčiau matęs regėjime, atskrido prie manęs vakaro aukos metu. Jis pamokė mane, kalbėdamas ir tardamas man: /.../ Septyniasde­šimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui.“ (Dan9, 11-24).

Kai skaitydamas Avestos gatas (giesmes) sužinai, kad pasak Zaratuštros neužtenka išorinio apeigų laikymosi ir maldų, bet bū­tini dar „geros mintys, geri žodžiai ir geri darbai“, nejučiomis prisimeni pranašus Izaiją, Ozėją ir Michėją, kurie mokė: „Negi man reikia jūsų aukų gausybės? – sako Viešpats. Man įgriso jūsų deginami avinai ir peniukšlių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas. Kada ateinate pamatyti mano veido, ar to kas prašo iš jūsų. Netrypkite daugiau mano prieangių! Liaukitės aukoti bevertes atnašas, smilkalai man kelia pasibjaurėjimą. /.../ Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisin­gumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą.“ (Iz1, 11-17); „Noriu ištikimo meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas negu deginamosios aukos.“ (Oz6, 6). „Kuo nešinas ateisiu į Viešpaties Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais? Argi VIEŠPATS bus patenkintas tūkstančiais avinų, plūstančia srove aliejaus? /.../ Marusis, jis tau pasakė kas yra gera ir ko iš tavęs VIEŠPATS reikalauja: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu.“ (Mch6, 6-8).

Pranašo gi Izaijo žodžiai: „Štai VIEŠPATS ateis kaip ugnis, jo vežimai bus tarsi viesulas, kad išlietų savo pyktį deginančia kait­ra, savo bausmę ugnies liepsnomis. Ugnimi ir kalaviju VIEŠPATS teis žmoniją, – daug bus VIEŠPATIES aukų.“ (Iz66, 15-16) skamba kaip Avestos gatų žodžiai apie Ugninį žemės apvalymą, kai kiekvienas žmogus bus ištirtas dvasine Ugnimi, perpasakojimas. (plg.: Mal 3,2-3; Zhr 13,9). Net jei taip ir nėra, tai vis tiek tuomet Biblijoje ir Avestoje kalbama apie daugelį tapačių tiesų, dalį kurių vėliau priminė ir pats Jėzus Kristus. Ir ko esminio esančio Avestoje pasigendame Evangelijose, dalį vėliau, tarsi trūkstamą papildymą, atrandame Apreiškime apaštalui Jonui. Ir atvirkščiai.

Tad tyrinėdami šventraščius turim dar apie daug ką naujai pamąstyti. Tapti tikru krikščioniu galime tik įveikę Liuciferio mums peršamą puikybės pagundą, kurios viena iš apraiškų – perdėm pasipūtėliškas žvilgsnis į kitus apreikštuosius Mokymus bei mūsų protėvių Tikybą. Visas tiek mūsų Senojo, tiek Naujojo (krikščioniškojo) Tikėjimo sukurtas dvasingumo (=dorumo) paveldas, atmetus įvairius prietarus, ir sudaro lieuviškumo esmę. Esame Dievu galinga tauta – Naujasis Izraelis vardu Lietuva. Buvimas Lietuvos tautos esatyje visų pirma yra sąmoningas ar pasąmoningas buvimas nesunaikinamą gyvastį jai teikiančioje jungtyje su Dievu.

Tai yra, nesantis dievturiu lietuvis iš tikro juo jau nėra, – tai tik kai kurių senolių papročių bei lietuvių kalbos nuotrupų vis dar besilaikantis lietuviškos kilmės liuciferinis anarchistas. Tad išlikti ir tapti (užaugti) lietuviu yra daug sunkiau nei gimti Lietuvos tautoje. Gimti šioje tautoje yra didžiulė Dievo dovana, bet kartu ir didžiulė atsakomybė...