22. Antroji Jeruzalė

Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų pro­fesorius Nachmanas Šapira (1894 - 1943) 1935 metais taip rašė:
„Vilnius... Lietuvos Jeruzalė...

Tokiu Vilnius yr ne vien Lietuvos, bet ir viso pasaulio žy­dams. Nuo senų amžių iš Vilniaus yra išsiveržusios tvirtos žydų dvasios tiek tikybinio, tiek pasaulietiško pobūdžio srovės, kurios buvo pasiekusios tolimiausius žydų išsklaidymo užkampius, kėlu­sios žydų susipratimą, gilinusios savitarpio susiklausymo jausmą ir padėjusios kurti tuos kultūrinius ryšius, kurie ir šiandien teberiša po visą pasaulį išsisklaidžiusią tautą į tvirtą vieningą tautinę ben­drumą.

/.../ Kadangi Lietuvos žydai dėl ypatingų jų gabumų pasku­tiniais šimtmečiais įvairių žydų tautos dalių tarpe yra įsivyravę kul­tūros srityje, tai jų dvasinis centras Vilnius savaime virto žydų gyvenimo ir kūrybos centrine vieta – tikra Lietuvos Jeruzale, ko nenusipelnė nė vienas kitas žydų apgyvendintas miestas.

Štai ką rašo vienas seniausių žydų romanistų, vilnietis R. A. Braudės (1851 - 1902) apie Vilnių kaip tikybinio mokslo centrą: „Pagarsėjęs žydų tarpe Vilniaus miesto vardas jų didžiai garbina­mas. Pagarsėjęs kaip didelis miestas dievobaimingų ir šventų žydų. Dievo žodžio ir mokslo skleidėjų, ko dėka, jis gavo „Lietuvos Je­ruzalės“ vardą, vadinasi: iš Lietuvos žemės išeis Dievo žodis ir mokslo šviesa – iš Vilniaus miesto“. /.../

Suglaudus tad krūvon visa, kuo Lietuvos sostinė buvo žydų kūrybai ir mokslui, savaime randasi tokia Vilniaus charakteristika, kokią yra davęs A. Morevskis. „Vilnius yra išsvajotų eilių, filosofi­nių problemų bei matematiškų formulių miestas. Gatvikė vedanti į Ješivot Talmudo akademijas, kuriose žmonės nuo konkrečių in­teresų visiškai pasitraukę įsigilina į dvasios gelmes – toksai yra Vil­nius. Ir man rodos, jog ilgus metus vėliau, kai materija tarp žmo­nių būsianti sumaniai ir dorai padalinta ir žemės turtai nekels tarp žmonių jokių kivirčų, o kovotojų pajėgos ir tyrinėtojų drąsa paskęs marių gelmėse – ir tąsyk, man rodos, Neries pakrantėje tik­rasis vilnietis sėdės, dainą niūniuos ir įsigilins į tai, ko dvasios žais­mu ir skausmu ištaisyti negali. Vilnius tėra miestas, kuriam galvo­čiai ir menininkai turi išsivystyti ir slėnys, kur nukritę dievai pake­liami išrinktųjų žmonių pjedestaluosna“.“

Vienas iš Sąjūdžio pranašų ir jo Iniciatyvinės grupės narių eko­nomikos mokslų daktaras Saulius Pečiulis 1992m. parašė laikraštin „Lietuvos rytas“ straipsnį „Vilnius – antroji Jeruzalė“. Pir­miausia Saulius atkreipia dėmesį į vieną JAV išspausdintą straipsnį primenantį, jog iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius pasaulyje buvo žinomas kaip Antroji Jeruzalė. Toliau Pečiulis kviečia: „Tad pagal­vokime, ką mes, vilniečiai turėtume daryti, kad Vilnius iš tikrųjų taptų antrąja (Dangaus) Jeruzale?“ Bei galiausiai baigia viltingu įsi­tikinimu, kad „Likvidavus emigracinę dvasią, eliminavę siekius Dievo ir laimės ieškoti svetur, mes pamatysime, kaip Dievas ateis į mūsų namus. Ir Vilnius tikrai vėl taps antrąja Jeruzale“.

Vėliau šias įžvalgas Saulius Pečiulis toliau grindė knygose „Dievo karalystės beieškant“ (Vilnius, VLC, 1993), „Dievo kara­lystės pagrindai“ (Vilnius, Arėjas, 1996) ir „Iškelti naują vėliavą“ (Vilnius, TI, 2004). Kuriuose jau daro labai teisingą išvadą, kad Antrąja Jeruzale Vilnius virs Lietuvai tapus mesijine teokratine monarchija ir nagrinėja jos projekcijas konkrečioje realybėje. Bet dar iki galo nesuvokia kaip tai galėtų įvykti.

Pirmiausia pabandykime išsiaiškinti ar apskritai galime teigti apie Antrąją Jeruzalę čia Žemėje, o ne Danguje.

Apreiškime apaštalui Jonui bylojama:

„Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko. Ir išvydai šventą­jį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo;“ (...) „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais.“ (Apr21, 1-3). „Ir nunešė mane dvasios jėga ant didelio ir aukšto kalno, ir parodė man šventąjį miestą, Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, žėrinčia Dievo šlove.“ (Apr 21, 10 - 11).

Iš žodžių: „Nužengiančią iš dangaus nuo Dievo“, aišku, kad Naujoji Jeruzalė bus ne tik Danguj, bet ir žemėje, tačiau jau nau­jojoje pertvarkytoje (apvalytoje) Žemėje. Visgi, nors yra apreikšta, kad po žemės pertvarkymo sužaliuos sodai dabartinėse dykumose ir daug kur jūra pasikeis vietomis su sausuma, bet Dievo galybe bus išsaugota dalis Vilniaus su pačiomis švenčiausiomis vietomis. Todėl grynai simbolinis naujosios Jeruzalės vaizdas Apreiškime neturėtų sugluminti įpiršdamas mintį, kad tai visai nerealu ir negali turėti sąryšio su kokia nors žemėje esančia konkretybe.

Kitame (ankstyvesniame) Apreiškimo apaštalui Jonui sky­riuje rašoma:

„Nugalėtoją aš padarysiu šulu savo Dievo šventovėje, ir jis nebeišeis laukan; užrašysiu ant jo savo Dievo vardą ir vardą savo Dievo miesto, naujosios Jeruzalės, nužengiančios iš dangaus nuo mano Dievo, ir savo naująjį vardą.“ (Apr 3, 12).

Iš šios Apreiškimo vietos paaiškėja, kad naujoji Jeruzalė jau turės kitą vardą nei senoji. Panašiai bylojama ir Izaijo (Ješajo) pra­našystėje: „Tu (Jeruzale – knyg. aut. pastaba) būsi vadinama nauju vardu, kurį ištars Viešpaties lūpos. Tu būsi puošni karūna Viešpa­ties rankose, karališka diadema savo Dievo dešinėje.“ (Iz 62, 1 - 4).

Dar aiškiau tai matyti iš Sabos karalienės Mikaldos pokalbyje su Izraelio karaliumi Saliamonu maždaug prieš 3000 metų, pa­teiktų pranašysčių (pastarąją pranašystę dėl įvykio svarbos ji pa­kartoja net du kartus):
„Apie du tūkstančiai metų po nukryžiavimo Išganytojo (...) iš vakarų kampo (tai yra Europos – knyg. aut. past.) ateis vienas karalėlis. Tada pasidaugins kunigai ir teisuoliai, Mesijo miestas bus didelis ir garbingas. Tada karalius ir visi valdininkai bus teisingi ir dievobaimingi, o juos matydami žmonės tokiais pa­sidarys“.
Pagal šią Sabos karalienės pranašystę visus Išganytojo Jėzaus priešininkus įveiksiančio Mesijo miestas bus Europoje ir anaiptol ne simboliškas, o labai konkretus.

Naujųjų apreiškimų knygoje („Dangiškoji Meilės pasiun­tinybė“) rašoma: „Ruošiame naują karalystę Bažnyčioms ir sie­loms. Į tą karalystę įeinama apsivalius ir pašalinus kliūtis. Ruoški­me Viešpačiui naują giminę. Maži vaikučiai skelbia Jo vardą. Nau­joji Jeruzalė Žemėje bus Dangiškosios Jeruzalės pradžia“.
Tad be Pirmosios Jeruzalės Palestinoje tikriausiai dar bus (tiksliau tam tikra prasme jau yra) Žemėje dar antra Išaukštintoji (Naujoji, Antroji) Jeruzalė (jau kitoje vietoje ir kitu vardu) ir Dan­guje Trečioji – Dangiškoji, su kurios konkretizavimu ir grubiosios ma­terijos plotmėj yra susijusi Jeruzalė dabar besileidžianti žemėn.

Tikriausiai būtent todėl, kaip jau minėjome ankstesnėje šio rašinio dalyje, prancūzų aiškiaregys R. Neru (XV a.) teigė, kad pa­laima bus jam kitą kartą epochų sandūroje gimti „Šiaurės mieste, šiaurės tautoje, kuri yra poetų, kankinių ir pranašų tauta“.

Apreiškime apaštalui Jonui nors ir kalbama apie viso šio pa­saulio perkeitimą, bet bylojama ir apie „Karalių Karaliaus ir Vieš­pačių Viešpaties“ „Tūkstančio metų Viešpatiją“ po pergalės Pir­majame eschatologiniame mūšyje prieš „žvėrį ir žemės karalius bei jų kariuomenes“ ir „netikrąjį pranašą“, kurie yra velnio ir šėto­no įrankiai.

Anot žymaus teologo, tėvo Aleksandro Menio, „tarp šven­tojo žodžio aiškintojų ir Bažnyčios tėvų jau nuo pat pradžių kilo ginčai dėl jos (Tūkstantmetės Kristaus Viešpatijos – knyg. aut. past.) prasmės. Tokie tėvai, kaip Šv. Irenėjus iš Liono, Šv. Justinas kankinys, Papijas, Metodijus olimpietis ir kiti galvojo, kad tam tik­ru pasaulinės istorijos momentu Kristaus karalystė iš tikrųjų įsi­viešpataus čia – Žemėje, šioje o ne anoje istorijos pusėje“.

Teologiškai mokymą apie laukimą Tūkstantmetės Kristaus Viešpatystės žemėje prieš „pasaulio pabaigą“ ir paskutinį Teismą pagrindė savo veikaluose dar pietinės Italijos abatas Joakimas Fiorietis (apie 1130 - 1202). Tą patį, matyt turėjo minty ir Šv. Pranciškus de Paula 1469 m. rugpjūčio 13 d. datuotame laiške ra­šydamas apie Žemėje įsiviešpatausiantį Didįjį Valdovą.

Žymaus vokiečių teologo, filosofo turėjusio didžiulę reikš­mę XX a. vid. krikščioniškajai Europos kultūrai Romano Guardini (1885 - 1968) žodžiais („Išganytojai: mitai, apreiškimas, politika“, Vilnius, Katalikų pasaulis, 1994, psl. 34): „Kad Kristus nėra mitinė asmenybė, galime spręsti iš 1 Kor 15, 24 teiginio, jog „Kristus perduos karalystę Dievui Tėvui“.“

Šioje apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško Korintiečiams vietoje paaiškinama, kad pasaulio „galas“ (Avestos žodžiais pilnutinis „frašokereti“ – visiškas pasaulio perkeitimas – knyg. aut. pastaba) ateis tik po to, kai: „jis (Kristus – knyg. aut. past.) perduos Karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas. Jis gi turi kara­liauti ir paguldyti po savo kojomis visus savo priešus.“ (1 Kor 15, 24-25).

Neįsigilinus (arba nekonkretizuojant) teigiama – ateis šio pasaulio pabaiga, Kristus tuomet teis žmoniją ir po to įsikurs Že­mėje savo Karalystę. Tačiau toks supratimas prieštarauja Apreiški­me (kuris yra neatsiejama Naujojo Testamento – Evangelijų dalis) nurodytai eschatologinių įvykių eigai. Minėtame Apreiškime sim­boliškai aprašomas pirmiausia Pirmasis eschatologinis mūšis, po to Tūksta­ntmetė Kristaus Viešpatija, po to Antrasis eschatologi­nis mūšis ir tik po to visuotinis pasaulio Teismas, o dar po to nau­jas Dangus ir nauja Žemė su Dangiškąja Jeruzale. Tik tuomet seka vaizdai apie kuriuos apaštalas Jonas rašo: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko. (...) Ir jis pasakė: „Įvyko! Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga.“ (Apr 21, 1 ir 6a).

Tai kas vyks dalinėje šio pasaulio pabaigoje arba tiksliau Švč. Marijos žodžiais dabartiniuose apreiškimuose „šių laikų pabaigo­je“ Marija vadina „tarsi mažasis pasaulio teismas“. Nes tie, kurie nepasiruoš, neturės dalies Tūkstantmetėje Kristaus Viešpatijoje bei per mūsų planetą ištiksiančias negandas bei apvalymą dvasine Ugnimi praras savo žemiškuosius kūnus ir bus atitinkamai pagal savo darbus ir dvasinį stovį patalpinti (nuteisti) į vieną iš kurių sielas nuskaistinančių buveinių.

Evangelijoje pagal Matą Jėzus tai vadina pasaulio atgimimu:

„Pasaulio atgimime Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste“ (Mt 19, 28).
Tuomet išsipildys Švenčiausios (=Šventosios) Dvasios kara­liui Dovydui įkvėptieji žodžiai: „Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį prie tavo kojų.“ (Mt 22,44).
Per Marijos kunigų sąjūdžio vadovą italų kunigą Stefaną Gobbi perduotais Dievo Motinos žodžiais:

„Jėzus atstatys savo garbingą valdžią. Jis gyvens su jumis. Jūs pažinsite naujuosius laikus, naująjį amžių. Jūs matysite naują žemę ir naują dangų.“ (1987 07 03);

„Garbingoji Kristaus Karalystė, kuri bus įsteigta jūsų tarpe su Kristaus Atėjimu pasaulin, jau visai čia pat. Čia jo grįžimas gar­bėje. Čia jo šlovingas sugrįžimas įsteigti jūsų tarpe savo karalystę ir grąžinti Jo Brangiausiuoju Krauju atpirktąją žmoniją atgal į nau­jąjį žemiškąjį rojų.

Tai kas ruošiama, yra taip didinga, kad tam nėra lygaus įvy­kio nuo pasaulio sukūrimo. (…)

Su mažu skaičiumi šių (tyrųjų – knyg. aut. pastaba) vaikų, Viešpats greitu laiku atkurs Žemėje savo didingą meilės, šventu­mo ir taikos karalystę.“ (1990 11 13).

Todėl žinant dar Mišelio de Notr–Damo (Nostradamo) pra­našystes apie Kristaus atėjimą XX – XXI a. lūžyje: „Ateis atgimęs ir atsinaujinęs Kristus. Palaima bus tokia stipri, kad blogis ilgam laikui turės pasislėpti į savo urvus“ ir apie Hiperborėjos atgimimą bei tai, kas pasakyta ankstesnėje šios knygos dalyje, dr. Sauliaus Pečiulio įžvalga apie Vilnių kaip Antrąją Jeruzalę neatrodo nei klaidinga, nei utopiška.

Tą pačią mintį kaip Saulius daugiau nei prieš dvidešimt metų erdvėje įtvirtino ir Rasūno slapyvardį pasirinkęs poetas, tik­riausiai kunigas Robertas Grigas, eilėraščiu „Švč. Marijos litanija – Mergele ištikimoji..“:

Ištikima Dievui
Ir Jeruzalės vilčiai
Ir ryto rasos skaidrumui
Ištikima
Tautas dar nuometas dengia
Ir jos nežino
Ką neša mažoji Nazarietė
Betliejun ateidama
... Po daugelio metų
Jeruzale bus Vilnius,
Muš tryliktą valandą naktį
Laikrodžių svarsčiai –
Tie sunkūs raudoni
Lašai
Ir vėl stovės tarp mūsų
Kaip anuomet po kryžiumi
Ištikima – Vilniaus vilčiai
Kaip tikino
Pranašai
(Kaunas, 1993.10.29 – 30).

Apie būsimą Vilniaus šlovę skelbia ir padavimas apie Gedi­mino sapną, kuriame kalbama, kad šlovė apie šį miestą tarsi galin­go geležinio vilko staugimas sklis po visą pasaulį. Archeologai iš­aiškino, kad Vilnius įkurtas jau nuo senų senovės Neries ir Vilne­lės santakoje buvusios itin svarbios šventovės vietoje. Tauro nu­kovimas, apie kurį pasakojama šiame padavime, tikriausiai simbo­lizuoja tam tikrų su taurumu susijusių dvasinių vertybių laikiną atsi­sakymą mobilizuojantis visai tautai vilkolakiškai kovai su itin gausiai ją užplūdusiais priešais. Tačiau pasibaigus Avestos ter­minais Vilko erai savo sostą, jos terminais, Avinėlio eroje įkurs Bi­blijos terminais Avinėlis ir Liūtas viename asmenyje. To šio miesto žmonės ir troško pasirinkdami savo herbe Kristaus nešėjo – šventojo Kristoforo vaizdinį.

Pranašiškai skamba ir kitas padavimas apie Vilniaus miesto įkū­rimą, kuriame pasakojama kaip statant jo pilį atsisakius skaistaus jaunikaičio savanoriškos aukos buvo pakviesta pasiaukoti skaisti savanorė mergina, bet krintantis į duobę akmuo išmušė tik gėlių puokštę iš jos rankų. Tai buvę priimta kaip dievų valia, – Vilnių pastatyti ant žodžio Grožis išreiškiančių dvasinių vertybių pama­to.

Dvasinis šio miesto magnetas toks stiprus ir jį taip stipriai jautė ir jaučia pačių įvairiausių tautybių žmonės, kad spėjama, jog Dievo valia čia yra paslėpta dalis iš Veneros planetos atnešto dva­sinį tausmą sustiprinančio akmens, kurio gabalai, pasak senovės padavimo buvo išdėlioti įvairiose pasaulio vietose, kur turėjo gim­ti nauji dvasiniai – religiniai centrai, – tuo suteikiant aukštesniųjų mūsų brolių dvasinę pagalbą iš puolusio archangelo Liuciferio gniaužtų turinčiai išsiveržti žmonijai.

Belieka tik pažymėti, kad moksliniu, socialiniu, geografiniu požiūriu Vilnius ir turėjo tapti, ir jau tapo itin svarbiu miestu, – įvykiai kuriame lėmė pačios galingiausios pasaulyje imperijos SSRS žlugimą ir kitų socialistinio konclagerio šalių laisvės pava­sarį. Prieš tai Europos likimą lėmusių centrų slinktis veda tiesiai į Vilnių. Kritus Berlyno reikšmei, Solidarnošč gimimas sureikšmino Gdanską ir Varšuvą. Karolio Vojtylos tapimas popiežiumi Jonu Pauliu II ir jo veiksminga veikla irgi atkreipė pasaulio dėmesį į Krokuvą, Varšuvą bei į visą Lenkiją. Tik lenkai santūriai nutylėjo, kad Karolio Vojtylos motina – Emilija Kačerovska (Kače­rauskaitė) yra sulenkėjusi žemaičių bajoraitė iš Kretingos, kurios pusseserė turinti tą pačią pavardę dėstė tarpukaryje lietuvių litera­tūrą Šiluvos mokykloje.

Su Sąjūdžio gimimu Vilnius perėmė laisvės vėliavą į savo rankas, bet tik dabar atkakliausi ir ugningiausi šio Sąjūdžio vetera­nai kartu su pačiu ugniausiu jaunimu žengia charizmatinio Dievo šlovinimo keliu. Ir būtent šios charizmatinės grupės kartu su kito­mis Dievą ugniai mylinčių žmonių bendrijomis pirmiausia apsi­jungs į Lietuvos dvasinio Atgimimo sąjūdį, kuris sudarys mūsų Bažnyčios ir Tautos Ugninį branduolį – tapsiantį Baltu Žirgu su galybe ir šlove sugrįžtančiam Jėzui.

Susipažinus su daugeliu apreiškimų, tampa aišku, kad apaštalo Pauliaus žodžiai: „Ne visi kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui“ (Rom 9,6) gali būti perfrazuoti ir lietuviams. Jei lietuvybę suvoksi­me taip kaip Aleksandras Žarskus ir Algirdas Patackas, tai tiesiai galima pasakyti – ne visi besivadiną lietuviais yra lietuviai. Tautiš­kumo esmė glūdi gebėjime priimti toje tautoje subrandintą dva­sinį arba kultūrinį (jei žodį kultū-ra, sekdami N. Rerichu, suvokiame gelmia semantine jo prasme: lot. cultura, cult – ugdymas, garbinimas; druidiškai ur – šviesa, tad cult+ur=šviesos garbinimas, šviesos ugdymas) paveldą. Tie, kas nesugeba to padaryti, atsiradusią tuštumą užpildydami lėkštesniu turiniu, ar net chaotišku draikalu, palengva iškrinta iš Lietuvos tautos giluminio gyvenimo. Tačiau vietoj jų į mūsų tautą, jos dvasinio magneto pritraukti, įsilieja ir kitose tautose gimę žmonės.

Taip, anot pranašo Izaijo nuskaistintoje (Naujoje) Jeruzalėje galės gyventi tik šventi žmonės:

„ir tas, kuris paliktas Jeruzalėje, –
visi kurie įrašyti gyventi Jeruzalėje,
bus vadinami šventaisiais.“ (Iz 4, 3b).

Kitoje jau, lietuvio kalėjusio sovietiniuose lageriuose kartu su ateitininku Petru Plumpa, vizijų pagimdytoje, pranašystėje bylojama, kad: „Lietuva turės tiek reikšmės, kiek anuomet žydų tauta. Ji bus lyg antroji Jeruzalė. Kristaus ir Marijos žemė.

Trys asmenys pasaulyje atskleis daug Šv. Rašto paslapčių. Jų tarpe bus lietuviai.
Pačioje Lietuvoje ne kiekvienas lietuvis galės gyventi, nes čia bus šventa žemė.
Lietuvoje pasirodys visoks atgimimas: menas, mokslas suklestės ir į visas šalis plis.“

Niekada nepamirškime ir to, kad Naująją Jeruzalę pir­miausia turim pradėti statyti savo širdyje, nes Oskaro Milašiaus žodžiais tai „ne dykuma iš akmenų, sumūrytų kalkėmis, smėliu ir vandeniu, kaip žmonių miestai, o nebylus vidinio aukso pleveni­mas – tikrovės gelmėje, minčių tylumoje“.

Manau, kad neatsitiktinai giesmes apie Naująją Jeruzalę ir Naująją tautą dabar gieda būtent Dievo šlovinimo grupė „Gyvieji akmenys“, nes į jos pamatus dedami giedantys akmenys ir giedan­čios plytos…

Neatsitiktinai Antrąja Jeruzale Vilnius tapo ir žydams. Prasidėjus jų persekiojimui kitose Europos šalyse būtent nuo seno tolerantiškai gailestingoje LDK sostinėje Vilniuje bei visoje LDK jie rado taip reikalingą jiems gailestingumą ir klestėjo čia tol, kol klestėjo nepriklausoma Lietuvos valstybė. Čia jie atsigavo ir pasisėmė jėgų Izraelio atkūrimui. Kaip paliudijo tarpukaryje mūsų keliauninkui Matui Šalčiui Izraelio vadovai: „Izraelį mes atkuriame dvejomis jėgomis: Amerikos žydų kapitalu ir Lietuvos žydų darbštumu“.

Gailestingumas mūsų tautoje savo gelmiosiomis šaknimis yra susijęs ne tik su krikščionybe, bet ir su senuoju dar ikikrikščionišku Tikėjimu. 1075 m. vyskupas Adomas Bremenietis apie prūsus, ypač sembus, rašo kaip apie „homines humanisimi“, tai yra kaip apie humaniškiausius žmones: „Jie padeda jūroje nelaimės ištiktiesiems ir piratų užpultiems. Aukso ir sidabro nevertina. /.../ Daug pagirtinų dalykų būtų galima pasakyti apie šiuos žmones, ypač apie jų moralę, jeigu tik jie tikėtų Kristų, /.../.“.